- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-01
- Bylos Nr.
- A-261-210-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Trečiasis asmuo
- M. Ž.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Zigmas Burba, Virginija Pluščiauskienė
- Kategorijos
- 4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
dalyvaujant pareiškėjui A. P., jo atstovei advokatei Virginijai Pluščiauskienei, atsakovo atstovui Nerijui Jokšui, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. Ž., jos atstovui advokatui Zigmui Burbai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Šiaulių apskrities viršininko administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Kelmės rajono savivaldybei, M. Ž. ir J. Ž., dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
A. P. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Šiaulių apskrities viršininko administraciją nustatyti kelio servitutą parduodamam M. Ž. ir J. Ž. namų valdos 832 kv.m žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Kelmėje, pagal pateiktą planą - projektą, kuriame nustatyta pareiškėjo teisė eiti, važiuoti transporto priemonėmis per 60 kv.m sklypo dalį (3 m pločio juosta privažiuoti prie pareiškėjo sklypo (duomenys neskelbtini), Kelmėje), panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr.3710.
Pareiškėjas nurodė, jog byloje buvo numatyti servitutai, todėl jis laukė, kad M. Ž. ir J. Ž. kuo greičiau išsipirktų akligatvį, nes tikėjosi, kad galės įvažiuoti. Praėjo šešeri ar daugiau metų, bet Ž. akligatvio neperka ir pareiškėjas šešerius metus nepatenka į savo kiemą. Pareiškėjas pažymėjo, jog be servituto patekti į kiemą jis negali bei negalės naudotis ūkiniu pastatu. Paaiškino, jog anksčiau ten buvo kelias, matomas generaliniame plane. M. Ž. ir J. Ž. tuo pačiu keliu įvažiuoja kaip ir jis. Iš vakarinės pusės neįmanoma įvažiuoti, nes ten yra 2 m aukščio bortas ir įmanomas įvažiavimas tik iš akligatvio pusės. Pareiškėjas nurodė, jog sklypas suformuotas šlaitu ir į kiemą suformuota atraminė siena. Norint patekti į kiemą reiktų apvažiuoti apie namą, padaryti liftą ir tik tada įvažiuosi į kiemą. Pareiškėjas nurodė, jog, kai gavo leidimą, miesto oficialiajame plane buvo rodoma gatvė, o iš vakarų pusės visada buvo seni sklypai. Pareiškėjas nurodė, jog neturi įvažiavimo į kiemą, prie ūkinio pastato neprieina, negali parsivežti malkų. Pareiškėjas pažymėjo, jog neįmanoma nustatyti servituto iš (duomenys neskelbtini) gatvės, nes ten yra visai kita gatvė ir jo sklypas neprieina iki (duomenys neskelbtini) gatvės. Tarp Ž. ir jo sklypo yra vienas metras valstybinės žemės. Servituto tikslas – patekti į kiemą prie ūkinių pastatų. Pareiškėjas nurodė, jog, kuomet statė savo pastatus, prašė Ž. , kad leistų važiuoti per jų sklypą. Pažymėjo, jog ta žemė buvo ne Ž., ten buvo akligatvis. Pareiškėjas pažymėjo, jog jeigu Ž. būtų pasakę, kad žemė yra jų, pareiškėjas nebūtų pastatęs ūkinio pastato, nes per kitur į savo kiemą negali įvažiuoti. Pareiškėjas nurodė, jog Ž. leido ir sutiko, todėl atsirado pareiškėjo ūkinis pastatas. Pažymėjo, jog iš kitų trijų pusių įėjimas neįmanomas ir jam reikalingas įvažiavimas tik tam, kad parsivežtų statybinių medžiagų.
Pareiškėjo atstovė nurodė, jog ginčas tęsiasi apie 15 metų vien dėl to, kad atitinkami pareigūnai leido išsipirkti akligatvį, atitinkamai miesto bendruose planuose nepadarę atžymų, kad nebėra tokios gatvės. Įvažiavimas į pareiškėjo mamos P. sklypą buvo iš dviejų gatvių – iš (duomenys neskelbtini) gatvės ir iš (duomenys neskelbtini) akligatvio, todėl, atsidalijus sklypus, leidimą patvirtino valdybos pareigūnas, t. y. architektė, nes nebuvo jokios problemos, kad į sklypą nebus galima patekti iš (duomenys neskelbtini) akligatvio pusės, nes tuo metu galiojusiame detaliajame plane gatvė buvo numatyta. Pagal Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio nuostatas merų pasiūlymai Šiaulių apskrities viršininkui buvo kaip ir privalomi ir Kelmės rajono savivaldybės sprendimas nepanaikintas, yra galiojantis. Jeigu 2002 m. valdyba neviršijo įgaliojimų teikdama pasiūlymą, kaip numato namų valdų įstatymai, reglamentuojantys namų valdų išsipirkimą, tai reikėtų tuo ir vadovautis. Šiuo atveju joks norminis aktas nenumato, kad būtinai Ž. turėtų pasidaryti detalųjį planą arba atvirkščiai – Šiaulių apskrities viršininko administracija, valdanti žemę patikėjimo teise, turėtų padaryti detalųjį planą ir tada jį parduoti, o tam plane turi būti numatytas servitutas. Atstovė pažymėjo, jog tie planai nieko bendra neturi su namų valdos pardavimu.
Atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija su skundu nesutiko. Atsakovo atstovė nurodė, kad žemės servituto nustatymo taisyklėse, patvirtintose 2004 m. spalio 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1289, yra aiškiai nurodyta, kad apskrities viršininko sprendimu yra nustatomi žemės servitutai, taisyklėse yra išdėstytos papunkčiui sąlygos ir konkrečiai nurodyta, kad apskrities viršininko sprendimu nustatomi žemės servitutai valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti, suteikti neatlygintinai nuosavybėn, parduoti ar kitaip perleisti. Tose pačiose taisyklėse yra nurodyta: „...jeigu teritorijos planavimo dokumentą tvirtina savivaldybės taryba ar savivaldybės tarybos pavedimu savivaldybės administracijos direktorius, teritorijų planavimo dokumentą ir prašymą nustatyti siūlomą servitutą pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius pateikia apskrities viršininkui ne vėliau, kaip per 20 darbo dienų nuo teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo...“. Atstovas nurodė, jog atsakovas byloje turi Valdybos sprendimą, kuriame nurodyta siūlyti apskrities viršininkui nustatyti kelio servitutą. Atstovas pažymėjo, jog tai nėra teritorijų planavimo dokumentas, kuris turi būti patvirtintas savivaldybės tarybos bei administracijos direktoriaus ir tame sklype nėra nustatytas servitutas. Kelmės rajono savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 152 patvirtino Kelmės miesto pietinio kvartalo inžinerinių tinklų detalųjį planą, kuriame nėra numatyti servitutiniai įvažiavimai į (duomenys neskelbtini) žemės sklypus. 2007 m. vasario 14 d. Kelmės rajono savivaldybė tarybos sprendimu Nr. T-34 patvirtino Kelmės rajono teritorijos bendrąjį planą, 2008 m. birželio 27 d. sprendimu patvirtino Kelmės miesto bendrąjį planą, kurių sprendiniuose taip pat nenumatomi servitutiniai įvažiavimai į pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Teigia, kad pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas teisės aktais ir dokumentais, kuriais būtų tiksliai nuspręsta, kad apskrities viršininkas turi galimybę nustatyti šį servitutą. Šiaulių apskrities viršininko administracijos atstovas nurodė, jog tos galimybės atsakovas nei teoriškai, nei praktiškai neturi, nes įstatymai šiuo metu tokios galimybės nenumato. Detalųjį planą užsako savivaldybės administracijos direktorius pagal Teritorijų planavimo įstatymą. 2002 m. Kelmės rajono valdybos siūlymas nėra detalusis planas, nėra teritorijų planavimo dokumentas, kuriuo atsakovas vadovautųsi nustatydamas servitutą. Pareiškėjas, suprojektavęs savo žemės sklypą, pasitvirtinęs detalųjį planą, turėjo tuos dalykus numatyti. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad kai buvo paklausta specialisto, jis atsakė, kad servitutas gali būti nustatomas tik patvirtinus detalųjį planą, o detalusis planas gali būti keičiamas tik keičiant žemės sklypo paskirtį.
Tretysis suinteresuotas asmuo Kelmės rajono savivaldybės taryba neprieštaravo A. P. prašymui dėl servituto nustatymo. Kelmės rajono savivaldybės atstovas pažymėjo, jog keletą kartų keitėsi Vietos savivaldos įstatymas ir dabar tokios institucijos – valdybos nebėra, tokius sprendimus priiminėja taryba, taigi valdybos siūlymas – sprendimas dėl naudojimosi žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) Kelmėje, ir siūlymas nustatyti servitutą buvo priimtas tuomet, kai galiojo kiti teisės aktai. Bendrajame plane servitutai nenustatinėjami. Kelmės rajono savivaldybės tarybos atstovas nurodė, jog tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių valstybinės žemės nėra, o yra privatūs sklypai. Pareiškėjas į Kelmės rajono savivaldybę nesikreipė dėl kelio servituto nustatymo. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nurodė sutinkąs, jog nėra būtina nustatyti servitutą, nes A. P. gali naudotis tuo žemės sklypu. Kelmės rajono savivaldybės valdyba buvo pateikusi rekomendacinio pobūdžio pasiūlymą Šiaulių apskrities viršininko administracijai nustatyti tą servitutą ir jog teritorijų planavimo dokumentui šio siūlymo negalima prilyginti.
Tretysis suinteresuotas asmuo M. Ž. teismo posėdžio metu nurodė, jog laikosi pareiškėjo motinos P. sklypo ribos. Pažymėjo, jog žemės nenusiperka, nes yra siūlomas servitutas.
Tretysis suinteresuotas asmuo J. Ž. teismo posėdžio metu nurodė, jog teismo sprendimuose, nutartyse ir Aukščiausiojo Teismo nutartyje jau yra nurodyta, kad ten įvažiavimo, praėjimo pašaliniams nėra. Pažymėjo, jog į teismą jį ir M. Ž. padavė savivaldybė po to, kai A. P. parašė pareiškimą. J. Ž. nurodė, jog 2002 m. rugpjūčio mėnesį buvo išleistas potvarkis, patvirtintas savivaldybės valdybos tarybos, kad jam ir M. Ž. leidžiama įsigyti tą papildomą žemės sklypą, todėl savivaldybė 1997 m. kreipėsi į teismą. Pažymėjo, jog žemės sklypą yra išsipirkę, servitutas ten nenumatytas ir sklypas dar neįteisintas. Nurodė, jog atliko visas procedūras, kurias nurodė žemėtvarka, savivaldybė, bet iš savivaldybės jokio atsakymo, jokio iškvietimo įteisinimui neturėjo.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuoto asmens M. Ž. atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog šis klausimas yra išspręstas, priimtais teismo sprendimais ir turėtų būti pareiškėjui aiškios aplinkybės ir naudojimosi galimybės tuo sklypu. Atstovas nurodė, jog nėra būtinybės nustatyti servitutą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė servituto nustatymo klausimus ir vadovavosi Aukščiausiojo Teismo suformuota nuomone tais klausimais, kad turi būti sprendžiama atsižvelgiant į bendruosius teisės principus, į tai, kad būtų siekiama protingos abiejų daiktų savininkų interesų apsaugos ir pusiausvyros. Advokato manymu, šioje situacijoje M. Ž. ir J. Ž. turi teisėtus lūkesčius naudotis tuo sklypu ir nebūti tarnaujančio daikto būsimieji savininkai, nes jie dabar yra išsipirkę tą sklypą, tačiau nėra sudarę pirkimo – pardavimo sutarties dėl nesusipratimų, susijusių su sprendimu dėl servituto nustatymo. M. Ž. ir J. Ž. turi teisėtus lūkesčius, kad jų išpirktas ir leistas išsipirkti visas naudojamas sklypas būtų be daiktinės teisės suvaržymų. Pažymėjo, jog pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio reikalavimus servitutas gali būti nustatomas laikantis Vyriausybės patvirtintos tvarkos pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Atstovas nurodė, jog tokių sprendinių, kuriuose būtų nustatytas servitutas, pareiškėjas nėra pateikęs į bylą, todėl iš byloje pateiktų dokumentų ir bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusių aplinkybių matyti, kad servitutas nėra būtinas, be to, labai aiškiai ir išsamiai naudojimosi pagal paskirtį pareiškėjo sklypo klausimas buvo išspręstas civilinėje byloje, išnagrinėtoje visose instancijose. Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 11 d. nutartyje nurodė: „Bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar viešpataujančio daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būdų nustatytas servitutas, nurodo, tokias svarbias priežastis, kurios pateisina kito savininko teisių ribojimą.“ Atstovas pažymėjo, jog tokių svarbių aplinkybių, kurios pateisintų būsimų sklypo savininkų Ž. teisių ribojimą, nėra. Atstovas nurodė, jog pareiškėjas savo sklypu gali naudotis pagal paskirtį. Pažymėjo, kad pareiškėjui susidaro tam tikrų sunkumų, bet tie sunkumai nėra tokie reikšmingi, kad būtų galima tenkinti jo skundą. Prašė pareiškėjo prašymą dėl visų išdėstytų argumentų atmesti. Advokatas remdamasis tuo, kad M. Ž. gavo valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, prašė priteisti iš pareiškėjo 240 Lt valstybei už patirtas išlaidas pagal pateiktus teismui dokumentus.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą dalyje dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos įpareigojimo nustatyti kelio servitutą parduodamam M. ir J. Ž. namų valdos 832 kv.m žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Kelmėje pagal pateiktą planą-projektą, kuriame nustatyta pareiškėjo teisė eiti, važiuoti transporto priemonėmis per 60 kv.m sklypo dalį (3 m pločio juosta privažiuoti prie pareiškėjo sklypo (duomenys neskelbtini), Kelmėje) atmetė kaip nepagrįstą.
Bylą dalyje dėl reikalavimo, kuriuo prašoma panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr.3710, nutraukė.
Trečiojo suinteresuoto asmens M. Ž. atstovo advokato Zigmo Burbos prašymą patenkino - priteisė iš pareiškėjo A. P. valstybės naudai 240 Lt teismo išlaidų.
Teismas nutraukė bylą dalyje dėl Šiaulių apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.3710 panaikinimo, paaiškėjus, kad patikslintas skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti.
2009 m. vasario 3 d. posėdžio metu teisėjų kolegija nutarė priimti pareiškėjo 2009 m. vasario 2 d. patikslintą skundą, kuriuo pareiškėjas prašė įpareigoti Šiaulių apskrities viršininko administraciją nustatyti kelio servitutą parduodamam M. ir J. Ž. namų valdos 832 kv.m žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Kelmėje, pagal pateiktą planą-projektą, kuriame nustatyta pareiškėjo teisė eiti, važiuoti transporto priemonėmis per 60 kv.m sklypo dalį (3 m pločio juosta privažiuoti prie pareiškėjo sklypo (duomenys neskelbtini), Kelmėje), panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr.3710. Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą bylą nutraukti galima tada, kai nustatoma, jog skundo pateikimo teismui metu skundą turėjo būti atsisakyta priimti, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (dėl termino skundui paduoti praleidimo).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies analizė suponuoja išvadą, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas: 1) per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo; 2) individualaus akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos; 3) pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos; 4) per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje AS17 – 449/2006). Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie skundžiamo akto, t. y. Šiaulių apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.3710, turinį sužinojo anksčiau nei 2009 m. sausio 10 d.(b.l. 12). Teisėjų kolegija paaiškėjus minėtiems aspektams bei nustačius, jog nepateiktas prašymas atnaujinti terminą, bylą dalyje dėl Šiaulių apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.3710 panaikinimo nutraukė.
Teismas pažymėjo, kad vienas iš teritorijų planavimo tikslų yra suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų (Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad Šiaulių apskrities viršininko administracija parduodama M. Ž. ir J. Ž. 832 kv.m namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nustatytų kelio servitutą – teisę eiti, važiuoti transporto priemonėmis per sklypo dalį (3 m pločio juosta privažiuoti prie sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kelmėje).
Teismas nurodė, kad servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens nuosavybės teises (CK 4.111 straipsnis). Pagal Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 301/2008).
Nustatant servitutą būtina siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vieno asmens problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, visiškai neatsižvelgiant, ar tų problemų nėra pats sau sukūręs servitutą nustatyti reikalaujantis asmuo ir ar jis pats tų problemų be didelio vargo negalėtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K- 3-496/2005). Taip pat būtina įvertinti, ar viešpataujančio daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, nurodo tokias svarbias priežastis, kurios pateisina kito savininko teisių ribojimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A3 - 1109/2007 nurodė, jog bendrosios kompetencijos teismų nuostatos apie būtinybę suderinti skirtingus interesus yra svarbios ir administracinėje byloje dėl servitutų nustatymo.
Atsiliepimas
Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju būtina įvertinti ne tik pareiškėjo, bet ir trečiųjų suinteresuotų asmenų interesus, susijusius su servituto nustatymu. Trečiųjų suinteresuotų asmenų M. Ž. ir J. Ž. atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodoma, jog 1980 m. spalio 24 d. jiems buvo paskirtas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kelmės m. gyvenamojo namo statybai. Tuometinė valdžia leido naudotis šalia sklypo esančiu akligatviu, kurį tretieji suinteresuotieji asmenys sutvarkė priveždami žemių bei iškeldami savo sklypą. Dėl šios priežasties 1992 m. rugpjūčio 24 d. Kelmės rajono valdybos potvarkiu Nr.368 šios bylos suinteresuotam asmeniui M. Ž. buvo leista įsigyti privatinės nuosavybės teise 0,0832 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kelmės m. Atsiliepime pažymima, jog M. Ž. 1992 m. rugpjūčio 31 d. už perkamą žemę pilnai sumokėjo, tačiau negavo pranešimo atvykti sudaryti žemės pirkimo - pardavimo sutarties. Šiaulių apygardos teismo 2001 m. liepos 5 d. nutartyje nurodoma, jog M. Ž. ir J. Ž. teisėtai naudojasi žemės sklypu, pagrįstai reikalauja sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį ir paneigiami apeliantų (vienas iš apeliantų buvo pareiškėjas A. P.) skundo argumentai, kad sklypą M. Ž. ir J. Ž. užvaldė savavališkai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Apskrities viršininkas nustato servitutus savo sprendimu – administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Administraciniu aktu servitutas gali būti nustatomas tik tiesiogiai įstatyme numatytais atvejais ir jie negali būti aiškinami plečiamai. Teismo posėdžio metu specialistas V. K. nurodė, jog servitutus galima nustatyti tik detaliuoju planu, bei pažymėjo, jog detalusis planas daromas tada, kai keičiama žemės paskirtis, tačiau šio ginčo atveju žemės paskirtis yra gyvenamųjų namų statybai, todėl to nebūtina daryti. Po servituto suprojektavimo detaliajame plane, priimami subjektų sprendimai dėl servituto nustatymo, kurie ir yra servituto įregistravimo bei atsiradimo pagrindas. Taigiteismas padarė išvadą, kad sprendžiant servituto nustatymo klausimą atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija negalėjo nustatyti kelio servituto, nesant atitinkamo teritorijų planavimo dokumentų sprendinio, t. y. viršyti įstatymo jam nustatytos kompetencijos.
Kelmės rajono savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 8 d. sprendime nurodoma, jog vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr.260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ bei galiojančiais pakeitimais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 12 d. nutartimi rajono valdyba nusprendžia siūlyti Šiaulių apskrities viršininko administracijai parduoti žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai, laikantis Kelmės rajono valdybos nustatytų sklypo ribų, apribojimų ir servitutų. Minėtame sprendime nurodomas servitutas „teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti per sklypo dalį – 60m² (3 m pločio juosta privažiuoti prie (duomenys neskelbtini), bei pažymima, jog sprendime nurodyti apribojimai gali būti pakeisti nustatyta tvarka rengiant teritorijų planavimo dokumentus (b.l. 5). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, jog Kelmės rajono savivaldybės valdybos sprendimu buvo nustatytas servitutas pagal Žemės įstatymo 11 straipsnį, yra nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas administracinėje byloje yra atmestas, o iš pareiškėjo prašoma valstybės naudai priteisti teismo išlaidas, susidariusias trečiajam suinteresuotajam asmeniui suteikus antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Dėl šios priežasties, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, teismas iš pareiškėjo priteisė atlyginti teismo išlaidas. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. sausio 7 d. pažymoje nurodoma, jog už M. Ž. suteiktą antrinę teisinę pagalbą pagal Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr.SP-3451-(7.2417) valstybės išlaidos sudaro 240 Lt (b.l. 153). Kadangi M. Ž. pagal Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą antrinė teisinė pagalba buvo apmokama 100 procentų (b. l.112) bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nuostatas, iš pareiškėjo A. P. valstybės naudai teismas priteisė 240 Lt teismo išlaidų.
III.
Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjui tik 2009 m. sausio 10 d. Šiaulių apskrities viršininko administracija pateikė Šiaulių apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymo NR.3710 nuorašą. Susipažinęs su įsakymo turiniu sužinojo, kad Viršininkas leidžia parduoti J. ir M. Ž. akligatvio žemę, neatsižvelgdamas į Kelmės rajono valdybos 2002 m. vasario 8 d. sprendimu Nr.32 rekomenduojamą nustatyti servitutą.
2. Pareiškėjui buvo žinomas Kelmės rajono savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 8 d. sprendimas, kuris buvo priimtas pagal tuo metu galiojusias 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo NR. 260 nuostatas.
3. M. ir J. Ž. Šiaulių apskrities viršininko administracija suformavo parduodamo žemės sklypo ribas, dėl kurių nėra ginčo, tačiau nenustačius prašomo servituto pareiškėjui nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis naudotis ūkiniu pastatu pagal paskirtį.
4. Kai 1996 m. gegužės 30 d. pareiškėjo motina D. P. padovanojo jam 0,0794 kv.m. dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kelmėje, pareiškėjui nebuvo žinoma apie jokius papildomus žemės kiekius, leidžiamus pirkti Ž. gatvės sąskaita. Jokiame miesto detaliajame plane nebuvo įbrėžtas M. ir J. Ž. parduodamas akligatvis.
5. Kelmės rajono architektė suderino ir davė visus leidimus pareiškėjui statytis namą ir ūkinį pastatą, esant akligatviui. Šiame sklype buvo suprojektuotas gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, atskiras įvažiavimas į garažą bei įvažiavimas į kiemą iš (duomenys neskelbtini) gatvės akligatvio pusės.
Žemesnės instancijos teismas
6. Kelmės rajono savivaldybė leido M. ir J. Ž. privatizuoti miesto reikmėms skirtą akligatvio žemės plotą. Kelmės rajono savivaldybė pralaimėjo ginčą teisme ir Kelmės rajono apylinkės teismas civilinėje byloje NR.2-300-01-2000 leido M. ir J. Ž. išpirkti dalį akligatvio, paliekant nuo pareiškėjo sklypo ribos l m. pločio juostą Valstybės žinioje, tačiau iki šiol akligatvis patikėjimo teise yra valdomas Šiaulių apskrities viršininko administracijos, kuri iki šiol nėra pareiškėjui davusi atsakymo dėl servituto nustatymo akligatvio dalyje. Kadangi J. ir M. Ž. iki šiol nenupirko iš Valstybės jiems leidžiamo lengvatinėmis sąlygomis išpirkti žemės sklypą, tai žemės pardavimo sandorio sudarymo metu turi būti laikomasi šiuo metu galiojančių teisės normų.
7. Pagal LR teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio l dalies 2 punktą detaliojo plano organizatoriai yra valstybinės žemės valdytojai. Pagal 21 straipsnio 2 dalį žemės reformos metu formuojant namų valdų žemės sklypus, Vyriausybės nustatyta tvarka parengti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Iš byloje esančio Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr.T-43 patvirtinto Kelmės rajono teritorijos bendrojo plano matosi, kad šiame plane tebėra (duomenys neskelbtini) skersgatvis iki G. žemės sklypo. Dėl šios aplinkybės teismas nepasisakė. Detaliojo plano pakeitimai daromi pirma, po to seka kiti veiksmai. Detaliojo plano pakeitimai svarstomi viešai, sudaroma galimybė visiems suinteresuotiems asmenims domėtis dėl savo teisių. Iš minėto plano matosi, kad (duomenys neskelbtini) skersgatvio žemės paskirtis išlikusi kaip viešo naudojimo žemė, šiame plane nėra įbrėžto Ž. parduodamo namų valdos žemės sklypo.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad Šiaulių apskrities viršininkas 2002 m. gruodžio 23 d. priimdamas įsakymą Nr.3710 „Dėl naudojamo valstybinės žemės sklypo ribų, kadastro rodiklių nustatymo ir pardavimo Kelmės rajone“ atsižvelgė į Kelmės rajono savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 8 sprendimą Nr. 32, nustatydamas valstybinės žemės sklypui 0,0832 ha pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 23 straipsniu apskrities viršininkas sprendimu (administraciniu aktu) gali nustatyti servitutą valstybinės žemės sklype pagal teritorijų planavimo dokumentus. Žemės servitutų nustatymą administraciniu aktu reglamentavo tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1278 (Žin., 1995, Nr.81-1861) patvirtintos taisyklės.
Žemesnės instancijos teismas
Kelmės rajono savivaldybės Taryba 2008 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T-l87 patvirtino Kelmės miesto bendrąjį planą, kuriame nėra numatyti servitutiniai įvažiavimai į pareiškėjui A. P. nuosavybės teise priklausantį namų valdos žemės sklypą. Tik po servituto suprojektavimo detaliajame plane yra priimami subjektų sprendimai dėl servitutų nustatymo, o šie sprendimai yra servituto nustatymo bei įregistravimo teisinis pagrindas. Nesant atitinkamo teritorijų planavimo dokumento Šiaulių apskrities viršininko administracija negalėjo nustatyti kelio servituto be atitinkamo teritorijų planavimo dokumentų sprendinio.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Kelmės rajono savivaldybės taryba neprieštarauja, kad pareiškėjo A. P. apeliacinis skundas būtų patenkintas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad Kelmės rajono savivaldybės valdyba 2002 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 32 „Dėl naudojimosi žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Kelmėje, sąlygų nustatymo“ pasiūlė Šiaulių apskrities viršininko administracijai parduoti žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai. Servitutas S(20): teisė kitiems asmenims eiti. važiuoti per sklypo dalį - 60 kv.m. (3 m. pločio juosta privažiuoti prie (duomenys neskelbtini) sklypų). Minėtame valdybos sprendime numatytas servitutas yra siūlomo pobūdžio. Be to keletą kartų keitėsi LR Vietos savivaldos įstatymas ir dabar tokios institucijos - valdybos nebėrą tokius sprendimus priiminėja taryba, taigi valdybos siūlymas -sprendimas dėl naudojimosi žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) Kelmėje, ir siūlymas nustatyti servitutą buvo priimtas tuomet, kai galiojo kiti teisės aktai.
Pažymėjo, kad dėl A. P. prašymo nustatyti kelio servitutą parduodamam M. ir J. Ž. namų valdos žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Kelmėje, yra pasisakęs tiek Kelmės rajono apylinkės teismas, tiek ir Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija. Kelmės rajono apylinkės teismo 2000 m. rugpjūčio 12 d. sprendime nurodyta, kad A. P. į jo sklypą įvažiavimas yra numatytas iš vakarinės žemės sklypo pusės, neliečiant numatytos parduoti atsakovams akligatvio dalies.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo M. Ž. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo valstybės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodė, kad nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 12 d. nutartimi pripažintų teisėtais ir pagrįstais Kelmės rajono apylinkės teismo 2000 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. liepos 5 d. nutarties, jokiu naujų aplinkybių, kurios sudarytu pagrindą administraciniam teismui kitaip vertinti jau teismų nustatytas aplinkybes, neįvyko ir apeliantas jokių naujų aplinkybių atsiradimo įrodymų teismui nepateikė. Civilinė byla, kurioje detaliai ir visapusiškai išnagrinėtos apeliantui A. P. priklausančio sklypo (duomenys neskelbtini), Kelmėje, naudojimosi galimybės yra prijungta prie šios administracinės bylos. Byloje konstatuota, kad A. P. statybos sklypo plane nurodytas įvažiavimas iš vakarinės žemės sklypo pusės, neliečiant ginčo žemės (akligatvio) dalies. Todėl kelti klausimą nustatyti kelio servitutą parduodamam M. ir J. Ž. namų valdos 832 kv. m. žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Kelmėje, nėra jokio nei teisinio nei faktinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas bei jo atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotas asmuo ir jo atstovas paaiškino, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Prašo priteisti 274 Lt 31 ct teismo išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos ginčas yra dėl servitutų nustatymo administraciniu aktu.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dalyje dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos įpareigojimo nustatyti kelio servitutą parduodamam M. Ž. ir J. Ž. namų valdos 832 kv.m žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Kelmėje, pagal pateiktą planą - projektą, kuriame nustatyta pareiškėjo teisė eiti, važiuoti transporto priemonėmis per 60 kv.m sklypo dalį (3 m pločio juosta privažiuoti prie pareiškėjo sklypo (duomenys neskelbtini), Kelmėje). Kitoje dalyje dėl reikalavimo, kuriuo prašoma panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr.3710, bylą nutraukė.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Žemės įstatymo 23 straipsniu nustatyta, kad žemės servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatomi šiame straipsnyje.
Tokiu būdu remiantis šiuo teisiniu reguliavimu yra nustatyta, kad servitutai nustatomi dviem būdais, tai yra remiantis CK nuostatomis arba administraciniu aktu. Pareiškėjas siekia, kad servitutas būtų nustatytas administraciniu aktu.
Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktu nustatyta, kad apskrities viršininkas savo sprendimu - administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustato servitutus: valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti.
Servitutų nustatymo tvarką administraciniu aktu detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės.
Remiantis šių Taisyklių 2 punktu apskrities viršininko sprendimu nustatomi žemės servitutai: valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti (2.1 punktas). Šių Taisyklių 2.1 ir 2.2 punktuose nurodytais atvejais teritorijų planavimo dokumento rengėjai, formuodami žemės sklypą pagal teritorijų planavimo dokumentą, projektuoja <...> kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis (3; 3.3 punktai).
Tik įvykdžius servituto nustatymo sąlygas, numatytas Žemės įstatymo 23 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis, atsakovas įgyja pareigą priimti sprendimą dėl servitutų nustatymo. Todėl teismas, nagrinėdamas šį skundą, nevertina ar servitutas yra būtinas, nes tai nustatyti privalo administravimo subjektas, o teismas remiantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi patikrina ar atsakovas, kaip administravimo subjektas, tinkamai atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus.
Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Kelmės rajono savivaldybė, formuodama žemės sklypą, skirtą pardavimui M. Ž. ir J. Ž., suprojektavo pareiškėjo prašomą servitutą. Todėl atsakovas, nesant tokio teritorinio planavimo dokumento, negalėjo administraciniu aktu nustatyti servitutą parduodamam žemės sklypui. Esant šioms aplinkybėms pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo – įpareigoti atsakovą atlikti nurodytą veiksmą.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurią buvo nutraukta byla pareiškėjas neskundžia. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 136 straipsnio 2 dalimi suteiktais įgalinimais tikrinti visą bylą, nepaisant pateikto apeliacinio skundo argumentų, patikrinęs neapskųstą teismo sprendimo dalį sprendimo negaliojimo pagrindų dėl bylos nutraukimo nenustatė.
Tretysis suinteresuotas asmuo M. Ž. prašo priteisti valstybės naudai teismo išlaidas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju, išnagrinėjus administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą, sprendimas buvo priimtas iš esmės trečiojo suinteresuotojo asmens M. Ž. naudai, kuri bylos nagrinėjimo eigoje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Dėl šios priežasties konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinės sąlygos atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimui iš pareiškėjo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuoroda į CPK dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo būtina vadovautis, kuomet atstovavimo išlaidas prašo priteisti šalis patyrusi tokias išlaidas ir būtina nustatyti atstovavimo išlaidų rūšį bei šių išlaidų paskirstymą. Toks normos aiškinimas kyla iš ABTĮ 1 straipsnio 2 dalies teisinio reguliavimo, kuria nustatyta , kad nagrinėdamas bylas administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat Civilinio proceso kodekso normomis kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo. ABTĮ nenumatytas išlaidų atlyginimo už valstybės garantuotos teisinės pagalbos suteikimą pagrindas, todėl Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio ir 99 straipsnio nuostatos dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei netaikytinos administracinėse bylose.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo priteisti išlaidų atlyginimą iš pareiškėjo, kurias patyrė valstybė, skirdama garantuojam teisinę pagalbą trečiajam suinteresuotam asmeniui M. Ž., remiantis Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. vasario 12 d. pažyma Nr.VI-164.
Esant šioms aplinkybėms taip pat naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas iš A. P. valstybės naudai priteisė atlyginti teismo išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 10 d. sprendimą dalyje, kuria teismas iš A. P. valstybės naudai priteisė atlyginti teismo išlaidas.
Kitoje dalyje Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.