Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,

dalyvaujant ieškovei N. L., jos atstovei adv. Ingridai Montvydienei, atsakovui A. B., jo atstovui adv. Vilhelmui Keliuočiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. L. ieškinį atsakovui A. B. ir atsakovo A. B. priešieškinį ieškovei N. L. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalinimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas ieškinį ir priešieškinį tenkintino iš dalies. Teismas nustatė, kad šalys konkrečių įrodymų, pagrindžiančių vienos ar kitos šalies kaltę dėl santuokos iširimo, nepateikė. Tiek ieškovė, tiek atsakovas kaltino vienas kitą netinkamu charakteriu, neprisidėjimu prie šeimos gerovės kėlimo ir pan. Tokiu atveju teismui nėra galimybės nustatyti vieno iš sutuoktinių absoliučią kaltę dėl santuokos iširimo. Dėl nurodytų aplinkybių teismas pripažino, kad santuoka faktiškai yra iširusi ir nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str.). Teismas nustatė, kad šalys santuokos metu įsigijo šį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą su nebaigtu statyti namu, esančiu (duomenys neskelbtini), sodų bendrija „Gulbinai“, kurio vertė 379000 Lt, vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 138 000 Lt, ir keleivinį automobilį Opel Ascona, kurio vertė 1000 Lt. Viso dalintino turto vertė 578 000 Lt. Pažymėjo, jog ginčo dėl turto vertės tarp šalių nebuvo. Teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas pagal Butų privatizavimo įstatymą 1992 05 22 pirkimo-pardavimo sutartimi (b.l.12), žemės sklypas, esantis Vilniaus m., sodų bendrijoje „Mažieji Gulbinai“, įgytas pagal 1995 02 10 pagal pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 11), automobilį įsigijo 1995 metais, santuoka tarp šalių sudaryta 1991 08 02. Todėl teismas padarė išvadą, kad ginčo šalys tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį turtą įsigijo po santuokos sudarymo. Pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad atsakovas, privatizuodamas butą, sudarė su ieškove sutartį, kad butas privatizuojamas kaip jo asmeninė nuosavybė. Atsižvelgiant į tai teismas laikė, kad privatizuotas butas yra abiejų sutuoktinių bendra jungtinė nuosavybė ir yra dalintinas. Analogiška situacija taikytina ir dėl įsigyto žemės sklypo bei ant jo pradėto statyti gyvenamojo namo. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad privatizuojant, šis turtas būtų įsigytas asmeniškai, todėl taip pat įtrauktas į dalintiną turtą. Dėl automobilio ir kito kilnojamojo turto ginčo tarp šalių nebuvo. Pagal CK 3.123 straipsnį padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jų dalys yra laikomos lygiomis. Teismas sutiko su ieškovės nurodytu ieškinyje argumentu, kad nekilnojamas turtas – tiek vieno kambario butas, tiek žemės sklypas su pradėtu statyti namu natūra nedalinti. Jeigu turto, esančio bendrąją jungtine nuosavybe padalijimas natūra negalimas, turtas priteisiamas natūra vienam sutuoktiniui, įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais (CK 3.127 str. 3d. ). Atsižvelgiant į tai, teismas tenkino ieškovės prašymą priteisti atsakovui vieno kambario butą, ieškovei priteisė sodo sklypą su nebaigtos statybos namu, taip pat atsakovui priteisė automobilį, 1000 Lt vertės. Ieškovė teismo sprendimu įpareigota išmokėti ieškovui 120 000 Lt kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Kadangi apeliacine tvarka atsakovas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą tik dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, todėl teisėjų kolegija peržiūri bylą tik skundžiamoje dalyje.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė jo procesines teises, nes nesuteikė galimybės ginčyti dalinamo turto vertės. Toks atsakovo apeliacinio skundo argumentas atmestinas. Atsakovas naudojosi byloje advokato teisine pagalba, teismo posėdžiuose dalyvaudavo, byloje buvo pareiškęs priešieškinį, 2008-03-03 teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka dėl turto vertės (b.l.59), tačiau į bylą neteikė jokių įrodymų, pagrindžiančių kitokią nei ieškovės nurodyta turto vertę, neprašė skirti byloje ekspertizę. Apskundęs teismo sprendimą ir skundą grįsdamas netinkamai nustatyta dalintino turto verte, nepateikė teismui jokių įrodymų dėl turto vertės, nors tokia galimybė jam buvo suteikta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymas nenumato konkretaus civilinės teisės gynimo būdo. Tokiu atveju civilinių teisinių santykių dalyviai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Toks asmuo, pasirinkdamas konkretų civilinių teisių gynimo būdą, tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jo pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jo pažeistos teisės apsaugą. Taigi, atsakovas, pasirinkdamas savo teisių gynimo būdą, prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Atsakovui buvo suteikta galimybė pateikti dalintino turto įvertinimą tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme, tačiau atsakovas tokia teise nepasinaudojo, o prašo bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nors toks klausimas gali būti išspręstas apeliacinės instancijos teisme.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas santuoką sudarė 1991-08-02. Vieno kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas pagal 1992-05-22 pirkimo-pardavimo sutartį, jį privatizuojant, o žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), - pagal 1995-02-10 pirkimo-pardavimo sutartį, namas minėtame sklype buvo pradėtas statyti 2004 m., nes tais metais buvo išduotas statybos leidimas (b.l.13-14), t.y. turtas įsigytas po santuokos sudarymo. Pagal LR butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d. (1998-07-02 įstatymo Nr.VIII-847 redakcija) sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas. T.y. nepriklausomai nuo to, kurio sutuoktinio vardu privatizuojamas butas, jo statusas nustatomas pagal šeimos įstatymus. Pagal minėtų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu galiojusio LR santuokos ir šeimos kodekso 21 str. 1 d. turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, o pagal minėto straipsnio 3 d. santuokos metu įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Analogiškas nuostatas numato galiojančio LR CK 3.88 str. 1 d. 1 p. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo turtas buvo įgytas p[privatizavimo būdu po santuokos sudarymo atsakovo vardu, tačiau kadangi jis įgytas santuokos metu, todėl laikytinas ieškovės ir atsakovo bendrąja jungtine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju ginčo turto statusui neturi teisinės reikšmės tai, kad butas buvo privatizuotas už atsakovo investicinius čekius bei kad ieškovės gyvenamoji vieta privatizavimo metu nebuvo registruota ginčo bute. Susitarimo tarp ieškovės ir atsakovo privatizuoti butą ar pirkti žemės sklypą atsakovo asmeninėn nuosavybėn atsakovas į bylą nepateikė. Žemės sklypas buvo įsigytas bei jame pradėtas statyti namas taip pat po santuokos sudarymo, todėl jis yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovo pateiktame jo taupomosios knygelės išraše nėra įrašo, atspindinčio, kad visa žemės sklypo kaina buvo nurašyta nuo jo taupomosios knygelės. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad žemės sklypą pirko iš asmeninių lėšų, sutaupytų iki santuokos sudarymo, bei kad statė gyvenamąjį namą iš asmeninių lėšų. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo butas bei žemės sklypas su statomu gyvenamuoju namu yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia bendros jungtinės nuosavybės prezumpcijos ir pirmosios instancijos teismo padarytos išvados šiuo klausimu.

Kaip minėta, žemės sklypas įsigytas santuokos metu. Atsakovui 2004-08-16 buvo išduotas statybos leidimas šalių sklype statyti gyvenamąjį namą (b.l.13). Bylos įrodymai patvirtina, kad namas nėra baigtas statyti, nėra inventorizuotas, nėra pripažintas tinkamu naudoti. Tačiau jis pastatytas teisėtai, yra tampriai susijęs su žemė sklypu bei jį ištinka toks pats likimas, kaip ir žemės sklypą. Nepriklausomai, kad jis nėra įregistruotas viešame registre, tačiau jis turi tam tikrą rinkos vertę, priklauso abiems šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl pagal susiformavusią teismų praktiką gali būti dalinamas. Todėl atmestini atsakovo argumentai, kad teismas privalėjo įpareigoti pateikti ieškovę gyvenamojo namo įteisinimo dokumentus, kad turtas padalintas nenustačius jo priklausomybės. Statomo namo priklausomybė nekelia abejonių, o atsakovo reikalavimas pateikti namą įteisinančius dokumentus yra neįgyvendinamas per trumpą laiko tarpą, kadangi statybos leidimas jo vardu išduotas, namas nėra užbaigtas, nėra pripažintas tinkamu naudoti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal LR CK 3.119 str. dalijamas bendras turtas turi būti įvertintas rinkos kainomis, galiojančiomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Ieškovė pateikė į bylą preliminarios turto rinkos vertės nustatymo pažymas dėl santuokoje įgyto buto ir žemės sklypo su gyvenamuoju namu vertės. Pagal LR CPK 177 str. 1 d. įrodymai byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja tam tikras teisiškai bylai reikšmingas aplinkybes ar jų nebuvimą. Įstatymas nenumato, kad turto rinkos vertė gali būti nustatoma tik ekspertizės aktu ar tik išsamia turto vertinimo ataskaita. Atsakovas nepateikė į bylą jokių įrodymų dėl turto vertės, todėl teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės pateiktomis preliminarios turto rinkos vertės nustatymo pažymomis, nes tai buvo vieninteliai įrodymai, atspindintys turto vertę.

Pagal LR CK 3.117 str. 1 d. galioja prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Dalinant tarp sutuoktinių bendrą turtą, teiktina pirmenybė turto padalijimui natūra, o nesant tokios galimybės, turtas gali būti priteisiamas vienam sutuoktiniui, kitam priteisiant kompensaciją už jam tenkančią turto dalį (LR CK 3.117 str. 3 d., 3.127 str.). Esant dviems nekilnojamojo turto objektams, turi būti stengiamasi taip padalinti turtą, kad dalinamam turtui būtų padaroma kuo mažesnė žala bei kad kiekvienam iš sutuoktinių tektų savarankiškas turto objektas, kad išvengti galimų tarp jų kilti konfliktų ateityje. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovui priteisė butą, o ieškovei žemės sklypą su jame statomu gyvenamuoju namu. Kadangi ieškovei teko didesnioji turto dalis, todėl teismas, atsižvelgdamas į bendro turto vertę, iš ieškovės atsakovui priteisė 120000 Lt dydžio kompensaciją už jai tenkančią didesnę dalį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal LR CK 3.100 str. 4 p. vienas iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo pagrindų yra santuokos nutraukimas. Pagal LR CK 3.66 str. 1 d. santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Jeigu priimtas teismo sprendimas yra apskundžiamas apeliacine tvarka, atitinkamai jis neįsiteisėja iki byla nebus išnagrinėta apeliacine tvarka, atitinkamai iki šio momento nėra pasibaigusi bendroji jungtinė nuosavybė. Kaip jau minėta, pagal LR CK 3.119 str. dalijamas bendras turtas turi būti įvertintas rinkos kainomis, galiojančiomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Kadangi tarp šalių bendroji jungtinė nuosavybė nėra pasibaigusi, todėl būtina atsižvelgti į rinkos kainas, galiojančias bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-23 nutartis Nr.3K-3-415/2008). Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kad šiuo metu tarp šalių dalinamo turto rinkos kainos pasikeitė, buto vertė sumažėjo iki 120000 Lt (b.l.183-184), o žemės sklypo su nebaigtu gyvenamuoju namu – iki 247000 Lt. Teismo sprendimas pagal LR CPK 263 str. 1 d. turi būti teisėtas ir pagrįstas, jis turi būti teisingas, o viešasis interesas reikalauja tai užtikrinti. Teismas, spręsdamas bylą, bet kuriuo atveju turi vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (LR CPK 3 str. 1 d.). Todėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu iš esmės pasikeitus dalintino turto vertei, minėti principai bei viešas interesas sudaro pagrindą teisėjų kolegijai peržengti apeliacinio skundo ribas ir peržiūrėti atsakovui priteistos kompensacijos dydį (LR CPK 320 str. 2 d.). Šiuo metu dalintino turto bendra vertė sudaro 368000 Lt, t.y. kiekvienam sutuoktiniui tenkanti dalis sudaro 184000 Lt, ieškovei priteisto žemės sklypo su statomu gyvenamuoju namu vertė sudaro 247000 Lt, o atsakovui priteisto turto vertė sudaro 121000 Lt, todėl ieškovui priteista 120000 Lt kompensacija mažintina iki 63000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą pakeisti ir šiuo teismo sprendimu iš ieškovės N. L. priteistą piniginę kompensaciją atsakovui A. B. sumažinti iki 63 000 (šešiasdešimt trijų tūkstančių) litų.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistu.