Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Boleslovo Kalainio, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo S. Z. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 2 dalį – 60 MGL (2259,60 Eur) bauda,

pagal BK 170² straipsnio 1 dalį – 70 MGL (2636,20 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir S. Z. paskirta galutinė bausmė – 100 MGL (3766 Eur) bauda, įpareigojant ją sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Vadovaudamasis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į atliktą baudos bausmę įskaitytas S. Z. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas (7 paros), vieną parą prilyginant 2 MGL dydžiui ir nustatant, kad jis sumokėjo 14 MGL baudos dalį.

V. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš S. Z. nukentėjusiojo V. M. naudai priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš S. Z. nukentėjusiajam V. M. priteista 100 Eur išlaidos advokato paslaugoms atlyginti.

Iš S. Z. priteisti 146,18 Eur valstybei turėtų proceso išlaidų, susijusių su liudytojų M. P., L. R. atvykimu į teisiamąjį posėdį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. Z. nuteistas už tai, kad jis tyčia per visuomenės informavimo priemones šmeižė V. M., t. y. paskleidė tikrovės neatitinkančią, niekinančią, žeminančią ir pakertančia pasitikėjimą informaciją apie V. M., o būtent: 2017 m. sausio 12 d. 8.47 val., naudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą techninę įrangą su nenustatyta interneto prieiga, socialinio tinklapio „Facebook“ S. K. (S. K.) paskyroje (internetinė nuoroda (duomenys neskelbtini)) vardu (internetinė nuoroda (duomenys neskelbtini)) ir 2017 m. sausio 12 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, naudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą techninę įrangą su nenustatyta interneto prieiga, tinklapyje (duomenys neskelbtini) (internetinė nuoroda (duomenys neskelbtini)) paskelbė V. M. šmeižiančius įrašus: „He He, tai pagaliau paaiškėjo, kad V. M. yra bekiaušis eunuchas kastratas, vaikystėje giedojęs bažnyčios chore ir kastruotas kaimo akušerės V. K.. Kad tai nejuokas ir, kad eunuchai yra itin vertinami valdančiojo elito suvokiau visai neseniai, kai mano buvęs grupiokas, dabar dirbantis chirurgu A. papasakojo, apie bekiaušių eunuchų sugebėjimus pradedant valstybės valdymu baigiant žurnalistika. V. M. yra buvęs KGB etatinis agentas, toks pat kaip ir nusenęs Č. Č. KGB buvo užverbavę stebėti Sovietinius jūreivius užsienio laivuose, o V. M. lydėdavo K. Ž. krepšininkus į užsienio išvykas ir kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį viską raportuodavo KGB vadui B. KGB M. buvo užverbuotas labai paprastai. Kadangi jis – homoseksualistas, bet nespjaudavo ir į jaunus berniukus. Vieša paslaptis, kad jaunystėje lindo ir prie Š. M., o vakar tai žvengiau, kaip buvęs ž. man papasakojo, kad V. M. kokiais 1991 metais, A. S. prašė padovanoti jam panaudotus savo triusikus, kuriuos abu vėliau su E. Č. uostydavo V. M. sovietmečiu A. S. buvo prašęs, kad jis kai skutasi pažastis, neišmestų plaukų, o padovanotų jam, jo kolekcijai. V. M. turi keistą naudotų triusikų kolekciją. Spintoje laiko prišiktus B. triusikus, smirdančias C. kojines, bandė kažką iškaulyti ir iš Š. J. savo laiku, bet Š. jam pasakė. – Eik tu (duomenys neskelbtini), M.!!! Jį ant trijų raidžių pasiuntė ir K., o kai M. ateidavo pas S., S. atsivesdavo savo tris vaikučius, ir sakydavo jiems. Ž. žiūrėk dabar tave V. M. pajuokins, tada sakydavo V., kad prižiūrėtų vaikus, o pats važiuodavo gert alaus į barą, o žmona I. vis žiūrėdavo, kad M. namuose kokių smirdančių S. kojinių nepavogtų. M. buvo didžiulis intrigantas. Buvo KGB žmogus, draugavo su KGB, Sporto komiteto šefais, todėl jo Ž. ir nevirškindavo. Karta M. išgėręs lindo prie K. Sako A., tu toks jaunutis, toks gražutis, o tas žmogus nesuprato, sako sėskit dėde. Tuomet pro duris įėjo R. B., piktu žvilgsniu nužvelgė tą seną mažą išsigimėlį, ir V. nudelbęs akis nusliūkino į savo priperstą viešbučio koridoriuje įtaisytą migį. V. M. ir A. T. tėvukas L. T. ir dar keli seniai buvo susikūrę kažkokią tai Ž. F., ir iš leidėjų reikalaudavo pinigų savo nuolatiniams pagėrimams. L. T. vienu metu išvis jautėsi visažiniu, ir banino laikraštininkus vieną po kito, nuimdavo (duomenys neskelbtini) kontraktus, kol jo į vietą nepastatė dabartinės (duomenys neskelbtini) pradininkės (duomenys neskelbtini) tuometinė direktorė L. B.. Liucija nemokėjo nalogo, o kaip man V. B. senais laikais pasakojo, tai užteko pasikalbėti jam su L. T., ir vargšą neužilgo ištiko insultas. Buvo toks J. B., kuris valdė tuomet labai populiarų dienraštį E. Įsivaizduokit kokie buvo laikai. Kas nors atneša originalų raštą, pvz., kad L. buvo KGB agentas su visais antspaudais, parašais. Atsargumo dėlei tą raštą patvirtindavo notarų biure, o tada kaldavo straipsnius tiesiai į dešimtuką. Tai ir parašė, kad V. M. buvo bekiaušis kastratas gėjus dėl formalumo apsiženyjęs su vyresne suaugusia boba, ir norint visiems įtikti lysdavo žiniasklaidos magnatams į subinę. Buvo visiems aišku, kad K. FSB žmogus, itin įtakingas mafijos žmogus, ir V. M. jam lindo į subinę. Juk nenorėjo dirbt, norėjo skaniai valgyt, keliauti su krepšinio rinktine po pasaulį. Žodžiu M. visą gyvenimą malė šūdą ir per begalinį girtuokliavimą ir seksą su vyrais pasigavo hepatitą-C, ir po to visiems bėgo guostis, kad jis tuoj mirs, bet niekam jis neįdomus, nes, tūkstančiai žmonių serga tuo hepatitu, tikrai sunkia liga ir niekur nesireklamuoja, bet M. be dėmesio negali. Jis yra senai (duomenys neskelbtini) tiek S., K., M. P., bet galutinai J. pratrūko nervai, ir jis vos nedavė M. snukin. Kada tas senas (duomenys neskelbtini) pagaliau išeis į pensiją? Ai tiesa, čia praeitą savaitę vaikščiojo nuo durų prie durų savivaldybėje, kad jam skirtų pirmojo laipsnio valstybinę pensiją, kaip nusipelniusiam veikėjui. L. T. už nežinia kokius nuopelnus šitą pensiją savo laiku spėjo susivairuoti. Ir šitas jų tandemas pasodino į kalėjimą tikrosios tiriamosios žurnalistikos asus – J. B. ir P. G.. Kitais metais aštuoniasdešimt metų jubiliejų švęsiantis B. augina aveles ir stato atminimo lenteles tremtiniams ir sukilėliams, o bekiaušis V. M. iki šiol kelia intrigas. Todėl Š. J. kitą kartą siūlau V. M. tiesioginiame eteryje pasiųsti tris kartus – (duomenys neskelbtini)!!! O mes tęsiame mūsų pirmtako B. dorus darbus su korumpuotais perkamos žurnalistikos išsigimėliais.“

2. Be to, S. Z. nuteistas už tai, kad jis tyčia viešai užgauliu ir įžeidžiančiu būdu neigė ir šiurkščiai menkino įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintą 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą, jos metu, 1991 metų sausio 11–13 dienomis, SSRS įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus prieš Lietuvos Respublikos gyventojus, o būtent: tiksliai nenustatyta data, bet ne vėliau nei 2017 m. rugpjūčio 16 d. 9.08 val., naudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą techninę įrangą su nenustatyta interneto prieiga, socialinio tinklapio „Facebook“ S. K. paskyroje (internetinė nuoroda (duomenys neskelbtini)) vardu paskelbė įrašą (internetinė nuoroda (duomenys neskelbtini)), kuriame pasisakė apie 1991 metų sausio 11–13 dienomis Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS vykdytos agresijos prieš Lietuvos Respublikos gyventojus metu padarytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus: „1991 metų sausio 13 dieną beveik visus žmones nuo stogų nušovė mūsiškiai L. snaiperiai. Tai buvę specnazo specialios paskirties kariai, buvę A. karo veteranai sugrįžę iš tarybinės armijos ir pasirinkę banditų gyvenimą. Dauguma jų p. Kai kurie jų buvę “t.” gaujos nariai. Vienas iš sausio 13–tą dieną šaudžiusių banditų buvo R. Č., tarpininkas tarp banditų ir S. buvo milžiniškus pinigus uždirbęs D. dukrą vėliau vedęs, K. aplinkos žmogus R. G., vienas iš snaiperių koordinatorių V. V.–Č.. Visa tai puikiai žinojo regioninių gaujų lyderiai H. D. ir A. V., todėl jie abu ir buvo palikti gyvi, kad mainais už laisvę jie ateityje papasakos kaip viskas vyko. Tuometinis prokuroras G. J. padarė įspūdingą karjerą užglaistydamas šią istoriją, o vėliau su naujai sukurtu VSD saugumiečių tinklu sunaikinęs V. brigadą vos netapo Konstitucinio Teismo teisėju. Kai kurie šiuose tamsiuose reikaluose dalyvavę kariškiai nusižudė, ypač po J. M. ir jo grupuotės pasitraukimo į miškus. Dalis iš tuometinių snaiperių perėjo į karinį eskadroną A. ir papasakojo visą tai iš vidaus matęs snaiperis, jie buvo paprasčiausiai išdurti. Buvo pažadėta kiekvienam po 1000 dolerių už tą vienintelę naktį, o tai buvo tais laikais milžiniški pinigai. Snaiperiai gavo tik po 200 dolerių. Kiekvieno ir jų paskirtis buvo šaudyti išcentrinėmis kulkomis, į šalia tankų stovinčius taikius gyventojus. L. K., o ir jo kolegos A. T. tėvo tuometinio (duomenys neskelbtini) direktoriaus L. T. pastangomis, operatoriai iškart filmuodavo neva Sovietų karių nušautus mitinguotojus ir specialiai visa tai būdavo kišama prieš kameras, kad didieji operatoriai kaip BBC, CNN tiesiogiai parodytų pasauliui tiesioginę Sovietų agresiją Lietuvos atžvilgiu. JAV užkuliusiuose buvo nuspręsta faktiniu šalies vadovu išrinkti V. L., o vėliau Prezidento estafetę perėmė L. vaikystės ir kiemo draugas V. A., TSSRS vadovybė jau 1989 metų lapkritį žinojo, kad Sovietų Sąjungos laukia neišvengiamas bankrotas ir griūtis. Buvo susitarta Baltijos šalis atiduoti JAV interesų globai, mainais už Rusijos įtakos zonų plėtimą Artimuosiuose Rytuose. Tas pats vyko ir Latvijoje ir Estijoje. Masinė medija profesionaliai apdirbo visuomenę, nuteikinėjant prieš tuo metu siuntė A. lietuvius kaip L. B., R. D., B. G., K., B. ir kitus, kurių paskirtis buvo platinti minkštąją galią. Čia ir Z. su pirmuoju B. ir M., ir pamažu vakarietiška kultūra Lietuvoje paėmė viršų. L. banditai, kitaip jų nepavadinsi, šaudė į S. protestuotojus, o vėliau kaip pasakojo P. buvusio prezidento S. aplinkos žmogus. Lietuvės snaiperės kovėsi ir P. kare. Kovėsi M. pusėje. Vieną baltai apsirengusią snaiperę P. kariškis nupylė, ji iškrito iš trečio viešbučio aukšto ir prieš mirtį pasakė, kas esąs, o ir teko matyti jos paso kopijos nuorašą, bet dėl etinių sumetimų pavardės neskelbs, nors L. mirties šaulių – moterų buvo ne vienas ir ne trys, apie 37. Ką tik pasirodė L., P., B., O., K., N. O., J., A. demaskuojantys video įrašai. A. D. teisus. S. yra KGB projektas su tikslu vos kelių žmonių grupelei paimti Lietuvos valdymą į savo rankas. Taigi ne rusai, bet savi šaudė į savus, o vos tik nušautus lavonus intensyviai filmavo aplinkui zujančios užsienio medijos žurnalistų kameros. Apsidrausdami nuo valstybinio perversmo konservatoriai įstatymu uždraudė visą slaptą informaciją susijusią su 1991 metų sausio 13 įvykiais viešinti 75 metams. Pradeda aiškėti užuomazgos, kad A. buvo nužudytas visai ne dėl P. savanorių maišto ar dėl A. dalyvavimo mazuto kontrabandoje iš P. į R. Pasirodo, kad A. aiškino, kad būtent generolas A. P. organizavo snaiperių apmokymus ir vėliau pats su jais šaudė V. televizijos bokšto gynėjus, o laisvu nuo darbo metu dalyvaudavo V. brigados rengiamuose kariniuose apmokymuose, kuriuose instruktuodavo banditus, apmokydavo juos, ir plačiau apie tai galėtų papasakoti tuose mokymuose dalyvavęs brigadinių smogiamosios grupės vadas T. V. – G. Savi šaudė savus“, tokiu savo užgauliu ir įžeidžiančiu viešu pasisakymu įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo, atminimą bei jų artimuosius, siekė žmonių nusivylimo savo šalies valstybingumu, valdžia, valstybinėmis institucijomis.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. Z. prašo jį išteisinti.

3.1. Skunde nurodo, kad straipsnių, kuriais yra kaltinamas, nerašė. Mano, jog yra nerasti jokie įrodymai, nenustatytas įrenginys, tikslus laikas, visas procesas paremtas prielaidomis, pažeista žodžio laisvės prezumpcija, be to, Sausio 13-tos byla nebaigta, o jis (S. Z.) nuteistas už S. K. vardu parašytą versiją. Teigia, jog V. M. padavė S. Z. į teismą už tai, kad S. K. Facebook parašė apie neegzistuojantį asmenį vardu V. M. ir už tai buvo nuteistas.

3.2. Teigia, jog V. M. teisme melavo, kad niekada nėra vartojęs alkoholio, nes 2 liudininkai apklausose patvirtino matę V. M. vartojant alkoholį. Taip pat V. M. teigė, kad yra minimas esą serga hepatitu, nors duodant parodymus teigė, kad neserga, o duodant parodymus teisme V. M. patvirtino hepatitu sergąs.

3.3. Tvirtina, jog visai Facebook skelbiamai informacijai galioja JAV teisinė jurisdikcija. Pažymi, kad yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nors fiziškai tuo metu gyveno D. B. ir nieko bendro visa tai su Lietuva neturi.

3.4. Be to, skunde teigia, jog buvo padaryta procesinių pažeidimų:

3.4.1. Teismas ignoravo prašymą pateikti oficialų patvirtinimą dėl jo (S. Z.) kompiuterio plombų pažeidimo, kadangi kompiuteris pirktas D. B. su garantiniu aptarnavimu. Apžiūros metu buvo nuimtos plombos, kompiuteris pradėjo gesti, byrėti, todėl prašo raštu pateikti į anglų kalbą išverstą patvirtinimą, kad policija paėmė kompiuterį ir atlikdama detalią apžiūrą pažeidė plombas.

3.4.2. Pažeidžiant protokolą buvo paskelbta jo (S. Z.) paieška, nes B. P. Ombudsmenas patvirtino, kad S. Z. nebuvo paieškomų asmenų sąraše, paieška buvo paskelbta nesikreipiant į I., B. pareigūnus.

3.4.3. Ikiteisminiame tyrime tvirtinama, kad 4 žmonės pranešė apie S. K. straipsnį (duomenys neskelbtini) ir buvo du atskiri tyrimai, kurie vėliau buvo sujungti į vieną, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tėra tik vienas piliečio P. skundas.

3.4.4. Legalizuojama nusikalstama J. E. grupuotė ir teismas vieno jų nario parodymais nuteisė S. Z..

3.4.5. Liudininkas L. R. (duomenys neskelbtini) administratorius įrodė, kad S. Z. (duomenys neskelbtini) straipsnio netalpino, tačiau jo parodymai buvo ignoruoti. V. M. teisme duodamas parodymus S. Z. apšmeižė, sakydamas, pastarasis parašė straipsnį, esą V. M. prievartavo A. S. vaikus.

3.4.6. Facebook atstovybėn kreiptasi nebuvo, nors už mokesčių mokėtojų pinigus buvo atliktas kreipimosi vertimas į anglų kalbą. Pabrėžia, kad išverstame tekste yra galybė neatitikimų, Generalinė Prokuratūra uždraudė siųsti kreipimąsi į Facebook atstovybę JAV, nes puikiai žinojo, jog JAV galioja žodžio laisvė.

4. Apygardos teismo posėdyje nuteistojo S. Z. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Nuteistojo S. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 170² straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad S. Z. kaltė, padarius BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 170² straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl S. Z. pripažinimo kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 170² straipsnio 1 dalyje. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

6.1. Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. BK 170² straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat tas, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Pagrindiniai argumentai, kuriais apeliantas neigia savo kaltę dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 170² straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo yra tai, jog S. Z. vertinimu nėra įrodymų, jog straipsnius rašė būtent jis, teigia, jog apylinkės teismo nuosprendis yra paremtas tik prielaidomis. Su šiais apelianto teiginiais aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka, nes iš byloje esančių įrodymų matyti, jog apylinkės teismo nuosprendis yra paremtas ne prielaidomis, o patikimais, objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, jog kaltinime nurodytus straipsnius parašė ir paskelbė būtent S. Z..

6.2. Apygardos teismo vertinimu, S. Z. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 170² straipsnio 1 dalyje, t. y., tyčia per visuomenės informavimo priemones šmeižus V. M., paskleidė tikrovės neatitinkančią, niekinančią, žeminančią ir pakertančia pasitikėjimą informaciją apie V. M. bei tyčia viešai užgauliu ir įžeidžiančiu būdu neigus ir šiurkščiai menkinus įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintą 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą, jos metu, 1991 metų sausio 11–13 dienomis, SSRS įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus prieš Lietuvos Respublikos gyventojus, įrodo: nukentėjusiojo V. M. parodymai apylinkės teisme, kur jis nurodė, jog kaltinime nurodytame straipsnyje pateikta informacija apie jį (V. M.) neatitinka tikrovės yra žeminantys jį kaip asmenį ir žinomą žurnalistą, analogiškus parodymus nukentėjusysis davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 104–106, 108–109; 4 t., b. l. 166–170), M. P. parodymai apylinkės teisme, kur jis nurodė, jog pamatęs „Facebook“ tinklalapyje melagingą S. K. straipsnį apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius, pranešė policijai (4 t., b. l. 170–171), iš dalies ir paties S. Z. parodymai apylinkės teisme, kur jis, priešingai nei nurodo apeliaciniame skunde, patvirtino, jog tikrai turi du „Facebook“ profilius, vienas iš jų yra S. K. pavarde, be to, pripažino, jog rašęs straipsnius 1991 m. sausio 13 d. tematika (4 t., b. l. 176–179), byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio matyti, jog S. Z. išėjęs iš Š. tardymo izoliatoriaus, duodamas interviu, pripažįsta rašęs kaltinime nurodytus straipsnius (4 t., b. l. 185), ikiteisminio tyrimo metu duotais S. Z. parodymais, kur jis prisipažino rašęs straipsnius apie V. M. ir 1991 m. sausio 13 d. įvykius pasivadinęs pseudonimu S. K., tačiau manė, jog savo veiksmais nedaro nusikaltimo (3 t., b. l. 29–30, 31–32), 2018 m. birželio 25 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateikta informacija, iš kurios matyti, jog patikimų duomenų apie V. M., kaip KGB agentą, nėra (2 t., b. l. 55–56), 2018 m. vasario 1 d., tinklalapyje (duomenys neskelbtini) patalpinto straipsnio pavadinimu „V. M. yra buvęs KGB etatinis agentas, toks pat kaip ir nusenęs Č.“ ir nurodyto šaltinio, apžiūros protokolas (1 t., b. l. 171–190), 2018 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento raštas, kuriame nurodyta, jog V. M. 2008 m. Kultūros ministerijos teikimu buvo siūlomas kaip kandidatas skirti antrojo laipsnio valstybinę pensiją, teikimas paliktas nenagrinėtas. Daugiau V. M. prašymų skirti valstybinę pensiją nebuvo gauta (2 t., b. l. 63), 2018 m. birželio 19 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus raštas, kuriame nurodoma, jog V. M. pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinių pensijų neskirta (2 t., b. l. 66), 2018 m. birželio 7 d. Respublikinio priklausomybės ligų centro raštas, kuriame nurodoma, jog V. M. priklausomybės ligų centre neužregistruotas (2 t., b. l. 69), 2018 m. gegužės 9–15 d. S. Z. nešiojamo kompiuterio ir mobiliojo ryšio telefono bei juose esančių duomenų apžiūros protokolas (2 t., b. l. 72–88), įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugpjūčio 23 d. apkaltinamasis nuosprendis Nr. 1-2/99, kuriame konstatuota, jog SSRS kariai panaudojo agresiją prieš beginklius žmones, taip padarė sunkius ir labai sunkius nusikaltimus (4 t., b. l. 20–46, 47–69, 70–155), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. sausio 5 d. nutarimas dėl priimtinumo ir 2008 m. vasario 19 d. sprendimas, priimti byloje K., B. ir B. prieš Lietuvą, 2000 m. sausio 4 d. Nepriklausomybės gynėjų ir kitų nukentėjusiųjų nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos asmenų teisinio statuso įstatymu pripažintas agresijos, pareikalavusios žmonių aukų, faktas, 2017 m. spalio 20 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvada, dėl S. K. straipsnyje dėstomų argumentų susijusių su 1991 m. sausio 13 d. įvykiais Lietuvoje (1 t., b. l. 166–168). Apygardos teismo vertinimu paminėti S. Z. teiginiai apylinkės teisme ir apeliaciniame skunde, jog ne jis rašė kaltinime nurodytus straipsnius, laikytini tik jo gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes kaip jau minėta, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių S. Z. pareikštame kaltinime nurodytas aplinkybes dėl jo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 170² straipsnio 1 dalyje.

6.3. Atsakant į apelianto teiginius, neva V. M. meluoja dėl alkoholio vartojimo, teisėjų kolegija pažymi, jog S. Z. rašytame straipsnyje, apie V. M., yra nurodoma ne apie vienkartinius alkoholio pavartojimu faktus, o apie V. M. „begalinį girtuokliavimą“. Minėta, jog 2018 m. birželio 7 d. Respublikinio priklausomybės ligų centro rašte nurodyta, jog V. M. priklausomybės ligų centre neužregistruotas (2 t., b. l. 69), pats V. M. neigė esantis priklausomas nuo alkoholio, kitų duomenų, patvirtinančių S. Z. teiginius apie tariamą V. M. begalinį girtuokliavimą nėra. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, jog V. M. melavo dėl alkoholio vartojimo S. Z. parašyto straipsnio apie V. M. kontekste. Skunde apelianto nurodomos aplinkybės dėl V. M. sirgimo hepatitu C taip pat yra savaip apelianto interpretuojamos, nutylint visą V. M. pateiktą atsakymą dėl minėto susirgimo aplinkybių. Pažymėtina, jog V. M. neigė, jog jis susirgo hepatitu C dėl santykiavimo su kitais vyrais, nes nėra homoseksualus ir lytinių santykių su vyrais nėra turėjęs t. y. paneigė S. Z. straipsnyje nurodomas aplinkybes, nes kaip nurodė V. M., jis hepatitu C susirgo, nes jam buvo sulašintas hepatitu C užkrėstas kraujas (1 t., b. l. 104–106). Taigi, pagrindo pripažinti V. M. sakius netiesą šioje byloje, nėra.

6.4. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 170² straipsnio 1 dalyje, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo S. Z. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamų nusikalstamų veikų požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad S. Z. kaltei dėl jam inkriminuotų nusikaltimų patvirtinimui duomenų pakanka ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir 170² straipsnį 1 dalį.

Dėl kitų skundo argumentų

7. Apelianto skundo argumentai, jog visai „Facebook“ informacijai galioja JAV jurisdikcija yra visiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad BK 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. Nors šiuo atveju, kaip teigia S. Z., straipsniai buvo rašomi kitoje valstybėje, tačiau BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo nukreipta prieš Lietuvos Respublikoje gyvenantį asmenį – V. M., BK 170² straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo nukreipta prieš Lietuvos Respubliką, neigiami S. Z. padarytų nusikalstamų veikų padariniai kilo Lietuvos Respublikoje, todėl nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai taikyta Lietuvos Respublikos baudžiamoji jurisdikcija.

8. Nors S. Z. manymu šioje baudžiamojoje byloje buvo padaryta procesinių pažeidimų, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu baudžiamoji byla buvo tiriama ir nagrinėjama laikantis BPK nuostatomis, jokių esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta. Pažymėtina, jog vien S. Z. nepalankaus procesinio sprendimo priėmimas nesudaro pagrindo teigti, jog byloje buvo padaryta procesinių pažeidimų.

8.1. Apelianto prašymas raštu pateikti į anglų kalbą išverstą patvirtinimą, kad policija paėmė kompiuterį ir atlikdama detalią apžiūrą pažeidė plombas yra nepagrįstas. Pritartina apylinkės teismo argumentams, jog S. Z. kompiuteris ir telefonas buvo apžiūrėtas atliekant procesinį veiksmą dalyvaujant specialistui, šio veiksmo atlikimas jau buvo užfiksuotas apžiūros protokole, todėl apygardos teismo vertinimu minėtas apžiūros protokolas yra pakankamas dokumentas dėl informacijos, susijusios su kompiuterio plombų pažeidimu, pateikimu.

8.2. S. Z. neteisus, jog jo paieška buvo paskelbta netinkamai. Pažymėtina, kad BPK nėra numatyta ikiteisminio tyrimo subjektams pareigos visais atvejais skelbiant įtariamojo paiešką kreiptis į Interpolą ar kitas užsienio šalių teisėsaugos institucijas, todėl apelianto argumentai dėl jo vykdytos paieškos atmetami kaip nepagrįsti.

8.3. Skundo argumentai, jog byloje buvo tik vieno asmens – M. P. skundas policijai dėl S. Z. straipsnių yra visiškai nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, jog dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 170² straipsnio 1 dalyje buvo gauti net 4 anoniminiai skundai, taip pat M. P. skundas, dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje buvo gautas paties nukentėjusiojo V. M. skundas (1 t., b. l . 1, 7, 11, 18). Argumentai susiję su socialiniuose tinkluose egzistuojančia grupe – „J. E.“ yra taip pat nepagrįsti, nes duomenų, kad minėta grupė vykdytų nusikalstamus veiksmus, nėra. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, L. R. duoti parodymai apylinkės teisme nei paneigia, nei patvirtina faktą, jog būtent S. Z. talpino straipsnį (duomenys neskelbtini) tinklalapyje. Atsakant į skundo argumentus dėl teisinės pagalbos kreipimosi į JAV, pastebėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų pagrindu būtų galima išspręsti asmens kaltės klausimą. Šiuo atveju byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina S. Z. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 170² straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl pagrindo atlikti papildomų tyrimo veiksmų nėra. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo kreiptasi į „Facebook“ atstovybę esančią JAV nepaneigia S. Z. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo ir nelaikytina procesiniu pažeidimu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. Z. apeliacinį skundą atmesti.