Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

atsakovei J. B. (2013-10-04 teismo posėdyje), jos atstovei advokatei Laurai Gumuliauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Rileris“ ieškinį atsakovei J. B. dėl skolos priteisimo bei pagal atsakovės J. B. priešieškinį ieškovui UAB „Rileris“ dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo bei sumokėto avanso priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, - UAB „Ometa“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB „Rileris“ ieškiniu prašo iš atsakovės J. B. priteisti 7998,00 Lt skolos už parduotus gaminius bei atliktus darbus, 211,20 Lt delspinigių, 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, jog 2012 m. lapkričio 17 d. tarp ieškovo UAB „Rileris“ ir atsakovės J. B. buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis Nr. 9, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atsakovei parduoti ir sumontuoti dvejus plokštuminius garažo vartus, dvivėrius garažo vartus bei dvejas duris į pagalbines patalpas adresu (duomenys neskelbtini). Sutartimi atsakovė įsipareigojo ieškovui įvykdžius visus sutartyje numatytus įsipareigojimus atsiskaityti per 5 kalendorines dienas nuo PVM sąskaitos – faktūros išrašymo dienos. Sutarties pasirašymo dieną atsakovė sumokėjo ieškovui 3000 Lt avansą. Ieškinyje nurodoma, jog ieškovas sutartinius įsipareigojimus, tai yra sumontavo gaminius ieškovės nurodytu adresu 2013 m. sausio 4 d. ir juos perdavė, tą pačią dieną išrašė PVM sąskaitą-faktūrą 10 997,99 Lt sumai, kurią atsakovė turėjo sumokėti iki 2013 m. sausio 11 d. Tačiau ieškovė iki šiol nėra sumokėjusi likusios 7998,00 Lt dalies už jai parduotus ir sumontuotus gaminius. Ieškinyje teigiama, jog tokiais veiksmais atsakovė nesilaikė CK 6.676 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.687 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo apmokėti už atliktus statybos darbus statybos rangos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Į atsakovę ieškovas kreipėsi 2013 m. vasario 1 d. su prašymu apmokėti likusią skolą, tačiau skola nebuvo apmokėta. Mano, jog atsakovė tokiais savo veiksmais pažeidė CK 6.38, 6.200, 6.205 straipsnius, reglamentuojančius sutarčių vykdymo principus, jai, remiantis CK 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalimis kyla sutartinė atsakomybė už netinkamą sutartinių prievolių nevykdymą, kas taip pat lemia atsakovės pareigą atlyginti ieškovo patirtus nuostolius bei sumokėti netesybas, kurios, remiantis Sutarties 2.3 p., yra 0,02 % dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo visos neapmokėtos sumos bei ieškinio pateikimo dieną sudaro 211,20 Lt. Ieškiniu 5 % dydžio palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo prašoma priteisti remiantis CK 6.37 str. 2 d. pagrindais.

Atsakovės J. B. atstovė advokatė L. Gumuliauskienė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti 2013 m. vasario 1 d. pretenziją vienašaliu vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimu, priteisti iš ieškovo UAB „Rileris“ 3000 Lt sumokėtą avansą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinyje nurodoma, jog 2012 m. lapkričio 17 d. atsakovės motinai priklausančio namo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), su ieškovo atstovais buvo deramasi dėl dviejų garažų vartų, vienų daržinės vartų bei dviejų pagalbinių patalpų lauko durų įsigijimo bei įrengimo. Ieškovo atstovai, pristatydami savo siūlomą produkciją, atsakovei pristatė pateikdami gaminių gamintojų katalogus, iš kurių atsakovė ir turėjo išsirinkti norimus užsakyti gaminius. Šiuose kataloguose, kaip nurodyta atsakovės procesiniame dokumente, be gaminių nuotraukų buvo pateikiama tik neesminė informacija, kuri eiliniam vartotojui buvo nesuprantama ir reikalaujanti papildomo paaiškinimo. Derantis dėl garažų vartų atsakovė pageidavo, kad ieškovas sumontuotų segmentinius vartus, tačiau jai buvo paaiškinta, kad tai atlikti neįmanoma dėl pernelyg žemos esamos vartų staktos aukščio ir kaip alternatyva pasiūlyti bei rekomenduoti plokštuminiai vartai. Tačiau atsakovei nei minėto susitikimo, nei vėliau nebuvo tinkamai išaiškintos ir/ar pademonstruotos ne tik garažų vartų, bet ir kitų gaminių konstrukcijos, jų veikimo principai, sudėtinės dalys, naudojamos medžiagos, kokybė, naudojami kokybės standartai ir kita, o apsiribota vien tik ieškovo atstovų pateiktų katalogų esančiomis gaminių nuotraukomis, iš kurių atsakovė turėjo išsirinkti pageidaujamus gaminius. Ieškovas minėto susirinkimo metu atsakovei nurodė preliminarią gaminių įsigijimo ir įrengimo darbų sąmatą, tačiau galutinė kaina tarp šalių nebuvo suderinta, atsakovei buvo nurodyta, jog kaina dar gali kisti, todėl bus derinama vėliau. Kadangi atsakovė buvo įtikinta, jog ieškovo gaminiai yra aukštos kokybės ir atitinkantys Lietuvos Respublikoje nustatytus ir deklaruojamus kokybės standartus bei technines sąlygas, atsakovė sumokėjo ieškovui 3000 Lt avansinę įmoką ir nurodė pradėti užsakymo vykdymą. Pinigų sumokėjimą atsakovė patvirtino tuščiame A4 formato lape atlikdama įrašą „Įmokėtas avansas. 3000 Lt /parašas/“, jokia rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. 2013 m. sausio 3 d. ieškovas atsakovės užsakytus gaminius pristatė ir sumontavo šalių suderintu adresu, tai yra (duomenys neskelbtini), tačiau jokie darbų (gaminių) priėmimo-perdavimo aktai nebuvo surašyti. Kadangi gaminiai buvo užsakyti ir montuojami ne atsakovės gyvenamojoje vietoje, o jos motinos, atsakovė apie pristatytus ir sumontuotus gaminius informaciją gavo iš savo motinos. Nuvykusi įvertinti pristatytų gaminių bei atliktų darbų kokybės buvo priblokšta, kadangi jos užsakyti gaminiai neatitiko nei sudėties, nei veikimo, nei žadėtų kokybės reikalavimų. 2013 m. sausio 4 d. už gaminius ir jų montavimo darbus atsakovei buvo pateikta PVM sąskaita-faktūra bendrai 10 997,99 Lt sumai ir nurodyta apmokėti ne vėliau kaip iki 2013 m. sausio 11 d., tačiau ši suma neatitiko ne tik sumos, kuri buvo nurodyta sąmatoje, bet nebuvo iki galo suderinta ir su atsakove. Atsakovė atsižvelgdama į tai, kad ieškovas tinkamai neįvykdė savo sutartinių prievolių, sustabdė savo sutartinių prievolių vykdymą ir nustatytu laiku neatliko nurodyto mokėjimo. 2013 m. vasario 1 d. bei 2013 m. kovo 15 d. pretenzijomis ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl likusios dalies sumos sumokėjimo, atsakovė po 2013 m. vasario 1 d. pretenzijos gavimo, tą pačią dieną taip pat pateikė rašytinę pretenziją, kurioje aiškiai nurodė, kad pristatyti gaminiai neatitiko žadėtos kokybės, kurios buvo pagrįstai tikėtasi, nurodė, kad atsisako sumontuotų gaminių, tai yra vienašališkai nutraukia pirkimo-pardavimo sutartį, pareikalavo grąžinti jos sumokėtą 3000 Lt dydžio avansą. Grįsdama priešieškinį atsakovės atstovė nurodo, jog jokia rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis tarp jos atstovaujamosios ir ieškovo nebuvo sudaryta, atsakovė, pasirašė tuščiame A4 formato lape ir šis lapas vėliau buvo panaudotas atspausdinant jame sutarties paskutinį lapą. Šiame lape esantis atsakovės parašas tik patvirtina avanso sumokėjimą, bet ne sutarties pasirašymą. Tą aplinkybę, jog šios sutarties atsakovė nepasirašė, patvirtina tai, kad jos parašo jam skirtoje vietoje nėra, taip pat nėra nurodyti jokie būtini rekvizitai (vietoje atsakovės gyvenamosios vietos nurodytas sutarties įvykdymo vieta, kuri nesutampa su jos gyvenamąja vieta). Todėl atsakovės atstovė teigia, jog vadovaujantis įrodymų pakankamumo taisykle, grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, iš pateiktų įrodymų labiau tikėtinas faktas, kad 2012 m. lapkričio 17 d. Pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių niekada nebuvo sudaryta rašytine forma. Ir atsižvelgus į tai, kad rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, remiantis CK 6.351 straipsniu, 6.356 straipsnio 1, 2 dalimis, Pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių gali būti laikoma sudaryta tik nuo to momento, kada gaminiai buvo pristatyti į atsakovės nurodytą vietą. Atsakovė mano, jog toks sutarties sudarymas konkliudentiniais šalių veiksmais, tai yra atsakovės – užsakymo pateikimo, o ieškovo – prekių pristatymo faktais, nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovė buvo tinkamai supažindinta su visomis pirkimo-pardavimo sąlygomis ir kad tarp šalių buvo sudaryta rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje turėjo būti aptartos visos esminės sutarties sąlygos, tai yra gaminių kaina ir kokybė, pristatymo ir sumontavimo terminas, nustatytos garantijos, pretenzijų pareiškimo tvarka, šalių atsakomybė ir kita. Priešieškinyje nurodoma, jog ieškovas nesilaikė CK 6.353 str. 1 d. pareigos suteikti pirkėjui būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamus daiktus: jų kainą (įskaitant visus mokesčius), kokybę, vartojimo būdą ir saugumą, kokybės garantijos terminą, tinkamumo naudoti terminą bei kitas daiktų ir jų naudojimo savybes, atsižvelgiant į daiktų pobūdį, jų paskirtį, vartotojo asmenį bei mažmeninės prekybos reikalavimus, dėl to turi atlyginti pirkėjo, šiuo atveju, atsakovės patirtus nuostolius. To paties straipsnio 10 d. nustatyta, kad pardavėjas, nesudaręs galimybės pirkėjui gauti atitinkamą informaciją apie daiktus, atsako už daiktų trūkumus, atsiradusius po daiktų perdavimo pirkėjui, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumai atsirado dėl to, kad jis neturėjo atitinkamos informacijos. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo rašytinio sutarties teksto, atsakovei nebuvo žinoma nei galutinė sutarties kaina, nei konkreti prekių sudėtis, charakteristika ir/ar garantuojama kokybė, be kita ko, nebuvo aiškūs nei sutarties įvykdymo ir/ar atsiskaitymo terminai, nei darbų priėmimo-perdavimo nuostatos ar tuo labiau, pretenzijų pareiškimo tvarka ir terminai, atsakovė laiko, kad ieškovas pažeidė savo pareigą, nustatyta CK 6.353 str. 1 d., tai yra parduodamas atsakovei gaminius nesuteikė atsakovei visos būtinos, teisingos ir visapusiškos informacijos apie parduodamus gaminius, jų naudojimo savybes, todėl atsakovė buvo suklaidinta ir įsigijo gaminius, kurie neatitiko jos pagrįstų lūkesčių. Atsakovė nurodė, jog dėl nurodytos priežasties jai pristatytų gaminių kokybė, savybės ir techninės charakteristikos neatitiko tų, kurių buvo pagrįstai tikėtasi, tai yra pristatyti gaminiai buvo su akivaizdžiais trūkumais, todėl atsakovė 2013 m. vasario 1 d. pretenzija pagrįstai atsisakė ieškovui sumokėti likusią pinigų sumą už pristatytus gaminius, nurodydama, kad ji atsisako nurodytų gaminių, tai yra vienašališkai nutraukia pirkimo-pardavimo sutartį ir reikalauja grąžinti sumokėtą avansą. Atsakovės atstovė teigia, jog atsakovė gaminius išsirinko iš ieškovo pateiktų katalogų ir neturėjo galimybės šių gaminių kokybės įvertinti pagal esamus gamintojo pavyzdžius, tuo labiau, net neturėdama rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties teksto, kuriame aiškiai būtų nurodyta įsigyjamų gaminių sudėtis, kaina ir kokybiniai-techniniai parametrai, atsakovė pasikliovė ieškovo atstovo žodinėmis garantijomis, kad gaminiai yra kokybiški, jų techninės savybės yra puikios bei savo asmenine patirtimi, žinant įprastai tokiems daiktams keliamus pagrįstus bei protingus kokybės reikalavimus. CK 6.327 straipsnyje reglamentuojami parduodamų daiktų kokybės, kiekio ir kiti kriterijai, atsakomybė dėl neatitikimo tiems kriterijams, CK 6.363 str. numatyti garantijos suteikimo pagrindai. Atsakovė mano, jog kadangi jai parduodamų gaminių kokybė, kiekis ir kiti kriterijai neatitiko atsakovei žadėtų ir jos pagrįstai lauktų, laikoma, kad pardavėjas, šiuo atveju ieškovas, pažeidė savo pareigą, nustatytą CK 6.327 str. 1 d., ir privalo atsakyti, kaip tai nustatyta CK 6.327 str. 3 d. bei 6.363 str. 8 d., suteikiančio teisę pirkėjui vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Mano, jog atsakovės nustatyti gaminių trūkumai, kurie nebuvo pristatyti atsakovei gaminių užsakymo metu ir kurie negali būti ieškovo pašalinami kitaip, kaip tik nutraukiant pirkimo-pardavimo sutartį, todėl atsakovės atstovė prašo pripažinti 2013 m. vasario 1 d. pretenzijos pateikimą ieškovei vienašališku vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimu ir įpareigoti ieškovą grąžinti ieškovės sumokėtą 3000 Lt avansą, priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priešieškinio priėmimo (civilinės bylos iškėlimo) dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Ieškovo UAB „Rileris“ atstovė advokatė D. Gadliauskienė į pateiktą priešieškinį pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog J. B. 2012 m. lapkričio 7 d. žodžiu kreipėsi į UAB „Rileris“ dėl ketinimo įsigyti dvejus segmentinius garažo vartus, dvivėrius daržinės vartus ir dvejas pagalbinių patalpų duris. 2012 m. lapkričio 17 d., iš anksto suderintu laiku, dalyvaujant UAB „Ometa“ atstovui V. P., UAB „Rileris“ atstovams buvo apžiūrėta vieta, kur turėjo būti montuojami ketinami įsigyti daiktai, ieškovei ir kartu dalyvavusiam jos sutuoktiniui buvo paaiškinta, kad patalpų angos, kuriose J. B. pageidavo sumontuoti segmentinius vartus, buvo tokiems vartams netinkamos ir pasiūlyta užsakyti ir sumontuoti plokštuminius garažo vartus. UAB „Ometa“ atstovas V. P. atsakovei išsamiai išaiškino plokštuminių vartų konstrukciją, veikimo principą, techninius duomenis, garažo vartų buklete parodė nuotraukas ir vartų eskizus bei įteikė katalogus, kuriuose aiškiai matyti vartų konstrukcija, pateikti techniniai aprašymai lietuvių kalba. Atsakovei buvo išaiškinta, kad vartų konstrukcija ir durų staktos būna cinkuoti, o vartai – cinkuoti ir padengti poliesteriu. Atsakovei išreiškus pageidavimą konstrukcijas ir durų staktas padengti tokia pat spalva, kaip ir vartai, jai buvo paaiškinta, kad kaina bus didesnė, su kuo atsakovė sutiko. Į 2012-11-17 susitikimą ieškovo atstovė atsivežė iš anksto pasirašytą Pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje buvo nurodyta pirminė 10 110 Lt kaina, tačiau atsakovei buvo paaiškinta, kad sutartis bus pakoreguota, atsižvelgiant į padarytus patikslinimus, ši sutiko, sumokėjo 3000 Lt avansą bei atžymėjo sutartyje. Ieškovas teigia, jog atsakovė telefonu ne kartą buvo kviečiama atvykti į UAB „Rileris“ pasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties, buhalteriniais dokumentais įforminti 3000 Lt avanso sumokėjimą, tačiau atsakovė vengė tai daryti, nors, kaip teigia ieškovas, su galutine 10 997,99 Lt kaina sutiko. Atsakovė į UAB „Rileris“ buvo atvykusi tik trumpam, 2013-01-03 (vartų sumontavimo išvakarėse) ir nurodė elektroninio pašto adresą, kuriuo jai būtų galima išsiųsti PVM sąskaitą-faktūrą. 2013 m. sausio 4 d. sumontuoti atsakovės užsakyti vartai ir durys, atsakovei jos nurodytu adresu išsiųsta PVM sąskaita-faktūra, o (duomenys neskelbtini), esančiu adresu išsiųstas PVM sąskaitos faktūros originalas. Tačiau atsakovei iki 2013-01-11 neapmokėjus sąskaitos, 2013-02-01 buvo išsiųsta pretenzija, į ką atsakovė taip pat pateikė pretenziją, kad jos netenkina sumontuotų vartų sudėtis, veikimas, kokybė bei kaina. Ieškovas neigia aplinkybę, jog atsakovė pasirašė tuščiame lape, kad jai buvo pateikta neesminė informacija, nesuprantama ir reikalaujanti papildomo paaiškinimo. Mano, jog pakankamai įrodymų yra pateikta, kad sutartis tarp ieškovo ir atstovo buvo sudaryta 2012 m. lapkričio 17 d. Sutinka su atsakovės teiginiais dėl CK 6.353 str. 1 d., 6.193-6.195 str., 6.193 str. 4 d., 6.188 str. 6 d. aiškinimo taisyklėmis, tačiau nesutinka kad atsakovei nebuvo žinomos sutarties sąlygos, galutinė sutarties kaina, konkreti prekių sudėtis, charakteristika ir/ar garantuojama kokybė, sutarties įvykdymo ir/ar atsiskaitymo terminai, darbų priėmimo-perdavimo nuostatos. Taip pat mano, jog nors atsakovė pasirinko CK 6.363 str. 8 d. numatytą vienašališką sutarties nutraukimą ir reikalavimą grąžinti sumokėtą kainą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas pažeidė sutartinius įsipareigojimus, toks atsakovės pasirinktas vartotojo teisių garantijų taikymas neturi sudaryti galimybes vartotojui piktnaudžiauti savo teisėmis.

Trečiasis asmuo atsiliepimo į pareikštus ieškinį, priešieškinį nepateik, teismo posėdyje nedalyvavo.

Teismo posėdyje ieškovo atstovės advokatės Daiva Gadliauskienė, D. N. ieškinį prašo tenkinti, priešieškinį atmesti, atsakovės atstovė advokatė Laura Gumuliauskienė prašo ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti.

Ieškinys tenkinamas iš dalies, priešieškinis atmetamas. Iš ieškovo atstovės D. N., atsakovės J. B. paaiškinimų, liudytojų G. B., V. P., L. J. J., B. T., D. B., D. Š. parodymų, rašytinių įrodymų nustatyta: ieškovas UAB „Rileris“ ir atsakovė J. B. 2012 m. lapkričio 7 d. žodžiu tarėsi dėl dviejų plokštuminių garažo vartų, dvivėrių garažo vartų, dvejų durų į pagalbines patalpas (toliau – gaminiai) įsigijimo, jų sumontavimo (duomenys neskelbtini), buvo atlikti pirminiai išmatavimai (T. 1, b.l. 119-126), 2012 m. lapkričio 17 d., UAB „Ometa“ atstovui atlikus tikslius gaminių išmatavimus, šalys žodžiu susitarė dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, atsakovė ieškovui sumokėjo 3000 Lt avansinę įmoką (T. 1, b.l. 85-86). 2013 m. sausio 3 d. UAB „Ometa“ priėmimo-perdavimo aktu sumontuotus gaminius perdavė UAB „Rileris“, o šis juos priėmė (T. 1, b.l. 87), tą pačią dieną UAB „Ometa“ bendrovei UAB „Rileris“ už pateiktus gaminius, jų sumontavimą išrašė PVM sąskaitą-faktūrą OME Nr. 0106502 dėl 9528,50 Lt sąskaitos apmokėjimo (T. 2, b.l. 14). 2013 m. sausio 4 d. elektroniniu paštu ieškovas išsiuntė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą RIL Nr. 4655 dėl apmokėjimo už gaminius ir jų sumontavimą 10 997,99 Lt sumai (T. 1, b.l. 9, 93). 2013 m. vasario 1 d. ieškovas išsiuntė pretenziją dėl sąskaitos dalies neapmokėjimo (T. 1, b.l. 10), atsakovė tą pačią 2013-02-01 dieną ieškovui išsiuntė pretenziją (T. 1, b.l. 62), kurioje nurodė, jog dėl ją netinkinančios gaminių sudėties, jų veikimo ir kokybės atsisako jai sumontuotų gaminių bei prašo grąžinti sumokėtą avansą. UAB „Rileris“ per laikotarpį nuo 2013-01-28 iki 2013-08-20 bendrovei UAB „Ometa“ pervedė 9528,50 Lt pagal jiems pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą OME Nr. 0106502 (T. 2, b.l. 12). Teismas atmeta ieškovo atstovių įrodymus dėl rašytinės sutarties tarp šalių buvimo ir daro išvadą, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Byloje esanti Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 9, datuota 2012 m. lapkričio 17 d., kurią ieškovo atstovės laiko kaip įrodymą, patvirtinantį sutarties buvimą, nėra atsakovės pasirašyta, todėl kaip įrodymas, patvirtinantis rašytinės sutarties buvimą, atmetamas. Teismas kaip teisiškai nepagrįstus laiko ieškovo atstovių teiginius, kad antrame sutarties lape esantis atsakovės parašas, kurio ši neneigia, įrodo sutarties pasirašymą. Atsakovės parašas tik patvirtina, jog 2012 m. lapkričio 17 d. duomenys neskelbtini) buvo pasiektas susitarimas dėl esminių Pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų (gaminių įsigijimo) ir atsakovė ieškovui (ieškovo atstovei) sumokėjo 3000 Lt avansinę įmoką, taip patvirtindama apie sutarties sudarymą. Nors ieškovo atstovės teigia, jog šiuo parašu atsakovė patvirtino ir rašytinės sutarties sudarymą, šio susitarimo pagrindu buvo surašyta patikslinanti sutartis, kurią ieškovas siuntė atsakovei, tai taip pat nepatvirtina rašytinės sutarties sudarymo, nes ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovė pasirašė ir tokią patikslintą sutartį, kuri teismui apskritai nebuvo pateikta. Tą aplinkybę, jog nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, patvirtina ir byloje esantys panašių sutarčių, sudaromų ieškovo bendrovėje, pavyzdžiai (T. 2, b.l. 3-7), kuriuose be vardo ir pavardės yra nurodomi ir kiti sutartį sudarančio asmens rekvizitai – asmens kodas, gyvenamoji vieta, kai tuo atveju ginčijamojoje sutartyje tokie rekvizitai nėra nurodyti, apsiribojant tik vardu ir pavarde bei sandorio įvykdymo vieta. Ieškovo atstovė D. N. nurodo, jog su ja atsakovė nebendradarbiavo, tačiau pati pripažino, kad atsakovė buvo atvykusi gaminių sumontavimo išvakarėse į bendrovę, teiravosi apie terminą, kada bus sumontuoti gaminiai, ir atstovė turėjo visas galimybes tiek duoti pasirašyti sutartį, tiek išspręsti kitus klausimus, tačiau to nepadarė. Todėl teismas daro išvadą, jog susitarimas tarp šalių dėl gaminių įsigijimo buvo sudarytas žodžiu, tačiau toks susitarimas nėra draudžiamas įstatymo bei atitinka CK 6.351 straipsnyje apibrėžtas Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties formos nuostatas. Kita vertus, nors atsakovės atstovė teigia, jog sutarties sudarymo momentas turėtų būti laikomas daiktų pristatymas, tai yra 2013 m. sausio 3 d. (CK 6.356 str. 2 d. nuostatos), tačiau teismas pripažįsta, jog sutartis sudaryta 2012 m. lapkričio 17 d., kai šalys susitarė dėl visų esminių sąlygų (dėl gaminių kiekio, rūšies, jų dydžio, spalvos, preliminarios kainos) bei atsakovė savo valią dėl sutarties sudarymo išreiškė sumokėdama 3000 Lt dydžio avansą (CK 6.162 str. 2 d., 6.351 str.). Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes teismas daro išvadą, jog šalys – ieškovas, besiverčiantis prekyba, ir atsakovė 2012-11-17 sudarė žodinę sutartį dėl gaminių įsigijimo atsakovės motinos ūkio reikmėms, tai yra ieškovas įsipareigojo parduoti ir sumontuoti Gaminius, atsakovė įsipareigojo apmokėti už juos, ieškovas gaminius pristatė ir sumontavo 2013 m. sausio 3 d., atsakovei atsirado pareiga apmokėti už juos. Tačiau 2013 m. vasario 1 d. informavusi ieškovą dėl netinkamos kokybės, atsakovė atsisakė apmokėti bei prašo ieškovui pateiktą pretenziją pripažinti sutarties nutraukimu ir priteisti iš ieškovo sumokėtą avansą, kadangi pristatyti ir sumontuoti gaminiai neatitinka tokiems daiktams kokybės reikalavimų. Ieškovas teigia, kad atsakovė nesilaikė CK 6.350 str. 1 d. nustatytos pareigos apmokėti už parduotus gaminius, atsakovė nurodė, jog ieškovas nesilaikė 6.353 straipsnyje nustatytos pareigos suteikti pirkėjui būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamą daiktą bei pardavė gaminius, kurių kokybė neatitiko atsakovei žadėtos ir jos pagrįstai lauktos kokybės, dėl ko jai atsirado teisė gintis remiantis CK 6.363 str. nustatytais būdais. Remiantis CK 6.350 str. 1 d., pagal vartojimo pirkimo pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja parduoti prekę – kilnojamąjį daiktą pirkėjui – fiziniam asmeniui pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Iš pateiktų įrodymų nustatyta, jog ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė – pristatė ir 2013 m. sausio 3 d. sumontavo atsakovės 2012 m. lapkričio 17 d. užsakytus gaminius jos nurodytoje vietoje. Ginčas tarp šalių kilo dėl pardavėjo pareigos informuoti pirkėją apie įsigyjamus daiktus nesilaikymo bei įsigytų daiktų kokybės – atsakovė atsisakė apmokėti už pristatytus ir sumontuotus gaminius, kadangi jos netenkino įstatytų vartų, durų medžiagos storis bei palaikančios konstrukcijos, taip pat priešieškinį grindė tuo, jog jai užsakymo metu nebuvo suteikta visa informacija, susijusi su įsigyjamų daiktų kokybe, ir įteigta, kad įsigyjami daiktai yra aukščiausios kokybės, dėl ko ji iš esmės suklydusi dėl parduodamų daiktų kokybės sudarė sandorį, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų sudariusi, ir jį vienašališkai nutraukė, tai yra remiasi CK 6.353 str. 1 d., 6.327 str. 1 d., 3 d., 6.363 str. 8 d.. Remiantis CK 6.353 straipsnio 1 dalimi, pardavėjas, parduodamas bet kokį daiktą, privalo suteikti pirkėjui būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamus daiktus: jų kainą (įskaitant visus mokesčius), kokybę, vartojimo būdą ir saugumą, kokybės garantijos terminą, tinkamumo terminą bei kitas daiktų ir jų naudojimo savybes, atsižvelgiant į daiktų pobūdį, jų paskirtį, vartotojo asmenį bei mažmeninės prekybos reikalavimus. Remiantis CK 6.356 straipsnio 1 dalimi, vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaryta pagal pirkėjui pardavėjo pasiūlytus daiktų pavyzdžius (prekių aprašymą, prekių katalogus, modelius ir t.t.). Remiantis CK 6.327 str. 1 d., 3 d., parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų – įprastus reikalavimus, pardavėjas pagal sutartį ir šį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatyta, jog dėl gaminių įsigijimo šalys susitarė 2012 m. lapkričio 17 d., kai buvo atlikti tikslūs išmatavimai, sutarta dėl įsigyjamų gaminių rūšies, spalvos, rašto, ieškovui sumokėtas 3000 Lt avansas. Gaminiai pristatyti ir sumontuoti 2013 m. sausio 3 dieną, 2013 m. sausio 4 d. atsakovei išrašyta sąskaita-faktūra dėl apmokėjimo ir išsiųsta atsakovės nurodytu elektroniniu adresu, tačiau atsakovė atsisakė sumokėti už gaminius ir pareiškė, kad vienašališkai nutraukia sutartį remdamasi tuo, kad jai buvo parduotas nekokybiškas daiktas. Remiantis CK 6.363 str. 2 d., parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, tai yra daikto savybės neturi būti blogesnės, nei numatyta tam daiktui taikomame techniniame reglamente (jeigu jis yra) ir daikto pirkimo-pardavimo sutartyje. CK 6.363 str. 4-7 dalyje yra nurodyti pirkėjo pažeistų teisių gynimo būdai: 1) remiantis CK 6.363 str. 4 d., pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, savo pasirinkimu turi teisę per CK 6.338 straipsnio nurodytą terminą reikalauti iš pardavėjo: a) pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamu kokybės daiktu; b) atitinkamai sumažinti prekės kainą; c) per protingą terminą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus; d) atlyginti daikto trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus trūkumus pašalino pirkėjas pats ar trečiųjų asmenų padedamas; 2) remiantis CK 6.363 str. 5 d., pirkėjas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą; 3) remiantis CK 6.363 str. 6 d., pakeisti techniškai sudėtingą ir brangią prekę pirkėjas turi teisę reikalauti, jeigu tos prekės kokybei nustatyti reikalavimai iš esmės pažeisti; 4) remiantis CK 6.363 str. 7 d., jeigu daikto trūkumų negalima pašalinti dėl daikto savybių, tai pirkėjas savo pasirinkimu turi teisę reikalauti pakeisti tokį netinkamos kokybės daiktą tinkamu kokybės daiktu arba atitinkamai sumažinti daikto kainą. CK 6.363 str. 8 d. numatyta, jog pirkėjas vietoje šio straipsnio 4-7 dalyse numatytų reikalavimų gali vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą sumą. Atsakovė iš esmės atsisakydama sumokėti kainą už pateiktus gaminius motyvuoja tuo, kad jai buvo pateiktos netinkamos kokybės gaminiai. Tačiau teiginiai, kad gaminiai yra netinkamos kokybės 6.327 str. prasme, yra neįrodyti, atitinkamai ir atsisakyti įvykdyti sutartinius įsipareigojimus apmokėti likusią kainą CK 6.363 straipsnio 8 dalimi pagrindais atsakovė neturėjo teisės. Teismas atmeta atsakovės atstovės, pačios atsakovės paaiškinimus, jog atsakovei nebuvo pateikta pakankama informacija apie įsigyjamus gaminius, kas patvirtina ieškovo, kaip pardavėjo pareigos informuoti pirkėją apie parduodamus daiktus (CK 6.353 str.) įvykdymą: ieškovės atstovė D. N., liudytojai G. B., V. P., pati atsakovė, liudytojas D. B. nurodė, jog jiems buvo rodomi įsigyjamų gaminių, bent jau garažo durų, katalogas, liudytojas V. P. aiškino jiems gaminių veikimo principus, nurodė, dėl ko negali būti įrengti segmentiniai vartai, kaip to pageidavo atsakovė su vyru D. B., ir siūlė įsigyti plokštuminius garažo vartus, su kuo atsakovė (ir jos vyras) sutiko, buvo sutarta, kokius gaminius sumontuoti. Manoma, jog esminis atsakovės atsisakymas apmokėti už gaminius buvo tai, kad atsakovę (ir jos sutuoktinį) netenkino ne tiek patys parduoti gaminiai ar jų funkcionalumas, bet sumontuotų gaminių medžiagos parinkimas – skardos storis, tvirtinančių mechanizmų išorinė būklė, ką patvirtino pačios atsakovės J. B., jos vyro liudytojo D. B. parodymai apie pirmą reakciją pamačius sumontuotus gaminius. Tačiau tai nėra pagrindas atsisakyti sumokėti už įsigytus ir sumontuotus gaminius, jeigu jie yra tinkamos kokybės, tas pats atsakovės nurodomas CK 6.353 str. ar 6.356 str., reguliuojantis teisinius santykius parduodant daiktus pagal pavyzdžius, neįpareigoja pardavėjo pateikti daiktus perkančiam asmeniui ir parduodamos produkcijos pavyzdžius, jeigu to nėra prašoma kaip sutarties sudarymo sąlyga. Be to, remiantis CK 6.353 str. 8 d., pirkėjas turi teisę iki sutarties sudarymo apžiūrėti daiktus, tarp jų – ir daiktus, parduodamus pagal pavyzdžius, tačiau šia teise atsakovė nepasinaudojo. Įrodymų, jog 2012-11-17 tariantis dėl sutarties sudarymo buvo kalbama ar reikalaujama pateikti informaciją apie medžiagų rūšį (skardos storį, laikančias konstrukcijas ar kitas detales) ar šios aplinkybės turėjo įtaką atsakovei užsakant gaminius, byloje nenustatyta. Priešingai, susidaro įspūdis, jog tai buvo tipinis vartojimo pirkimo-pardavimo sandoris, šio sandorio dalykas – atsakovės motinos ūkiui skirti daiktai, be specialių reikalavimų ar nurodymų, dėl kurių parduodami daiktai turėjo būti kitokie, nei jie parduodami įprastai daiktus parduodančioje bendrovėje, šis sandoris sudarytas įprastu būdu – susitarta dėl užsakymo, atlikti matavimai, iš esmės susitarta dėl kainos bei po kurio laiko daiktai pristatyti nurodytu adresu pristatyti ir sumontuoti. Įrodymų dėl parduotų gaminių kokybės trūkumų, sudarančių pagrindą atsisakyti sumokėti už pateiktą produkciją, ieškovai nepateikė, todėl ir pasinaudoti CK 6.363 straipsnio 8 dalyje numatyta teise vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą, neturėjo pagrindo. Šis straipsnis numato vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu yra parduodamas netinkamos kokybės daiktas, o tai, kad parduotas netinkamas daiktas, šioje byloje atsakovė, 2013 m. vasario 1 d. pareiškusi atsisakymą apmokėti už parduotą produkciją, kaip minėta aukščiau, neįrodė. Pateiktame priešieškinyje atsakovės atstovė teigė, jog pateikti gaminiai neatitiko atsakovei žadėtų ir jos pagrįstai lauktų kokybės reikalavimų, tai yra gaminiai yra iš esmės prastesnės kokybės ir neatitinka kokybinių rodiklių, kurių atsakovė tikėjosi atsižvelgiant į to daikto prigimtį bei pardavėjo pateiktus pareiškimus dėl tų daiktų kokybės, kas reiškė ieškovo pareigos, nustatytos CK 6.327 str. 1 d., pažeidimą, tačiau įrodymų, išskyrus fotonuotraukose užfiksuotus gaminius (T. 1, b.l. 105-106), kurios nėra tiek informatyvios, kad būtų galima pripažinti minėtame straipsnyje nustatytos pardavėjo pareigos pažeidimą, nepateikė, to nepatvirtina ir prie bylos pridėtas Garažo vartų katalogas (T. 2, b.l. 17). Antra vertus, nors atsakovė ir liudytoju apklaustas jos vyras D. B. teigė apie teisėtus lūkesčius dėl tokių vartų, kaip pas juos namie, įsigijimo, tačiau jų namuose įrengtų vartų ieškovui ar trečiojo asmens atstovui nerodė, todėl teigti, kad buvo suklaidinti, nėra pagrindo, o ieškovas, parduodamas daiktus, negalėjo ir neprivalėjo numanyti, jog atsakovė pageidauja storesnės durų skardos ar kitokių laikančių konstrukcijų už tokią kainą, kokią jie tarėsi. Tuo labiau, patys pripažino (D. B. parodymai), kad vartų savo namuose nepirko, jie jau buvo prieš jiems įsigyjant gyvenamąjį namą ir jie nežino šių vartų kainos, todėl tikėtina, kad ir kaina, kuri buvo sumokėta už jų namuose esančius garažo vartus, nėra tokia pati, kaip už iš UAB „Rileris“ įsigytų gaminių kainą (liudytojas V. P. teismo posėdyje parodė, jog segmentinių vartų kaina yra 50-60 % aukštesnė nei plokštuminių vartų kaina). Tai, kad gaminiai yra kokybiški, patvirtina byloje esantis ieškovo pateiktas kokybės sertifikatas (Atitikties deklaracija) (T. 1, b.l. 117), šiems gaminiams yra išrašytas garantinis talonas (10 m. antikorozinis garantinis laikotarpis cinkuotoms ir dažytoms metalo konstrukcijoms, 2 m. garantinis laikotarpis vartų konstrukcijai, 5 m. garantinis laikotarpis montavimo darbams) (T. 1, b.l. 88), tačiau, sprendžiant iš šalių paaiškinimo, dėl susidariusios konfliktinės situacijos, jis iki šiol yra pas ieškovą ir neperduotas atsakovei. Nors liudytoja apklausta atsakovės motina B. T. parodė, jog įstatytų pagalbinių patalpų durys per šalčius neatsidarinėjo, tą tvirtino ir atsakovė J. B., kitų įrodymų, patvirtinančių kokybės trūkumus, dėl kurių 2013-02-01 buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, nepateikė (sprendžiant iš liudytojos ir atsakovės parodymų, šie nurodomi durų kokybės trūkumai buvo jau po to, kai atsakovė atsisakė apmokėti už gaminius, tai yra po to, kai, pasak atsakovės atstovės, 2013-02-01 pretenzija jau buvo nutrauktas dvišalis susitarimas ir pareikalauta grąžinti sumokėtą 3000 Lt avansą, kita vertus, šie liudytojos B. T., kuri yra atsakovės motina ir, kaip ir atsakovė, suinteresuota bylos baigtimi, parodymai, nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių šiuos parodymus, negali būti vertinami kaip nešališki įrodymai, patvirtinantys priešieškinio pagrįstumą). Kaip nepagrįstus teiginius teismas laiko ir liudytojo D. B. parodymus apie tai, kad po to, kai buvo sumontuoti gaminiai, jis teiravosi apie jų kainą bendrovėje UAB „Pito“, besispecializuojančioje tokių paslaugų teikimu, nes šie teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais (pvz., sąmatomis įrengiant tokius pat vartus pagal analogiškus paskaičiavimus, kaip ir įsigytų gaminių, tiek apskritai (tik pagal išmatavimus), tiek konkrečioje vietoje (atsakovės motinos sodyboje)) ir teismas jų negali vertinti kaip reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Atsakovės atstovė advokatė L. Gumuliauskienė teigia, jog gaminių nekokybiškumą netiesiogiai patvirtina ir ieškovo siekis netrukus po gaminių sumontavimo ir atsisakymo apmokėti už juos iš atsakovės susigrąžinti bent trečiajam asmeniui UAB „Ometa“ mokėtinas sumas, tačiau teismą įtikino ieškovo atstovės D. N. paaiškinimai, jog tai buvo daroma siekiant ne dėl gaminių kokybės trūkumų, o kuo greičiau atsiskaityti su trečiuoju asmeniu už šio bendrovei UAB „Rileris“ suteiktas paslaugas, kadangi pačios bendrovės UAB „Rileris“ apyvarta nėra tokia didelė ir jai tokia trečiajam asmeniui pervestina suma yra ganėtinai didelė. Šiuos ieškovo atstovės žodžius patvirtina pateiktas sutarčių registrų išrašas, iš kurio matyti, kad sutarčių bendrovė sudaro nedaug, taip pat ta aplinkybė, jog atsikaitoma su UAB „Ometa“ buvo ilgiau nei per pusę metų, sumokant įmokas per kelis kartus. Todėl atsižvelgdamas į visas nustatytas aplinkybes teismas daro išvadą, jog atsakovė neįrodė, jog jai dėl nepakankamos informacijos buvo parduoti netinkamos kokybės daiktai, todėl nepagrįstai atsisakė apmokėti už iš ieškovo įsigytus gaminius, jos 2013 m. vasario 1 d. pretenzija nepripažįstama vienašaliu sutarties nutraukimu bei iš atsakovės priteisiama skola už jai parduotą produkciją, o priešieškinis atmetamas. Tačiau teismas, nustatydamas priteistiną sumą, atsižvelgia į tai, jog ieškovas nepateikė įrodymų, jog su atsakove buvo sutarta dėl 10 997,99 litų gaminių kainos, kaip nurodyta ieškovo pateiktoje PVM sąskaitoje-faktūroje, serija RIL, Nr. 4655. Praktikoje yra įprasta, kad įsigyjant daiktus pagal individualius užsakymus savo reikmėms, atlikus matavimus pirkėjui yra nurodoma preliminari kaina, kuri vėliau patikslinama atlikus skaičiavimus ir nurodoma sutartyje, jeigu būna surašoma rašytinė sutartis iki daiktų perdavimo, ar sutariama žodžiu dėl kainos ir vėliau pardavėjui įrašant į PVM sąskaitą-faktūrą, kai daiktai yra pristatomi pirkėjui, tačiau tokiai kainai turi pritarti ir pirkėjas, priešingu atveju kainą įrašiusi šalis privalo įrodyti kainos pagrįstumą. Ieškovo atstovė D. N. nurodė, jog dėl tokios kainos, kurią nurodė PVM sąskaitoje-faktūroje (10 997,99 Lt) buvo susitarta, kainą patikslinus telefonu po išmatavimų, tačiau atsakovė J. B. teismo posėdyje nurodė, jog iš ieškovės teiginių ji susidarė įspūdį, kad gaminių galutinė kaina bus apie 10000 Lt ir su tokia kaina atsakovė sutiko. Kitų įrodymų dėl kainos ieškovo atstovė nepateikė, todėl pripažįstama, kad PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta 10 997,99 Lt kaina, arba 997,99 Lt didesnė nei 10 000 Lt, yra žymiai didesnė, nei ta, dėl kurios buvo tartasi telefonu po tikslių išmatavimų, neatitiko atsakovės lūkesčių ir yra neįrodyta. Tuo pačiu daroma išvada, jog ta kaina, kurią nurodė atsakovė (apie 10 000 Lt), įvertinus UAB „Ometa“ suteiktų bendrovei UAB „Rileris“ paslaugų kainą, pastarosios prisiimtus pardavėjo įsipareigojimus, yra reali ir pagrįsta. Tai, kad nesitarta dėl tokios galutinės kainos, kurią nurodo ieškovas PVM sąskaitoje-faktūroje, netiesiogiai patvirtina ir 2013-02-01 atsakovės siųstoje pretenzijoje minima aplinkybė dėl sąskaitoje nurodytos galutinės kainos nežinojimo, nes kitu atveju ši aplinkybė dėl kainos, atsisakant apmokėti už parduotus gaminius dėl parduotų gaminių kokybės trūkumų, nebūtų akcentuojama, nebent būtų siekiama ją sumažinti. Todėl teismas atsižvelgęs į tai, jog atsakovė yra fizinis asmuo, esant nesutarimui dėl kainos, pripažįsta, jog ieškovas įrodė reikalavimą dėl 7 000 Lt priteisimo (išskaičiavus sumokėtą ieškovės 3000 Lt avansą), tai yra tą sumą, kurios iš esmės neginčija atsakovė, o ieškinį dalyje dėl 997,99 Lt priteisimo, nesant pateiktų kitų įrodymų, patvirtinančių susitarimą dėl tokios kainos, teismas atmeta. Pripažįstama, kad ieškovas, būdamas profesionalus verslininkas, privalėjo atidžiau sudarinėti sutartis ir pateikti rašytinius įrodymus dėl kainos (ne tik PVM sąskaitą-faktūrą, kurioje vienašališkai, nesant rašytinės sutarties ar sutarimo su pirkėju, pats yra nurodęs kainą), jų nepateikęs, prisiima su tuo susijusius pasekmes, jeigu kaina yra ginčijama.

Dėl palūkanų priteisimo. Esant ieškovo reikalavimui, iš atsakovės, kaip terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidusio skolininko, priteisiamos 5 % dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.)

Dėl delspinigių (netesybų) priteisimo. Ieškovas iš atsakovo prašo priteisti 211,20 Lt delspinigių sumą, susidariusią už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. gegužės 22 d., tai yra už 132 dienas, skaičiuojant po 0,02 % neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną (T. 1, b.l. 12). Remiantis CK 6.71 str., netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Pripažinus, kad rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, teismas atmeta ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo kaip nepagrįstą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovas pateikė įrodymus dėl 3086 Lt bylinėjimosi išlaidų (246 Lt žyminio mokesčio (T. 1, b.l. 16), 2840 Lt (T. 1, b.l. 18, T. 2, b.l. 15) atstovavimo išlaidų), atsakovė pateikė įrodymus dėl 2821 Lt bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų (T. 1, b.l. 129). Kadangi ieškinys tenkinamas iš dalies (tenkinta 85,27 % reikalavimų sumos), o priešieškinis – atmetamas, ieškovui iš atsakovės priklauso 2631,43 Lt, atsakovei iš ieškovo – 415,53. Įskaičius atsakovės reikalavimus atlyginti bylinėjimosi išlaidas į analogiškus ieškovo reikalavimus, ieškovui iš atsakovės priteisiama 2215,90 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pirmosios instancijos teisme patirta 50,77 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (2014-01-15 pažyma, T. 1, b.l. 2). Ieškinį tenkinus iš dalies, o priešieškinį atmetus, išlaidos, proporcingai tenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimams, paskirstomos tarp šalių (ieškovui tenkanti dalis – 7,48 Lt, atsakovei – 43,29 Lt). Kadangi ieškovui tenkančios valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią priteisiamą išlaidų sumą (10 Lt), jos nepriteisiamos. (CPK 96 str. 6 d.)..

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis 259 str., 268 str., 270 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies ir iš atsakovės J. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Rileris“, j.a.k. 164783250, naudai priteisti 7000 Lt (septynis tūkstančius litų) skolos, 5 % (penkių procentų) dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (7000 Lt) nuo civilinės bylos iškėlimo 2013 m. gegužės 24 d. iki visiško sprendimo įvykdymo bei 2215,90 Lt (du tūkstančius du šimtus penkiolika litų 90 centų) bylinėjimosi išlaidų, kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės J. B. valstybės naudai 43,29 Lt (keturiasdešimt tris litus 29 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (į valstybės biudžetą mokėti valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, juridinio asmens kodas 188659752, a.s. Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, bankas ,,Swedbank”, AB banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Kupiškio rajono apylinkės teismui.