Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,

dalyvaujant atsakovui ieškovo atstovui adv. Eugenijui Filonovui, atsakovo pirmininkei E. Ž., trečiajam ameniui E. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Sekundės redakcija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Sekundės redakcija“ ieškinį atsakovui Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai dėl atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2007-01-10 sprendimo Nr.5 panaikinimo, tretieji asmenys E. S., J. P., V. P., E. P.. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB “Sekundės redakcija” prašė panaikinti atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2007-01-10 sprendimą Nr.5, kuriuo atsakovas nusprendė, kad laikraščio „Sekundė" redakcija prie publikacijos „Kraujo klane - gaujos vadeiva" išspausdindama žuvusio žmogaus nuotrauką pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 str.. Nurodė, kad atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą netinkamai aiškino bei taikė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 str., Visuomenės informavimo įstatymo 13 str. Iš Žurnalistų ir leidėjų kodekso 47 str. turinio matyti, kad ši nuostata yra pažeidžiama tik tuo atveju, jeigu yra piktnaudžiaujama katastrofų, avarijų, mirties, smurto ar agresijos vaizdais. Atsakovas nevertino aplinkybės ar ieškovas, paskelbdamas žuvusio asmens nuotrauką, piktnaudžiavo žuvusio asmens nuotrauka ar ne. Taip pat pažymėjo, jog Visuomenės informavimo įstatymo 13 str. 2 d. numato, kad be mirusio ar žuvusiojo šeimos narių sutikimo galima filmuoti, fotografuoti, mirusįjį ar žuvusįjį stambiu planu ar daryti jo vaizdo įrašus, jeigu yra fiksuojamas teisės pažeidimas. Be to, analogišką nuostatą numato Žurnalistų etikos kodekso 41 str., kuris numato, kad be žuvusiojo asmens artimųjų asmenų sutikimo duomenys apie žuvusį asmenį gali būti skelbiami, kai skelbti šiuos duomenis yra visuomenės (viešas) interesas. Pažymi, kad fiksuojamas nusikaltimas buvo padarytas viešoje vietoje, kas galėjo sukelti grėsmę aplinkinių žmonių sveikatai ir gyvybei, todėl visuomenė turėjo teisėtą interesą žinoti apie įvykusį nusikaltimą. Taigi, ieškovas, publikuodamas publikaciją bei šalia publikacijos paskelbdamas nuotrauką, siekė atkreipti tiek visuomenės, tiek teisėsaugos institucijų dėmesį į Panevėžio miesto kriminogeninę situaciją. Todėl ieškovas ginčijamą nuotrauką paskelbė nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, t.y. nepiktnaudžiavo jam suteiktomis teisėmis. Taip pat nurodo, kad atsakovas neturėjo teisės nagrinėti skundų dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimo, nes atsakovas neturi subjektiškumo, t.y. atsakovas nėra įregistruotas kaip juridinis asmuo, nors pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 1 d. atsakovas yra juridinis asmuo. Atsižvelgiant į Visuomenės informavimo įstatymo bei Civilinio kodekso nuostatas, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, kaip juridinis asmuo, turėtų būtų įregistruotas Juridinių asmenų registre. Tačiau Juridinių asmenų registre apie atsakovą nėra informacijos, todėl daro išvadą, jog atsakovo narių priimami sprendimai yra priimti pažeidžiant teisės aktus, nes priimti juridinio asmens, kuris nėra įsteigtas, ir dėl to neturi teisnumo nei iš to sekančių teisių.

Atsakovas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog iš sprendimo yra akivaizdu, kad atsakovas būtent publikuotos nuotraukos dydį, vietą ir kompoziciją įvertino kaip perteklinį, nesąlygojamą viešo intereso informuoti visuomenę apie šį įvykį. O tai ir yra ieškovo piktnaudžiavimas savo teise informuoti visuomenę. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija sprendė klausimą dėl žurnalistinės etikos pažeidimo, visai nenagrinėdama ir nevertindama ieškovo veiksmų Visuomenės informavimo įstatymo požiūriu. Priimdamas sprendimą, atsakovas veikė išimtinai savo kompetencijos ribose. Komisija 10 metų iki 2006 m. rugsėjo 1 d. veikė nebūdama juridiniu asmeniu, o įsigaliojus visuomenės informavimo įstatymui, kuris numato Komisijos buvimą juridiniu asmeniu, iškilo procedūrinių problemų, Komisija kreipėsi į įstatymų leidėją išaiškinimo, kaip tapti juridiniu asmeniu, kai narius į Komisiją deleguojančios organizacijos tokio pageidavimo nėra pareiškusios. Įstatymų leidėjas tokio išaiškinimo nepateikė, nes įstatymo leidėjas šią nuostatą pakeitė ir šiuo metu Komisija veikia nebūdama juridiniu asmeniu. Tačiau Komisijos, kaip savitvarkos institucijos, nebuvimas juridiniu asmeniu savaime nesukelia situacijos, kad Komisijos sprendimai gali būti negaliojantys.

Tretieji asmenys E. S., J. P., V. P., E. P. nurodė, jog nesutinka su ieškovo argumentais. Teiginys, jog korespondento veiksmai atitiko viešąjį interesą, neteisingas, nes nusikalstamos veikos laikas buvo tamsus paros metas, nusikaltimo vieta nėra judri miesto gatvė, o tamsus įvažiavimas į automobilių stovėjimo aikštelę. Korespondentas turėjo mažiausiai kelis šimtus metrų paėjėti iki įvykio vietos, kad užfiksuoti nužudytąjį. Nuotraukos vaizdinis turinys (nusikaltimo aukos - nužudytojo asmens lavono nuotrauka kraujo klane iš arti) atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 13 str. 1 d. 6 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimo požymius. Publikacijoje esanti informacija (nuotrauka) atitinka Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 str. 1 d. 2 p. numatytą kriterijų. Nuotrauka stambiu planu vaizduoja nužudyto žmogaus kūną. Tokios nuotraukos publikavimas pažeidžia žuvusiojo teisę į žmoniškąjį orumą. Nužudyto žmogaus, kurio tapatybė žinoma, nuotraukos publikavimas niekaip nepadeda atskleisti įstatymų pažeidimų ar nusikalstamų veikų. Mano, jog atsakovo subjektiškumas nekelia jokių abejonių, priešingu atveju ieškovas nesikreiptų į teismą ir neginčitų neegzistuojančios institucijos sprendimo.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas yra žurnalistų, viešosios informacijos rengėjų ir leidėjų susirinkime patvirtintas profesinės etikos normų rinkinys, kurio savanoriškai įsipareigojo laikytis žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai. Tai reiškia, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas yra savarankiškas, savitvarkos patvirtintas dokumentas. Taip pat nurodė, kad iš atsakovo sprendimo yra akivaizdu, jog atsakovas būtent publikuotos nuotraukos dydį, vietą ir kompoziciją įvertino kaip perteklinį, nesąlygojamą viešo intereso informuoti visuomenę apie šį įvykį. O tai ir yra ieškovo piktnaudžiavimas savo teise informuoti visuomenę. Viešosios informacijos rengėjas nesilaikė draudimo be mirusiojo ar žuvusiojo artimųjų sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį (Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d) , nes publikacija „Kraujo klane - gaujos vadeiva" yra iliustruota nužudyto žmogaus nuotrauka iš įvykio vietos. Nuotrauka stambiu planu vaizduoja nužudyto žmogaus kūną. Tokios nuotraukos publikavimas ne tik skaudina žuvusiojo artimuosius, žeidžia skaitytojų jautrumą, tačiau ir pažeidžia žuvusiojo teisę į žmoniškąjį orumą. Tokiais veiksmais viešosios informacijos rengėjas pažeidė pagarbos žmogui principą, įtvirtintą Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d. Ieškovo teiginiai apie tai, kad draudimai be mirusiojo ar žuvusiojo artimųjų sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį netaikomi fiksuojant teisės pažeidimus ir Visuomenės informavimo įstatymo 14 str. 3 d. nurodytais atvejais, atmestinas kaip nepagrįstas, nes nuotraukoje užfiksuotas ne teisės pažeidimas, o nusikaltimo auka. Nužudyto žmogaus, kurio tapatybė žinoma, nuotraukos publikavimas niekaip nepadeda atskleisti įstatymų pažeidimų ar nusikalstamų veikų, be to, ši nuotrauka nebuvo pateikta viešai nagrinėjant bylą. Publikacijoje esanti informacija (nuotrauka) atitinka Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 str. 1 d. 2 p. numatytą kriterijų. Pagal pateiktos informacijos turinį tokios nuotraukos paskelbimu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 7 str. 1 d. reikalavimai. Daro išvadą, kad priimdamas ieškovo ginčijamą sprendimą atsakovas veikė išimtinai savo kompetencijos ribose. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija skundžiamo sprendimo priėmimo dieną, t.y. 2007 01 10 d., buvo laikoma juridiniu asmeniu pagal įstatymą. Šios organizacijos materialinis teisinis ir procesinis teisinis subjektiškumas kilo iš Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 1 dalies. Tai, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nebuvo įregistruota Juridinių asmenų registre, nereiškia, kad jinai nebuvo įgijusi teisinio subjektiškumo. Teismas vadovavosi LR CK 2.63 str. 2 d. ir sprendė, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija buvo įsteigta kaip juridinis asmuo nuo Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 1 dalies įsigaliojimo momento.

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo ieškinį, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone pirmos instancijos teismas netinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias juridinių asmenų steigimą bei registravimą. Pažymi, jog remiantis LR CK 2.63 str. 1 d. juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo momento juridinių asmenų registre. Pagal LR CK 2.63 str. 2 d. viešasis juridinis asmuo gali būti įsteigtas remiantis įstatymu ar kitu teisės aktu, tačiau toks teisės aktas turi atitikti minėtame straipsnyje nustatytas sąlygas. Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. l d. (redakcija, įsigaliojusi 2006-09-01 ir galiojusi iki 2008-07-14), numatė, kad „Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra juridinis asmuo, turi savo atspaudą ir atsiskaitomųjų sąskaitų banke". Tačiau nei šioje normoje, nei kitose Visuomenės informavimo įstatymo nuostatose ar kituose teisės aktuose nėra numatyta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija tampa juridiniu asmeniu nuo Visuomenės informavimo įstatymo ar kito teisės akto, kuriuo būtų įsteigta Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, kaip juridinis asmuo, įsiteisėjimo dienos. Be to, nei Visuomenės informavimo įstatymas, nei bet koks kitas teisės aktas, kuriuo atsakovas būtų įsteigtas juridiniu asmeniu, nėra įregistruotas juridinių asmenų registre. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. nėra nurodyti visi LR CK 2.66 straipsnyje nurodyti duomenys, kurie turėtų būti įtraukiami į juridinių asmenų registrą. Todėl darytina išvada, kad iki to momento, kol Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nėra registruota kaip juridinis asmuo, jos narių priimami sprendimai yra priimti pažeidžiant teisės aktus, nes priimti juridinio asmens, kuris nėra įsteigtas, ir dėl to neturi civilinio teisnumo ir veiksnumo, t.y. savo vardu negali prisiimti teisių ir pareigų. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso bei Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas ir konstatavo, kad ieškovas piktnaudžiavo mirties vaizdais, galinčiais žeisti asmenų arba jų artimųjų jausmus, skaitytojų ir (arba) žiūrovų jautrumą. Iš Žurnalistų ir leidėjų kodekso 47 str. nuostatų matyti, kad jos yra pažeidžiamos tik tuo atveju, jeigu yra piktnaudžiaujama katastrofų, avarijų, mirties, smurto ar agresijos vaizdais. Nurodo, kad žodis „piktnaudžiauti" aiškinamas kaip „neleistinai naudotis turimomis teisėmis". Taigi, norint nustatyti, ar ieškovas piktnaudžiavo savo teisėmis išspausdindamas nužudyto asmens nuotrauką, ieškovo ar jo darbuotojų veiksmai turi būti vertinami atsižvelgiant į teisės normų, reglamentuojančių asmenų nuotraukų publikavimą turinį ir kokias teises ieškovas turėjo skelbiant minėtą nuotrauką. Iš publikacijos matyti, kad nuotrauka, buvo padaryta fiksuojant nusikaltimą, kurio metu buvo nužudytas asmuo, t.y. buvo užfiksuotas iškarto po įvykio nužudytas asmuo. Dėl to teismo išvada, kad nuotraukoje užfiksuotas ne teisės aktų pažeidimas, yra nepagrįsta. Pažymi, kad fiksuojamas nusikaltimas buvo padarytas viešoje vietoje, kas galėjo sukelti grėsmę aplinkinių žmonių sveikatai ir gyvybei, todėl visuomenė turėjo teisėtą interesą žinoti apie įvykusį nusikaltimą. Apeliantas tokiu būdu siekė atkreipti tiek visuomenės, tiek teisėsaugos institucijų dėmesį į Panevėžio miesto kriminogeninę situaciją. Todėl daro išvadą, kad ieškovas ginčijamą nuotrauką paskelbė nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, t.y. nepiktnaudžiavo jam suteiktomis teisėmis. Be to, tiek iš pirmos instancijos sprendimo, tiek ir iš ginčijamo atsakovo sprendimo matyti, kad atsakovas nevertino aplinkybės ar ieškovas paskelbdamas žuvusio asmens nuotrauką piktnaudžiavo ja ar ne.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo nuostata, įpareigojančia viešosios informacijos rengėją paskelbti Komisijos sprendimą ir tik po to kreiptis į teismą, bei CPK nuostata, suteikiančia teismui teisę nutraukti bylą, jei neįvykdyta įstatymu nustatyta ikiteisminė procedūra, turėjo nutraukti bylą ir palikti UAB „Sekundės redakcija" skundą nenagrinėtą. Pažymi , kad jei UAB „Sekundės redakcija" būtų tik norėjusi informuoti visuomenę apie įvykį, galėjo pateikti nuotrauką iš labai toli (kai negalima identifikuoti asmens) arba visuomenei būtų užtekę rašytinės žinios, nežeidžiant skaitytojų ir, ypatingai, žuvusiojo artimųjų.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą tretieji asmenys prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog nesutinka su ieškovo argumentais, jog tai buvo viešasis interesas. Pažymi, kad nusikaltimas buvo padarytas tamsiu paros metu, nejudrioje vietoje. Mano, jog žuvusiojo asmenybė atskleista publikacijos tekste, o nuotraukos vaizdinis turinys (nusikaltimo aukos - nužudytojo asmens lavono nuotrauka kraujo klane iš arti) visiškai atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 13 str. l d. 6 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimo požymius. Sutinka su Žurnalistų etikos komisijos inspektoriaus teiginiais 2007-04-24 rašte Nr. SN-32, kad mirusio žmogaus kūno rodymas nebuvo reikalingas jo tapatybei nustatyti. Publikacijoje esanti informacija (nuotrauka) atitinka Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 str. l d. 2 p. numatytą kriterijų. Pagal pateiktos informacijos turinį tokios nuotraukos paskelbimu buvo pažeisti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 7 str. l d. reikalavimai. Ieškovas pažeidė pagarbos žmogui principą, įtvirtintą Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d., teiginys, kad draudimai be mirusiojo ar žuvusiojo artimųjų sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį netaikomi fiksuojant teisės pažeidimus ir Visuomenės informavimo įstatymo 14 str. 3 d. nurodytais atvejais, atmestinas kaip nepagrįstas, nes nuotraukoje užfiksuotas ne teisės pažeidimas, o nusikaltimo auka. Nužudyto žmogaus, kurio tapatybė žinoma, nuotraukos publikavimas niekaip nepadeda atskleisti įstatymų pažeidimų ar nusikalstamų veikų, be to ši nuotrauka nebuvo pateikta viešai nagrinėjant bylą. Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra juridinis asmuo. Tas pats įstatymas teigia, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra savitvarkos institucija, suformuota iš įvairių organizacijų atstovų delegavimo principu. Tiek Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso tvirtinimas, tiek ir Komisijos formavimas vykdomas laisva valia, pačių organizacijų ir tai reiškia būtent kad dėl to yra laisva valia susitarta. Dėl to Komisijos sprendimai yra galiojantis ir privalomi vykdymui. Mano, jog atsakovo subjektiškumas nekelia jokių abejonių, priešingu atveju ieškovas nesikreiptų į teismą ir neginčitų neegzistuojančios institucijos sprendimo.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir leidėjai patvirtino visuotiniame žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime, savanoriškai įsipareigodami jo laikytis (Lietuvos Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso preambulė). Taigi, šis kodeksas yra vienos iš visuomenės grupių (žurnalistų ir leidėjų) veiklos pagrindinių principų rinkinys, kuris jiems nėra primestas iš valdžios institucijų, o prisiimtas kaip tam tikrų moralinių įsipareigojimų savo visuomenei normų sąvadas, todėl jo nuostatų tikslus bei preciziškas laikymas yra ne tiek teisinė, kiek moralinė žurnalistų bei leidėjų pareiga ir vertinant, ar šio kodekso normos buvo pažeistos, žymiai reikšmingesnis yra ne teisinis, bet etinis, moralinis vertinimas ir pažeidimas, kurį konstatavo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, vertintinas būtent šiuo- etikos bei moralės normų- aspektu.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 str. numato, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi piktnaudžiauti katastrofų, avarijų, mirties, smurto ar agresijos vaizdais, kurie gali žeisti ten atvaizduojamų asmenų ar jų artimųjų jausmus bei skaitytojų ir (ar) žiūrovų jautrumą. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pateikiamu žodžio „piktnaudžiavimas“ aiškinimu, t.y. kad tai yra neleistinas naudojimasis suteiktomis teisėmis. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad jis nepiktnaudžiavo žuvusio asmens nuotrauka, išspausdindamas ją šalia straipsnio laikraščio pirmame puslapyje stambiu planu. Pagal LR visuomenės informavimo įstatymo 13 str. 1 d. 6 p. siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama be mirusiojo ar žuvusiojo šeimos narių sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį stambiu planu ar daryti jo vaizdo įrašus. Pagal minėto įstatymo 13 str. 2 d. minėtas draudimas netaikomas, fiksuojant teisės pažeidimus ir šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais, t.y. kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Byloje nustatyta, tai patvirtina byloje esantis laikraščio „Sekundė“ egzempliorius, kad ieškovas laikraščio pirmame puslapyje greta straipsnio „Kraujo klane- gaujos vadeiva“ stambiu planu išspausdino nužudytojo J. P. kūno, gulinčio kraujo klane, nuotrauką. Žuvusiojo artimųjų sutikimo ieškovas tokios nuotraukos publikavimui negavo. Atmestinas ieškovo argumentas, kad jis užfiksavo teisės pažeidimą, nes nuotraukoje nufotografuota nusikaltimo auka jau po nusikaltimo įvykdymo, o ne pats nusikaltimas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas nepateikė jokių argumentų, kad tokios nuotraukos publikavimas kaip nors padėtų atskleisti nusikaltimą. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad įvykdytas nusikaltimas buvo padarytas viešoje vietoje, kas galėjo sukelti grėsmę aplinkinių žmonių sveikatai ir gyvybei, todėl visuomenė turėjo teisę žinoti apie įvykusį nusikaltimą, tačiau pripažįsta, kad nužudytojo kūno kraujo klane stambiu planu nuotraukos publikavimas nepateisina tokio intereso ir yra neproporcingas siekiamam tikslui. Ieškovas visuomenės dėmesį galėjo atkreipti kitokia forma, ieškovo išspausdintos nuotraukos publikavimas tokiu planu, kad atkreipti visuomenės dėmesį, nebuvo būtinas. Iš esmės, teisėjų kolegija sutinka, kad ieškovas turėjo teisę publikuoti nutrauką, tačiau publikuojama nuotrauka negali vaizduoti nusikaltimo aukos kūno stambiu planu be aukos artimųjų sutikimo. Būtent tokio pobūdžio nuotraukos, kurią išspausdino ieškovas, publikavimas pripažintinas pertekliniu ir tokios nuotraukos publikavimas jokio viešo intereso nesudaro. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas pažeidė LR visuomenės informavimo įstatymo 13 str. 1 d. 6 p. numatytą draudimą, išimčių iš draudimo byloje ieškovas neįrodė. Kadangi ieškovas pažeidė minėtą draudimą, taip pat nebuvo būtinybės publikuoti tokio pobūdžio ir tokiu planu nuotraukos, todėl tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovas neleistinai naudojosi turimomis teisėmis, t.y. piktnaudžiavo mirties vaizdais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokios nuotraukos publikavimas skaudina žuvusiojo artimuosius, taip žeidžia skaitytojų jautrumą, nes nuotraukoje stambiu planu parodomas žiaurus vaizdas, galintis sukelti neigiamas emocijas, ypač aukos artimiesiems. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, teisingai aiškindamas teisės normas, iš esmės neteisingai vertina bylos faktus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2007-01-10 sprendimo Nr.5 panaikinimo.

Atsakovas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija egzistuoja nuo 1996 m., priėmus LR visuomenės informavimo įstatymą. Tik laikotarpiu nuo 2006-09-01 iki 2008-07-31 pagal LR Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 1 d. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija buvo pripažįstama juridiniu asmeniu. Tačiau visų pirma minėta komisija yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija (LR visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 1 d.). Pagal minėto įstatymo 46 str. 4 d. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija greta kitų funkcijų nagrinėja žurnalistų ir viešos informacijos rengėjų profesinės etikos pažeidimus. Tokią funkciją komisija vykdė, nepriklausomai nuo įstatymo reglamentavimo dėl jos teisinio statuso. Be to, minėtos komisijos sprendimus pagal LR visuomenės įstatymo 46 str. 8 d. viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai gali skųsti teismui. Iš sisteminės LR visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 1 d. ir LR CK 2 knygos II dalies normų analizės darytina išvada, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2006-09-01 iki 2008-07-31 buvo juridiniu asmeniu pagal įstatymą. LR CK normos, reglamentuojančios juridinių asmenų steigimą ir registravimą taikomos tuo atveju, kai juridinis asmuo steigiamas ne įstatymu, o steigėjų valiniais veiksmais. Nagrinėjamu atveju atsakovas yra juridinis asmuo yra pagal įstatymą. Formalūs trūkumai, t.y. kad viešame registre nėra nurodyti visi duomenys, nepaneigia atsakovo teisinio statuso nagrinėjamu laikotarpiu. Kita vertus, procesinį subjektiškumą atsakovui suteikia LR visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 8 d., suteikianti teisę skųsti konkrečius būtent atsakovo sprendimus teismui. Todėl atmestini ieškovo argumentai dėl to, kad atsakovas neturi subjektiškumo ir todėl negalėjo priimti skundžiamo 2007-01-10 sprendimo ieškovo atžvilgiu bei kad minėtas sprendimas yra niekinis ir nesukelia teisinių pasekmių, nes tokias pasekmes tiesiogiai numato specialus įstatymas (LR visuomenės informavimo įstatymo 46 str.). Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti dėl aukščiau nurodytų motyvų.

LR visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 8 d. numato, kad viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į teismą, tačiau privalo juos paskelbti šio straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Ši norma suteikia teismui skųsti atsakovo sprendimus, tačiau įpareigoja juos paskelti minėto įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi norma tiesiogiai nenumato pareigos paskelbti sprendimą prieš kreipiantis į teismą, todėl negalima susiaurinti šios normos turinio, todėl pripažintina, kad viešosios informacijos rengėjai gali skųsti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos tiesiogiai teismui ir nepaskelbę komisijos sprendimo įstatymo nustatyta tvarka, tačiau pareiga paskelbti tokį sprendimą išlieka ir po kreipimosi į teismą. Todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentą, ieškovas neturėjo teisės kreiptis į teismą, kol nepaskelbė atsakovo 2007-01-10 sprendimo savo dienraštyje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.