Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjų L. P. ir T. K. atstovei – advokatei Linai Meškauskienei, atsakovės Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atstovei – šios institucijos Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiajai specialistei R. A., trečiojo suinteresuotojo asmens UAB koncerno „Achemos grupė“ atstovui – advokatui Ryčiui Paukštei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų L. P. ir T. K. skundą dėl sprendimų dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB koncernas „Achemos grupė“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. gruodžio 30 d. teisme gautas L. P. (toliau – pareiškėja) ir T. K. (toliau – pareiškėjas) (kartu – pareiškėjai) skundas (t. I, b. l. 1–7), kuriame pareiškėjai prašo teismo panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimus Nr. 3K-407(2.13-1) ir Nr. 3K-406(2.13-1) (toliau – ginčijami sprendimai) dalyje, kurioje pareiškėjų skundai buvo atmesti ir įpareigoti Inspekciją šioje dalyje atlikti tyrimą iš naujo.

Skunde nurodoma, kad prasidėjus pareiškėjų darbo santykiams UAB koncerne „Achemos grupė“ (toliau – Koncernas), jiems buvo perduotos darbo priemonės – darbo kompiuteriai, sukurti darbiniai elektroninio pašto adresai. Pareiškėjai skunde paaiškina, kad su jokiais apribojimais šias priemones naudoti asmeniniais tikslais jie nebuvo supažindinti. Priešingai, Koncernas darbo priemonių naudojimą asmeniniais tikslais toleravo, o darbiniu elektroniniu paštu siųsdavo įvairaus turinio laiškus, taip pat ir tokius, kurie nebuvo susiję su darbo funkcijų vykdymu. Nurodo, kad Koncernas 2014 m. rugsėjo 26 d. išleido įsakymą, kurio pagrindu perėmė iš pareiškėjų jiems suteiktus darbo kompiuterius su visa juose buvusia informacija ir pareiškėjų elektroninius paštus su visais susirašinėjimais, taip pat kabinetuose buvusius dokumentus bei informaciją. Paimtuose objektuose buvo ir pareiškėjų asmeninių duomenų. Skunde paaiškinama, kad KAG darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – profesinė sąjunga) kreipėsi į Koncerną, prašydama nurodyti tokių Koncerno veiksmų pagrindą, tačiau Koncernas profesinei sąjungai nenurodė pareiškėjų asmens duomenų tvarkymo tikslo, apimties, konkrečių tvarkomų dokumentų ir jų tvarkymo būdo. 2015 m. lapkričio 10 d. pareiškėjai dėl netinkamų Koncerno veiksmų kreipėsi į Inspekciją, kuri, pasak pareiškėjų, tyrimą atliko netinkamai, neįvertino visų pareiškėjų nurodytų aspektų, todėl mano, kad tyrimas, dalyje, kurioje buvo atmesti pareiškėjų skundai, turi būti atliktas Inspekcijoje iš naujo.

Teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai. Pareiškėjų atstovė teismo posėdžio metu palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Atstovė nurodė, kad nėra ginčijama Koncerno teisė atlikti darbuotojų veiklos tyrimą, tačiau atkreipė dėmesį, kad tai turi būti daroma, laikantis teisės aktų reikalavimų. Pasak atstovės, pareiškėjams prieš tyrimą turėjo būti sudaryta galimybė išsitrinti asmeninę informaciją. Pareiškėjų atstovės nuomone, Koncernas neturėjo teisės be pareiškėjų sutikimo daryti pareiškėjų asmeninės informacijos (asmeninio susirašinėjimo) kopijų, neturėjo teisės jų skaityti ir analizuoti, rodyti tretiesiems asmenims.

Inspekcija teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiškėjų skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 45–48). Inspekcija nurodo, kad pareiškėjai Koncerne užėmė (duomenys neskelbtini) pareigas. Tam, kad vadovas galėtų tinkamai vykdyti savo, kaip vadovo, funkcijas, prižiūrėti, kaip pavaldiniai laikosi vidaus teisės aktų reikalavimų, jis turi būti susipažinęs su visais darbo tvarką reglamentuojančiais vidaus teisės aktais, kuriuose yra aiškiai įtvirtinta, kad asmeniniais tikslais darbo priemonių (kompiuterio, įskaitant elektroninį paštą) naudoti negalima. Inspekcija paaiškina, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo laikomasi teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

Teismo posėdyje Inspekcijos atstovė palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti. Atstovė nurodė, kad pareiškėjų veiklos tyrimas nebuvo nukreiptas į jų asmens duomenų tvarkymą. Tokio tikslo Koncernas neturėjo. Be to, pasak Inspekcijos atstovės, Koncernas galėjo pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjų asmens duomenų tyrimo metu nebus rasta, nes darbo priemonių naudoti asmeniniais tikslais Koncerne nebuvo leidžiama.

Trečiasis suinteresuotas asmuo (Koncernas) teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiškėjų skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 28–31). Paaiškina, kad pareiškėjų veiklos tyrimo metu jokie asmens duomenys nebuvo renkami, o tik peržiūrima jų darbiniuose kompiuteriuose, elektroniniuose paštuose esanti informacija. Tikrinant elektroninius paštus buvo peržiūrimi laiškų pavadinimai, siuntimo laikas, vengiant jų turinio skaitymo. Nurodo, kad darbuotojai turi teisę naudotis elektroniniu paštu tik su darbu susijusiems veiksmams, o Koncerno Kontrolės departamentas turi teisę atlikti Koncerno darbuotojų elektroniniu paštu išorės vartotojams išsiųstos informacijos duomenų auditą. Pažymi, kad pareiškėjams visa tai buvo žinoma.

Koncerno atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad darbo priemonės yra suteikiamos darbo funkcijoms vykdyti. Nurodė, kad prieš perimant iš pareiškėjų kompiuterius, juose jau buvo labai daug informacijos ištrinta. Atkreipė dėmesį į tai, kad, siekiant nustatyti, ar pareiškėjai tinkamai vykdė savo pareigas, Koncernui pareiškėjų asmeninio pobūdžio informacija, nuotraukos neturėjo jokios reikšmės.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalyką sudaro asmens duomenų tvarkymo vertinimas asmens duomenų teisinės apsaugos kontekste.

Asmens duomenų apsauga yra sudedamoji žmogaus teisės į jo privataus gyvenimo neliečiamumą dalis. Šią teisę laiduoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (22 straipsnis), taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (8 straipsnis). Žmogaus teisė į privatumą be teisės į asmens duomenų apsaugą, apima ir asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai). Atskirai teisę į asmens duomenų apsaugą įtvirtina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad „kiekvienas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą“.

Pagrindinis įstatymas, užtikrinantis teisės į asmens duomenų apsaugą įgyvendinimą, yra Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ADTAĮ), priimtas dar 1996 metais. Šio įstatymo vėlesne redakcija į Lietuvos teisinę sistemą buvo perkeltos ir 1995 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – Direktyva) nuostatos, todėl aiškinant ADTAĮ nuostatas svarbu atsižvelgti į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) pateiktus Direktyvos nuostatų išaiškinimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) byla Nr. A-375-858/2015).

ADTAĮ 1 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas šio įstatymo tikslas, t. y. ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis, o ADTAĮ 36 straipsnio 3 dalyje yra nurodyti svarbiausi Inspekcijos veiklos tikslai, t. y. prižiūrėti duomenų valdytojų veiklą tvarkant asmens duomenis, kontroliuoti asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, užkirsti kelią duomenų tvarkymo pažeidimams, užtikrinti duomenų subjekto teisių apsaugą. ADTAĮ 40 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad Inspekcija nagrinėja asmenų skundus, pagal juos tikrina asmens duomenų tvarkymo teisėtumą ir priima sprendimus dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimų. Taigi, žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo prasme, Inspekcija turi užtikrinti žmogaus teisių apsaugą tiek, kiek tai susiję su asmens duomenų tvarkymo teisėtumo kontrole (teisėto tvarkymo kriterijai yra įtvirtinti ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje). Asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu tai atitinka ADTAĮ 3 ir 5 straipsnių nuostatas (LVAT 2015 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-375-858/2015). Kaip minėta, pareiškėjai mano, kad Inspekcija jų skundus išnagrinėjo netinkamai, todėl nepagrįstai juos skundžiamoje dalyje atmetė. Ginčo ribos yra apibrėžiamos skundo reikalavimais, todėl teismas nagrinėja ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą tik toje dalyje, kurioje jie yra skundžiami.

Pagal ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis. Aiškinant ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą LVAT pabrėžia, jog duomenų valdytojai turi nustatyti tikslą taip, kad tiek duomenų subjektui, tiek Inspekcijai nekiltų pagrįstų abejonių dėl šio tikslo aiškumo ir konkretumo (LVAT administracinė byla Nr. A-408-858/2016). Pagal ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Koncerno l. e. p. generalinis direktorius 2014 m. rugsėjo 26 d. priėmė įsakymus, kuriais sudarė darbo grupes pareiškėjų veiklos tyrimui atlikti (toliau – įsakymai dėl pareiškėjų veiklos tyrimo) (t. I, b. l. 57, 145). Šiais įsakymais, be kita ko, buvo įsakyta paimti pareiškėjų funkcijoms vykdyti naudotą kompiuterinę techniką, ryšio priemones, dokumentus. Taigi, Koncernas nusprendė atlikti pareiškėjų veiklos tyrimą tiek, kiek tai buvo susiję su jų darbo funkcijų Koncerne vykdymu.

Pareiškėjas, pasirašydamas kaip profesinės sąjungos pirmininkas, 2014 m. rugsėjo 29 d. raštu kreipėsi į Koncerną, be kita ko, klausdamas, kokiu pagrindu buvo pradėtas veiklos tyrimas (t. I, b. l. 61). Dar tą pačią dieną, t. y. 2014 m. rugsėjo 29 d., Koncernas profesinei sąjungai atsakė, kad tyrimo pagrindas yra Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, numatančios bendrovių vadovų teisę organizuoti bendrovės veiklą, įgyvendinant jos tikslus (t. I, b. l. 70). Koncernas profesinei sąjungai taip pat paaiškino, kad tyrimas atliekamas, siekiant nustatyti, ar atitinkamiems Koncerno struktūriniams padaliniams vadovavę asmenys tinkamai vykdė jiems pavestas funkcijas (t. I, b. l. 71).

Nustatyta, kad pareiškėja, pasirašydama kaip profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja, 2014 m. lapkričio 4 d. pateikė Koncernui prašymą, kuriame nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 26 d. ir 2014 m. rugsėjo 29 d. paimtuose pareiškėjų kompiuteriuose ir dokumentuose galėjo būti ir asmeninių dokumentų (t. I, b. l. 72). Pareiškėja, be kita ko, paprašė Koncerno nurodyti, duomenų (įskaitant ir asmeninių) rinkimo ir analizavimo pagrindą. Koncernas dar tą pačią dieną (t. y. 2014 m. lapkričio 4 d.) atsakė profesinei sąjungai, kad duomenų rinkimo ir analizės pagrindas yra įsakymai dėl pareiškėjų veiklos tyrimo, su kuriais pareiškėjai yra pasirašytinai supažindinti (t. I, b. l. 73). Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ADTAĮ 3 straipsnio reikalavimai (tikslas buvo aiškus ir konkretus – atlikti pareiškėjų veiklos tyrimą) nebuvo pažeisti.

Pareiškėjai 2014 m. lapkričio 10 d. skundais (t. I, b. l. 49–51, 181–183) kreipėsi į Inspekciją, nurodydami, kad Koncerno paimtuose kompiuteriuose (elektroniniame pašte (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) pareiškėjai laikė ne tik Koncerno, bet ir jų asmeninę informaciją (asmeninį susirašinėjimą, nuotraukas ir pan.) (t. I, b. l. 49, 181), kurią neaišku kokia apimtimi Koncernas atskleidžia neįvardintiems tretiesiems asmenims (t. I, b. l. 51, 183). Gavusi šiuos skundus, Inspekcija pradėjo pagal kompetenciją tikrinti pareiškėjų asmens duomenų tvarkymo teisėtumą.

Duomenų tvarkymas – tai bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas (rinkimas, kaupimas, saugojimas, teikimas, skleidimas, naudojimas, naikinimas ir kt.) (ADTAĮ 2 straipsnio 4 dalis), o asmens duomenys – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis (ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalis). ESTT Direktyvoje vartojamą sąvoką „asmens duomenys“ išaiškino kaip apimančią „bet kurią informaciją, susijusią su asmeniu <...>, kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta“ (2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas Bodil Lindqvist, C-101/2001). Atitinkamai tokios pačios pozicijos laikosi ir LVAT administracinėje byloje Nr. A-2169-662/2016. Taigi, ADTAĮ saugoma informacija – tai asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gimimo data, pirštų antspaudai, biometriniai duomenys ir kiti asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai, kuriais remiantis gali būti atskleista asmens tapatybė. Iš visų asmens duomenų ADTAĮ išskiria ypatingų asmens duomenų kategoriją – šiuos duomenys tvarkyti yra draudžiama, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Ypatingais asmens duomenimis yra laikomi duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. Šiuo aspektu paminėtina ir tai, jog teisės doktrinoje laikomasi nuomonės, jog griežtai formaliai aiškinant asmens duomenų sąvoką, įtvirtintą Direktyvoje ir ADTAĮ 2 straipsnyje, informacija apie asmenį (pvz., plaukų spalva, profesija, lytis) netampa asmens duomenimis, kol šios informacijos neįmanoma susieti su egzistuojančiu asmeniu arba duomenimis, kurie užtikrina tiesioginę identifikaciją (asmenvardis, asmens kodas). Taigi, duomenys nebus laikomi asmens duomenimis, kol nėra aišku, kokį konkretų asmenį (atskleidžiant vardą ir pavardę) ši informacija individualizuoja (M. Civilka, L. Šlapimaitė. Asmens duomenų samprata elektroninėje erdvėje. Teisė, 2015, Nr. 96).

Inspekcija 2014 m. lapkričio 26 d. raštu paprašė Koncerną pateikti su pareiškėjų skundu susijusią informaciją, pirmiausiai, kokius konkrečiai pareiškėjų asmens duomenis, kokiu tikslu ir kokiu pagrindu Koncernas tvarko (tvarkė) (t. I, b. l. 78). Koncernas 2014 m. gruodžio 5 d. atsakė Inspekcijai, kad darbuotojų asmens duomenys personalo sistema „Vikarin“ yra tvarkomi ADATĮ 31 straipsnio 1 punkto pagrindu vidaus administravimo tikslais, t. y. tam, kad Koncernas tinkamai vykdytų savo kaip darbdavio įsipareigojimus darbuotojams. Koncernas Inspekcijai taip pat nurodė, kad pareiškėjų asmeninė informacija, nesusijusi su darbo funkcijomis, tyrimo metu nebuvo analizuojama (t. I, b. l. 156). 2015 m. sausio 29 d. raštu Koncernas Inspekcijai papildomai paaiškino, kad buvo atliktas vienkartinis pareiškėjų darbo vietų patikrinimas, kurio metu, jokie asmens duomenys nebuvo renkami, o tik peržiūrėta darbinio elektroninio pašto informacija (t. I, b. l. 162).

Inspekcija 2015 m. birželio 5 d. kreipėsi į pareiškėjus, prašydama nurodyti, kokius jų, kaip privačių asmenų, asmens duomenis Koncernas tvarko ir kokiems tretiesiems asmenims pateikė (t. I, b. l. 81–82, 174–175). Pareiškėjas Inspekcijai 2014 m. birželio 23 d. raštu atsakė, kad Koncerno 2014 m. lapkričio 13 d. ataskaita patvirtina, kad Koncernas analizavo jo kaip privataus asmens el. susirašinėjimą su savo advokate Lina Meškauskiene, jai persiųstus konfidencialius dokumentus, kuriais jis disponavo kaip privatus asmuo, o ne kaip Koncerno darbuotojas, taip pat analizavo jo susirašinėjimą (siųstus ir gautus privačius dokumentus) su viena iš Koncerno (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 173). Koncerno 2014 m. lapkričio 13 d. pareiškėjo veiklos tyrimo ataskaitoje nurodyta, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 16 d. 12.59 val. siuntė į el. paštą (duomenys neskelbtini) Koncerno vienos iš (duomenys neskelbtini) (L. L.) konfidencialius laiškus (t. I, b. l. 190). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ADTAĮ suteikia apsaugą ne bet kokiai asmeninio pobūdžio informacijai, bet tik asmens duomenims, t. y. duomenims, susijusiems su fiziniu asmeniu (asmens duomenų subjektu), kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis. Taigi, darbiniu elektroniniu paštu pareiškėjo advokatei persiųsti kitų asmenų laiškai patys savaime nėra pareiškėjo asmens duomenys ADTAĮ prasme. Byloje taip pat nėra duomenų, kad darbiniu elektroniniu paštu pareiškėjo vykdytame asmeninio pobūdžio susirašinėjime (jo metu siųstuose ir (arba) gautuose dokumentuose) su kita Koncerno (duomenys neskelbtini) (M. K.) (t. I, b. l. 191) buvo pareiškėjo asmens duomenys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Koncernas pareiškėjo asmens duomenų neteisėtai netvarkė. Kaip minėta, Koncernas patvirtino, kad pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi tik vidaus administravimo (personalo valdymo) tikslais, t. y. teisėtai.

Konfidencialios informacijos (per se nesančios asmens duomenimis) laikymas darbiniame elektroniniame pašte (ypač jei ji nėra susijusi su darbu) gali būti pripažįstamas tik paties pareiškėjo nepateisinamu nerūpestingumu ir neatsakingumu, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pripažino, jog jam buvo žinoma apie tai, kad Koncerno tam tikri atsakingi darbuotojai be atskiro darbuotojų sutikimo gali vykdyti darbuotojų elektroniniu paštu išsiunčiamų dokumentų patikrą (t. I, b. l. 181). Be to, iš antstolės A. S. 2014 m. rugsėjo 29 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priedo matyti, kad pareiškėjui buvo leista netrukdomam iš kabineto savo nuožiūra atsirinkti ir išsinešti asmeninio pobūdžio dokumentus ir daiktus (t. II, b. l. 15, 93). Dar prieš įeinant į pareiškėjo kabinetą dokumentų paėmimui atlikti, pareiškėjas nurodė (perskaitydamas pareiškimą), kad kabinete yra su darbu nesusijusių dokumentų, jam perduotų konfidencialumo pagrindais, todėl jis nori juos pasiimti arba sunaikinti. Paklaustas dėl kompiuteryje esančios informacijos, pareiškėjas nurodė „kompiuterį aš atiduodu“, paaiškindamas, kad pareiškimas yra susijęs tik su popieriniais dokumentais. Pareiškėjui dalyvaujant, kabinete į išorinį diską buvo nuskaityti pareiškėjo kompiuterio duomenys, o pareiškėjas tam neprieštaravo (t. II, b. l. 93). Antstolės užfiksuota, kad pareiškėjas kabinete dalį popierinių dokumentų sunaikino, o 4 dėžes dokumentų išsinešė, apibudinęs dokumentus –asmeniniais. Teisėjų kolegija, nors ir kitais motyvais, tačiau sutinka su ginčijamame sprendime Inspekcijos padaryta išvada, kad pareiškėjo privatumas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas, t. y., kad Koncernas nepažeidė pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją pareiškėjo skundą toje dalyje nagrinėti iš naujo.

Kaip minėta, Inspekcija 2015 m. birželio 5 d. taip pat kreipėsi ir į pareiškėją, prašydama nurodyti, kokie konkrečiai jos asmens duomenys Koncerne buvo ar yra galimai neteisėtai tvarkomi. Pareiškėja, po pakartotinių Inspekcijos pasikreipimų (2015 m. liepos 8 d. ir 2015 m. rugpjūčio 14 d.) (t. I, b. l. 74–77), atsakė 2015 m. rugpjūčio 27 d. raštu, nurodydama, kad darbo kompiuteryje (darbiniame elektroniniame pašte) buvo jos asmeninis susirašinėjimas, jos, taip pat ir jos mažametės dukros bei jos artimųjų nuotraukos. Pareiškėja nurodė, kad kompiuteris iš jos buvo paimtas be galimybės išsitrinti asmeninę informaciją. Be to, jos žiniomis, tie duomenys buvo prieinami ne tik Koncerno darbuotojams, bet ir (duomenys neskelbtini) advokatams (t. I, b. l. 85–86). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad asmeninis susirašinėjimas pats savaime nėra laikytinas asmens duomenimis ADTAĮ prasme, tačiau pareiškėjos ir jos dukros nuotraukos yra ta informacija, kuria pasinaudojus dėl fizinio pobūdžio požymių gali būti nustatyta ne tik pareiškėjos, bet ir jos nepilnametės dukros tapatybė. ESTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad asmens atvaizdas, kiek jis leidžia identifikuoti duomenų subjektą, laikytinas asmens duomenimis Direktyvos prasme (2014 m. gruodžio 11 d. sprendimas Ryneš, C-212/13). Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kieno ir kokio pobūdžio nuotraukos buvo laikomos darbiniame elektroniniame pašte. Koncerno 2014 m. lapkričio 14 d. pareiškėjos veiklos tyrimo ataskaitoje nurodyta, kad pareiškėjos kompiuteryje buvo rasta ir asmeninio pobūdžio el. laiškų su priedais (nuotraukomis ir pan.), kurie buvo siųsti arba gauti darbo metu (t. I, b. l. 88). Koncernas tvirtino, kad rastos nuotraukos pareiškėjos veiklos tyrimui jokios reikšmės neturėjo, kad jos nebuvo analizuojamos, tačiau, kaip minėta, ADTAĮ asmens duomenų tvarkymą apibrėžia labai plačiai, t. y. asmens duomenų saugojimas (net jei su šiais duomenimis daugiau nieko nėra daroma) ar šių duomenų sunaikinimas yra laikomas asmens duomenų tvarkymu (ADTAĮ 2 straipsnio 4 dalis), kuriam keliami teisėtumo reikalavimai, numatyti ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią ADTAĮ nuostatą, asmens duomenys tvarkomi teisėtai, jeigu: a) duomenų subjektas duoda sutikimą; b) sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas; c) pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis; d) siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus; e) įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms; f) reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas, jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.

Tiek pareiškėjo darbiniame elektroniniame pašte galimai buvusi konfidenciali su pareiškėjo darbu nesusijusi informacija, tiek pareiškėjos darbiniame elektroniniame pašte galimai buvęs asmeninio pobūdžio susirašinėjimas yra pareiškėjų privataus gyvenimo elementai. Teisę į privataus gyvenimo slaptumą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, o minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymus bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas civilinio proceso tvarka pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Kaip minėta, Koncernas Inspekcijai nurodė, kad pareiškėjos darbinis elektroninis paštas buvo tikrinamas tik pareiškėjos veiklos tyrimo metu, siekiant nustatyti, ar pareiškėja, tuo metu ėjusi (duomenys neskelbtini) pareigas, nepažeidė Koncerno interesų ir neprisidėjo prie to, kad buvo neigiamai įvertinta Koncerno buvusio l. e. p. generalinio direktoriaus veikla. Koncerno tikslas taip pat buvo apsaugoti konfidencialią informaciją, užtikrinti, kad darbo metu darbuotojai vykdytų jiems pavestas užduotis ir pagal pareigas priklausančias funkcijas (t. I, b. l. 155–156). Šiuo aspektu svarbu tai, kad pareiškėja buvo viena iš Koncerno Vadovybės pareigų reglamento rengėjų, kuriame buvo numatyta, kad Koncerno Kontrolės departamento direktorius vykdo Koncerno darbuotojų elektroniniu paštu išorės vartotojams išsiųstos informacijos duomenų kontrolę ir teikia su tuo susijusias ataskaitas Koncerno generaliniam direktoriui, siekiant savalaikiai nustatyti pažeidimų, piktnaudžiavimų faktus bei vykdant jų prevenciją (t. I, b. l. 140–143). Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja, įvertinusi faktą, kad Koncerne be atskiro darbuotojų sutikimo yra vykdoma darbiniu elektroniniu paštu siunčiamų į išorę duomenų kontrolė, galėjo ir turėjo suvokti savo prisiimamą riziką dėl asmens duomenų (savo ar savo nepilnamečių vaikų atvaizdų) naudojimo darbiniame elektroniniame pašte. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos (kaip asmens duomenų subjekto) interesai šiuo atveju nebuvo svarbesni už Koncerno siektus teisėtus interesus dėl kurių buvo tvarkomi pareiškėjos asmens duomenys (nuotraukos, kuriose galimai buvo pareiškėjos ar jos nepilnametės dukros atvaizdas). Pripažintina, kad pareiškėjos asmens duomenys buvo tvarkomi teisėtai, nes jie buvo tvarkomi dėl teisėto intereso, kurio siekė Koncernas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad veiklos tyrimas buvo atliekamas pareiškėjos, kuri iki tyrimo pradžios ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas, atžvilgiu, Koncernas turėjo teisėtą tikslą pasitelkti specialių (teisinių) žinių turinčius asmenis (advokatus) tam, kad veiklos tyrimo metu būtų atlikta profesionali informacijos analizė. Teisėjų kolegija, nors ir kitais motyvais, tačiau sutinka su ginčijamame sprendime Inspekcijos padaryta išvada, kad pareiškėjos privatumas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas, t. y., kad Koncernas nepažeidė pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją pareiškėjos skundą toje dalyje nagrinėti iš naujo.

Faktinė aplinkybė, ar pareiškėjams buvo žinoma (turėjo būti žinoma) Koncerno prezidento 2005 m. vasario 21 d. patvirtinta Programinės įrangos, el. pašto, interneto ir intraneto naudojimo tvarka (ir, ar šia tvarka Koncerne buvo vadovaujamasi), būtų teisiškai reikšminga, nustatinėjant pareiškėjų atsakomybės dėl šios tvarkos pažeidimų klausimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje keliamas ne pareiškėjų, o Koncerno atsakomybės klausimas dėl galimai pažeistų ADTAĮ nuostatų, t. y. byloje, siekiant įvertinti ginčijamų Inspekcijos sprendimų (jų dalių) teisėtumą ir pagrįstumą, buvo būtina nustatyti, ar Inspekcija tinkamai prižiūrėjo Koncerno veiklą, tvarkant asmens duomenis ir, ar tinkamai atliko asmens duomenų tvarkymo Koncerne teisėtumo kontrolę, nagrinėdama pareiškėjų pateiktus skundus, todėl šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjų supažindinimu arba nesupažindinimu su minėta Koncerno tvarka. Atitinkamai, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nereikšmingais liudytojų A. B. ((duomenys neskelbtini)) ir S. Č. ((duomenys neskelbtini)) teisme pateiktus parodymus, kad minėta tvarka buvo galiojanti ir taikoma, nors Koncerno darbuotojai pasirašytinai ir nebuvo supažindinami su visomis vidinėmis tvarkomis, kad Koncerno vietinėje duomenų bazėje buvo saugomos visos priimtos tvarkos, prie kurių darbuotojai pagal savo kompetencijų sritis galėjo laisvai prieiti.

Pareiškėjai skunde taip pat nurodė, nesutinkantys su Inspekcijos išvada, kad šiuo atveju nėra taikoma Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ERĮ) 61 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad be faktinių elektroninių ryšių paslaugų naudotojų sutikimo draudžiama klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti pranešimų turinį ir srauto duomenis ar su jais susipažinti, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal ERĮ 66 ir 77 straipsnius. Be faktinių elektroninių ryšių paslaugų naudotojų sutikimo draudžiama atskleisti elektroninių ryšių tinklais perduodamų pranešimų turinį ir (ar) susijusius srauto duomenis arba sudaryti sąlygas sužinoti tokią informaciją ir (ar) susijusius srauto duomenis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Pagal ERĮ 12 straipsnio 5 dalies 1 punktą, Inspekcija prižiūri kaip vykdomos šio įstatymo devintojo skirsnio (išskyrus tam tikras numatytas išimtis) nuostatos, ADTAĮ nustatyta tvarka nagrinėja skundus, surašo pažeidimų protokolus. Pareiškėjų nurodomas ERĮ 61 straipsnis patenka į minėtą devintąjį skirsnį, todėl jo laikymosi priežiūra yra pavesta Inspekcijai. Tačiau teisėjų kolegija šios nuostatos taikymo aspektu pažymi, kad ERĮ devintasis skirsnis yra skirtas reglamentuoti duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, tvarkymą ir privatumo apsaugą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju viešosios elektroninių ryšių paslaugos (taip, kaip jos apibrėžiamos ERĮ 3 straipsnio 75 dalyje) nebuvo teiktos, ši nuostata nagrinėjamiems ginčo teisiniams santykiams netaikytina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad, nors Inspekcija kai kuriais aspektais ginčijamus sprendimus motyvavo kitais argumentais nei teismas, iš esmės skundžiamomis sprendimų dalimis buvo priimtas teisingas ir pagrįstas sprendimas pareiškėjų skundą atmesti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjų skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų L. P. ir T. K. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.