- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-05
- Bylos Nr.
- P-146-5-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01610-2012-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1–3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktorių įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 22 straipsnio 1 dalį, vykdyti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 3D-373 patvirtinto Specialiojo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Kauno ir Vilniaus miestuose veiksmų plano (toliau – ir Specialusis veiksmų planas) 14 priemonę ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Detaliųjų planų rengimo taisyklės) nustatyta tvarka organizuoti Vilniaus miesto teritorijų, kuriose numatoma suprojektuoti perduotinus neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, detaliųjų planų rengimą, teikti detaliųjų planų projektus viešai svarstyti, derinti, tikrinti ir tvirtinti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad Specialiojo veiksmų plano 14 priemonėje nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009–2011 metais turi parengti ir patvirtinti ne mažiau kaip 400 perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų už miestuose nuosavybės teise turėtą žemę detaliuosius planus iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, savivaldybės administracijos direktorius organizuoja detalųjį teritorijų planavimą. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 2012 m. kovo 9 d. raštu Nr. 2D-1318(12.147) Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje pranešė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009–2011 metais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė tik 63 naujų žemės sklypų Vilniaus mieste, suprojektuotų perduoti neatlygintinai nuosavybėn, detaliuosius planus. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. balandžio 10 d. raštu Nr. A51-21573(2.14.2.12-MP8) Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje pateikė informaciją apie Vilniaus miesto teritorijas, kuriose numatoma suprojektuoti papildomai apie 358 perduotinus neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai. Administracija pranešė, kad šių teritorijų detalieji planai dar neparengti. Nustatęs, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius neįgyvendina Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, nevykdo Specialiojo veiksmų plano 14 priemonės, pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui 2012 m. gegužės 18 d. pateikė reikalavimą Nr. 1R-28 įgyvendinti Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, vykdyti Specialiojo veiksmų plano 14 priemonę. Administracijos direktorius Vyriausybės atstovui per Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą terminą nepranešė apie priimtą sprendimą dėl Vyriausybės atstovo reikalavimo. Todėl pareiškėjas darė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius atsisako vykdyti minėtą Vyriausybės atstovo reikalavimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į prašymą (b. l. 23–35) atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su prašymu įpareigoti atsakovą vykdyti Specialiojo veiksmų plano 14 priemonę, viršijo įstatymų jam suteiktą kompetenciją. Vyriausybės atstovo atliekama savivaldybių administracinė priežiūra apsiriboja tikrinimu, ar savivaldybės administravimo subjektai laikosi Konstitucijos ir įstatymų nuostatų, ar vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) sprendimus, tačiau neapima Vyriausybės atstovo teisės reikalauti, kad savivaldybės administravimo subjektai vykdytų ministrų bei kitų centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtus teisės aktus. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyto įpareigojimo savivaldybių institucijoms iki 2002 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti teritorijų planavimo dokumentus, kuriais būtų suprojektuojami žemės sklypai piliečiams perduotini nuosavybėn neatlyginamai, nebuvo objektyviai įmanoma įvykdyti dėl labai didelio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo masto ir sudėtingo teritorijų planavimo dokumentų rengimo proceso. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas buvo vykdomas ir po šio įstatyme nustatyto termino. Vilniaus miesto savivaldybė šiuo metu organizuoja teritorijų planavimo dokumentų, kuriais projektuojami nauji piliečiams neatlygintinai suteiktini žemės sklypai, rengimą. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 metų (toliau – ir Bendrasis planas) detalieji planai, kuriuose būtų planuojami piliečiams grąžintini už nuosavybės teise turėtą žemę žemės sklypai individualiai statybai, gali būti rengiami teritorijose, kuriose numatyta plėtoti gyvenamųjų namų statybą. Atsižvelgiant į Bendrajame plane nustatytas teritorijų urbanistinės plėtros ir su tuo susijusios ūkinės veiklos – inžinerinės, susisiekimo bei socialinės infrastruktūros – kryptis, gamtinius ir atskirųjų teritorijų reljefo ypatumus, ne visose teritorijose, kuriose pagal Bendrąjį planą yra numatyta mažaaukštė gyvenamoji teritorija, gali būti projektuojami grąžintini natūra žemės sklypai. Teritorijų, kuriose gali būti formuojami grąžintini natūra žemės sklypai individualiai statybai, skaičius yra ribojamas ne tik teisinių reikalavimų, bet ir faktinių teritorijos reljefo ypatybių – šlaitų, griovų, želdynų teritorijų ir pan. Teisinėmis kliūtimis grąžintiniems natūra žemės sklypams formuoti pagal Bendrąjį planą numatytose mažaaukštėse gyvenamosiose teritorijose laikytini tų teritorijų specialieji ir detalieji planai, kuriuose numatyta, kad tos teritorijos yra bendro naudojimo ar skirtos inžinerinei infrastruktūrai įrengti, taip pat teisės aktai, nustatantys sveikatos apsaugos ir higienos normas, pagal kurias nauja statyba būtų negalima. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694 patvirtintu Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašu, gyvenamosiose teritorijose sklypuose želdyno plotas turi sudaryti ne mažiau kaip 25 proc. viso žemės sklypo ploto. Jei laisva žemė yra gyvenamųjų namų kvartale, želdynas turi sudaryti net 25 proc. viso kvartalo ploto, paprastai būtent ta laisva valstybinė žemė ir atlieka privalomojo želdyno funkciją, o suformavus naują žemės sklypą individualaus namo statybai, kvartalo želdyno plotas gerokai sumažėtų ir neatitiktų teisės aktų reikalavimų. Šiuo metu Administracijos direktorius įsakymais yra pavedęs Miesto plėtros departamentui organizuoti 10 detaliųjų planų, kurių tikslas suformuoti žemės sklypus nuosavybei grąžinti, rengimą. Administracijos direktoriaus įsakymais yra planuojama apie 72 ha ploto teritorijos, iš viso numatoma suprojektuoti apie 358 žemės sklypus. Atsakovo nuomone, Administracija tinkamai vykdo jai teisės aktais nustatytą pareigą suprojektuoti perduotinus neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, detaliųjų planų rengimą. Savivaldybės veiksmai rengiant detalųjį planą yra neatskiriamai susiję su kitų institucijų veiksmais, tai lemia, jog detaliojo planavimo dokumento rengimas gali trukti neapibrėžtą laiko tarpą, neatsižvelgiant į savivaldybės atliekamus veiksmus. Pareiškėjas buvo informuotas, kad dalis teritorijų planavimo dokumentų yra viešo svarstymo su visuomene stadijoje, kurios trukmė yra aiškiai apibrėžta ir jos pagal galiojantį teisinį reguliavimą negalima sutrumpinti. Neįvykdžius reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija gali priimti patikrinimo aktą su neigiama išvada ir detalusis planas negalės būti tvirtinamas. Atsakovo nuomone, situacija, kai yra nustatomas konkretus žemės sklypų skaičius, kuris detaliuoju planu turi būti suprojektuojamas nuosavybei grąžinti natūra, yra nelogiška ir nesuderinama nei su teritorijų planavimo procesą reglamentuojančiais teisės aktais, nei si realiais faktiškai esančiais laisvais valstybinės žemės plotais (jų kiekiu). Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Vyriausybės veiklos programa, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir LR Seimas) 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52, yra Vyriausybės politinės ir teisinės atsakomybės Seimui pagrindas, ji vertintina kaip teisinis dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės – pagrindinės veiklos kryptys, nurodomi siekiami rezultatai ir planuojami atlikti veiksmai tikslams pasiekti. Specialiajame veiksmų plane nustatytos priemonės laikytinos rekomendacinėmis, todėl jų vykdymas nėra privalomas. Įstatymuose nei Vyriausybei, nei tuo labiau žemės ūkio ministrui nėra suteikti įgaliojimai nustatyti konkretų ir privalomą suprojektuoti žemės sklypų skaičių. Vilniaus miesto teritorijoje yra apie 70 ha laisvos žemės, kurioje pagal Bendrąjį planą galima mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Šiose teritorijose, kurių detalieji planai yra rengiami šiuo metu, 2011–2012 metais numatyta suplanuoti apie 350 sklypų. Taigi Specialiajame veiksmų plane numatytas įpareigojimas atsakovui per 2009–2012 metus suprojektuoti 800 žemės sklypų yra nelogiškas ir nesuderinamas su teritorijų planavimo proceso principais ir Bendruoju planu.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo prašymu sutiko ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į prašymą (b. l. 68–71) paaiškino, kad pagal Specialųjį veiksmų planą Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo įpareigota iki 2010 m. sausio 1 d. užbaigti nustatyti laisvos (neužstatytos) žemės plotus Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, per 2009–2011 metus parengti detaliuosius planus, kuriuose būtų suformuota ne mažiau kaip 400 perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai. Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilėje įrašyta 4,8 tūkst. Nacionalinė žemės tarnyba 2012 m. vasario 15 d. raštu Nr. 1SD-(7.3)-417 informavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius dar nėra pateikęs Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę buvusiuose Bajorų ir Lesniki (Panerių sen.) rėžiniuose kaimuose bei suplanuotų šiuose kaimuose laisvos (neužstatytos) žemės sklypų planų ir kitų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1075 (toliau – ir Tvarka), 106¹ punkte nurodytų duomenų. 2009–2010 metais Vilniaus miesto savivaldybė nėra parengusi nė vieno detaliojo plano, kuriame būtų suformuoti nauji žemės sklypai individualiai statybai. Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. Vilniaus miesto savivaldybė perdavė Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui tik 6 detaliuosius planus, kuriuose suformuoti 77 nauji žemės sklypai individualiai statybai 72 ha žemės plote. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 metais parengė ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui perdavė suformuotus 66 naujus žemės sklypus individualiai statybai, 2012 metais – 14 naujų žemės sklypų. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, įsipareigojusi Specialiajame veiksmų plane iki 2010 m. sausio 1 d. užbaigti nustatyti laisvos (neužstatytos) žemės plotus Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir iki 2012 m. sausio 1 d. parengti bei patvirtinti detaliuosius planus, kuriuose būtų suplanuota ne mažiau kaip 400 perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai, užduoties neįvykdė. Administracijos 2010 m. rugsėjo 20 d. vykusiame pasitarime dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo spartinimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nurodė, kad dėl projektavimui skirtų lėšų trūkumo numatytame projektuoti naujus žemės sklypus 72 ha žemės plote Vilniaus mieste detalieji planai bus parengti tik 2011 metais. Vilniaus miesto savivaldybei už parduotus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus 2009 metais buvo pervesta 3,6 mln. Lt, 2010 metais – 5,3 mln. Lt, 2011 metais – 6,5 mln. Lt. Pagal teisės aktų nuostatas, šias 2009–2011 metais gautas lėšas Vilniaus miesto savivaldybė pirmiausia turėjo/turi naudoti grąžinamų natūra, perduodamų nuosavybėn neatlygintinai, parduodamų ar išnuomojamų žemės sklypų detaliesiems planams, žemės sklypų planams (schemoms) rengti, o nesant šių lėšų poreikio – inžinerinei infrastruktūrai plėtoti ir renovuoti. Be to, Nacionalinė žemės tarnyba pažymėjo, kad Vyriausybės veiklos programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189, 872 punkte nurodyta 2012 metų IV ketvirtį iš esmės užbaigti žemės grąžinimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu (b. l. 94–102) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad Vyriausybės atstovo atliekama savivaldybių administracinė priežiūra apsiriboja tikrinimu, ar savivaldybės administravimo subjektai laikosi Konstitucijos ir įstatymų nuostatų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, tačiau neapima Vyriausybės atstovo teisės reikalauti, kad savivaldybės administravimo subjektai vykdytų ministrų bei kitų centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtus teisės aktus. Įvertinęs tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovui per Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą terminą nepranešė apie priimtą sprendimą dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimo, teismas sprendė, jog Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje turėjo teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl atsakovo neveikimo.
Remdamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, teismas pažymėjo, kad Vyriausybės atstovas turi teisę kontroliuoti, kaip savivaldybės laikosi ne tik Vyriausybės nutarimų, bet ir ministrų įsakymų nuostatų. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 2 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 19 punktu, 7 straipsnio 11 punktu. Byloje nustatyta, jog Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2012 m. gegužės 18 d. reikalavimo Nr. 1R-28 teisinis pagrindas yra 2 teisės aktų nuostatos: Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis ir Specialiojo veiksmų plano 14 priemonė. Teisės aktas, kurio pagrindu atsakovui kyla pareiga patvirtinti žemės sklypų detaliuosius planus, yra Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis. Specialusis veiksmų planas tik nukelia Žemės reformos įstatymo nuostatų vykdymo terminą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šioje byloje teisės aiškinimas dėl Specialiojo veiksmų plano privalomumo vykdyti nėra aktualus, nes atsakovas turi vykdyti įstatymų nustatytą pareigą.
Teismui pateikti duomenys patvirtino, kad per 2009–2011 metus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pagal parengtus ir patvirtintus teritorijų detaliuosius planus nustatė apie 70 naujų žemės sklypų individualiai statybai duomenis ir juos kartu su kadastrinių matavimų bylomis perdavė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymais yra pavedęs Miesto plėtros departamentui organizuoti 10 detaliųjų planų, kurių tikslas suformuoti žemės sklypus nuosavybei grąžinti, rengimą.
Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas vykdo jam teisės aktais nustatytą pareigą – organizuoti Vilniaus miesto teritorijų, kuriose numatoma suprojektuoti perduotinus neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, detaliųjų planų rengimą, tačiau šią pareigą vykdo netinkamai, t. y. nesilaikydamas Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies ir Specialiojo veiksmų plano 14 priemonės nustatytų terminų. Jokių konkrečių ir objektyvių priežasčių, kodėl įstatyme nustatytu terminu neparengė detaliųjų planų, atsakovas nenurodė, o apsiribojo bendromis frazėmis. Norėdamas įrodyti objektyvias kliūtis, atsakovas turėtų įpareigojimo įvykdymo ne laiku priežastis kiekvieno planavimo atveju nurodyti atskirai ir jas pagrįsti įrodymais, patvirtinančiais, kad detaliojo planavimo nebuvo galima baigti dėl nuo atsakovo valios nepriklausančių priežasčių, nors jis dėjo visas pastangas įpareigojimą vykdyti tinkamai. Kartu teismas pažymėjo, kad iki Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyto termino atsakovas net nebuvo pradėjęs detaliojo planavimo procedūrų.
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 108–113) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, neteisingai identifikavo byloje kilusį ginčą, be to, nėra pakankamų ir aiškių argumentų, kuriais remdamasis teismas padarė vienokią ar kitokią išvadą.
2. Iš pareiškėjo prašyme nurodytos informacijos matyti, jog yra keliamas klausimas dėl atsakovo veiksmų rengiant detaliuosius planus, kuriais projektuojami perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypai, 2009–2012 metais, tačiau nėra keliamas klausimas dėl atsakovo veiksmų projektuojant žemės sklypus nuosavybei atkurti iki 2009 metų. Pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti Specialiojo veiksmų plano 14 priemonės teisėtumo ir privalomumo atsakovui ją įgyvendinti klausimą, o pripažinęs, jog Specialusis veiksmų planas yra privalomas įgyvendinti teisės aktas, vertinti atsakovo veiksmus per Specialiojo veiksmų plano 14 priemonėje nustatytą terminą, o ne visiškai nepagrįstai pasisakyti dėl dalykų, kurie nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, t. y. dėl to, jog atsakovas iki Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino net nebuvo pradėjęs detaliojo planavimo procedūrų.
3. Vyriausybės atstovas turi teisę kontroliuoti, kaip savivaldybės laikosi centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų, jei šie aktai įgyvendina įstatymų nuostatas. Atsakovo nuomone, Specialusis veiksmų planas nelaikytinas įgyvendinančiu teisės aktu, nes Žemės reformos įstatymas gali būti įgyvendinamas ir be Specialiojo veiksmų plano. Taigi pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, viršijo įstatymų jam suteiktą kompetenciją.
4. Specialiajame veiksmų plane numatytas įpareigojimas atsakovui per 2009–2012 metus suprojektuoti 800 žemės sklypų nėra logiškas ir objektyviai įgyvendinamas, todėl teismas turėjo vertinti Specialiojo veiksmų plano privalomumo klausimą. Atsakovo manymu, Specialusis veiksmų planas nelaikytinas privalomu teisės aktu, todėl ir jo 14 priemonėje įtvirtintas projektuojamų piliečiams nuosavybėn perduotinų žemės sklypų skaičius yra tik rekomendacinio pobūdžio.
5. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 10 punktu, tik tais atvejais, kai detaliojo plano rengimo trukmė yra ilgesnė nei 5 metai, galima preziumuoti, jog detalieji planai rengiami netinkamai. Atsakovas pažymėjo, kad nuo Administracijos direktoriaus įsakymų, kuriais Miesto plėtros departamentui yra pavesta organizuoti detaliųjų planų rengimą, nėra praėję 5 metai. Tai reiškia, kad atsakovas vykdo jam teisės aktais pavestą pareigą organizuoti detaliųjų planų rengimą, kuriais projektuojami žemės sklypai perduotini neatlygintinai piliečiams nuosavybėn, ir šią pareigą vykdo laikydamasis teritorijų planavimo procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.
6. Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Žemės reformos įstatymu ir kitais teisės aktais, organizavo (tiek iki 2002 m. liepos 1 d., tiek po to) ir šiuo metu organizuoja teritorijų planavimo dokumentų, kuriais projektuojami nauji piliečiams neatlygintinai suteiktini žemės sklypai, rengimą. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyto įpareigojimo savivaldybių institucijoms iki 2002 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti teritorijų planavimo dokumentus, kuriais būtų suprojektuojami žemės sklypai piliečiams perduotini nuosavybėn neatlygintinai, nebuvo objektyviai įmanoma įvykdyti dėl labai didelio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo masto ir sudėtingo teritorijų planavimo dokumentų rengimo proceso, todėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas buvo vykdomas ir po šio minėtame įstatyme nustatyto termino (t. y. ir po 2002 m. liepos 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka projektuoja naujus žemės sklypus individualių namų statybai, kurie bus suteikti piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, nėra jokio pagrindo įpareigoti Administraciją vykdyti Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, nes atsakovas ir taip vykdo minėtą įstatymą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su atsakovo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jo netenkinti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 124–125) pareiškėjas nurodė, jog Specialusis veiksmų planas nustato Žemės reformos įstatymo ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo užtikrinimo sąlygas, tačiau nekeičia šiuose įstatymuose nustatytos žemės sklypų nuosavybės teisėms atkurti projektavimo tvarkos. Specialiajame veiksmų plane suformuluoti imperatyvūs, aiškūs ir nedviprasmiški viešojo administravimo subjektų elgesio reikalavimai. Iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žemės ūkio ministerija) pateiktų duomenų matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybė pritarė Specialiajam veiksmų planui ir tokiu būdu pati įsipareigojo vykdyti Specialiojo veiksmų plano priemones. Specialiojo veiksmų plano 14 priemonė yra susijusi su Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies įgyvendinimu, todėl minėtos priemonės vykdymo klausimas negali būti nagrinėjamas atsietai nuo Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo klausimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės institucijos iki šiol neparengė ir nepatvirtino visų perduotinų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų detaliųjų planų.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 119–123) be aplinkybių, nurodytų atsiliepime į skundą, papildomai nurodė:
Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1, 3 dalių, 4 straipsnio nuostatomis, vietos savivaldos vykdomoji institucija – savivaldybės administracijos direktorius, nors ir turėdamas tam tikrą savarankiškumą ir veiklos laisvę pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją, savo sprendimus privalo grįsti Vyriausybės sprendimais ir derinti juos su valstybės interesais.Teritorijų planavimas įgyvendinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu. Tvarkos 106 punkte nustatyta, kokius veiksmus turi atlikti apeliantas, kad būtų suformuoti perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių 873 punkte nurodyta 2012 metų IV ketvirtyje iš esmės užbaigti žemės grąžinimą Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybėse. Šiuo atveju Vyriausybės programos dalis įgyvendintina per Žemės ūkio ministeriją bei Vilniaus ir Kauno savivaldybių administracijų direktorius, todėl atsakovo argumentas, kad Specialusis veiksmų planas tėra rekomendacija, nepagrįstas. Vykdydamos savo veiklą, savivaldybės privalo vadovautis visais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, tarp jų ir kitus teisės aktus įgyvendinančiais teisės aktais.Remdamasi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2, 4 straipsniais, 5 straipsnio 2 dalimi, Nacionalinė žemės tarnyba pažymėjo, jog atsakovas nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su prašymu įpareigoti Administraciją vykdyti Specialiojo veiksmų plano 14 priemonę, viršijo įstatymų jam suteiktą kompetenciją.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 (b. l. 129–139), atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas prašymas paduotas vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuris nurodo, kad pareiškėjas, nustatęs, jog savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs šios dalies 1 punkte nurodytą Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti) Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, proceso šalių nurodytus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, padarė išvadą, kad apeliacinio skundo motyvai, kuriais remiantis prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas būtų atmestas, yra pagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Ištyręs bei įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 13 d. raštu kreipėsi į atsakovą ir prašė pateikti informaciją apie: 1) Vilniaus miesto teritorijas, kuriose numatoma už nuosavybės teise turėtą žemę suteikti žemės sklypus individualaus gyvenamojo namo statybai ar kitai paskirčiai (nurodyti teritorijų plotus, kiek naujų žemės sklypų jose planuojama suformuoti, kada numatoma pradėti ir (ar) baigti šių teritorijų detalųjį planavimą); 2) 2009–2012 metais parengtus ir patvirtintus naujų žemės sklypų, perduodamų neatlygintinai nuosavybėn už miestuose nuosavybės teise turėtą žemę, detaliuosius planus (kartu pateikiant savivaldybės institucijų teisės aktų, kuriais patvirtinti detalieji planai, kopijas) ir lėšas, išleistas šiems detaliesiems planams rengti; 3) informacijos teikimą kas mėnesį Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos apie Specialiojo veiksmų plano vykdymą (b. l. 8). Atsakovas 2012 m. balandžio 10 d. raštu Nr. A51-21573(2.14.2.12-MP8) pareiškėją informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė rengia detaliuosius planus, kuriais planuojami piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę suteiktini sklypai individualiai statybai, per 2009–2011 metus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pagal parengtus ir patvirtintus teritorijų detaliuosius planus nustatė apie 70 naujų žemės sklypų individualiai statybai duomenis ir juos kartu su kadastrinių matavimų bylomis perdavė Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui (b. l. 9–10). Pareiškėjas atsakovui 2012 m. gegužės 18 d. pateikė reikalavimą Nr. 1R-28, kad neatidėliojant būtų įgyvendinta Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis, vykdoma Specialiojo veiksmų plano 14 priemonė ir Teritorijų planavimo įstatymo bei jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka organizuojamas Vilniaus miesto teritorijų, kuriose numatoma suprojektuoti perduotinus neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, detaliųjų planų rengimas, teikiami detaliųjų planų projektai viešai svarstyti, derinti, tikrinti ir tvirtinti (b. l. 12–13). Byloje nustatyta, kad atsakovas pareiškėjui per Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą terminą nepranešė apie priimtą sprendimą dėl šio reikalavimo.
Įvertinęs nurodytą pareiškėjo reikalavimą, dėl kurio neįvykdymo buvo iškelta ši administracinė byla, apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog reikalavimo esmė buvo ta, kad atsakovas nevykdo Specialiojo veiksmų plano 14 priemonės, pagal kurią Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009–2011 metais turėjo parengti ir patvirtinti ne mažiau kaip 400 perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų už miestuose nuosavybės teise turėtą žemę detaliuosius planus iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Pareiškėjas, reikalavime nurodydamas Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, kad savivaldybių institucijos iki 2002 m. liepos 1 d. savo biudžeto lėšomis parengia ir patvirtina miestų vietovių, kuriose numatoma už nuosavybės teise turėtą žemę suteikti žemės sklypus individualaus gyvenamojo namo statybai ar kitai paskirčiai, teritorijų planavimo dokumentus (detaliuosius planus), nenurodė jokių kitų konkrečių atsakovo neatliktų veiksmų, išskyrus Specialiojo veiksmų plano 14 priemonę. Reikalavime nurodomos Teritorijų planavimo įstatymo normos taip pat nėra siejamos su kitais konkrečiais atsakovo neatliktais veiksmais.
Specialiojo veiksmų plano 14 priemonėje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota parengti ir patvirtinti perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų už miestuose nuosavybės teise turėtą žemę detaliuosius planus: per 2009 bei 2010 metus – ne mažiau kaip po 100 sklypų, per 2011 metus – ne mažiau kaip 200 sklypų, o per 2012 metus – ne mažiau kaip 400 sklypų. Specialusis veiksmų planas buvo patvirtintas vadovaujantis penkioliktosios Vyriausybės programos, kuriai pritarta LR Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52, 434 punktu bei Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189, 869 punktu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad teisės aktas, kurio pagrindu atsakovui kyla pareiga patvirtinti žemės sklypų detaliuosius planus, yra Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis, o Specialusis veiksmų planas tik nukelia Žemės reformos įstatymo nuostatų vykdymo terminą. Šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus teisėjų kolegija nepripažino pagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiškėjo teisė kreiptis į teismą taikoma tik tada, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio. Sprendžiant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo pagrįstumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar šios teisės normos pagrindu savivaldybės administravimo subjektui Vyriausybės atstovo pateiktame reikalavime (ir atitinkamame Vyriausybės atstovo prašyme teismui) nurodyti įstatymai ar Vyriausybės sprendimai (dėl kurių neįgyvendinimo ar nevykdymo jie yra pateikti) atitinka nurodytus kriterijus. Taip pat yra būtina išaiškinti teisės akto (kurio įgyvendinimo siekia Vyriausybės atstovas) paskirtį bei jo taikymo ypatumus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1273/2012, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012, kt.). Įstatymo ar Vyriausybės sprendimo savivaldybės administravimo subjektui nustatyti reikalavimai dėl privalomo elgesio modelio yra (turi būti) suformuluoti imperatyviai, aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1273/2012, 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-50/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), vertindamas Vyriausybės programos teisinę galią ir reikšmę, 1998 m. sausio 10 d. nutarime konstatavo, jog Vyriausybės programa – Vyriausybės politinės-teisinės atsakomybės Seimui pagrindas. Tai yra teisinis dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės. Kartu ne mažiau svarbi yra jos, kaip teisinės formos, lemiančios Vyriausybę formuojančių institucijų veiksmus ir užtikrinančios Vyriausybės bei šių institucijų tarpusavio sąveiką, reikšmė. Vyriausybės programa nustato valstybės ekonominės ir socialinės veiklos tikslus bei kryptis, bet ne bendro pobūdžio elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų asmenų grupei. Žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 27 d. įsakyme Nr. 3D-373, kuriuo patvirtintas Specialusis veiksmų planas bei šio plano 14 priemonė, nenurodytos aukštesnės galios teisės normos, iš kurių eksplicitiškai arba implicitiškai kyla žemės ūkio ministro teisė ar pareiga (kompetencija) patvirtinti norminį administracinį aktą, detalizuojantį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso tam tikrus procedūrinius aspektus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-50/2013). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad minėtame įsakyme nėra nurodytos Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis ar Teritorijų planavimo įstatymo normos. Nei penkioliktosios Vyriausybės programos, kuriai pritarta LR Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52, 434 punkte, nei Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189, 869 punkte nenurodoma, kad šios programinės nuostatos yra nustatomos vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi. Šiuose aktuose nurodoma apie tai, kad bus parengtas specialus nuosavybės grąžinimo veiksmų planas Vilniaus ir Kauno miestuose neatgavusiems turto asmenims.
Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pagal bylos duomenis atsakovas vykdo Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tačiau nagrinėjamu atveju yra aktualus būtent reikalavimas parengti ir patvirtinti konkretų detaliųjų planų skaičių. Kaip minėta, pareiškėjas reikalavimą atsakovui teikė būtent dėl to, kad atsakovas nevykdo Specialiojo veiksmų plano 14 priemonės. Teisėjų kolegija vertino, kad nagrinėjamu atveju yra aktualu tai, jog Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta, kiek ir per kokį laikotarpį atsakovas privalo parengti ir patvirtinti perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų už miestuose nuosavybės teise turėtą žemę detaliųjų planų, ar kad tai pavedama nustatyti žemės ūkio ministrui.
Apibendrindama sprendime nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir tenkintinas. Kadangi pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti penkioliktosios Vyriausybės programinio dokumento pagrindu parengtą Specialųjį veiksmų planą, kai tokios pareigos atsakovui imperatyviai, aiškiai ir nedviprasmiškai nenumato galiojantis įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), negali būti pripažintas pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atmetė.
V.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2013 m. rugsėjo 3 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (b. l. 144–146) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.
Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija netinkamai taikė Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies normą. LVAT vertino tik tai, ar atsakovas privalo vykdyti remiantis Vyriausybės programa patvirtintą Specialųjį veiksmų planą, tačiau nevertino, ar atsakovas įgyvendina Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį. Būtent iš šios įstatymo normos atsakovui kyla pareiga per konkretų terminą parengti už mieste nuosavybės teise turėtą žemę perduotinų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų detaliuosius planus. Iš Vyriausybės atstovo teismui pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas iki šiol (nuo Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigos, t. y. nuo 2002 m. liepos 1 d., praėjus 11 metų) nebaigė rengti perduotinų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų detaliųjų planų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas laiku neatliko jo kompetencijai priskirtų veiksmų, jis buvo įpareigotas per Specialiajame veiksmų plane nustatytą terminą baigti rengti perduotinų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų detaliuosius planus.
Pareiškėjo manymu, LVAT teisėjų kolegija taip pat netinkamai aiškino pačios Vyriausybės programos ir Specialiojo veiksmų plano teisinę reikšmę. Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarime pažymėjo, kad: Konstitucijos normose įtvirtintas Vyriausybės programos teisinės reikšmės pripažinimas; Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, Vyriausybei suteikia įgaliojimus veikti; Vyriausybės programa – Vyriausybės politinės-teisinės atsakomybės Seimui pagrindas; Vyriausybės programa – teisinis dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės; Vyriausybės programa yra privaloma atitinkamai Vyriausybei visą jos įgaliojimų laiką. Vyriausybės programa nustato svarbiausius valstybės veiklos tikslus. Vienas iš tokių tikslų – užbaigti nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Toks tikslas nustatytas tiek penkioliktosios Vyriausybės programos, kuriai pritarta LR Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52, 435 punkte, tiek šešioliktosios Vyriausybės programos, kuriai pritarta LR Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XII-51, 395 punkte, tiek ankstesnių Vyriausybių programose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (toliau – ir Vyriausybės įstatymas) 22 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad Vyriausybė įgyvendina Vyriausybės programą, koordinuoja ministerijų veiklą. Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ministrai yra atsakingi už jiems pavestas valdymo sritis. Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos įgyvendinimą; užtikrina įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų įgyvendinimą. Vyriausybė Vyriausybės programą įgyvendina per ministerijas. Taigi Vyriausybės programa, kaip teisiškai įpareigojantis dokumentas, lemia ministrų veiksmus. Pareiškėjo nuomone, žemės ūkio ministro įsakymas, kuriuo patvirtintas Specialusis veiksmų planas, laikytinas ne tik Vyriausybės programą, bet ir Atkūrimo įstatymą, šio įstatymo įgyvendinimo tvarką bei Žemės reformos įstatymą įgyvendinančiu teisės aktu.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į Vyriausybės atstovo prašymą atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT 2013 m. birželio 3 d. sprendime aiškiai nurodė, jog pagal bylos duomenis atsakovas vykdo Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus, be to, pažymėjo, kad Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta, kiek ir per kokį laikotarpį būtent atsakovas privalo parengti ir patvirtinti perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų už miestuose nuosavybės teise turėtą žemę detaliųjų planų, ar kad tai pavedama nustatyti žemės ūkio ministrui. Atsakovo manymu, tai reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, priimdamas 2013 m. birželio 3 d. sprendimą įvertino ir tai, ar atsakovas įgyvendina Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, ir nustatė, kad minėtoje įstatymo normoje įtvirtinti reikalavimai yra vykdomi.
Atsakovas taip pat pažymi, kad įstatymuose nei Vyriausybei, nei tuo labiau žemės ūkio ministrui nėra suteikti įgaliojimai nustatyti kitokią nei įstatymuose įtvirtinta natūra grąžinamų žemės sklypų projektavimo tvarką, todėl Specialusis veiksmų planas laikytinas rekomendacinio pobūdžio teisės aktu, Vyriausybės siekiamo tikslo – spartinti nuosavybės grąžinimo procesą įgyvendinimo priemone. Todėl LVAT 2013 m. birželio 3 d. sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti penkioliktosios Vyriausybės programinio dokumento pagrindu parengtą Specialųjį veiksmų planą, kai tokios pareigos atsakovui imperatyviai, aiškiai ir nedviprasmiškai nenumato galiojantis įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Atnaujinti procesą atsisakytina.
Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kurį reglamentuoja ABTĮ III skyriaus normos.
Taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje B. prieš Rumuniją § 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją § 51–58).
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Administracinė byla Nr. A520-970/2013, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą (b. l. 129–139), kuriuo teismas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu, todėl darytina išvada, kad apie aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo prašymą, pareiškėjas sužinojo LVAT sprendimo administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 paskelbimo dieną (t. y. 2013 m. birželio 3 d.), tačiau visais atvejais ne vėliau nei gavo minėto sprendimo nuorašą. Prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 pateiktas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 144–146), todėl konstatuotina, kad prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino.
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, tai yra prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. LVAT 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, kt.).
Anot pareiškėjo, LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 netinkamai taikė Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies normą, nevertino, ar atsakovas įgyvendina šią įstatymo normą. Be to, pareiškėjo nuomone, LVAT teisėjų kolegija nurodytoje byloje taip pat netinkamai aiškino Vyriausybės programos ir Specialiojo veiksmų plano teisinę reikšmę. Mano, jog žemės ūkio ministro įsakymas, kuriuo patvirtintas Specialusis veiksmų planas, laikytinas ne tik Vyriausybės programą, bet ir Atkūrimo įstatymą, šio įstatymo įgyvendinimo tvarką bei Žemės reformos įstatymą įgyvendinančiu teisės aktu.
Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1415 redakcija) nustatyta, kad savivaldybių institucijos iki 2002 m. liepos 1 d. savo biudžeto lėšomis parengia ir patvirtina miestų vietovių, kuriose numatoma už nuosavybės teise turėtą žemę suteikti žemės sklypus individualaus gyvenamojo namo statybai ar kitai paskirčiai, teritorijų planavimo dokumentus (detaliuosius planus).
Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A520-970/2013, motyvų matyti, kad LVAT teisėjų kolegija, priimdama šį sprendimą, atliko atsakovo veiksmų, jam įgyvendinant Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, vertinimą. Ištyrusi bei įvertinusi administracinės bylos duomenis, teisėjų kolegija aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad atsakovas vykdo Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 nevertino, ar atsakovas įgyvendina Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, atmestini kaip nepagrįsti.
Svarbu pažymėti, ir tai ne kartą akcentuota aptariamame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendime, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A520-970/2013, rėmėsi išvada, jog pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai esmė yra būtent tai, kad atsakovas nevykdo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 3D-373 patvirtinto Specialiojo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Kauno ir Vilniaus miestuose veiksmų plano 14 priemonės, kurioje nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009–2011 metais turi parengti ir patvirtinti ne mažiau kaip 400 perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų už miestuose nuosavybės teise turėtą žemę detaliuosius planus iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Taigi, LVAT teisėjų kolegijos vertinimu, kilusio administracinio ginčo dalykas yra ne pareiškėjo reikalavimas vykdyti Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus apskritai (t. y. ne parengti ir patvirtinti miestų vietovių, kuriose numatoma už nuosavybės teise turėtą žemę suteikti žemės sklypus individualaus gyvenamojo namo statybai ar kitai paskirčiai, teritorijų planavimo dokumentus (detaliuosius planus)), kadangi byloje ir taip yra nustatyta, jog atsakovas vykdo jam teisės aktais nustatytą pareigą – organizuoti Vilniaus miesto teritorijų, kuriose numatoma suprojektuoti perduotinus neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, detaliųjų planų rengimą, o būtent reikalavimas parengti ir patvirtinti konkretų tokių detaliųjų planų skaičių. Šiuo aspektu LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta, kiek ir per kokį laikotarpį atsakovas privalo parengti ir patvirtinti perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų už miestuose nuosavybės teise turėtą žemę detaliųjų planų, ar kad tai pavedama nustatyti žemės ūkio ministrui.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 netinkamai aiškino bei taikė Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies normą, nes, kaip matyti iš anksčiau išdėstyto, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios administracinės bylos dalyką, savo motyvus grindė ne Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies normos aiškinimu, o konstatavimu, ar pareiškėjas galėjo pateikti atsakovui reikalavimą vykdyti Vyriausybės programinio dokumento pagrindu parengtą Specialųjį veiksmų planą.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo prašyme išdėstyta nuomone, jog žemės ūkio ministro įsakymas, kuriuo patvirtintas Specialusis veiksmų planas, laikytinas ne tik Vyriausybės programą, bet ir Atkūrimo įstatymą, šio įstatymo įgyvendinimo tvarką bei Žemės reformos įstatymą įgyvendinančiu teisės aktu. Kolegijos vertinimu, tokią poziciją visiškai paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 motyvai. Šiame sprendime teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl Vyriausybės programos teisinės galios ir reikšmės bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (2013 m. gegužės 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-50/2013), pakankamai išsamiai motyvavo savo išvadą, jog žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 3D-373 patvirtinto Specialiojo veiksmų plano, įskaitant ir šio plano 14 priemonės, nustatyti įpareigojimai (nagrinėjamu atveju – dėl konkretaus detaliųjų planų skaičiaus parengimo ir patvirtinimo) nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nekyla iš aukštesnės galios teisės normų, todėl kolegija nepripažino paminėto žemės ūkio ministro įsakymo įgyvendinančiu įstatymus (tarp jų ir Žemės reformos įstatymą) teisės aktu. Atsižvelgusi į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įstatymo ar Vyriausybės sprendimo savivaldybės administravimo subjektui nustatyti reikalavimai dėl privalomo elgesio modelio turi būti suformuluoti imperatyviai, aiškiai ir nedviprasmiškai (LVAT 2012 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1273/2012, 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-50/2013), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti Vyriausybės programinio dokumento pagrindu parengtą Specialųjį veiksmų planą, kai tokios pareigos atsakovui imperatyviai, aiškiai ir nedviprasmiškai nenumato galiojantis įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), negali būti pripažintas pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliacinės instancijos teismas priėmė naują sprendimą, kuriuo apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir pareiškėjo prašymą atmetė.
Įvertinus pareiškėjo paduoto prašymo argumentus, galima daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pasinaudodamas proceso atnaujinimo institutu, iš esmės siekia, kad administracinė byla būtų išnagrinėta iš naujo, ir kad teismas priimdamas naują sprendimą dėl ginčo pritartų pareiškėjo siūlomam teisės aiškinimui. Tačiau šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-28/2011). Taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04). Užbaigtos bylos proceso atnaujinimas neturėtų tapti paslėpta apeliacija. Vien tik galimybė, kad yra du požiūriai tuo pačiu teisės klausimu, nėra pagrindas peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Nukrypimas nuo šio principo gali būti pateisinamas tik svarių ir įtikinamų aplinkybių (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją § 52).
Taigi, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 atnaujinimo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašyme nepateikta svarių argumentų ir akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliacinės instancijos teismas nurodytoje byloje padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, tai yra nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.
Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, kuri, be kita ko, nustato, kad tais atvejais, kai prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą, apibendrinus šioje nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 yra nepagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 atsisakytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-970/2013 pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.