Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. (toliau – K. B.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2018 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje, iki nuosprendžio vykdymo pradžios paliktos nepakeistos.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį buvo nuteistas D. V., pagal BK 284 straipsnį – M. V., tačiau apeliaciniai skundai dėl jų Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys buvo patenkintas, solidariai iš D. V., K. B. ir M. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteisiant 42,64 (keturiasdešimt dviejų eurų 64 ct) gydymo išlaidas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

K. B. Alytaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį už tai, kad jis, D. V. ir M. V. 2017 m. birželio 17 d., apie 23.30 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, viešoje vietoje, ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu nukentėjusiojo L. V. atžvilgiu, o būtent, K. B. be jokios priežasties tyčia rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam L. V. vieną smūgį į veido sritį, dėl ko nukentėjusiajam L. V. nubėgus link (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, K. B., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, pasivijęs nukentėjusįjį L. V., rankos kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į veido sritį, dėl ko nukentėjusiajam L. V. pritūpus, K. B. sudavė koja vieną smūgį į kairę liemens pusę, o tuo metu pribėgęs D. V. koja spyrė vieną kartą nukentėjusiajam L. V. į nosies sritį ir nukentėjusiajam nukritus ant žemės K. B. su D. V. kojomis sudavė nukentėjusiajam ne mažiau šešis smūgius į galvos sritį, kairę ir dešinę liemens puses, o pribėgęs M. V. spyrė koja ne mažiau kaip tris kartus nukentėjusiajam L. V. į galvos sritį, kairę ir dešinę juosmens puses ir pasakius, kad užtenka, K. B. ir D. V. kojomis spyrė ne mažiau dviejų kartų nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tokiu būdu nukentėjusiajam L. V. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis apie abi akis, nosies nugarėlės vidurinėje dalyje, odos nubrozdinimais nosies nugarėlės kairėje pusėje, muštine žaizda viršutinės lūpos gleivinėje, ir tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Apeliaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį dėl paskiriant bausmę netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas arba paskirti artimą bausmės vidurkiui kitą bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, vienpusiškai vertino jo neteisėtus veiksmus, neįsigilino į nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, nepagrįstai nesvarstė galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti arba paskirti jam švelnesnę BK 284 straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį. Apeliaciniu skundu nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu K. B. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino tik iš dalies. Pasak nuteistojo, jis teisingai nurodė esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, kurias patvirtino ne tik kiti nuteistieji, bet ir liudytojai. Apelianto teigimu, duodamas parodymus teisme jis nemelavo, stengėsi būti nuoširdus, savo poelgį vertino blogai, gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo, kuris jam jokių pretenzijų neturėjo. Be to, jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam sukėlė tik fizinį skausmą, ne dėl jo veiksmų nukentėjusiajam lūžo nosies kaulai ir sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Skundu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apylinkės teismas skirdamas jam bausmę ir vertindamas jo asmenybę, neįvertino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2017 m. gruodžio mėnesio, jis buvo oficialiai įdarbintas (duomenys neskelbtini) ir tik dėl jam paskirtos kardomosios priemonės – registracijos policijos įstaigoje, jo galimybė tęsti darbą buvo apribota. Ši aplinkybė, pasak apelianto, priešingai nei tai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, įrodo, jog jis siekė pasitaisyti. Šių duomenų visumoje nuteistasis pažymi ir tai, kad jis savo iniciatyva padengė nukentėjusiojo gydymo išlaidas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis K. B. ir jo gynėja advokatė A. R. M. pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti.Nuteistojo K. B. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliaciniu skundu nesutinkama tik su K. B. paskirta bausme, prašant ją sušvelninti, neskiriant laisvės atėmimo bausmės arba atidedant jos vykdymą BK 75 straipsnio pagrindu. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam K. B. paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad skirdamas bausmę K. B. apylinkės teismas atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos stadiją ir pobūdį – padaryta viena baigta nusikalstama veika, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), K. B. kaltės formą – nusikaltimas padarytas tyčia, bei vaidmenį – nusikaltimo iniciatorius. Įvertino ir nuteistojo asmenybę, konstatuodamas, kad K. B. į psichikos ir priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas, nedirba, išregistruotas iš darbo biržos be teisės registruotis joje 6 (šešis) mėnesius, jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto neturi, praeityje teistas ne kartą, nusikaltimą įvykdė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Spręsdamas K. B. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą apylinkės teismas, be kita ko, atsižvelgė ir į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Įvertinęs šių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas K. B. skyrė griežčiausią BK 284 straipsnio sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu ir švelninti nuteistojo teisinę padėtį, paskiriant jam švelnesnę bausmę, numatytą BK 284 straipsnio sankcijoje – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą ar areštą, tokiu būdu tenkinant nuteistojo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad šis teistumas, nepaisant jauno K. B. amžiaus, jam nėra pirmasis, jo nusikalstamas elgesys prasidėjo dar nesulaukus pilnametystės (pirmasis teistumas – 2012 m. rugsėjo 14 d.). Siekiant jo elgesio korekcijos išimtinai teigiama linkme, praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą jam buvo skirtos tiek švelnesnio pobūdžio bausmės (pvz. laisvės apribojimas, bauda), tiek ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį jam nepavykdavo, ką neabejotinai patvirtina ir skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybės – nusikalstama veika įvykdyta esant neišnykusiam bei įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam K. B. teistumui. Šių aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas bei nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Jų egzistavimas neabejotinai patvirtina, jog vertinamu atveju K. B. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu, į ką, sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio turinio, buvo neabejotinai atsižvelgta skiriant K. B. būtent laisvės atėmimo bausmę. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms, tuo pačiu atmetant ir nuteistojo apeliacinį skundą, svarbu paminėti ir į tai, kad praeityje K. B. buvo ne tik teistas, bet ir baustas administracinėmis nuobaudomis už administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų, tame tarpe ir viešosios tvarkos pažeidimų (t. 2, b. l. 39-43), padarymą, kas neabejotinai neigiamai charakterizuoja asmenį ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jokių išvadų iš savo išimtinai neigiamo elgesio K. B. nedaro, pažeidinėja visuomenėje priimtas elementarias elgesio normas bei įstatymus. Toks itin neigiamas K. B. elgesys, patvirtinantis, jog teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė netgi terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, pasireiškė vos tik apeliantui išėjus iš pataisos namų. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, išėjęs iš laisvės atėmimo vietos (atlikęs bausmę), nuteistasis padarė 4 administracinius nusižengimus, iš kurių 2 kartus pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį, 1 kartą pasirodė viešoje vietoje girtas, galiausiai ir vėl padarė tyčinę nusikalstamą veiką. Šiame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu K. B. inkriminuotą nusikaltimą nuteistasis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas neabejotinai didina tiek jo įvykdyto nusikaltimo, tiek ir jo paties pavojingumą visuomenei. Juo labiau, jog, sprendžiant iš byloje esančių K. B. charakterizuojančių duomenų, alkoholio vartojimas skatina nuteistojo neteisėtą elgesį, tačiau šio apelianto pakartotinį nusikalstamą elgesį neabejotinai skatinančio veiksnio korekcijai nuteistasis jokių pastangų iš esmės nededa, tokiu būdu kritiškai nevertindamas nei savo neteisėtų veiksmų, nei jais sukeliamų pasekmių. Analizuojant K. B. elgesį charakterizuojančias aplinkybes, jų kontekste sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės švelninimo klausimą, svarbu paminėti ir tai, kad nors K. B. yra pakankamai jauno amžiaus, tačiau nusikaltimo padarymo metu niekur nedirbo ir nesimokė, iš darbo biržos sistemos buvo išbrauktas be teisės registruotis 6 mėnesius. Ir nors K. B. praeityje esama tam tikrų darbo laikotarpių, tačiau, akivaizdu, kad nuteistojo darbas nepasižymėjo tęstinumu, vienoje darbovietėje jis nesugebėdavo išdirbti ilgiau nei keletą mėnesių, kas rodo silpną apelianto darbinę motyvaciją bei menką norą savo elgesį koreguoti išimtinai teigiama linkme. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo teiginiai apie jo darbą Vokietijoje, kadangi darbą nuteistasis susirado jau po jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, o atsižvelgiant į praeityje jo buvusius trumpus darbo laikotarpius, menką jo darbinę motyvacija, abejotina, jog ši aplinkybė galėtų veikti kaip apsauginis faktorius nuo pakartotinio nuteistojo nusikalstamo elgesio sušvelninus skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę ar atidėjus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą BK 75 straipsnio pagrindu.Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad turėdamas tik pagrindinį išsilavinimą, įgyti specialybės, remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, K. B. taip pat nesiekė, kas visumoje, įvertinus tiek praeityje buvusį nuteistojo nusikalstamą elgesį, tiek ir skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuoto nusikaltimo įvykdymo aplinkybes, suponuoja pagrįstą išvadą, jog jo gyvenimo būdas iš esmės yra orientuotas ne į savo tikslų siekimą tik teisėtais būdais ir priemonėmis (būtent tokio elgesio tikimasi iš asmens, išėjusio į laisvę atlikus laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose), bet į betikslį laisvalaikio praleidimą, neabejotinai skatinantį neteisėtą K. B. elgesį. Esant šių duomenų visumai, nesant jokių K. B. elgesio pokyčių teigiama linkme, tikėtis jog bausmės tikslai vis dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo, kai švelnesnio pobūdžio bausmės, sprendžiant iš byloje esančių duomenų visumos, teigiamos įtakos apelianto elgesiui praeityje neturėjo, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pagrindo švelninti apeliantui paskirtą bausmę nesudaro ir K. B. apeliacinio skundo teiginiai dėl jo prisipažinimo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kuris, nuteistojo įsitikinimu, buvo nepagrįstai nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo motyvais šioje dalyje visų pirma pažymėtina, jog remiantis vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tada, kai jis savanoriškai, o ne dėl byloje surinktų įrodymų visumos, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl savo kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Tuo tarpu vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.Šių duomenų visumoje vertinant K. B. parodymus, sprendžiant, ar jų visuma yra pakankama BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, vis tik pastebėtina, jog esminėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinėse aplinkybėse skirtingose bylos nagrinėjimo stadijose, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai tvirtina nuteistasis, jo parodymai skyrėsi, nebuvo nuoseklūs, jie iš esmės neatitiko ne tik nukentėjusiojo išdėstytų analizuojamo įvykio aplinkybių, bet ir nesutapo su kitų nuteistųjų parodymais, kas iš esmės paneigia nuteistojo versiją, jog apklausiamas teisme jis buvo nuoširdus ir savo kaltę pripažino visiškai. Šiame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimui būtinas ne tik kaltininko prisipažinimas, bet ir jo nuoširdus gailestis, kurio teisėjų kolegija K. B. elgesyje taip pat neįžvelgia. Savo kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme viso proceso metu K. B. bandė sušvelninti, tokiu būdu sumenkindamas savo neteisėtus veiksmus bei jais sukeltas pasekmes. Analogiškas apelianto elgesys įžvelgiamas ir jo apeliacinio skundo argumentuose, kuriais jis ir toliau menkina savo neteisėtus veiksmus, teigdamas, jog jo smūgiai nukentėjusiajam sukėlė tik fizinį skausmą, bet ne nežymų sveikatos sutrikdymą, kas visumoje teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis net ir šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje nevertina savo elgesio kritiškai, todėl sutikti su apelianto teiginiais dėl jo nuoširdaus gailesčio padarius minimą nusikalstamą veiką, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Manyti priešingai, tuo pačiu švelninti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę, aukštesniajam teismui neleidžia ir K. B. žalos atlyginimas (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 14, 15). Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad žalą už nukentėjusiojo gydymą, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu solidariai priteistą tiek iš apelianto, tiek ir iš kitų nuteistųjų, K. B. atlygino jau po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, kas, įvertinus tiek aukščiau išdėstytas nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, tiek ir jo apeliacinio skundo argumentus, suponuoja pagrįstą išvadą, jog tokį nuteistojo elgesį iš esmės paskatino ne nuoširdus jo gailestis bei kritiškas požiūris į savo neteisėtus veiksmus bei jų pasekmes, bet siekis sušvelninti savo teisinę padėtį aukštesnės instancijos teisme, todėl vien ši aplinkybė, įvertinus aukščiau paminėtas nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, pakankamo pagrindo jam paskirtos bausmės švelninimui vis tik nesudaro. Nors prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, K. B. apeliaciniu skundu ypatingą dėmesį skiria savo neteisėtų veiksmų vertinimui, teigdamas, jog jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam sukėlė tik fizinį skausmą, nukentėjusiojo sveikata ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui buvo sutrikdyta ne dėl jo neteisėtų veiksmų, tačiau šios aplinkybės jokios reikšmės nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimui neturi. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, K. B. buvo nuteistas už viešosios tvarkos sutrikdymą, kurį lėmė tiek jo, tiek ir kitų dviejų nuteistųjų neteisėti smurtinio pobūdžio veiksmai (jų iš esmės neginčija ir pats K. B.), kurių visumoje nukentėjusiajam buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Būtent tokį tyčiniais D. V., K. B. ir M. V. veiksmais nukentėjusiajam L. V. padarytą sveikatos sutrikdymo mastą patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvada Nr. pG 1084/2017(06) (t. 1, b. l. 86). Tuo tarpu už nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuriuo nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (būtent apie tokio pobūdžio sužalojimus kalbama K. B. apeliaciniu skundu) skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas tik D. V.. K. B. už tokių veiksmų atlikimą kaltinimai pareikšti nebuvo, todėl ši aplinkybė negali būti vertinama jo naudai, sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės švelninimo klausimą. Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo K. B. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant K. B. paskirtą bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti K. B. teisinę padėtį jo atžvilgiu taikant bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nenustatyta. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.Nagrinėjamu atveju, įvertinus tiek aukščiau aptartą K. B. asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo buvusius teistumus bei baustumus administracine tvarka, praeityje taikytas švelnesnio pobūdžio bausmes, menkas pastangas koreguoti savo elgesį išimtinai teigiama linkme, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu K. B. inkriminuota nusikalstama veika buvo įvykdyta esant neišnykusiam ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti K. B. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės. Juo labiau, jog praeityje K. B. atžvilgiu jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino ir vėl nusikalto, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis negeba pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesį laikotarpį. Tuo tarpu taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Kartu pažymėtina, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl švelninti K. B. teisinę padėtį aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.