Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal skolininko A. R. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2729-192/2014 pagal skolininko A. R. S. skundą, suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstoliui M. P., dėl antstolio veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Antstolis skundą patvarkymu tenkino iš dalies – sumažino vykdymo išlaidų sumą 90 Lt dėl kitų skundo argumentų skundą atmetė (b.l. 5).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį (atskirąjį) skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame (atskirajame) skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai). Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl proceso dalyviai (antstolis, skolininkas, išieškotojas) privalo griežtai laikytis nustatytos vykdymo tvarkos. Be to, visi vykdymo proceso dalyviai turi bendradarbiauti ir siekti greitesnio, ekonomiškesnio teismo sprendimo įvykdymo, gerbti vieni kitų teises ir teisėtus interesus. Jeigu kuris nors iš proceso dalyvių pažeidžia šiuos reikalavimus, jis pagrįstai gali patirti neigiamus tokio elgesio padarinius. Tokie neigiami padariniai skolininkui už vykdymo procesą reglamentuojančių normų netinkamą vykdymą nustatyti Sprendimų vykdymo instrukcijoje, pagal kurį skolininkas, įvykdęs sprendimą pasibaigus nustatytam terminui, turi atlyginti visas vykdymo išlaidas. Toks atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą teisinis reglamentavimas paaiškinamas tuo, jog priverstinis teismo sprendimų vykdymas yra antstolio profesinė veikla, kurią griežtai reglamentuoja ir už kurios vykdymą atlyginimą antstoliui nustato valstybė. Taigi antstolis turi teisėtą pagrindą tikėtis, kad už teisėtą priverstinio pobūdžio priemonių panaudojimą, įvykdant vykdomąjį dokumentą, kurio skolininkas neįvykdė savanoriškai, jis gaus nustatytą atlyginimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad antstoliui M. P. vykdymui buvo pateiktas Kauno AVPK 2013-08-28 nutarimas Nr. 20N-2892874-13 dėl 220 Lt baudos išieškojimo už Kelių eismo taisyklių pažeidimą iš skolininko A. R. S. (vykdomosios bylos 1, 2 l). ATPK 313 straipsnis nustato, kad baudą patrauktas administracinėn atsakomybėn asmuo turi sumokėti ne vėliau kaip per 40 dienų nuo nutarimo skirti baudą įteikimo jam dienos. Byloje nėra ginčo, kad per įstatymo nustatytą terminą skolininkas baudos nesumokėjo. Antstolis 2013-11-20 priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti, buvo užvesta vykdomoji byla, atlikti pirminiai vykdomieji veiksmai, užklausti atitinkami registrai dėl skolininko turto ir pajamų. Vykdomojoje bylos kopijoje esantis kvitas (b.l. 22) patvirtina, jog skolininkas baudą tiesiogiai išieškotojui sumokėjo 2013-12-04. Taigi bauda apmokėta nesilaikant įstatyme nurodytų terminų. Tais atvejais, kai skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą pasibaigus raginime (siūlyme) nustatytam terminui, o jeigu raginimas (siūlymas) jam neturėjo būti siunčiamas - po to, kai vykdomasis dokumentas buvo priimtas vykdyti, iš skolininko išieškomos visos vykdymo išlaidos, tarp jų atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą, nepaisant to, kad skolą išieškotojui sumoka ar kitaip su juo atsiskaito pats skolininkas (Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, 68 p., (akto redakcija galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2014 01 15).

Pagal CPK 609 straipsnį vykdymo išlaidas sudaro vykdomosios bylos administravimo išlaidos, kurios būtinos kiekvienoje vykdomojoje byloje, papildomos administravimo išlaidos, patiriamos atliekant atskirus vykdymo veiksmus ir atlygis antstoliui. Vadovaujantis CPK 82 straipsniu ir Sprendimų vykdymo instrukcijos 40 punktu vykdymo išlaidos indeksuojamos atsižvelgiant į ketvirčio vartotojų kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110. Nagrinėjamu atveju indeksavimo koeficientas yra 1,382. 220 Lt dydžio išieškotina suma patenka į Sprendimų vykdymo instrukcijos 1 lentelės 4 punkte nustatytą intervalą, t.y. nuo 200 iki 1000 litų, todėl atitinkamai būtinas vykdymo išlaidos sudaro 60 Lt (indeksavus 83 Lt), o atlyginimas antstoliui – 200 Lt (indeksavus 276 Lt). Šioje vykdomoje bylos paskaičiuotos papildomos vykdymo išlaidos sudaro – 192 Lt (įvertinus aplinkybę, kad antstolis iš dalies tenkindamas skundą sumažino vykdymo išlaidų sumą 90 Lt). Iš skundo dėl antstolio veiksmų turinio matyti, kad skolininkas nesutinka su papildomų vykdymo išlaidų dydžiu, motyvuodamas tuo, kad antstolio veiksmai – turto, sąskaitų areštai, registrų užklausos buvo nereikalingi ir pertekliniai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad papildomos vykdymo išlaidos susidarė dėl skolininkui paskirtos, tačiau įstatyme nustatytu laiku nesumokėtos baudos, todėl šias išlaidas padengti privalo skolininkas. Tačiau, kaip matyti iš nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas neanalizavo atskirai kiekvienos iš antstolio paskaičiuotų vykdymo išlaidų, nevertino jų pagrįstumo, todėl minėta pirmosios instancijos teismo išvada negali būti pripažinta padaryta visapusiškai įvertinus bylos aplinkybes bei ištyrus byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.).

Iš vykdomosios bylos matyti, kad 2013-11-22 antstolis užklausė valstybinio socialinio draudimo duomenų bazę apie skolininko gaunamas pajamas (4 l.). Iš duomenų bazės antstolis gavo informaciją, kad laikotarpiu nuo 2013.10.01-2013.10.31 skolininko darbo užmokestis buvo virš 5500 Lt be to skolininkui yra mokama 995,59 Lt dydžio pensija. Įvertinus vien gautus duomenis apie skolininko gaunamą pensiją ir jos dydį – antstolis galėjo spręsti apie egzistuojančią realią galimybę išieškoti visą išieškotiną sumą bei vykdymo išlaidas vien iš skolininko gaunamos pensijos. Tuo labiau, kad dėl pensijos, priešingai nei dėl darbo užmokesčio, nekyla abejonių dėl jos gavimo nuolatinumo. Todėl nebuvo jokios objektyvios būtinybės atlikti papildomus veiksmus aiškinantis skolininko turtinę padėtį, t.y. užklausti juridinių asmenų, transporto priemonių, nekilnojamojo turto, LR Vidaus vandenų, Žemės ūkio technikos registrus bei Ginklų fondą. Antstolis, atlikdamas jam įstatymo priskirtas funkcijas vykdymo procese, turi vadovautis bendraisiais teisiniais interesų derinimo ir proporcingumo principais, imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, tačiau nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 str. 1 d.). Tai reiškia, kad antstolis atlikdamas priverstinio vykdymo veiksmus turi įvertinti atliktinų veiksmų reikalingumą ir tikslingumą, o ne naudotis visomis iš eilės jam prieinamomis priemonėmis tikrinant skolininko turtinę padėtį. Todėl ir antstolio patirtos išlaidos, atliekant priverstinio vykdymo veiksmus, kurių atlikimo galimybė numatyta teisės aktuose, tačiau pačių veiksmų atlikimas konkrečioje byloje nėra pagrįstas objektyvia būtinybe, negali būti pripažintos pagrįstomis. Atsižvelgiant į išdėstytą paskaičiuota vykdymo išlaidų suma mažintina atliktų užklausų į aukščiau minėtus registrus ir ginklų fondą suma, t.y. 24 Lt. Teismas pripažįsta pagrįstomis išlaidas, patirtas užklausiant: 1) vieningą vykdomųjų dokumentų sąvadą, siekiant išsiaiškinti ar nėra kitų vykdomųjų bylų dėl įsiskolinimo išieškojimo iš to paties asmens, 2) Gyventojo registro tarnybą – iš šio registro gaunami tikslūs asmens duomenys (asmens kodas, gyvenamoji vieta ir kt.), 3) VSDFV duomenų bazę – gaunami duomenys apie skolininko draudžiamąsias pajamas, 4) Lietuvos bankus – nes šiuo metu neveikia CPK 689 straipsnyje nurodyta Piniginių lėšų apribojimų informacinė sistema, todėl antstoliui iš VSDFV duomenų bazės nustačius, kad skolininkas gauna pastovias pajamas, antstolis neturi duomenų į kokias skolininko sąskaitas ir kokiuose bankuose yra pervedamos piniginės lėšos. Taigi antstoliui reikalinga užklausti bankus apie juose esančias sąskaitas. Kadangi antstoliui nėra žinoma kokiuose konkrečiuose bankuose skolininkas turi sąskaitas ir turint pareigą imtis visų priemonių, kad išieškojimas būtų kuo greičiau įvykdytas antstolio atlikti užklausimai į Lietuvoje esančius bankus pripažinti pagrįstais. Antstoliui taip pat nėra žinoma kiek konkrečiai kurioje skolininkui priklausančioje banko sąskaitoje yra piniginių lėšų bei į kurią iš jų yra pervedama skolininko darbo užmokestis ar gaunama pensija, todėl antstolis turi parengti patvarkymus areštuoti pinigines lėšas ir pervesti jas į antstolio depozitinę sąskaitą. Iš vykdymo išlaidų paskaičiavimo matyti, kad antstolis parengė 12 patvarkymų areštuoti pinigines lėšas (skirtų bankams) bei 1 skolininkui. Iš vykdomojoje byloje esančių duomenų matyti, kad skolininkui priklausančios sąskaitos buvo 4 bankuose – Swedbank, AB, AB DnB banke, AB Šiaulių banke, AB SEB banke (vykdomosios bylos 15 l). Teismo vertinimu, nėra racionalu ir tikslinga priimti atskirus patvarkymus dėl kiekvienos banke esančios sąskaitos. Kadangi skolininkui priklausančios sąskaitos buvo keturiuose skirtinguose bankuose – būtų pilnai pakakę 4 patvarkymų areštuoti pinigines lėšas. Šiuo atveju nėra draudžiama viename patvarkyme, adresuotame vienam bankui, nurodyti visas tame banke esančias sąskaitas, kurias prašoma areštuoti. Ir priešingai- dėl kiekvienos sąskaitos priimant atskirus patvarkymus areštuoti pinigines lėšas yra dirbtinai didinama vykdymo išlaidų suma taip pažeidžiant esminius teisingumo bei sąžiningumo principus. Atsižvelgiant į išdėstytą pagrįsta pripažintina tik 28 Lt suma, t.y. tokio dydžio suma, kuri susidarytų už keturių patvarkymų areštuoti pinigines lėšas parengimą. Be to, patvarkymai areštuoti pinigines lėšas yra siunčiami vykdymui įstaigoms, kuriose yra skolininko sąskaitos, t.y. bankams, o ne skolininkui, todėl 7 Lt vykdymo išlaidų už atskirą patvarkymą areštuoti lėšas (skolininkui) paskaičiuotos nepagrįstai. Teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti 7 Lt išlaidų paskaičiuotų už patvarkymo dėl vykdymo išlaidų išieškojimo parengimą nepagrįstomis, kadangi šis patvarkymas priimtas CPK 611 straipsnyje nustatyta tvarka, o išlaidų dydis atitinka Sprendimų vykdymo instrukcijos 3 lentelės 6 punkte nustatytą dydį. 0,70 Lt išlaidų už A4 formato lapo kopiją taip pat atitinka Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytą kopijos įkainį (3 lentelės 2 punktas). Iš vykdomojoje byloje esančio vykdymo išlaidų apskaičiavimo matyti, jog antstolis į vykdymo išlaidų sumą įtraukė ir 7 Lt už išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą. Šios išlaidos už išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo parengimą paskaičiuotos pagrįstai, nes toks patvarkymas priimtas CPK 756 straipsnyje nustatyta tvarka, o išlaidų dydis atitinka Sprendimų vykdymo instrukcijos 3 lentelės 14 punkte nustatytą dydį. Skunde dėl antstolio veiksmų nebuvo keliamas klausimas dėl faktinių išlaidų dydžio ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių dydžių nepasisako (CPK 312 str.).

Nurodytų argumentų pagrindu apelianto atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartis naikintina, klausimas išspręstinas iš esmės. Skolininko A. R. S. skundas dėl antstolio veiksmų tenkintinas iš dalies – 2013-12-12 patvarkymu paskaičiuotos vykdymo išlaidos mažintinos 87 Lt (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliantui nepriteistinos, kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikti jų dydį patvirtinantys įrodymai (CPK 98 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės. Skolininko A. R. S. skundą dėl antstolio veiksmų tenkinti iš dalies – 2013-12-12 patvarkymu paskaičiuotas vykdymo išlaidas sumažinti 87 Lt (aštuoniasdešimt septyniais litais).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.