- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-24
- Bylos Nr.
- A-438-531-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- V.Ž., A.G.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai, I.M.
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V.Ž. ir A.G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V.Ž. ir A.G. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, I.M. dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai V.Ž. ir A.G. su prašymais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė atnaujinti terminą pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio J.Ž. iki nacionalizacijos valdytą žemę Vilniaus m., Mickūnų valsčiuje, taip pat praleistą terminą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui.
Pareiškėjai nurodė, kad jų senelis J.Ž. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo 2,50 dešimtines žemės Vilniaus apskrityje, Mickūnų valsčiuje, ką patvirtina Lietuvos centinio valstybės archyvo 2006 m. vasario 24 d. pažyma Nr. R4-S22. Apie tai, kad jų senelis iki nacionalizacijos turėjo žemės ir kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriuje yra užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1001 pagal kitų pretendentų prašymus, pareiškėjų teigimu, jie atsitiktinai sužinojo iš savo tetos R.S. 2005 m. pabaigoje. Pareiškėjai nurodė, kad jų tėvas J.Ž., J.Ž. sūnus, kuris būtų vienas iš pretendentų į tėvo žemę, mirė iki nepriklausomybės Lietuvoje atkūrimo 1986 m. gruodžio 11 d., kai jie buvo dar maži, todėl apie senelio turėtą žemę nežinojo, o kiti giminaičiai pateikdami prašymus atkurti nuosavybės teises jiems apie tai nepasakojo. Pareiškėjų manymu, šios jų nurodytos priežastys yra svarbios terminams dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinti.
Tretysis suinteresuotasis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija prašė pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiojo suinteresuotojo asmens teigimu, pareiškėjai nenurodė jokių svarbių terminų dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimo priežasčių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjų prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai nurodė, jog jie nežinojo apie tai, kad jų senelis J.Ž. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo žemės, o su giminaičiais nebendravo, liudytoja apklausta I.P.S. paaiškino, jog ji pareiškėjams nieko nesakė apie senelio valdytą žemę, nes jie buvo dar maži. Tačiau teismas šios aplinkybės nepripažino svarbia Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio prasme. Teismas nurodė, kad nors nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžioje pareiškėjai ir buvo atitinkamai 16 ir 15 metų, tačiau pats procesas tęsėsi 10 metų (prašymams pateikti), taigi jaunas amžius nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžioje negali pateisinti to, kad buvo praleistas tokios ilgos trukmės terminas. Aplinkybė, kad pareiškėjai nebendravo su giminaičiais, teismo nuomone, taip pat negali būti laikoma svarbia priežastimi, kadangi tai yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, t.y. priklausiusi nuo pareiškėjų valios. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, jog jie elgėsi pakankamai rūpestingai, siekdami įgyvendinti savo teises - kaip nurodo pareiškėjai, jie nieko nežinojo apie savo senelio nuosavybės teise turėtą žemę, tačiau iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo numatytų terminų pabaigos jie ir nesiėmė jokių priemonių, siekdami išsiaiškinti šias aplinkybes. Teismas pabrėžė, kad, kaip nustatyta iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1001, užvestos ir laikomos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje, jau nuo 1998 metų šioje byloje buvo įrodymai apie pareiškėjų senelio I. (J.) Ž. iki 1940 m. valdytą žemę, tačiau jokių įrodymų, kad pareiškėjai domėjosi, dėjo pastangas, siekiant išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu, nepateikta. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjai nebuvo pakankamai rūpestingi ir apdairūs, siekdami realizuoti įstatymų jiems suteiktas teises, todėl jų nurodytos priežastys nepripažintinos svarbiomis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad pareiškėjų išdėstytos aplinkybės neduoda pagrindo atnaujinti jiems terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į J.Ž. (J.Ž.) iki nacionalizacijos valdytą žemę Vilniaus-Trakų apskrities, Mickūnų valsčiaus, Varžuvka (Waržowka) kaime, taip pat pateikti giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentams.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjai V.Ž. ir A.G. prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų prašymas būtų patenkintas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pagal įstatymus, mirus pareiškėjų tėvui, teisę grąžinti žemę įgijom pareiškėjai, būdami tuo metu nepilnamečiai. Todėl negalima buvo iš pareiškėjų reikalauti rūpestingumo ir apdairumo dėl grąžintino turto, apie kurį dėl objektyvių priežasčių - ankstyvos tėvo, pretendento į turto grąžinimą, mirties - jie net nežinojo. Pareiškėjų nuomone, Vilniaus apskrities žemėtvarkos skyrius turėjo nustatyti visus pretendentus nuosavybės teisėms į žemę atkurti ir mirusiųjų pretendentų paveldėtojus bei nustatęs faktą, kad yra nepilnamečiai paveldėtojai, pranešti apie užvestą turto grąžinimo bylą. Savo nuomonę pareiškėjai grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, jog valstybė globoja vaikystę ir šeimą. Be to, pagal Civilinio Kodekso 1.5 straipsnį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnį) civilinių teisinių santykių subjektai - pareiškėjų pilnamečiai giminės ir valstybinės įstaigos, įgyvendindami savo teises į senelio V.Ž. nacionalizuotą turtą, į kurio dalį turėjo teisę ir pareiškėjai, pagal teisingumo ir sąžiningumo reikalavimus turėjo nurodyti žemėtvarkos byloje ir pareiškėjus, kaip pretendento nuosavybės teisėms į žemę atkurti paveldėtojus, nes jie žinojo apie turėtą žemę, pateikė prašymus ją grąžinti. Tačiau šių veiksmų atlikta nebuvo, tuo tarpu, anot pareiškėjų, teismas, nagrinėdamas jų pareiškimą į tai neatsižvelgė ir netinkamai vertino pareiškėjų negalėjimą dėl objektyvių priežasčių pasirūpinti savo teisėmis, todėl teismo sprendimo motyvas, kad pareiškėjai nebuvo pakankamai rūpestingi ir apdairūs, siekdami realizuoti įstatymų jiems suteiktas teises, nepagrįstas.
2. Atsižvelgiant į paveldėjimo teisės taikymą bylose dėl grąžintino nacionalizuoto turto, reikalavimą sistemiškai taikyti įstatymus, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, teismas, spręsdamas pareiškėjų prašymą ir nustatydamas, ar aplinkybės, dėl kurių jie praleido terminą pareiškimams paduoti, pripažintinos svarbiomis, turėjo vadovautis ir paveldėjimo teisės santykius reguliuojančiais įstatymais bei įstatymais dėl nuosavybės. Nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų . (Civilinio kodekso 4.37 straipsnis), be to, civiliniai santykiai reguliuojami jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais. (Civilinio kodekso 1.2 straipsnis). Anot pareiškėjų, pagal paveldėjimo teisės santykius jie lygiai kaip ir kiti pretendentai, kurių prašymai pateikti suinteresuotam asmeniui ir yra užvesta grąžintino turto byla, turi teisę į paveldėto turto dalį. Pareiškėjų teigimu, šios nuosavybės teisės, išvestinės iš savininko teisės atkurti nuosavybės teisę, jie neatsisakė ir savo dalies nei vienam iš kitų pretendentų neperleido, todėl pareiškėjų dalys grąžintiname turte be teisėto pagrindo administraciniais metodais yra perleidžiamos kitiems tokiems pat įpėdiniams. Pareiškėjų nuomone, tai yra jų nuosavybės teisių pažeidimas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo šias aplinkybes vertinti, dėl jų pasisakyti, o ne vien formaliai nurodyti, kad pareiškėjai buvo nerūpestingi ir neapdairūs. Tai pažeidžia ir teisingumo principą, pasak pareiškėjų, nagrinėjant bylą neatskleista bylos esmė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis praleisti terminai pateikti prašymus nuosavybei atkurti bei dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises ir giminystės ryšį, gali būti atnaujinti, jei šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių.
Svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios. Pavyzdžiui, liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią ir pan..
Iš bylos matyti, kad pareiškėjai termino, paduoti prašymus atkurti nuosavybės teises į jų senelio, J.Ž., turėtą žemę, praleidimą iš esmės motyvuoja tuo, kad jie nežinojo apie tai, jog jų senelis iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo žemės, o su giminaičiais nebendravo. Be to buvo mažamečiai, kai mirė ir jų tėvas, iš kurio galėjo sužinoti apie senelio turėtą žemę. Apie tokios žemės buvimą sužinojo tik 2005 m. iš savo tetos.
Tačiau šios pareiškėjų nurodytos priežastys iš esmės yra siejamos su subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurių buvimas ar nebuvimas galėjo priklausyti nuo pareiškėjų valios, pavyzdžiui, jiems kreipiantis į valstybinius archyvus ar žemėtvarkos tarnybas dėl jų senelio, J.Ž., turėtos žemės ir pan.. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas vyksta nuo 1991m., todėl pareiškėjai būdami rūpestingi ir atidūs turėjo pakankamai laiko gauti informaciją apie jų senelio, J.Ž., turėtą žemę iš kitų šaltinių, o ne tik iš giminaičių ir pan..
Nors nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžioje pareiškėjai ir buvo atitinkamai 16 ir 15 metų, t. y. nepilnamečiai, tačiau pats nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsėsi 10 metų (prašymams pateikti), taigi jaunas amžius nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžioje negali pateisinti to, kad buvo praleistas tokios ilgos trukmės terminas.
Dėl ko minėtas, pareiškėjų nurodytas priežastis, pripažinti svarbiomis, nustatytiems terminams atnaujinti, nėra pagrindo.
Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pareiškėjų pilnamečiai giminės turėjo nurodyti žemėtvarkos byloje ir pareiškėjus, kaip pretendento nuosavybės teisėms į žemę atkurti paveldėtojus, nes jie žinojo apie turėtą žemę, pateikė prašymus ją grąžinti. Tokia pareiga nėra nustatyta teisės aktais, be to pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, mirusio turto savininko, vaikams (įvaikiams), sutuoktiniui, tėvams nuosavybės teisės atkuriamos į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
Tai reiškia, kad kiekvienas iš pretendentų, atsikurti nuosavybės teises į mirusio savininko turėtą nekilnojamąjį turtą, turi pats, ar per įstatymo nustatyta tvarka įgaliotus atstovus, atlikdamas įstatyme numatytus veiksmus ( paduoti prašymus ir pan. ), kurie yra būtina sąlyga pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą jų atžvilgiu.
Dėl tų pačių priežasčių nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodama, kad tokiu būdu yra pažeidžiamos pareiškėjų nuosavybės teisės, nes atitinkamų prašymų padavimas nustatyta tvarka ir terminais, yra būtina sąlyga, šiuo atveju, atsirasti subjektinėms teisėms – atkurti nuosavybės teises.
Esant šioms aplinkybėms tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų V.Ž. ir A.G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.