Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-01-13 · Administracinė byla Nr. eI-505-386/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-01-13
Bylos Nr.
eI-505-386/2015
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01499-2014-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laimutė Jokubauskaitė
Pareiškėjas
VšĮ „Gargždų švara“
Atsakovas
V. P.
Kategorijos
  • 2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI-505-386/2015Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01499-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 38; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 13 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Laimutė Jokubauskaitė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Renatai Šarkauskienei,

2015 m. sausio 5 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo VšĮ „Gargždų švara“ prašymą atsakovei V. P. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas VšĮ „Gargždų švara“ (toliau – ir pareiškėjas) 2014-11-23 kreipėsi į teismą prašymu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės V. P. (toliau – ir atsakovė) 204,17 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos. Pareiškėjas 2014-12-08 prašymu prašo iš atsakovės priteisti 298,87 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas nurodo, kad Klaipėdos rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2014-04-24 sprendimu Nr. T11-205 patvirtino Klaipėdos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, kurių 6.1.1 punktas nustato, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą mokėtojai / komunalinių atliekų turėtojai yra nekilnojamojo turto objekto savininkas arba savininko atstovas pagal įstatymą, arba savininko įgaliotas asmuo, arba asmenys, sudarę jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti. Teigia, kad pagal šių nuostatų 40 punktą minėtos vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų vykdo pareiškėjas. Paaiškina, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdo atsakovė, todėl mano, kad ji turi prievolę mokėti minėtą vietinę rinkliavą. Teigia, kad dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių atsakovė nėra sumokėjusi minėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2012-08-01 iki 2013-12-31.

Atsakovė atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

Pareiškėjo atstovas ir atsakovė ar jos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Pareiškėjas ir atsakovė apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuoti tinkamai.

Gautas pareiškėjo atstovo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Atsakovei deklaruotos gyvenamosios vietos adresu neįteikus teismo procesinių dokumentų ir neesant duomenų apie kitas atsakovės gyvenamąsias ar darbo vietas, apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo skelbiama specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt skiltyje „teismų pranešimai“. Neatvykimo priežastys nepraneštos, negautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėta proceso šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Rinkliavų įstatymas (toliau – ir Įstatymas) reglamentuoja rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę (Įstatymo 1 straipsnis). Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas ir už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Įstatymo 12 straipsnio 1-4 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą, tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams, nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. LVAT 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kitose bylose išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies požiūriu. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT bylose (LVAT 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2014-01-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. LVAT yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 12 ir 21 dalys, 5, 25, 28 ir 30 straipsniai) (LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010, Administracinė jurisprudencija. 2010, 19). Nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama, kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan.

Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka“ principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.

Nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšminga LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su vietinės rinkliavos mokėjimu inter alia ir dėl vietinės rinkliavos mokėtojo (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, ABTĮ 13 straipsnis). LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo“ sąvokos, konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Taigi savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2011-10-27 sprendimo Nr. T11-672 4 punktu patvirtino Klaipėdos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Šiuo metu aktualios redakcijos Nuostatų (Tarybos 2014-04-24 sprendimo Nr. T11-205 redakcija) 40 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos sumokėjimo, permokų grąžinimo ir skolų išieškojimo administravimą vykdo komunalinių atliekų tvarkymo administratorius, kuriuo pagal Tarybos 2013-03-28 sprendimo Nr. T11-190 1 punktu patvirtintus įstatus yra VšĮ „Gargždų švara“.

Pagal ginčo laikotarpiui aktualios Nuostatų redakcijos 15.2 punktą (Tarybos 2011-10-27 sprendimo Nr. T11-672 redakcija) tais atvejais, kai vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau - ir vietinė rinkliava) administravimo parametras yra turtinis vienetas, mokėtina rinkliavos suma už kalendorinius metus apskaičiuojama taip: mokėtina vietinės rinkliavos suma yra lygi metinei vietinei rinkliavai. Be to, šios redakcijos Nuostatų 18 punkte (Tarybos 2011-10-27 sprendimo Nr. T11-672 redakcija) nustatyta, kad vietinės rinkliavos metiniai dydžiai nurodyti Nuostatų 1 ir 2 prieduose.

Pagal VĮ Registrų centro 2014-10-14 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatyta, kad atsakovei V. P. nuo 2011-06-17 nuosavybės teise priklauso gyvenamosios (butų) paskirties butas adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos Nuostatų 1 priedo 2 eilutėje (Tarybos 2011-10-27 sprendimo Nr. T11-672 redakcija) už gyvenamosios paskirties butą kaime nustatyta 144,14 Lt dydžio metinė vietinė rinkliava (nors minėtas atsakovei priklausantis nekilnojamo turto objektas yra miestelyje, tačiau kitoks – didesnis vietinės rinkliavos tarifas nustatytas tik mieste esančiam nekilnojamojo turto objektui). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į aukščiau išanalizuotą teisinį reglamentavimą, konstatuojama, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nuo 2012-08-01 iki 2013-12-31 atsakovė buvo vietinės rinkliavos mokėtoja ir privalėjo ją mokėti. Minėtų parametrų pagrindu atsakovei už laikotarpį nuo 2012-08-01 iki 2013-12-31 už minėtą jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamojo turto objektą turėjo būti paskaičiuota ne didesnė kaip 204,20 Lt (144,14 Lt / 12 mėn. x 5 mėn. + 144,14 Lt) dydžio vietinė rinkliava. Pareiškėjas prašo priteisti 204,17 Lt, todėl pažymėtina, kad nežymus skirtumas galėjo atsirasti dėl vietinės rinkliavos dydžio apvalinimo iki centų apskaičiuojant ją dalimis.

Tiek šiuo metu aktualios redakcijos Nuostatų 51 punkte (Tarybos 2014-04-24 sprendimo Nr. T11-205 redakcija), tiek ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos Nuostatų 45 punkte (Tarybos 2011-10-27 sprendimo Nr. T11-672 redakcija) nustatyta, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato Klaipėdos rajono savivaldybės taryba atskiru sprendimu, tačiau byloje nėra duomenų apie atsakovei nustatytas lengvatas. Duomenų apie tai kad atsakovė būtų sumokėjusi prašomą priteisti vietinę rinkliavą ar jos dalį byloje taip pat nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas priteisti 204,17 Lt dydžio nesumokėtą vietinę rinkliavą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktu, tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Atsižvelgiant į tai, kad tenkintinas pareiškėjo prašymas dėl nesumokėtinos vietinės rinkliavos priteisimo, laikytina, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Toks dydis patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašomą priteisti sumą sudaro 298,87 Lt prašymo teismui paruošimo ir surašymo išlaidos. Patirtas išlaidas patvirtina 2014 m. gruodžio 2 d. specifikacijos Nr. 1 1 eilutė, 2014 m. gruodžio 2 d. PVM sąskaita faktūra serija SGKA Nr. 11063 ir 2014 m. gruodžio 3 d. vietinio mokėjimo nurodymas Nr. 1024. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už dokumentų parengimą (prašymo surašymą) maksimali priteistina suma gali sudaryti 3 minimalias mėnesines algas (toliau – ir MMA). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-09-24 nutarimo Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktu patvirtinta 1035,00 Lt dydžio MMA laikotarpiu nuo 2014-10-01 iki 2014-12-31 (5.1 punktas).

Vadovaujantis Rekomendacijų 2 punkto nuostatomis, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Visumos kriterijų buvimas leidžia teigti, kad administracinę bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti bylinėjimosi išlaidas ir kokio dydžio išlaidos turėtų būti priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-215/2013).

Teisė naudotis advokato ar kito atstovo pagalba administraciniame procese pripažįstama vienu iš esminių elementų, padedančių užtikrinti teisę į teisminę gynybą. Profesionalus teisinis atstovavimas administracinėse bylose skirtas ne vien padėti šalims tinkamai išdėstyti ir teisiškai pagrįsti savo poziciją, bet ir veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis. Proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (ABTĮ 49 str. 1 d.). Kiekviena administracinio proceso šalis turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008.). Taigi, ABTĮ neriboja administracinio proceso šalių galimybių pasitelkti teisminiam nagrinėjimui advokatą. Ar yra poreikis byloje naudotis teisine advokato pagalba, priklauso nuo kiekvienos proceso šalies apsisprendimo, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies.

Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar atsižvelgiant į atitinkamo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar atsakovas yra atstovaujamas advokato, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Kaip jau paminėta, nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei nuspręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas.

Vertinant kokio dydžio išlaidos priteistinos iš atsakovo, būtina įvertinti ir pareiškėjo teisinį statusą, jog VšĮ „Gargždų švara“ yra Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T11-673 patvirtinta steigti pelno nesiekianti, o visuomenės poreikius tenkinanti Klaipėdos rajono savivaldybės viešoji įstaiga. Taigi pareiškėjas yra subjektas, įsteigtas vietos savivaldos institucijos, kuri perdavė dalį įgalinimų administruojant vietinę rinkliavą ir tokiu būdu finansuojama iš viešųjų finansų, todėl privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar atsižvelgiant į atitinkamo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, ar advokato pasitelkimas buvo būtinas, jei taip, kokios apimties teisinių paslaugų teikimui (žr.: 2014-08-27 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-776/2014).

Nors pareiškėjo prašoma priteisti 298,87 Lt suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio, tačiau teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtus kriterijus, į tai, kad pareikštų reikalavimų dydis yra mažesnis už prašomą atstovavimo išlaidų atlyginio dydį (prašoma priteisti 204,17 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos), byla yra šabloninė, nesudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo, inicijuota per Liteko viešųjų elektroninių paslaugų EPP posistemį, prašymo ir jo priedų pateikimą atsakovei ruošė teismas, konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas dalinai ir priteistina 50 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma.

Dėl nustatomos prievolės piniginės išraiškos

Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta taisyklė numato, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka paskirtos piniginės baudos ar nustatytos piniginės prievolės po litų perskaičiavimo į eurus apvalinamos vieno euro tikslumu, visais atvejais paliekant perskaičiuotą skaičių eurais nepakitusį. Pagal šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalį teismai ir išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, nuo euro įvedimo dienos nagrinėdami skundus ir apeliacinius bei kasacinius skundus dėl iki euro įvedimo dienos priimtų sprendimų skirti baudą ar nustatyti piniginę prievolę, savo sprendime nurodo paskirtos piniginės baudos ar nustatytos piniginės prievolės piniginės išraiškos dydį eurais taikydami perskaičiavimo kursą ir šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę.

Įvertinus cituojamą teisinį reglamentavimą, teismas po euro įvedimo dienos išnagrinėjęs ginčą dėl piniginės prievolės nustatytos iki euro įvedimo dienos bei šiuo sprendimu nustatydamas piniginę prievolę, nustatomos prievolės piniginės išraiškos dydį nurodo eurais, taikant perskaičiavimo kursą ir Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

tenkinti pareiškėjo VšĮ „Gargždų švara“ prašymą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo ir priteisti iš atsakovės V. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjui VšĮ „Gargždų švara“ (juridinio asmens kodas 302720220) 59,00 € (penkiasdešimt devynis eurus) vietinės rinkliavos įsiskolinimą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2012-08-01 iki 2013-12-31 už nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini);

dalinai tenkinti pareiškėjo VšĮ „Gargždų švara“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir iš atsakovės V. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjui VšĮ „Gargždų švara“ (juridinio asmens kodas 302720220) priteisti 14,00 € (keturiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – kitoje dalyje prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Laimutė Jokubauskaitė