- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-05-12
- Bylos Nr.
- 2A-880-230/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Evaldas Burzdikas, Egidijus Tamašauskas
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialo, viešajai įstaigai Vilkaviškio ligoninė
- Pareiškėjas
- Marijampolės visuomenės sveikatos centras
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialo apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-44-633/2010 pagal pareiškėjo Marijampolės visuomenės sveikatos centras pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialui, viešajai įstaigai Vilkaviškio ligoninė dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Marijampolės visuomenės sveikatos centras (toliau – Centras) patikslintu pareiškimu (b.l. 97-100) prašė nustatyti, kad Centras pagal įgyjamąją senatį yra įgijęs nuosavybės teisę į statinius (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio m.: administracinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), laboratoriją, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatais, pažymėtais plane indeksais 1c1/p ir 2c1/p. Pareiškėjas nurodė, kad nurodytus nekilnojamuosius daiktus sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai patikėjimo teise valdo nuo 1991 m. sausio 21 d., kai jie buvo perimti iš suinteresuoto asmens viešosios įstaigos Vilkaviškio ligoninės (anksčiau Vilkaviškio rajono centrinė ligoninė), vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 298 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų priskyrimo savivaldybių vietiniam ūkiui“ ir įtraukti į pareiškėjo, tuomet besivadinusio Vilkaviškio rajono higienos centru (dabar Marijampolės visuomenės sveikatos centras), balansą. Pareiškėjas pastatus valdo ir jais naudojasi nuo jų perdavimo iki šiol. Pastatų inventorizacija atlikta 2001 m., bet jie nėra įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Pastatų perdavimo faktą patvirtinantys dokumentai išlikę ne visi, archyvuose pastatų perdavimo aktai nerasti. Dėl šių priežasčių pareiškėjas negali įgyti nuosavybės teisės į pastatus kitu būdu, todėl prašo nustatyti, kad nuosavybės teisę įgijo pagal įgyjamąją senatį. Šio fakto nustatymas reikalingas, siekiant pastatus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.
Žemesnės instancijos teismas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2010 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškimą patenkino ir nustatė faktą, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras įgyjamosios senaties pagrindu yra įgijęs nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio m. esančius nekilnojamus daiktus: a) administracinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir b) laboratoriją, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatais 1c1/p ir 2c1/p. Teismas nurodė, kad egzistuoja visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos privalomos prašomo fakto nustatymui sąlygos: 1) pareiškėjas praeityje nėra įgijęs iki galo nuosavybės teisės į statinius jokiu kitu CK 4.47 straipsnyje apibrėžtu būdu, 2) pareiškėjas statinius pradėjo valdyti ir jais naudojosi sąžiningai, 3) nekilnojamieji daiktai ir daiktinės teisės į juos nėra įregistruoti viešame registre nei pareiškėjo, nei jokių kitų asmenų, taip pat ir valstybės ar savivaldybės vardu (statiniams atlikti tik kadastriniai matavimai), 4) nuo 1991 m. sausio 21 d. pareiškėjas statinius valdo ir naudoja teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai, 5) pareiškėjas nekilnojamus daiktus valdo kaip savo, 6) pastatų valdymas tęsiasi daugiau nei 10 metų. Todėl, teismo nuomone, šių sąlygų visuma sudaro teisinį pagrindą pripažinti, jog pareiškėjas yra įgijęs nuosavybės teisę į pastatus įgyjamosios senaties būdu (CK 4.47 straipsnio 11 punktas).
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialas apeliaciniu skundu prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti. Apeliantas nurodo, kad teismas neišsiaiškino tikrosios turto prigimties, netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 298, 1990 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 360 perėmė sanitarijos-epidemiologijos stotis iš savivaldybių vietinio ūkio į Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos reguliavimo sferą ir atskyrė Vilkaviškio rajono sanitarijos-epidemiologijos stotį (Vilkaviškio rajono higienos centrą, dabar - Marijampolės visuomenės sveikatos centras) nuo Vilkaviškio rajono centrinės ligoninės. Tuo pagrindu buvo atskirta buhalterinė apskaita ir perduota dalis turto. Kadangi pagal tuo metu galiojusius įstatymus (1964 m. CK 95 straipsnio nuostatas) iki 1994 m. gegužės 17 d. buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė, todėl pareiškėjui Marijampolės visuomenės sveikatos centrui buvo perduotas valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas. Turto perdavimas kitam asmeniui patikėjimo teise nepakeičia turto nuosavybės teisės (CK 6.953 str. 2 d.), o patikėjimo teise perduoto turto savininku ir toliau lieka Lietuvos Respublika. Be to, teismas neišsiaiškino pareiškėjo teisinio statuso: Marijampolės visuomenės sveikatos centras yra juridinis asmuo - valstybės biudžetinė įstaiga, kurios savininkas yra Lietuvos Respublika, o savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija - Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Šios tarnybos direktoriaus 2007 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V-134 patvirtintų Marijampolės visuomenės sveikatos centro nuostatų III d. 9.2 punkte numatyta viena iš Centro teisių - įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka patikėjimo teise valdyti, naudoti valstybės turtą ir juo disponuoti. Turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo nuosavybės teise nenumatytas. Teismas privalėjo į bylą įtraukti savininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją - Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Taip pat nurodo, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant CK 4.69 straipsnio 3 dalį, draudžiančią įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio nuostatas, numatančias, jog valstybės institucijos valstybės turtą valdo, naudoja ir disponuoja patikėjimo teise.
Atsiliepimas
Marijampolės visuomenės sveikatos centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas teisingai išsiaiškino ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes dėl Centro teisės į pastatų nuosavybę įgyjamosios senaties pagrindu. Centras yra sąžiningas pastatų įgijėjas, kuriam pastatai perduoti 1991 m sausio 21 d. perdavimo-priėmimo aktu ir yra įtraukti į balansą. Pareiškėjas pastatus valdo nuo 1991 m., t.y. valdo daugiau kaip 10 metų, valdo teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai. Pastatai nėra įregistruoti kitų asmenų, tame tarpe ir valstybės ar savivaldybės vardu. Todėl Centras yra teisėtai įgijęs nuosavybės teisę į juos.
Apeliacinis skundas tenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis). Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismo sprendimu yra nuspręsta dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teisių ir pareigų, laikytina esant nepagrįsta. Bylos nagrinėjimo dalykas yra nuosavybės teisių į pastatus įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu fakto nustatymas. Ginčo pastatai nėra įregistruoti valstybės vardu, ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teisės į šį turtą taip pat nėra patvirtintos. Todėl negalima daryti išvados, kad priimtu teismo sprendimu yra pažeidžiamos kokios nors Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teisės į šį turtą. Be to, Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos apie iškeltą bylą galėjo sužinoti iš CPK 532 straipsnio pagrindu paduotų skelbimų spaudoje (b.l. 110-113), todėl turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl jų įtraukimo dalyvauti byloje. Tai, kad Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra pareiškėjo, kaip valstybės biudžetinės įstaigos, savininko (valstybės) teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad šis asmuo turėjo būti įtrauktas į bylą. Kaip jau nurodyta, bylos esmę sudaro ne pareiškėjo teisinis statusas, bet nuosavybės teisių į statinius pagrindimas.
Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog egzistuoja visos būtinos sąlygos pareiškėjo nuosavybės teisėms pagal įgyjamąją senatį nustatyti, iš esmės netinkamai taikė materialines teisės normas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad turto perdavimo pareiškėjui metu (1991 m. sausio 21 d.) nekilnojamasis turtas buvo valstybės nuosavybė. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 95 straipsnio 3 dalį viešąją nuosavybę sudarė valstybės nuosavybė ir savivaldybių nuosavybė, o pagal CK 97 straipsnį viešosios nuosavybės subjektais buvo valstybė ir savivaldybė. LR Sveikatos apsaugos ministerijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų paskyrimo savivaldybių vietiniam ūkiui“ pagrindu 1990 m. m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 360 (b.l. 7) perėmus sanitarijos-epidemiologijos stotis į LR Sveikatos apsaugos ministerijos reguliavimo sferą ir pastarosioms perdavus dalį turto, šis turtas negalėjo prarasti valstybės turto teisinio statuso. Dėl šių priežasčių Vilkaviškio rajono higienos centrui (dabar Marijampolės visuomenės sveikatos centras) 1991 m. sausio 21 d. perdavus dalį Vilkaviškio rajono centrinės ligoninės turto (b.l. 9), įskaitant pareiškėjo nurodytus pastatus, taip pat negalėjo pasikeisti perduoto turto nuosavybės forma, ji ir toliau liko valstybės nuosavybe, nors nuosavybės teisės valstybės vardu ir nėra įregistruotos iki šio momento. Tiek Vilkaviškio rajono centrinė ligoninė, tiek vėliau Vilkaviškio rajono higienos centras (dabar Marijampolės visuomenės sveikatos centras) turtą valdė patikėjimo teise (1964 m. CK 99 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 6.953 straipsnis). Pareiškėjas nuo 1991 m. valstybės nekilnojamąjį turtą valdydamas patikėjimo teise negalėjo įgyti ir neįgijo nuosavybės teisių į jį. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įgyjamąją senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Be to, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas yra valstybės biudžetinė įstaiga (b.l. 116- 122), kurios savininkas yra Lietuvos Respublika (b.l. 119) ir pagal Marijampolės visuomenės sveikatos centro nuostatų 9.2 punktą (b.l. 116-118) turi teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka patikėjimo teise valdyti, naudoti valstybės turtą, juo disponuoti. Todėl nuosavybės teisė į nurodytus pastatus turėtų būti įregistruoti valstybės vardu, o pareiškėjui turėtų būti įregistruota tik patikėjimo teisė šį turtą valdyti, jį naudoti ir juo disponuoti.
Kadangi pirmosios instancijos teismas netaikė materialinės teisės normų, kurias reikėjo taikyti, todėl sprendimas dėl materialinės teisės normų pažeidimo (CPK 330 straipsnis) naikintinas, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškimas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Apeliacinį skundą patenkinti.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo Marijampolės visuomenės sveikatos centro pareiškimą atmesti.