Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-09-01 · Byla Nr. N-62-931-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-09-01
Bylos Nr.
N-62-931-06
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Artūras Drigotas, Antanas Ablingis (pran.)

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. N (62) – 931/2006Procesinio sprendimo kategorija – 32 „(S)“
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. rugsėjo 1 d.Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,

susidedanti iš Antano Ablingio (pranešėjo), Artūro Drigoto ir Virgilijaus Valančiaus (pirmininko), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2005 m. spalio 27 d. nutarimu V. P. V. už Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnyje numatytųjų pažeidimų padarymą paskirta subendrintoji 3000 litų bauda, nes jis, kaip nurodyta administracinio teisės pažeidimo protokole, 2005 m. birželio 13 d., 12 val. 40 min., Vilniuje, Lapų - Aušros Vartų gatvėje, vairuodamas automobilį „Hyundai Accent" ir važiuodamas atbulas atsitrenkė į paskui važiavusį ir sustojusį automobilį ir abu automobilius apgadino. Eismo įvykio vietoje nepasiliko, policijai nepranešė. Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (KET) 53, 158, 269.3, 269.4 punktų reikalavimus.

II.

V. P. V., nesutikęs su nutarimu, kaip pareiškėjas kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė nutarimą panaikinti, kadangi jis pažeidimo nepadarė. Nurodė ir teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad jis gal būt 2005 m. birželio 13 d. ir buvo automobiliu nuvykęs į Lapų - Geležinkelio gatvę, tačiau eismo įvykyje nedalyvavo. Esantis jo vairuojamo automobilio gale įbrėžimas galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis nei nurodo D. G. . D. G. stato automobilį toje pačioje aikštelėje kaip ir jis, todėl galėjo apžiūrėti jo automobilį ir sugalvoti, kad buvo kontaktas ir tokiu būdu siekti gauti automobilio draudimo išmoką.

Apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pateiktąjį skundą, padarė išvadą, kad skundas netenkintinas. V. P. V. padarytus teisės pažeidimus įrodo liudytojo D. G. parodymai apie tai, kad V. P. V., vairuodamas automobilį „Hyundai", atbuline eiga atsitrenkė į jo automobilio sustojusio Lapų - Geležinkelio g. priekinę dalį ir ji sugadino. Iš eismo įvykio vietos P. V. nuvažiavo. D. G. parodymus patvirtina eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės techninės apžiūros aktas. Liudytojas Romualdas Samaitis parodė, kad jis atliko eismo įvykio tyrimą. Tuo tikslu apžiūrėjo eismo įvykyje dalyvavusius automobilius. Juos sugretinęs nustatė, kad eismo įvykio metu automobilių sugadinimai padaryti susiduriant automobiliams „VW Golf" ir „Hyundai Accent", nes sugadinimai yra beveik tame pačiame aukštyje, žymės ant automobilio „Hyundai Accent" galėjo atsirasti nuo kontakto su automobilio „VW Golf bamperiu. Parodė, kad sugadinimų aukštis lyginant galėjo nesutapti dėl eismo įvykio vietoje buvusio gatvės nelygumo ir dėl to, kad automobilis „Hyundai Accent" judėjo, o automobilius lyginant jie stovėjo lygioje aikštelėje. Teismas vertino liudytojo R. S. parodymus kaip objektyvius, nes jo parodymai atitinka automobilių sugadinimus užfiksuotus fotonuotraukose. V. P. V. neprisipažinimą dėl padaryto pažeidimo teismas traktavo kaip pasirinktą gynybos būdą, kadangi jo paaiškinimai nepaneigia surinktų jo kaltę patvirtinančių įrodymų.

ATPK 272 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 53 straipsnis numato teisę patrauktam administracinėn atsakomybėn asmeniui teikti įrodymus. V. P. V. paaiškino, kad jo vairuojamo automobilio sugadinimai padaryti kitu laiku ir kitur. Tačiau tokių įrodymų nepateikė ir nenurodė jų buvimos vietos, nenurodė datos ir aplinkybių, kada buvo padaryti jo automobilio galinės dalies sugadinimai. V. P. V. nurodyta liudytoja S. K. taip pat nepatvirtino kada ir kur buvo padaryti automobilio „Hyundai Accent" galines dalies sugadinimai. Teismas neturėjo pagrindo tikėti V. P. V. aiškinimu, kad D. G. galėjo tyčia apkaltinti V. P. V., nes toks aiškinimas grindžiamas tik spėjimais ir nėra pagrįstas įrodymais. D. G. apklaustas liudytoju parodė, kad V. P. V. suprato, kad įvyko susidūrimas, tačiau iš eismo įvykio vietos pasišalino. Teismas, taip pat įvertinęs automobilio „VW Golf“ sugadinimus, padarė išvadą, jog V. P. V. pastebėjo, jog atsitrenkė į kitą automobilį, todėl privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje. Teismas įvertinęs įrodymų visumą padarė išvadą, jog pažeidimo padarymo aplinkybės, jo padarymo vieta ir laikas yra nustatytos bei įrodytos kaip ir įrodyta V. P. V. kaltė pažeidimo padarymu. Jo veika kvalifikuota teisingai ir paskirtos nuobaudos tinkamai subendrintos. Jo atsakomybę lengvina tai, kad jis pažeidimą padarė sulaukęs 65 metų (ATPK 31 straipsnio l dalies l punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teismas, įvertinęs pažeidimo pobūdį, padarė išvadą, jog automobilių sugadinimai nėra žymūs, tačiau, kadangi V. P. V. nesigaili dėl padaryto pažeidimo, neprašo keisti baudos dydžio, todėl paskirta bauda nekeistina.

III.

Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti apygardos administracinio teismo nutartį ir patenkinti apeliacinį skundą. Nesutinkama su teismo nutartimi. Visų pirma, nurodoma, kad teismas negalėjo remtis nukentėjusiojo D. G. kaip liudytojo parodymais, nes jis yra suinteresuotas bylos baigtimi. Antra. Net ir labai gerbdamas policijos darbuotojus, bet policininko R. S. , apklausto kaip liudytojo parodymai yra verti tik tiek, kad jis matė atskirai abu automobilius ir tikėtina, kad matė apgadinimus, tačiau, visi kiti jo parodymai turėjo būti atmesti dėl tokių aplinkybių: 1) jis nėra ekspertas, t. y. jis neturi specialių žinių, kad apžiūrėjęs atskirai įvykio vietoje automobilius, po 4 mėnesių galėtų tvirtinti, jog ant automobilių apgadinimo žymės atsirado būtent toje vietoje, kur, pasak, D. G. , buvo susidūrimas; 2) jo automobilis buvo apžiūrėtas tik 2005 m. liepos 18 d. ir dar kartą po 4 mėnesių ir kitoje vietoje - abu automobiliai net nebuvo pastatyti šalia įvykio vietoje; 3) būtent, dėl to, negalima tvirtinti, kad apgadinimai viename skirtingų automobilių lygyje, nes tai priklauso nuo kelio dangos aukščio, vietos, kurioje buvo automobiliai. Pažymi, kad pagal autoįvykio schemą nukentėjusiojo D. G. automobilis po įvykio pažymėtas dar neįvažiavęs į pagrindinį kelią ir 14,8 metrų nuo sankryžos, o teismo posėdyje jis sakė, kad stovėjo prieš šviesoforą. Be to, D. G. teigė, kad jis matęs, jog jis įlipo į savo automašiną. To sankryžoje negalėjo būti, nes KET draudžia kategoriškai palikti automobilius prieš pat sankryžą. Nurodantis, kad teismas neišsiaiškino, kur ir iš kur D. G. automobilis judėjo. Kaip matyti iš schemos, kuri jo automobilio požiūriu yra menama, D. G. automobilis pažymėtas vietoje, įvažiuojant į pagrindinę gatvę. Teismas nesiaiškino KET numatytos vairuotojų (taigi, ir D. G. ) prievolės, kad išvažiuojant į pagrindinį kelią, vairuotojas privalo įsitikinti, ar jis yra laisvas ir tik tada važiuoti norima kryptimi. Pats D. G. teigia, kad jis stovėjo prie sankryžos (degė raudona šviesa), nors teismo 2006 m. sausio 23 d. posėdžio protokole yra užuominų, kad D. G. judėjo. Teismas išvis nevertino Vilniaus m. savivaldybės rašto, kuriame pažymėta, kad apie 2005 m. birželio 13 d. sankryža ir jos prieigos nebuvo remontuojamos. Todėl policininko R. S. parodymai, kad buvo priešingai, panašūs į neteisybę, ir teismas tokiais parodymais negalėjo remti savo sprendimo. Ši neteisybė D. G. buvo reikalinga dėl to, kad automobilių apgadinimai lygioje vietoje buvo negalimi (o sankryža ir jos prieigos buvo lygios), todėl iškelta versija, neatitinkanti teisybės. Akcentuoja, kad R. S. parodymai negalėjo būti teismo nutarties nei pagrindu, nei motyvu, nei įrodymu, nes, kaip jis parodė teisme, jis net nebuvo įvykio vietoje, vadovavosi „teisine sąmone", jis susidarė tik nuomonę. O tai ne įrodymų šaltinis. Trečia. Teismas pažeidė administracinių bylų teisenos esminį požymį - jam perkėlė įrodinėjimo naštą. Tas kas paskyrė nuobaudą, tas privalo įrodyti, kad ji buvo paskirta teisingai. Tas faktas, kad jis nepamena, kur vairuoto automobilio apgadinimai buvo padaryti, negalėjo būti jo kaltės įrodymu. Ketvirta. Ar teismas nenorėjo ar negalėjo, bet, jo požiūriu, privalėjo žinoti, kad pažeidimas, numatytas ATPK 130 straipsnio l dalyje, turi būti tyčinis. Pats D. G. nurodo, kad kontaktas buvo lengvas ir kad jis tikrai jautęs susidūrimą ir tik taip galvoja dėl to, kad jis pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį (nors kaip jis tą pastebėjo, neįsivaizduoja). Dėl to, nutartis naikintina, nes grindžiama spėlionėmis, kurios paverstos įrodymais ir neteisybe.

D. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma apygardos administracinio teismo nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nesutinkama su apeliacinio skundo motyvais. Manoma, jog apygardos administracinis teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, pasisakė dėl visų aplinkybių, turinčių bylai esminės reikšmės, ir nevertino tų aplinkybių, kurios yra visiškai nesusijusios su nagrinėjama byla. Todėl tvirtinama, jog teismo nutartis yra teisinga ir naikinti jos nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą) ir ATPK 130 straipsnyje – už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos. Teismas nagrinėdamas V. P. V. skundo argumentus, neišvengiamai turėjo nustatyti, ar nubaustojo asmens veikoje yra jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų sudėtys, kurias sudaro keturi organiškai tarp savęs susiję objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, esantys sudėties elementais: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Subjektyviosios pusės struktūrą, kuri aktualiausia nagrinėjamos bylos kontekste, sudaro administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens kaltė, motyvas ir tikslas. Kalbant apie pažeidimo subjektyviąją pusę svarbu buvo nustatyti, ar inkriminuoti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo transporto priemonių susidūrimo priežastimi ir ar apkaltintasis asmuo, kaip teisingai nurodė, apeliantas, tyčia pasitraukė iš incidento vietos. Apygardos administracinis teismas, kaip matyti iš nutarties, įvertinęs surinktųjų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjas nubaustas pagrįstai ir tokį sprendimą argumentavo. Padarytasis įrodymų vertinimas atitinka įtvirtintas ATPK 257 straipsnyje nuostatas – įrodymai vertinami pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, teismas pripažino, kad patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens veikoje yra administracinio teisės pažeidimų sudėtys, kad automobilio vairuotojas V. P. V. pažeidė KET reikalavimus, nurodytus administracinio teisės pažeidimo protokole. Apygardos administracinio teismo nutartis atitinka jai keliamus pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimus. Reikia pažymėti, kad administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotas kaltinimas apibrėžia bylos nagrinėjimo dalyką ir nustato bylos nagrinėjimo ribas. Todėl apeliaciniame skunde esantis tvirtinimas, kas teisingai pažymėta atsiliepime į apeliacinį skundą, kad teismas turėjo svarstyti ir kitas aplinkybes, nepagrįstas, nes tai, kaip minėta, nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde reiškiamas nepasitenkinimas teismo padarytomis išvadomis, tačiau jos materialiais duomenimis, nereikalaujančiais vertinimo, nepaneigiamos.

Taip pat negalima sutikti su apeliantu, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir jam perkėlė įrodinėjimo naštą. Teisinga, kad pažeidimo padarymą turi įrodyti institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą. Tačiau tai nereiškia, kad teismas neturi aiškintis incidento aplinkybių ir apelianto iškeltos versijos pagrįstumo, kuris neišvengiamai siejamas su jo paaiškinimų materialumu. Teismo pripažinimas, kad V. P. V. savo teiginio nepagrindė konkrečiais duomenimis, nereiškia, kad jis reikalavo įrodinėti nubaustojo asmens nekaltumą.

Todėl apelianto argumentai negali būti pripažinti pakankamais, kad būtų naikinami priimti šiame procese dokumentai dėl jo nubaudimo. Apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą, V. P. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisArtūras DrigotasVirgilijus Valančius