- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-08
- Bylos Nr.
- 1A-350-579/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40504-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys, Darius Kantaravičius
- Nuteistasis
- E. M.
- Advokatai
- Algis Girdutis Šalavka
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Kantaravičiaus ir Jurgio Kiškio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. E. M. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. rugpjūčio 22 d., apie 4 val., (duomenys neskelbtini), esančiame bute, smurtavo Ž. V. atžvilgiu, tyčia ne mažiau 8 kartus suduodamas jai smūgius į veido ir kūno sritį, tuo padarydamas Ž. V. poodines kraujosruvas abiejose šlaunyse, kairiame žaste, kairėje alkūnėje, odos nubrozdinimus nugaroje, kairio peties srityje, kairėje šlaunyje, viršutinės lūpos sumušimą su muštine žaizda, krūtinės ląstos sumušimą, tokiu būdu nukentėjusiajai Ž. V. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. M. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti – sušvelninti jam paskirtą bausmę ir bausmės vykdymą atidėti. Taip pat prašo šį apeliacinį skundą prijungti ir nagrinėti kartu su apygardos teismui pateiktu apeliaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio tam, kad būtų išvengta dvigubo bausmių bendrinimo ir nebūtų pabloginta jo padėtis.
2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teismas nepagrįstai nepripažino jo visiško prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir neteisingai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis kaltu neprisipažino bei davė klaidinančius parodymus apie tai, kad Ž. V. atžvilgiu nesmurtavo. Apeliantas pirmosios instancijos teisme pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra neteisingi, nes ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas iki to laiko, kol nebuvo susitikęs su nukentėjusiąja Ž. V. ir su ja nepasikalbėjo apie įvykio aplinkybes. Skundo autorius teigia, jog teisme jis nurodė, kad įvykio metu tiek jis, tiek Ž. V. vartojo daug alkoholinių gėrimų, dėl ko neprisiminė visų įvykio aplinkybių ir tik po susitikimo ir pokalbio su nukentėjusiąja atkūrė įvykio eigą ir ją teisingai nurodė teismui. Apylinkės teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad susitikimo, kuriame dalyvavo ir jo gynėja – advokato padėjėja G. G., su nukentėjusiąja metu jis Ž. V. atsiprašė, kas įrodo, kad dar iki bylos teisminio nagrinėjimo pripažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir dėjo visas pastangas, kad susitiktų su nukentėjusiąja ir jos atsiprašytų.
2.2. Po susitikimo su Ž. V. papildomai pas ikiteisminio tyrimo tyrėją apklaustas nebuvo, nors kreipėsi į tyrėją su žodiniu prašymu jį apklausti papildomai, norėdamas pripažinti padaręs nusikalstamą veiką, tačiau byla iš karto po pirminės jo apklausos ikiteisminio tyrimo įstaigoje buvo perduota Kauno apylinkės teismui su kaltinamuoju aktu. Tyrėja, įteikusi kaltinamąjį aktą, paaiškino, kad pripažinti padaręs nusikalstamą veiką galės teisme, ką teigia ir padaręs. Teisminio nagrinėjimo metu, girdint teisėjui ir visiems proceso dalyviams, keletą kartų nuoširdžiai atsiprašė nukentėjusiosios, prašė jam atleisti. Ž. V. nurodė, kad jam atleidžia, pretenzijų neturi ir civilinio ieškinio nereiškia, tačiau pyksta, kad ją paliko ir nebepalaiko su ja santykių.
2.3. Nuteistasis skunde nurodo, kad teismas neteisingai įvertino jo ir Ž. V. parodymus apie tai, kad konflikto, kurio metu jis sužalojo nukentėjusiąją, iniciatorė buvo pati Ž. V.. Konfliktas prasidėjo nuo to, kad jie susiginčijo dėl jų tarpusavio santykių ir šio ginčo metu nukentėjusioji jį apdraskė nagais ir nuo kaklo nuplėšė karolius, kurie jam yra kaip relikvija ir talismanas, kuriuos prieš daugelį metų parsivežė iš Izraelio ir niekada nebuvo nusiėmęs. Apklausos metu Ž. V. patvirtino, kad griebė jam už kaklo ir nutraukė karolius, dėl ko jis labai supyko ir nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo smurtą, norėdamas sustabdyti jos agresiją.
2.4. Apeliantas pažymi, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto vadybininku, darbovietės yra charakterizuojamas teigiamai. Tai įrodo, kad jis stengiasi integruotis į socialinį gyvenimą, rūpinasi šeima ir dorai elgiasi, stengiasi pritapti kolektyve. Be to, jis yra saistomas faktiniais šeiminiais ryšiais, gyvena su savo ilgamete partnere J. N., su kuria augina nepilnametę dukrą G. M.. Teismas neįvertino jo sugyventinės J. N. pateiktos charakteristikos, kuria jis, kaip šeimos galva ir tėvas, yra charakterizuojamas itin teigiamai. Teismas taip pat neįvertino pateiktų dokumentų, įrodančių, kad jis rūpinasi ir išlaiko savo nepilnametę dukrą, jam teismo sprendimu yra priteistas dukters išlaikymas, kurį teikia iš savo darbinių pajamų.
2.5. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau nepagrįstai ir neteisingai jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi bei tai, kad atsiprašė nukentėjusiosios, nelaikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, buvo neteisingai paskirta reali septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra ženkliai didesnė, nei BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Teismas privalėjo įvertinti visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir paskirti jam sankcijoje numatytą mažesnę, nei bausmės vidurkis, bausmę – tris mėnesius laisvės atėmimo, ir vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, šios bausmės vykdymą atidėti, kadangi yra pakankamas pagrindas manyti, kad jam paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
2.6. Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad asmuo, atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę, nėra naudingas visuomenei. Esant dabartinei situacijai bausmių atlikimo vietoje, mažai tikėtina, kad, būdamas pataisos namuose, pasitaisys labiau, nei būdamas laisvėje, dirbdamas ir gyvendamas šeimoje bei išlaikydamas savo dukrą, matydamas kaip ji auga ir tobulėja. Ankstesniu teismo nuosprendžiu jam paskirti įpareigojimai veikia veiksmingai ir realiai, nes nakties metu jis turi būti namuose, nevartoti alkoholio ir psichotropinių bei narkotinių medžiagų. Jis yra nuolat tikrinamas bei prižiūrimas Probacijos tarnybos pareigūnų, kurie nei karto nenustatė pažeidimų, kuriuos būtų padaręs be pateisinamos priežasties.
3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuteistojo E. M. kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliantas nesutinka tik su jam paskirta bausme, prašydamas ją sušvelninti, nuteistojo gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu palaikė ginamojo skundą ir prašė taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau įvertinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšį ir dydį, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra. Tai pat nėra įstatyminio pagrindo sujungti šį apeliacinį skundą su apygardos teismui pateiktu apeliaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimo.
6. Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, E. M. buvo pripažintas kaltu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (nežymus sveikatos sutrikdymas), padarymą. Įstatymų leidėjas už šio smurtinio nusikaltimo padarymą numato viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Baudžiamasis įstatymas nenumato konkrečių sąlygų, kurioms esant teismas parenka vieną iš BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų bausmių rūšių. Tai išskirtinė teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, kompetencija. Tačiau teismas, spręsdamas asmeniui skirtinos bausmės rūšies bei jos dydžio klausimą, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės, t. y. teismas turi paskirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.
7. Teisėjų kolegijai patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas E. M. bausmę, atsižvelgė į įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas vienas tyčinis smurtinis nusikaltimas) bei pavojingumą (nusikaltimas priskiriamas nesunkių kategorijai), kaltės formą (nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją (nusikaltimas baigtas), taip pat į nuteistojo asmenybę – E. M. praeityje ne kartą teistas, tame tarpe ir užsienio valstybėse – (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 57-74), taip pat baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 97-104). Apelianto teistumai neišnykę. Dėl šių aplinkybių padaryta išvada, kad E. M. yra linkęs nesilaikyti įstatymų imperatyvų, nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir dorovės taisykles, nuolat elgiasi nusikalstamai ir nesistengia pasitaisyti. Apylinkės teismas taip pat pagrįstai konstatavo vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, t. y. kad nusikalstamą veiką E. M. padarė būdamas recidyvistu, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė.
7.1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu apylinkės teismas nurodė, kad E. M. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą pagal 2018 m. kovo 30 d. nuosprendį, o nusikaltimą, dėl kurio buvo nuteistas ir minėtu nuosprendžiu, taip pat padarė turėdamas neišnykusį teistumą pagal 2017 m. spalio 30 d. nuosprendį. Tokia formuluotė yra klaidinga, kadangi apylinkės teismas neįvertino, jog nusikalstamos veikos, dėl kurių padarymo E. M. buvo pripažintas kaltu 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžiu, buvo įvykdytos gerokai anksčiau nei nusikalstamos veikos, dėl kurių jis pripažintas kaltu ir nuteistas 2017 m. spalio 30 d. nuosprendžiu. Pažymėtina ir tai, kad konstatuojant nusikaltimų recidyvą, pakanka nustatyti, jog kaltinamojo teistumas dėl paskutinio jo atžvilgu priimto apkaltinamojo nuosprendžio nėra išnykęs ar panaikintas, ir yra padarytas naujas tyčinis nusikaltimas. Analizuoti ankstesnius kaltinamojo teistumus nėra tikslinga, kadangi toks asmuo (bent kartą teistas (būdamas pilnamečiu) ir turintis teistumą bei padaręs naują tyčinį nusikaltimą) jau yra laikomas recidyvistu.
8. Apeliantas skunde prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdžiai gailisi. Nuteistojo teigimu, po nusikaltimo padarymo jis buvo susitikęs su nukentėjusiąja Ž. V., išsiaiškino visas smurtu pasibaigusio incidento aplinkybes, suprato savo veiksmų neleistinumą ir nukentėjusiosios atsiprašė. Po šio susitikimo norėjo pakeisti savo pirminius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau tyrėja neleido to padaryti, nurodydama, kad viską galės išsamiai papasakoti teisme, ką jis ir padarė. Ž. V. pretenzijų jam neturi, atleidžia, todėl nėra pagrindo nepripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Šiems apelianto teiginiams teisėjų kolegija nepritaria.
8.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė teismų praktikoje pripažįstama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Savo ruožtu nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479/2014, 2K-140-511/2018).
8.2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu E. M. savo kaltės visiškai nepripažino (b. l. 46-47). Jis neigė smurtavęs savo draugės Ž. V. atžvilgiu, nors pripažino, kad dažnai su nukentėjusiąja pykdavosi. Įvykio dieną abu vartojo alkoholinius gėrimus, vėliau pradėjo ginčytis dėl asmeninių problemų. Vengdamas didesnio konflikto, jis nakties metu iš Ž. V. gyvenamosios vietos išėjo. Teisminio nagrinėjimo metu E. M. nurodė, jog pilnai pripažįsta savo kaltę. Dėl smurtu pasibaigusio incidento jis paaiškino, kad įvykio vakarą kartu su nukentėjusiąja vartojo alkoholinius gėrimus, tuomet susipyko dėl neištikimybės vienas kitam. Ž. V. jį puolė, suplėšė marškinėlius, nuplėšė nuo kaklo karolius (rožančių), kuriuos buvo parsivežęs iš Izraelio, todėl, reaguodamas į šiuos veiksmus, keletą kartų pastūmė nukentėjusiąją, aštuonis kartus jai tikrai nesmūgiavo, kraujosruvos Ž. V. kūne jau buvo ir iki įvykio, nes ji šoka, sportuoja. Vėliau tos pačios apklausos metu E. M. pripažino, kad galėjo būti suduoti ir aštuoni smūgiai. Apeliaciniame skunde nuteistasis išdėstė iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir pirmosios instancijos teisme, tik dar išsamiau aptarė nukentėjusiosios veiksmus – ji ne tik nuo kaklo nuplėšė jam karolius, tačiau ir apdraskė nagais. Šie nuteistojo parodymai skiriasi nuo nukentėjusiosios išdėstytos įvykio versijos ir patvirtina, kad E. M. savo kaltę stengiasi sušvelninti bei minimizuoti.
8.3. Ž. V., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad incidento metu E. M. pradėjo kaltinti ją neištikimybe, tuomet sudavė du kartus į veidą (ypač skaudžiai pataikė į viršutinę lūpą), spyrė į šlaunis, kojas, taip pat į krūtinkaulio sritį bei sėdmenis. Iki incidento jokių kraujosruvų jos kūne nebuvo. Pirmasis smurtinius veiksmus panaudojo nuteistasis, o ji atsakomuoju veiksmu nutraukė jam nuo kaklo karolius (rožančių). Po įvykio E. M. jos ne tik neatsiprašė ir nesigailėjo, bet ir grasino jos šeimai, ją terorizavo, šmeižė. Nuoširdaus atsiprašymo nebuvo, o formalus atsiprašymas įvyko tik E. M. atvykus pas ją kartu su gynėja. Įvertinus šiuos nukentėjusiosios parodymus, spręstina, kad apelianto atgaila nėra nuoširdi, kritiškai savo neteisėtų veiksmų jis nevertina, juos apibūdina tik kaip gynybinio pobūdžio. Todėl apylinkės teismas pagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo ir nuoširdžios atgailos.
9. Apeliantas prašo sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki trijų mėnesių ir jos vykdymą atidėti, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas jam skyrė bausmę, kuri yra ženkliai didesnė, nei BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Šiems argumentams teisėjų kolegija taip pat nepritaria. E. M. yra paskirta septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o įstatymų leidėjas už nežymų sveikatos sutrikdymą yra numatęs diskreciją teismui skirti kaltininkui laisvės atėmimą iki vienerių metų. Šios bausmės vidurkis yra septyni mėnesiai ir penkiolika dienų, nes minimalus laisvės atėmimo bausmės terminas yra trys mėnesiai ((3 + 12) ÷ 2 = 7,5). Vadinasi, apylinkės teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, E. M. paskyrė šiek tiek mažesnę bausmę, nei įtvirtintas sankcijos vidurkis. Dar labiau mažinti šios bausmės dydžio nėra pagrindo, nes, jau minėta, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad apeliantas yra recidyvistas.
10. Spendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo ir konkretaus bausmės vykdymo atidėjimo termino nustatymo, visada turi būti prieita prie (motyvuotos) išvados, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atsižvelgti į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes. Spręsdamas šį klausimą, teismas privalo įvertinti visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą (nusikaltimo padarymo būdą, įrankius ir priemones, laiką, vietą, pasekmių sunkumą, kaltės formą, tikslą ir motyvą), apibūdinančias kaltininko asmenybę (ankstesnius nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, polinkį į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginamųjų priemonių vartojimą, vertybinę orientaciją, požiūrį į darbą, asmens charakteristiką ir pan.), elgesį po nusikaltimo padarymo (atvykimą ir prisipažinimą, gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimą ir pan.). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Teismas taip pat turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius.
11. Nagrinėjamu atveju E. M. asmenybė charakterizuojama daugiau neigiamai. Anksčiau jis teistas du kartus, o dar vienas jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs. Atkreiptinas dėmesys, kad ankstesnius kartus nuteistajam buvo pritaikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis tinkamai nesielgė, nesilaikė nustatytų elgesio taisyklių, vėl padarė nusikalstamas veikas. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyrius jau du kartus kreipėsi į apylinkės teismą, prašydamas panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti E. M. atlikti realios laisvės atėmimo bausmės. Nors apylinkės teismas abu kartus Probacijos tarnybos teikimus atmetė, parodydamas pasitikėjimą probuojamuoju asmeniu, tačiau šios aplinkybės liudija, kad probacijos sąlygas E. M. pažeidinėja, t. y. nuosekliai nesilaiko jam nustatytų apribojimų bei įpareigojimų. Nors nuteistasis šiuo metu dirba transporto vadybininku ir darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai (b. l. 146, 147), taip pat puoselėja šeiminius ryšius – gyvena su sugyventine J. N., su kuria augina nepilnametę dukrą, tačiau tai nepaneigia išvados, jog E. M. tikslinga skirti realią laisvės atėmimo bausmę. Tik atliekant bausmę pataisos namuose, vykdant visas pataisos įstaigos darbuotojų rekomendacijas, pavyzdingai elgiantis ir sąžiningai dirbant, E. M. gali įrodyti, kad jo vertybinė skalė pasikeitė, kadangi šiuo metu jo propaguojamas gyvenimo būdas prasilenkia su baudžiamojo įstatymo numatytais imperatyvais.
12. Teisėjų kolegija sprendžia, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą, apelianto nubaudimas gali paneigti baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, formuoti nebaudžiamumo nuotaiką, nepagarbą baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiosios teisėtus interesus. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Tik simbolinės, apeliantui priimtinos, bausmės skyrimas nepadėtų pasiekti baudžiamojo proceso tikslų. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, nagrinėjamu atveju bus pasiekti tik E. M. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.
13. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog bausmių skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos, bausmė nuteistajam E. M. individualizuota tinkamai. Pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
14. Teisėjų kolegija tuo pačiu atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra netiksliai aprašyti liudytojos Z. V. parodymai, t. y. šiuose parodymuose yra įkeltas tekstas, visiškai nesusijęs su nagrinėjama byla – „155,26 (vieną šimtą penkiasdešimt penkis eurus ir dvidešimt šešis centus) turtinės žalos atlyginimui“. Šioje byloje civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, todėl ir turtinės žalos atlyginimo klausimas nebuvo spręstas. Akivaizdu, jog yra padarytas rašymo apsirikimas, kuris nekeičia nuosprendžio esmės, todėl minėta formuluotė šalintina iš nuosprendžio.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies su byla nesusijusį tekstą: „155,26 (vieną šimtą penkiasdešimt penkis eurus ir dvidešimt šešis centus) turtinės žalos atlyginimui“.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.