- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-12
- Bylos Nr.
- e2A-139-790/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Alma Urbanavičienė, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rimgauda“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei Ignitis grupės paslaugų centrui, akcinei bendrovei Energijos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Ribokaitės ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rimgauda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Rimgauda“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei Ignitis grupės paslaugų centrui ir akcinei bendrovei Energijos skirstymo operatoriui dėl pirkimo sąlygų neteisėtumo, išvadą teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Rimgauda“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtomis atsakovės UAB Ignitis grupės paslaugų centro (toliau – Centras) skelbiamų derybų būdu pagal kvalifikacijos vertinimo sistemą vykdytų viešųjų pirkimų (kuriuos atlikti ją įgaliojo atsakovė akcinė bendrovė Energijos skirstymo operatorius (toliau – ESO) „(2022-ESO-816) DT ilgalaikės projektavimo paslaugos, Vilniaus ir Panevėžio regionai“ ir ,,(2022-ESO-819) DT ilgalaikės projektavimo paslaugos, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių regionai“ specialiųjų sąlygų 2.2 papunktį, pasiūlymo formos 2 priedo 1, 4, 10, 13, 16, 19, 22 eilučių nuostatas dėl maksimalių įkainių ir pasiūlymo formos 2 priedo 19 eilutės nuostatą dėl sąmatinės vertės; ex officio (pagal pareigas) spręsti dėl šių pirkimų nutraukimo.
2. Ieškovė nurodė, kad specialiųjų pirkimų sąlygų 2.2 papunkčiai, kuriuose nurodyta, jog pirkimai nėra skaidomi ir pasiūlymai turi būti pateikti atitinkamiems regionams, yra neteisėti. Nors pagal Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo (toliau – PĮ) 40 straipsnį pareiga skaidyti pirkimų objektus ar nurodyti jų neskaidymo pagrindą nėra nustatyta, teismų praktikoje yra nurodyta, jog, vadovaujantis PĮ 29 straipsnyje nustatytais pirkimų principais, komunalinio sektoriaus pirkimai turi būti skaidomi. Atsakydamas į ieškovės pretenzijas, Centras nurodė, kad jis priėmė sprendimą apjungti teritorijas ir neskaidyti pirkimų objekto į teritorinius vienetus, nes pirkimų objektą apimančiose teritorijose gaunama itin mažai užsakymų, todėl neišperkant minimalių paslaugų kiekių ESO tenka nutraukti sutartis. Taigi, sprendimas neskaidyti pirkimų yra priimtas tik dėl to, kad taip patogiau atsakovėms, o ne dėl galimo konkurencijos sumažėjimo, techninių kliūčių, pirkimų objekto išskirtinumo ir svarbos. Atsakovių tikslas gali būti pasiektas pasitelkus konkurenciją mažiau varžančias priemones.
3. Ieškovės vertinimu, pasiūlymo formos 2 priedo lentelės 1, 4, 7, 10, 13, 16, 19, 22 punktuose nustatyti maksimalūs paslaugų įkainiai taip pat yra neteisėti ir pažeidžiantys PĮ 29 straipsnio principus. Ieškovė pretenzijose pagrindė, kad tiekėjai negali pateikti konkurencingo pasiūlymo už atsakovės nustatytus įkainius. Centras, teikdamas atsakymus į pretenzijas, nepaaiškino, kodėl pasiūlymo formos 2 priedo lentelės 19 eilutėje yra nurodytos žymiai didesnės sąmatinės vertės ribos nei kitose eilutėse ir kodėl jis nesutinka išskaidyti šios eilutės į dalis bei nustatyti naujai eilutei proporcingo maksimalaus paslaugų įkainio. Centras nurodė, kad ieškovės pateikti kainos skaičiavimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, tačiau ieškovė pateikė aktualius kainų įrodymus. Centras nepagrįstai rėmėsi ankstesnėse sutartyse nurodytais įkainiais. Šios sutartys buvo sudarytos dėl mažesnių regionų, todėl galėjo būti vertinti mažesni kuro kaštai ir kitos sąnaudos. Jos buvo sudarytos 2020 metais, anksčiau, nei atsirado aplinkybės (karas Ukrainoje, Baltarusijai ir Rusijai taikomos sankcijos), dėl kurių padidėjo kainos. Maksimalūs įkainiai buvo padidinti 30 proc. neatlikus rinkos kainos pasikeitimo vertinimo ir neatsižvelgus į pagrindinių paslaugų sudedamųjų dalių sąnaudų pokyčius, kurie yra žymiai didesni nei 30 proc.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinio netenkino.
5. Teismas nurodė, kad, nors PĮ tiesiogiai nėra nustatyta prievolė skaidyti pirkimo objektą į dalis, sprendimas neskaidyti pirkimo negali būti grindžiamas formaliais argumentais, jog tokios prievolės PĮ nėra, nes pirkimo objekto skaidymas yra laikomas itin efektyvia priemone į pirkimus pritraukti smulkų ir vidutinį verslą bei padidinti konkurenciją. PĮ nustatytas reglamentavimas negali būti vertinamas kaip suteikiantis teisę perkantiesiems subjektams apjungti bet kokio pobūdžio prekes, paslaugas ir darbus į vieną pirkimą ar sudarantis galimybes nevertinti neskaidymo įtakos konkretaus pirkimo efektyvumui.
6. Teismas nurodė, kad Centras priėmė sprendimą neskaidyti pirkimų objektų pagal atskiras teritorijas atsižvelgdamas į patirtį vykdant analogiškas sutartis ir turimus duomenis, kad pirkimų objektus apimančiose teritorijose buvo gauta itin mažai užsakymų. Jis pagrįstai nurodė, kad tokiu būdu yra siekiama užtikrinti minimalų teikiamų užsakymų kiekį, kuris yra nurodytas sutarties techninėje specifikacijoje. Atsakovės nurodė, kad, skaidant pirkimų objektus į mažesnes dalis pagal teritorijas, sutarties vykdymo metu gali būti teikiami tik keli užsakymai arba galimi atvejai, kai jų nebus pateikta. Turėti daug smulkių sutarčių dėl kelių užsakymų yra ekonomiškai neracionalu nei paslaugų teikėjams, nei ESO, juo labiau kad naujų vartotojų prijungimo apimtys mažėja. Paslaugų teikėjams reikės išlaikyti resursus, nors jie galimai negaus nė vieno užsakymo arba tik kelis per visą sutarties galiojimo laikotarpį. Sprendimas neskaidyti pirkimų nėra grindžiamas tik ESO finansiniais ar personalo administravimo tikslais, jis priimtas siekiant sudaryti tiekėjams sąlygas gauti realių užsakymų.
7. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad dalis tiekėjų, veikiančių konkrečioje teritorijoje, neturi pajėgumų vykti į kitame regione esančius objektus, todėl negali pateikti konkurencingo pasiūlymo, ir kad suskaidžius pirkimų objektus pagal teritorijas į smulkesnes dalis pasiūlymus galėtų pateikti daugiau mažesnių rinkos dalyvių. Pati ieškovė nurodė, kad tik dalis tiekėjų neturi pajėgumų vykti į kito regiono objektus. Be to, ESO šiuo atveju neturi tikslo, kad pirkimuose dalyvautų visi rinkoje veikiantys tiekėjai. Ieškovė nepagrindė, kad dėl pirkimų neskaidymo būtent ji negalėtų juose dalyvauti. Ieškovei konkrečiai neįvardijus PĮ nurodytų principų pažeidimo aplinkybių, tik nurodžius, kad jos buveinė yra Vilniuje, todėl ji negali pateikti konkurencingų pasiūlymų dėl kitų regionų, nėra pagrindo vertinti, kad ginčijamos pirkimų sąlygos yra neteisėtos.
8. Teismas nurodė, kad ieškovė poreikį skaidyti pirkimų objektus į atskiras dalis grindė ir tuo, jog skirtinguose Lietuvos regionuose teikiamos ilgalaikės projektavimo paslaugos savo esme yra skirtingos, nes jas teikiantys subjektai yra nulemti geografinės savo veiklos vykdymo vietos; tai, kad tam tikrose teritorijose gali būti labai mažai užsakymų, turėtų lemti pirkimų objekto išskaidymą į dalis, o ne jų sujungimą, nes yra itin sunku arba beveik neįmanoma įvertinti tokių paslaugų teikimo sąnaudų ir tinkamai nustatyti pasiūlymo kainos; paslaugos įvertintos maksimaliais įkainiais, todėl jos turi būti aiškiai tarpusavyje palyginamos; tai padaryti itin sunku, kai perkama didelė ir neaiški skirtingų paslaugų (skirtinguose regionuose) apimtis; egzistuoja didelė tikimybė, kad paslaugas atskiruose regionuose teiks atskiri tiekėjai, priversti vienytis teikdami bendrą pasiūlymą, todėl paslaugų kaina padidės ir bus dirbtinai ribojama konkurencija. Tačiau ieškovė nepateikė duomenų, kaip projektavimo paslaugos skiriasi Lietuvos regionuose; ji pati yra vykdžiusi ilgalaikes sutartis Panevėžio ir Šiaulių regionuose, todėl jai yra žinomos šių paslaugų teikimo ypatybės; ieškovė nenurodė, kuriuos įkainius jai sunku apskaičiuoti ir kurių paslaugų apimtis nėra aiški. Nurodydama, kad paslaugas atskiruose regionuose teikiantys tiekėjai bus priversti vienytis teikdami bendrą pasiūlymą, ieškovė taip pat vadovaujasi tik prielaidomis ir neatskleidžia šių aplinkybių.
Šalies argumentai
9. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad ankstesnių sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybės parodo, jog rinkos dalyviai yra suinteresuoti dalyvauti pirkimuose dėl mažesnių teritorijų. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jos teiginius, kad atsakovės neužtikrina labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių galimybių dalyvauti pirkimuose. Šiuo atveju neturi būti sudaromos sąlygos dalyvauti pirkimuose visiems šioje srityje veikiantiems rinkos dalyviams; pirkimai vykdomi per kvalifikacinę vertinimo sistemą, todėl juose gali dalyvauti atsakovės kvalifikacinėje sistemoje esantys tiekėjai.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas nurodė, kad ieškovė, įrodinėdama nepagrįstus maksimalius įkainius, iš esmės remiasi kuro kaštais, specialiosios projekto dalies vadovo atlyginimu ir topografinio plano parengimo sąnaudomis. Tačiau jos skaičiavimai yra subjektyvūs ir nepagrįsti realia rinkos situacija. Ieškovė nepagrindė teiginių, kad automobiliai vidutiniškai sunaudoja 10 l degalų 100 km ir kad tokia jų sunaudojimo norma – tai įprasta sutarčių vykdymo praktika. Projektui parengti, ieškovės teigimu, vidutiniškai reikia bent 4 kelionių, tačiau Centras pagrįstai nurodė, kad nustatydamas pirkimo sąlygose maksimalius įkainius jis negali atsižvelgti į kiekvieno tiekėjo individualius poreikius vykdant sutartį. Ieškovė nurodė labai individualius duomenis, priklausančius nuo strateginių verslo sprendimų, kurie gali skirtis priklausomai nuo tiekėjo. Rinkoje yra tiekėjų, turinčių atstovybes keliuose miestuose, todėl ieškovės skaičiavimai dėl atstumų iš Vilniaus neatspindi rinkos kainų. Ieškovės skaičiavimuose yra netikslumų.
11. Teismas vertino, kad ieškovė nepagrįstai nurodė, jog pirkimuose nustatyti maksimalūs įkainiai nepagrindžia projektuotojui mokamo darbo užmokesčio ir topografinio plano parengimo kaštų. Skaičiuodama projektuotojo darbo užmokestį, ieškovė remiasi nepertraukiamu projektuotojo darbu darbo dienomis, tačiau projektavimas nesusideda tik iš fizinio projektavimo, į jo terminą turi būti įtraukiamas ir topografinės nuotraukos derinimas bei kiti laukimo terminai, kurių metu projektuotojas lygiagrečiai gali vykdyti kitus užsakymus. Pagal viešai prieinamus duomenis, ieškovės vidutinis darbo užmokestis yra 1 468,97 Eur per mėnesį, tačiau ieškovė nurodo, kad projektuotojo dienos užmokestis sudaro 140 Eur ir faktiškai yra dvigubai didesnis, nei visų jos darbuotojų atlygio vidurkis. Pagal atsakovių pateiktus viešai prieinamus duomenis, projektuotojo inžinieriaus (elektros ir energetikos inžinerija) atlygio vidurkis sudaro nuo 817 Eur iki 1 567 Eur. Nors ieškovė nurodė, kad rinkos kaina už topografinio plano rengimą yra 500 Eur, atsakovės pateikė duomenis, kad ieškovė vykdo anksčiau pasirašytas sutartis, kuriose yra pateikti žymiai mažesni įkainiai už topografinį planą. Šiuo metu kainos rinkoje padidėjo, tačiau byloje nepateikta patikimų duomenų, patvirtinančių tokį didelį pasikeitimą. Ieškovė procesiniuose dokumentuose pateikė prieštaringus topografinio plano kainos skaičiavimus ir nenurodė, kaip konkrečiai karas Ukrainoje ar Rusijai ir Baltarusijai taikomos sankcijos paveikė projektavimo paslaugų įkainius.
12. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, įrodinėdama pirkimuose nustatytus per mažus įkainius, pateikė eksperto konsultacinę išvadą, tačiau joje yra siekiama parodyti ne rinkoje esančias kainas, o tik tai, kad atsakovių nustatyti įkainiai neatitinka ieškovės nurodomų kaštų, kuriuos ji patirtų teikdama paslaugas. Tyrime yra palyginti projektavimo įkainiai, nurodyti pirkimų medžiagoje, su projektavimo įkainiais, apskaičiuotais pagal „Sistela“ bendruosius ekonominius normatyvus statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymui, tačiau šiuo atveju yra perkamos inžinerinių tinklų projektavimo, o ne statinių statybos paslaugos. Išvados 2 lentelėje yra nurodyti atsakovių vykdyti pirkimai, kurie buvo nutraukti dėl tiekėjų pateiktų per didelių kainų, tačiau šie pirkimai nėra tapatūs ginčo pirkimams, todėl negali būti objektyviai palyginami. Eksperto teigimu, ieškovės nurodyta paslaugos savikaina ir jos faktiškai turimas uždirbti pelno procentas parodo rinkos kainą, tačiau ieškovė nėra vienintelė inžinerinių tinklų projektavimo paslaugų tiekėja, kurios skaičiavimai turėtų būti laikomi objektyvia informacija, pagrindžiančia atitinkamos rinkos kainą. Eksperto skaičiavimai atlikti remiantis vien ieškovės pateiktais duomenimis; pateikdamas išvadas apie inžinerinių tinklų projektavimo paslaugų teikimo terminus ir kainas rinkoje jis neatliko jokio tyrimo. Atsakovės pateikė viešai prieinamus duomenis, kad rinkoje egzistuoja įmonės, atliekančios ginčo paslaugas žymiai pigiau, nei nurodo ieškovė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, nes teismas neišnagrinėjo ieškovės reikalavimo pripažinti neteisėta pasiūlymo formos 2 priedo 19 eilutės nuostatą dėl sąmatinės vertės. Teismas nepateikė motyvų, kodėl šis reikalavimas buvo atmestas. Kadangi byla yra kilusi iš viešųjų pirkimų teisinių santykių ir turi būti nagrinėjama operatyviai, bylos perdavimas nagrinėti pirmosios instancijos teismui galėtų neužtikrinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, o atsakovė nebuvo pateikusi jokių argumentų dėl šio reikalavimo ir tokiu būdu prisiėmė riziką, kad jis bus patenkintas, apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir šį reikalavimą patenkinti.
13.2. Teismas netinkamai įvertino ieškovės pateiktą eksperto išvadą. Teismas neįvertino, jog pirkimo objektai nėra pakankamai apibrėžti, kad būtų galima tiksliai nustatyti projektavimo darbų kainodarą. Atsakovė, nenurodydama konkrečių objektų, bet pateikdama tik abstrakčius duomenis, perkėlė visą riziką dėl tinkamo projektavimo darbų kainos nustatymo tiekėjams, kurie turi įvertinti visas rizikas. Todėl ieškovė ir ekspertas turėjo vadovautis tam tikromis prielaidomis. Teismui nurodžius, kad skaičiavimai su tam tikromis prielaidomis nėra priimtini, yra paneigiama bet kokia galimybė ieškovei ginti savo teises. Susiklosčiusi situacija yra neteisėta ir neproporcingai apsunkina tiekėjų padėtį. Manydamas, kad eksperto išvados yra pagrįstos tik ieškovės pateiktais duomenimis, teismas turėjo spręsti dėl teismo ekspertizės skyrimo. Nors ieškovė teikė tokį prašymą, teismas jo netenkino.
13.3. Teismas neįvertino eksperto nurodytų argumentų, kad programa „Sistela“ yra skirta ne tik statybos darbų skaičiuojamajai kainai nustatyti, tačiau taip pat ir projektavimo paslaugų kainai apskaičiuoti. Todėl ekspertas pagrįstai vertino šios sistemos duomenis ir skaičiavimus. „Sistela“ renka duomenis ir aktualizuoja juos pagal rinkos sąlygas, todėl šie duomenys labiausiai atitinka bendrą visos rinkos situaciją, tačiau teismas dėl neaiškių priežasčių atsisakė juos vertinti.
13.4. Ieškovė ir ekspertas pagrindė, kad pateikti pavyzdžiai iš kitų pirkimų yra itin svarbūs siekiant pagrįsti situaciją rinkoje ir tendenciją, kad atsakovių vykdomuose pirkimuose yra nustatomos per mažos kainos. Teismas nepagrįstai nurodė, kad minėtų pirkimų ir ginčo pirkimų objektai nesutapo, nes jie sutapo bent iš dalies (anksčiau buvo įgyjamos projektavimo ir rangos paslaugos). Ieškovė prašė teismo išreikalauti iš atsakovės duomenis, kokią pasiūlymų minėtuose pirkimuose dalį sudarė projektavimo kaina, tačiau teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad viešųjų pirkimų bylose jis turi būti aktyvus, šio prašymo netenkino. Teismas nepagrįstai nevertino ir ieškovės dublike nurodytų duomenų apie kitus pirkimus, kuriuose ji dalyvavo.
13.5. Teismas nepagrįstai pripažino teisėtais nustatytus maksimalius įkainius, nors atsakovės neįvykdė pareigos juos pagrįsti – atsakovės tik kritikavo ieškovės argumentus, nepateikdamos savo skaičiavimų. Iš kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų matyti, kad atsakovas taip pat turi pagrįsti, jog nustatyti maksimalūs įkainiai yra teisingi ir kad jam taikomos tokios pačios, kaip ir juos ginčijančiam ieškovui, taisyklės dėl įrodinėjimo priemonių (jam nepakanka pateikti abstrakčių duomenų, bet reikia pateikti konkrečius skaičiavimus). Viešųjų pirkimų tarnybos pateiktoje išvadoje taip pat yra pažymėta, kad atsakovė turėjo nustatyti įkainius vadovaudamasi ekonominiais skaičiavimais, prašyti ekspertų, institucijų ar rinkos dalyvių konsultacijų. Atsakovių pateikti atsikirtimai buvo paremti ieškovės argumentų kritika, pavyzdžiais iš visai kito objekto ir viešais duomenimis, nepatvirtinančiais dalies įkainių.
13.6. Ieškovė, remdamasi duomenimis iš kelių skirtingų šaltinių, pagrindė, kad rinkoje yra mokamas jos nurodytas darbo užmokestis, kad vykdant sutartį yra reikalingas projekto vadovas, o projektavimo darbams atlikti yra reikalingas jos nurodytas terminas. Tačiau teismas nepagrįstai vertino vidutinį ieškovės darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydį, o ne dujotiekio projektuotojams ir projekto vadovui realiai mokamą atlygį. Teismas vertino duomenis apie ieškovės mokamą atlyginimą atskaičius mokesčius, o ieškovė rėmėsi duomenimis apie atlyginimų dydžius neatskaičius mokesčių, nes pirkimo dalyviai patirs šias išlaidas. Atskaičius atitinkamus mokesčius, ieškovės nurodytas projektuotojo darbo užmokestis atitinka vidutinį jos mokamą užmokestį. Teismas nepagrįstai vertino atsakovių pateiktus duomenis apie elektros inžinerijos projektuotojo darbo užmokestį. Priešingai nei nurodė teismas, ekspertas išvadoje apskaičiavo ne tik projekto vadovo, bet ir projektuotojų darbo užmokestį. Nors teismas nurodė, kad pirkimams nebus reikalingas projektų vadovas, neturint bent vieno projekto vadovo nebūtų galimybės tinkamai, pagal teisės aktų reikalavimus patvirtinti parengto dujotiekio projekto. Ieškovė neteigė, kad projektuotojų darbas yra skaičiuojamas nepertraukiamai, ji tik nurodė bendrą darbo dienų skaičių konkrečios apimties projektui parengti, todėl teismo šiuo aspektu pateikti argumentai yra neteisingi.
13.7. Teismas nepagrįstai laikė, kad viešai prieinami duomenys apie topografinių planų parengimo kaštus turi didesnę įrodomąją galią nei konkrečiame pirkime pateikiami duomenys ir nesutiko su ieškovės pateiktais kaštais. Jis neįvertino, kad atsakovių pateiktos kainos yra nustatytos už mažesnio ploto teritorijos, nei nurodyta pirkimo dokumentuose, planų parengimą, taip pat jis nevertino, kad nėra įmanoma patikrinti atsakovių nurodytų kainų galiojimo termino. Abiejų šalių pateikti topografinių planų parengimo kaštai yra itin panašūs.
13.8. Teismas nepagrįstai nurodė, kad siekis užtikrinti minimalų užsakymų skaičių sudarė pagrindą neskaidyti pirkimų. Viešųjų pirkimų tarnybos išvadoje vienareikšmiškai nurodyta, kad toks atsakovių teiginys nekoreliuoja su jų sprendimu, nes minimalų užsakymų kiekį gali nustatyti pačios atsakovės. Ieškovė pagrindė, kad minėtas tikslas gali būti pasiektas atskiruose pirkimuose nurodžius mažesnius minimalius kiekius. Teismo teiginys, kad neskaidant pirkimo yra užtikrinami tiekėjų poreikiai, nėra pagrįstas, nes atsakovės nepateikė skaičiavimų, jog rinkos dalyviams ekonomiškai naudingiau užsitikrinti daugiau užsakymų didesnėje teritorijoje, nei mažiau užsakymų mažesnėje teritorijoje. Ginčo paslaugos gali būti įgytos ir suskaidžius pirkimo objektą į dalis. Byloje neįrodyta, kad suskaidžius pirkimus, juose dalyvautų mažiau tiekėjų. Pirkimo objekto skaidymas turėtų įtakos racionaliam lėšų panaudojimui, nes tiekėjai, teikdami pasiūlymus, turi įtraukti kuro kaštus dėl galimo poreikio vykti tolimus atstumus iki projektuojamo objekto, o objektui esant arčiau, tokie kaštai būtų mažesni. Byloje nėra duomenų, kad suskaidžius pirkimus sumažėtų konkurencija, priešingai, jų nesuskaidžius toliau nuo objekto įsikūrę tiekėjai dėl kuro kaštų ir kitų sąnaudų negali efektyviai konkuruoti su tiekėjais, turinčiais ofisus arčiau objektų.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
14.1. Nors ieškovė prašė pripažinti pasiūlymo formos 2 priedo 19 eilutės nuostatą neteisėta, tačiau ji iš esmės nenurodė nei kaip pasireiškė jos neteisėtumas, nei kaip ji pažeidžia proporcingumo principą. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kodėl joje nurodyta vertė turėtų būti išskaidyta ir koks įkainis turėtų būti nustatytas, taip pat ji nenurodė, kaip minėtos eilutės neskaidymas pats savaime užkerta kelią ar apriboja jai galimybę dalyvauti pirkimuose. Ieškovė teigė, kad šią sąlygą ginčija 2 aspektais – dėl joje nustatyto maksimalaus įkainio dydžio ir dėl sąmatinės vertės, tačiau faktiškai matyti, kad jai nėra priimtinas įkainio dydis. Jei įkainis būtų didesnis, ieškovė šios eilutės neginčytų, pats eilutės neskaidymas ieškovei nėra labai svarbus. Nagrinėjant bylą teisme ieškovė neįrodinėjo ieškinyje nurodyto deklaratyvaus reikalavimo išskaidyti šią eilutę. Teismas padarė motyvuotą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijami maksimalūs įkainiai neatitinka realių rinkos kainų, remdamasis byloje pateiktų argumentų bei įrodymų visuma, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad sprendimas turi būti panaikintas dėl jo absoliutaus negaliojimo pagrindo. Ieškovės nurodytą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą galima taikyti tik tada, kai sprendimas yra visiškai be motyvų, o nepakankamas jo motyvavimas gali būti pripažintas esminiu pažeidimu, tačiau tik tada, kai sprendime neatsakyta į pagrindinius bylos aspektus. Ieškovės reikalavimas dėl aptariamos eilutės neskaidymo yra išvestinis.
Šalies argumentai
14.2. Ieškovė teigia, kad nurodęs, jog skaičiavimai su tam tikromis prielaidomis nėra priimtini, teismas paneigė jos galimybę ginti savo pažeistas teises. Tačiau ji yra ilgametė rinkos dalyvė, todėl turi pakankamai galimybių ir žinių tam, kad įrodytų byloje keliamus reikalavimus. Pati ieškovė pasirinko, kokiomis priemonėmis įrodinėti savo reikalavimus. Ieškovė nurodo, kad teismas nepagrįstai nepaskyrė ekspertizės, tačiau nutyli, jog ji pateikė tokį prašymą pavėlavusi, o teismas atsisakė ekspertizę paskirti paprašęs atsakovių pateikti savo nuomonę ir atsižvelgdamas į tai, kad ekspertizė užvilkintų bylos nagrinėjimą.
14.3. Nurodydama, kad sistema „Sistela“ yra skirta ne tik statybos darbų skaičiuojamajai kainai nustatyti, bet ir projektavimo paslaugų kainai apskaičiuoti, ieškovė neatsižvelgia į teisės aktuose nustatytą statinių klasifikavimą. Atlikdama skaičiavimus, ieškovė naudoja objektyviai nepalyginamus objektus. Atsakovės išdėstė argumentus dėl galimybės naudoti šioje sistemoje esančius duomenis skaičiuojant skirstomojo dujotiekio, kaip inžinerinio tinklo, o ne statinio, projektavimo paslaugų kainą savo procesiniuose dokumentuose, o teismas juos tinkamai įvertino.
14.4. Nors ieškovė teigia, kad kitų jos nurodytų anksčiau atliktų pirkimų objektai iš dalies sutapo su ginčo pirkimų objektais ir galėjo būti lyginami, ji neatsižvelgė į tai, kad minėtais pirkimais buvo siekiama kartu įgyti projektavimo ir rangos darbus konkrečiuose objektuose, o šiuo atveju siekiama sudaryti tik ilgalaikes projektavimo paslaugų sutartis atitinkamoje teritorijoje. Net ir ieškovės nurodyti pirkimai, kuriuose buvo perkamos projektavimo paslaugos, buvo dėl konkrečių objektų, o ne ilgalaikių paslaugų kaip ginčo pirkimai. Objektinių ir ilgalaikių paslaugų pirkimų kainodaros skiriasi.
14.5. Ieškovė remiasi kasacinio teismo išaiškinimais, kad atsakovės nėra atleistos nuo pareigos įrodyti savo atsikirtimų į ieškinį pagrįstumą, tačiau pati ieškovė ir jos pasitelktas ekspertas teikė tik prielaidomis paremtus skaičiavimus, kuriuos teismas laikė nepakankamais siekiant pagrįsti ieškinio reikalavimus. Ieškovė neatsižvelgia į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad būtent perkančiajai organizacijai (perkančiajam subjektui) tenka pareiga nustatyti pirkimui skirtų lėšų sumą, kuri laikoma pagrįsta, kol neįrodyta kitaip. Tiekėjams tenka pareiga įtikinamai pagrįsti, kad nustatant kainą buvo akivaizdžiai nesilaikyta imperatyviųjų viešųjų pirkimų principų. Ieškovė, teikdama argumentus dėl atsakovių įrodinėjimo pareigos, netinkamai interpretuoja teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus. Kaip pripažino pati ieškovė, projektavimo paslaugos yra intelektinio pobūdžio ir kiekvienas rinkos dalyvis gali savarankiškai nustatyti savo kainodarą. Atsakovės neturi mokėti didesnės nei rinkos kainos dėl to, kad ieškovės kainodara dėl subjektyvių priežasčių yra nekonkurencinga.
14.6. Ieškovė teikė į bylą klaidingus duomenis dėl projektuotojo darbo užmokesčio – ji nurodė, kad skaičiuoja projektuotojo darbo užmokestį, bet pateikė įrodymus dėl projektų vadovui mokamo darbo užmokesčio. Ieškovė klaidingai nurodo, kad atsakovės teikė duomenis apie elektros inžinerijos projektuotojo darbo užmokestį, nes jos teikė duomenis apie elektros ir energetikos inžinerijos srityje dirbantiems projektuotojams mokamus atlyginimus. Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovės teikė tinkamus duomenis dėl topografinių projektų parengimo kainų. Ieškovės pateikti duomenys apie įkainių skaičiavimą yra nenuoseklūs ir pagrindžia tik aplinkybę, kad ji siekia dirbtinai padidinti savo tariamai patiriamus kaštus. Teismas tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad ieškovės įrodymai apie darbo užmokesčius ir topografinių planų kainas nepagrindė jos teiginių dėl per mažų įkainių.
14.7. Ieškovės teiginius, esą atsakovė nepagrindė, kad rinkos dalyviams yra patogiau užtikrinti daugiau užsakymų didesnėje teritorijoje, paneigia pačios ieškovės raštas, kuriuo ji inicijavo anksčiau šalių sudarytų projektavimo sutarčių nutraukimą, nes kilo rizika neišnaudoti minimalių užsakymų kiekių. Tai paskatino pirkimuose apjungti teritorijas. Kaip teisingai nurodė teismas, ieškovė neįvardijo, kokie PĮ principai buvo pažeisti nesuskaidžius pirkimų, sprendimą neskaidyti pirkimų ji kvestionuoja vadovaudamasi tik savo individualia situacija (jos buveinė Vilniuje). Ieškovė remiasi Viešųjų pirkimų tarnybos išvada fragmentiškai, ignoruodama jai nepalankius teiginius. Pirkimai yra vykdomi per kvalifikacinę vertinimo sistemą, todėl juose gali dalyvauti tik perkančiojo subjekto kvalifikacinėje sistemoje esantys tiekėjai, tačiau ieškovė neatsižvelgia į šią aplinkybę ir remiasi tariamu bendro pobūdžio konkurencijos suvaržymu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
16. Centras, veikdamas kaip ESO įgaliotas asmuo, skelbiamų derybų būdu pagal kvalifikacijos vertinimo sistemą vykdo viešuosius pirkimus „(2022-ESO-816) DT ilgalaikės projektavimo paslaugos, Vilniaus ir Panevėžio regionai“ ir „(2022-ESO-819) DT ilgalaikės projektavimo paslaugos Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių regionai“, kurių metu siekiama įgyti gamtinių dujų skirstymo sistemų projektavimo paslaugas nurodytuose regionuose. Pirkimų techninėse specifikacijose nustatyta, kad pirkimais siekiamos įgyti dujotiekių ir (ar) jų įrenginių projektavimo paslaugos yra reikalingos gamtinių dujų skirstymo sistemoms plėtoti, naujiems vartotojams prijungti, esamam tinklui modernizuoti; pirkimų objektą sudaro projektavimo paslaugos ir visos papildomos paslaugos, susijusios su objektų įgyvendinimu, taip pat visos susijusios paslaugos, kurių būtinybė išaiškėja vykdant sutartį (techninių specifikacijų 5.1, 5.2 papunkčiai). Pagal pirkimų techninės specifikacijos 3.1 papunktį, mažiausias pirkimą laimėjusiam tiekėjui galimas pateikti užsakymų skaičius kiekviename iš pirkimų sudaro 10, didžiausias – 300 užsakymų per 3 metus. Pirkimų specialiųjų sąlygų 2.2 papunkčiuose atsakovės nustatė, kad pirkimų objektai nėra skaidomi į dalis, o pasiūlymų formų 2 prieduose – projektavimų paslaugų įkainių lentelėse – didžiausius priimtinus paslaugų įkainius.
17. Byloje pateikti Centro 2022 m. birželio 22 d. ir 2022 m. birželio 23 d. elektroniniai laiškai patvirtina, kad atsakovė pakvietė ieškovę teikti pasiūlymus ginčo pirkimuose. Tačiau ieškovė, susipažinusi su pirkimų dokumentais, 2022 m. birželio 30 d. ir 2022 m. liepos 1 d. pateikė dėl jų pretenzijas, kuriose pirkimų sąlygas ginčijo dviem aspektais:
17.1. ieškovė nesutiko su pirkimų sąlygomis, pagal kurias pirkimai nėra skaidomi į dalis, nurodydama, kad jie turėtų būti suskaidyti į dalis pagal atskirus regionus, o tiekėjams turi būti suteikta teisė pateikti pasiūlymus tiek vienai, tiek kelioms pirkimo dalims. Ieškovė nurodė, kad pagal techninėje specifikacijoje nurodytą paslaugų teikimo tvarką pirkimą laimėjęs tiekėjas, teikdamas paslaugas, turės vykti į rangos darbų atlikimo vietą, tačiau regionai, kuriuose turės būti teikiamos paslaugos, yra dideli, todėl mažesni rinkos dalyviai, veikiantys konkrečioje savivaldybėje ar konkrečiame regione, dėl papildomų kelionės kaštų objektyviai neturės galimybės tinkamai konkuruoti ar net pateikti pasiūlymo, juo labiau kad šiuo metu kuro kainos yra ypač didelės. Ieškovė nurodė, kad pirkimų objektą sudarančios paslaugos bus teikiamos pagal atskirus užsakymus, be to, anksčiau ESO sudarytos sutartys dėl analogiškų paslaugų apėmė mažesnius regionus, todėl pirkimų objektų suskaidymas nepažeis atsakovių interesų;
17.2. ieškovė nesutiko su pirkimų dokumentų (pasiūlymo formų 2 priedo) nuostatomis, reglamentuojančiomis didžiausius įkainius, kadangi, ieškovės vertinimu, jie neužtikrina net paslaugų teikimo savikainos. Šiuo aspektu ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovė netinkamai išskaidė projektavimo paslaugų dalis pagal įkainius pasiūlymo formos 2 priedo 19 eilutėje, kadangi visose kitose eilutėse minimali sąmatinė vertė ir maksimali sąmatinė vertė skiriasi apie 2 kartus, o 19 eilutėje šios vertės skiriasi 3,5 karto.
18. Išnagrinėjęs ieškovės pretenzijas, Centras 2022 m. liepos 12 d. raštais atmetė jas kaip nepagrįstas. Sprendimą atmesti ieškovės pretenzijas dėl pirkimų neskaidymo Centras motyvavo aplinkybėmis, kad pagal jo turimą patirtį vykdant 2020 metais pasirašytas analogiškas sutartis pirkimų objektą apimančiose teritorijose buvo gauta labai mažai užsakymų, todėl, skaidant pirkimo objektą į mažesnes teritorijas, pirkimo sutarties vykdymo metu tiekėjui gali būti pateikti tik keli užsakymai arba jis gali jų negauti, savo ruožtu sujungus pirkimų objektus perkantysis subjektas galės užtikrinti minimalų teikiamų užsakymų kiekį. Centras taip pat nurodė, kad pagal šiuo metu vyraujančią tendenciją naujai prijungiamų vartotojų (taigi, ir poreikio vykdyti projektavimo darbus) mažėja, be to, praktikoje jau buvo pasitaikę atvejų, kai sudarytos sutartys būdavo nutraukiamos dėl užsakymų trūkumo. Sprendimą netenkinti ieškovės pretenzijų dėl netinkamai nustatytų maksimalių įkainių Centras grindė aplinkybėmis, kad ieškovės pateikti skaičiavimai yra subjektyvūs, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis ir pateikti tik siekiant nustatyti ieškovei palankius įkainius, neatitinkančius rinkos kainų. Centras nurodė, kad konkretūs įkainiai pirkimo dokumentuose buvo nustatyti atsižvelgiant į anksčiau įvykdytus ir vykdomus pirkimus bei sutartis, be to, atsižvelgiant į rinkoje susidariusią ekonominę situaciją (infliacijos padidėjimą), pirkimo sąlygose visi maksimalūs įkainiai, lyginant su anksčiau turėtomis sutartimis, buvo padidinti 30 proc.
19. Centrui netenkinus ieškovės pretenzijų, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtais pirkimo specialiųjų sąlygų 2.2 papunkčius, kuriuose nustatyta, kad pirkimai nėra skaidomi į dalis, pasiūlymo formų 2 priedo 1, 4, 7, 10, 13, 16, 19, 22 eilučių nuostatas dėl maksimalių įkainių ir 19 eilutės nuostatą dėl sąmatinės vertės. Tačiau pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės pareikštų reikalavimų. Teismas vertino, jog atsakovės, atsižvelgdamos į turimą patirtį vykdant tapačias sutartis, pagrįstai neskaidė pirkimų į dalis pagal teritorijas ir nustatė tokias pirkimų objektų apimtis, kad pirkimus laimėję tiekėjai galėtų tikėtis gauti realių užsakymų, o ieškovė, nurodydama priešingai, nepagrindė savo pozicijos. Teismas taip pat vertino, kad ieškovė pakankamai nepagrindė ir savo teiginių dėl netinkamai nustatytų maksimalių įkainių – savo poziciją šiuo klausimu ieškovė grindė subjektyviais ir prieštaringais skaičiavimais, neatspindinčiais objektyviai rinkoje susiklosčiusios situacijos, o jos pateikta eksperto parengta konsultacinė išvada siekiama pagrįsti ne rinkoje esančias kainas, bet tai, jog pirkimuose nustatyti įkainiai neatitinka ieškovės nurodytų pirkimo sutarčių vykdymo sąnaudų, be to, ji yra parengta vadovaujantis šiuo atveju neaktualiais „Sistela“ bendraisiais ekonominiais normatyvais statybos kainai nustatyti.
20. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, atmesdamas jos argumentus dėl pirkimų dokumentų nuostatų, reglamentuojančių maksimalius įkainius, nepagrįstumo, netinkamai įvertino ieškovės pateiktus įrodymus, vadovavosi vien tik atsakovių, kurios pačios neįrodinėjo nustatytų įkainių pagrįstumo, tačiau tik kritikavo ieškovės išdėstytus skaičiavimus, argumentais, o ieškovės iškelto klausimo dėl pasiūlymo formos 2 priedo 19 eilutės neskaidymo neteisėtumo net nevertino ir atmetė be jokių argumentų. Ieškovė taip pat nurodo, kad, pripažindamas pagrįstu atsakovių sprendimą neskaidyti pirkimų į dalis, teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovių argumentais apie poreikį užtikrinti minimalų užsakymo kiekį, tinkamai neįvertino Viešųjų pirkimų tarnybos išvadoje nurodytų argumentų ir sąlygų, kurios turi būti nustatytos siekiant pagrįsti sprendimą neskaidyti pirkimų į dalis. Esant tokioms aplinkybėms, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka turi būti įvertina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje šalių pateiktus argumentus ir įrodymus, pagrindžiančius ieškovės ginčijamų maksimalių įkainių ir sprendimo neskaidyti pirkimų į dalis pagrįstumą.
Dėl pirkimų sąlygų, reglamentuojančių maksimalius įkainius, teisėtumo ir ieškovės reikalavimo panaikinti teismo sprendimą dėl jo absoliutaus negaliojimo pagrindo
21. PĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog perkantysis subjektas turi užtikrinti, kad vykdant pirkimą būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Ši perkančiojo subjekto pareiga yra universali ir taikoma visose pirkimo stadijose, todėl perkantysis subjektas turi užtikrinti šių principų įgyvendinimą, be kita ko, ir rengdamas pirkimo dokumentus, kurie, pagal PĮ 48 straipsnio 4 dalį, turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkantysis subjektas – nupirkti tai, ko reikia. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad perkančiosios organizacijos (perkantieji subjektai), laikydamosi teisės aktų nuostatų, privalo nustatyti pirkimo sąlygas taip, kad šiomis būtų neperžengtos joms įstatymo suteiktos diskrecijos ribos, nepagrįstai nebūtų suvaržytos tiekėjų, iš tiesų galinčių tinkamai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, teisės, ūkio subjektų konkurencija. Tik taip veikdamos perkančiosios organizacijos turi teisę nustatyti atitinkamas pirkimo sąlygas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-690/2015).
22. Vadovaujantis PĮ 107 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tiekėjas, kuris mano, kad perkantysis subjektas nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ir taip pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą, dėl perkančiojo subjekto sprendimų, kurie neatitinka šio įstatymo reikalavimų, panaikinimo ar pakeitimo. Pagal aptariamą nuostatą tiekėjams, ginantiems savo subjektinę teisę varžytis dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo, yra suteikta galimybė ginčyti ir perkančiojo subjekto nustatytas pirkimo sąlygas. Tiekėjo teisė ginčyti perkančiosios organizacijos (perkančiojo subjekto) veiksmus (taip pat ir nustatytas pirkimo sąlygas) yra siejama su intereso sudaryti viešojo pirkimo sutartį gynimu, kai dėl perkančiosios organizacijos veiksmų atitinkamas tiekėjas neteisėtai ribojamas ar jam neleidžiama sudaryti sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019).
23. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tiekėjas, ginčydamas konkrečias pirkimo sąlygas, be kita ko, gali ginčyti ir pirkimui skirtų lėšų sumą, kai ji kaip pirkimo sąlyga išviešinta pirkimo dokumentuose. Su tokia sąlyga nesutinkančiai ieškovei tenka pareiga pagrįsti jos neteisėtumą, t. y. perkančiosios organizacijos nustatytos pirkimui skirtų lėšų sumos nepagrįstumą. Vis dėlto kasacinis teismas šiuo aspektu taip pat išaiškino, kad, nors tiekėjams iš principo pripažįstamas teisinis suinteresuotumas ginčyti, jų manymu, neteisingai nustatytą reikalavimą pateikti pasiūlymo kainą, ne didesnę už nurodytą pirkimo sąlygose, o perkančiųjų organizacijų diskrecija šioje srityje nėra beribė, atsižvelgiant į viešąją valdžią ir atitinkamą veiklą įgyvendinančių subjektų funkcijas, inter alia (be kita ko), dėl viešųjų finansų panaudojimo, būtent perkančiosioms organizacijoms tenka atsakomybė nustatyti pirkimui skirtų lėšų sumą, kuri laikoma pagrįsta, kol neįrodoma kitaip. Vadinasi, tiekėjams tenka įrodinėjimo pareiga patikimai ir įtikinamai parodyti, kad konkrečiu atveju buvo akivaizdžiai nesilaikyta imperatyviųjų viešųjų pirkimų principų. Tokia kasacinio teismo pozicija, inter alia, pagrįsta pagal analogiją taikytinais konstitucinėje doktrinoje suformuluotais aiškinimais, kad tik vykdomajai valdžiai yra priskirti įgaliojimai planuoti ir skirti viešuosius finansus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-969/2022).
24. Formuodamas praktiką aptariamu klausimu, kasacinis teismas taip pat nurodė, kad perkančioji organizacija (perkantysis subjektas) nėra atleista nuo pareigos įrodyti savo atsikirtimų į ieškinio argumentus pagrįstumą, tačiau tam, kad būtų galima padaryti pagrįstą išvadą dėl perkančiosios organizacijos nustatytos pirkimui skirtų lėšų sumos nepagrįstumo, tiekėjui nepakanka pateikti abstrakčių, prielaidomis paremtų duomenų. Priešingai, tokiu atveju būtina pateikti (arba teikti teismui prašymą išreikalauti įrodymus) konkrečius skaičiavimus, sąmatas, iš kurių būtų galima spręsti dėl atitinkamu metu rinkoje egzistuojančių tokio pobūdžio paslaugų teikimo sąnaudų, duomenis dėl konkrečių perkamų paslaugų (darbų) apimties, konkrečiais argumentais bei įrodymais pagrįsti aktualumą retrospektyvinių kitų sutarčių duomenų (pirmiau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis). Taigi, tiekėjui, ginčijančiam sąlygas dėl pirkimui skirtų lėšų pagrįstumo, tenka pareiga pagrįsti konkrečiais duomenimis ir įrodyti, kad perkantysis subjektas, įgyvendindamas jam priskirtą diskrecijos teisę nustatyti didžiausius jam priimtinus įkainius, neatsižvelgė į viešųjų pirkimų principus ir nustatė įkainius netinkamai. Savo ruožtu perkančiajam subjektui, nesutinkančiam su tiekėjo nurodytais argumentais dėl nustatytos pirkimui skirtos sumos nepagrįstumo, tenka pareiga įrodyti savo atsikirtimus į tiekėjo argumentus.
25. Nagrinėjamu atveju ieškovė, ginčydama pasiūlymo formos 2 priede (projektavimo paslaugų įkainių lentelėse) nustatytus didžiausius įkainius ir įrodinėdama, kad jie nėra pakankami siekiant įvykdyti pirkimų sutartis, poziciją grindė duomenimis ir skaičiavimais apie sutartims įvykdyti reikalingas kuro sąnaudas, darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudas ir topografinių nuotraukų parengimo kainas. Pavyzdžiui, grįsdama kuro sąnaudas, ieškovė pateikė skaičiavimus, kiek ji, turėdama biurą Vilniuje, vidutiniškai patirtų kelionės išlaidų, atsižvelgiant į tai, kad vidutiniškai važiuojant 100 km atstumą yra sunaudojama 10 l kuro, 1 l kuro kaina sudaro 2 Eur, o pagal jos taikomą praktiką, siekiant parengti vieną projektą, reikia bent 4 kartus nuvykti į objektą; grįsdama savo poziciją dėl darbuotojams mokėtino darbo užmokesčio, ieškovė pateikė pažymas, kad jos įdarbintam projektų vadovui mokamas darbo užmokestis sudaro 2 800 Eur per mėnesį neatskaičius mokesčių ir skaičiavimuose vertino, kad jo darbo dienos atlygis neatskaičius mokesčių sudaro 140 Eur; grįsdama poziciją dėl topografinės nuotraukos parengimo sąnaudų ji pateikė UAB „Geodezinis standartas“ komercinį pasiūlymą, kuriame nurodyta, kad 1 ha ploto teritorijos topografinės nuotraukos parengimo kaina sudarytų 500 Eur ir pridėtinės vertės mokestį, bei UAB „Rasmata“ komercinį pasiūlymą, kuriame nurodyta, kad 1 ha ploto topografinės nuotraukos kaina užstatytoje teritorijoje siektų 500 Eur, neužstatytoje – 350 Eur. Ieškovė teigė, kad jos pateikti duomenys atspindi realias rinkos kainas ir pagrindžia, jog atsakovės nustatyti maksimalūs įkainiai nėra pakankami. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tinkamai ir išsamiai išnagrinėjęs visus šiuo klausimu byloje pateiktus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės pateikti duomenys ir kainos skaičiavimai yra subjektyvūs, prieštaringi ir neįrodo realių rinkos kainų.
26. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės pateikti duomenys apie pirkimus laimėjusių tiekėjų galimas patirti kuro sąnaudas neatspindi objektyvios rinkoje susiklosčiusios situacijos, bet apibūdina tik individualią ieškovės praktiką. Ieškovė nepagrindė, kad ir kiti tiekėjai naudoja analogiškus automobilius ir patiria tapačias degalų sąnaudas atitinkamam kilometrų kiekiui, kad jie, rengdami projektą, tiek pat kartų vyksta į objektą, neatlieka dalies darbų nuotoliniu būdu ir pan., o jos pateikti skaičiavimai, kaip minėta, yra atlikti atsižvelgiant į tai, kad pati ieškovė turi buveinę Vilniuje. Pažymėtina, kad ieškovė iš esmės neginčija šių pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių apeliaciniame skunde ir nepaaiškina, kodėl, jos vertinimu, būtent jos pateikti individualūs duomenys apie kelionių išlaidas turėtų būti vertinami kaip objektyvūs ir atspindintys situaciją rinkoje.
27. Ieškovė taip pat neįrodė, kad jos pateikti duomenys apie projektuotojo darbo užmokestį yra objektyvūs. Nors ieškovė, kaip minėta, buvo pateikusi teismui įrodymus apie jos projektų vadovui mokamą darbo užmokestį, pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar jos pateikta informacija apie pirkimo sutarčių vykdytojams mokamą darbo užmokestį atspindi rinkoje taikomas kainas, pagrįstai įvertino ir atsakovių pateiktus viešai prieinamus duomenis, kad vidutinis projektuotojo inžinieriaus (elektros ir energetikos inžinerija) darbo užmokestis yra mažesnis ir sudaro nuo 817 Eur iki 1 567 Eur, o pačios ieškovės jos darbuotojams mokamas vidutinis darbo užmokestis pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) turimus duomenis sudaro 1 468,97 Eur. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad grįsdama projektuotojo darbo užmokesčio sąnaudas, ieškovė pateikė duomenis ne apie projektuotojams, bet apie projektų vadovams mokamą atlyginimą. Atitinkamai, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės pateikti projektuotojų darbo užmokesčio skaičiavimai nepagrindžia pirkimo dokumentuose nurodytų įkainių netinkamumo.
28. Ieškovė šiuo aspektu apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai vertino vidutinį jos mokamo atlyginimo dydį, o ne jos nurodytą konkrečiam specialistui mokamo darbo užmokesčio dydį, kadangi, viena vertus, VSDFV pateikta informacija atspindi darbuotojams mokamą darbo užmokestį atskaičius mokesčius, o ieškovės skaičiavimuose yra naudojami duomenys apie darbo užmokestį neatskaičius mokesčių, antra vertus, ieškovė turi 40 darbuotojų, kurių darbo užmokesčiai yra skirtingi ir priklauso nuo jų einamų pareigų. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad, siekiant tinkamai įvykdyti projektus, bus reikalingas ir projektų vadovas, todėl teismas turėjo vertinti ir šiam darbuotojui mokėtiną darbo užmokestį. Tačiau tokie ieškovės samprotavimai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo.
29. Ieškovės teiginiai, kad VSDFV teikia informaciją apie bendrovių mokamą darbo užmokestį atskaičius mokesčius, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais, o atsakovių atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti viešai prieinami duomenys iš VSDFV interneto svetainės sudaro pagrindą padaryti priešingą išvadą, jog VSDFV teikia informaciją apie darbo užmokestį neatskaičius mokesčių. Ieškovės argumentai, kad teismas turėjo vadovautis jos pateiktais duomenimis apie konkrečiam darbuotojui mokamą darbo užmokestį, o ne apie visų darbuotojų, einančių skirtingas pareigas ir gaunančių skirtingą atlygį, darbo užmokesčio vidurkį, taip pat nėra pagrįsti, nes ieškovė kaip projektuotojo darbo užmokesčio sąnaudas naudojo ne projektuotojo, bet projektų vadovo darbo užmokesčio dydį, kuris, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, yra faktiškai dvigubai didesnis nei visų ieškovės darbuotojų atlygio vidurkis. Nors ieškovė apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodė, kad vykdant pirkimų sutartis bus reikalingas projektų vadovas, ji išsamiau nepagrindė šio teiginio, be to, ieškovė neargumentavo poreikio pasitelkti projekto vadovą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad pati ieškovė apeliaciniame skunde pripažino, jog projekto vadovas – tai aukštesnės kvalifikacijos specialistas, kuriam yra mokamas didesnis darbo užmokestis. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neturėjo pagrindo remtis išimtinai tik ieškovės pateiktais duomenimis apie šiam specialistui, o ne projektuotojui, mokamą darbo užmokestį ir pagrįstai vertino byloje pateiktų įrodymų visumą.
Žemesnės instancijos teismas
30. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovės pateikti duomenys apie jos mokėtiną darbo užmokestį nepagrindžia atsakovių nustatytų maksimalių įkainių netinkamumo, nepaneigia ir ieškovės teiginiai, jog teismas šiuo atveju nepagrįstai vadovavosi atsakovių pateiktais viešai prieinamais duomenimis apie elektros inžinerijos projektuotojo darbo užmokestį, kai pirkimuose yra siekiama įgyti dujotiekio projektavimo paslaugas. Priešingai nei teigia ieškovė, iš atsakovių pateiktų duomenų, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, matyti, kad teismo sprendime vertintas darbo užmokestis yra mokamas ne tik elektros inžinerijos projektuotojams, bet ir energetikos inžinerijos projektuotojams. Ieškovė nepagrindė konkrečiais įrodymais, kad rinkoje dujotiekio projektuotojams mokamas darbo užmokestis yra iš esmės kitoks, nei nurodė atsakovės ar kad vidutinis šiems specialistams mokamas darbo užmokestis atitinka jos nurodytą projektų vadovo darbo užmokestį. Taigi, ieškovė neįrodė, kad būtent jos nurodytas projekto vadovo darbo užmokestis atspindi rinkoje projektuotojams mokamo darbo užmokesčio dydį.
31. Ieškovės pateikti duomenys apie rinkoje siūlomas kainas už topografinių nuotraukų parengimą taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovių nustatyti didžiausi įkainiai yra nepagrįsti. Kaip minėta pirmiau, ieškovė pateikė byloje duomenis, kad 1 ha ploto teritorijos topografinės nuotraukos parengimo kaina sudaro 500 Eur. Iš ieškovės pateiktų skaičiavimų matyti, kad nustatydama atitinkamo dydžio teritorijos topografinės nuotraukos parengimo kainą, ieškovė už kiekvieną papildomą ploto hektarą didina kainą 500 Eur, t. y. ieškovė nurodo, kad 2 ha ploto teritorijos topografinės nuotraukos parengimas kainuotų 1 000 Eur, 100 ha ploto – 50 000 Eur ir pan. Tačiau atsakovės pateikė teismui įrodymus, kad dalis tiekėjų teikia topografinių nuotraukų parengimo paslaugas už mažesnę, nei nurodo ieškovė, kainą. Pavyzdžiui, atsakovės pateikė duomenis, kad vienos bendrovės siūloma kaina už didesnės nei 0,5 ha teritorijos topografinės nuotraukos parengimą prasideda nuo 225 Eur (neįskaitant mokėtino pridėtinės vertės mokesčio), o už kiekvieną papildomą hektarą yra mokama po 135 Eur; kita bendrovė siūlo parengti neužstatytos teritorijos iki 0,5 ha ploto topografinę nuotrauką už 200 Eur, užstatytos – 220–240 Eur, neužstatytos 0,5–1 ha ploto teritorijos topografinę nuotrauką už 200–220 Eur, užstatytos – už 240–300 Eur ir pan. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės nurodytas kainas, taip pat pažymėjo, kad pati ieškovė vykdo sutartis, kuriose yra nustatyti žymiai mažesni topografinių planų parengimo įkainiai ir ji nepateikė patikimų duomenų, jog jie faktiškai itin padidėjo.
32. Apeliaciniame skunde ieškovė, ginčydama teismo šiuo aspektu padarytas išvadas, nurodė, kad teismas neįvertino to, jog atsakovių nurodytos kainos yra pateiktos dėl mažesnių, iki 10 ha ploto topografinių nuotraukų parengimo, o vykdant pirkimus turės būti rengiamos ir didesnės (14, 50 ar 100 ha ploto) topografinės nuotraukos, be to, ieškovės vertinimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės ir atsakovių nurodytos kainos yra iš esmės panašios tarpusavyje. Tačiau ieškovės teiginius, kad jos ir atsakovių nurodytos topografinių nuotraukų parengimo kainos yra panašios, paneigia pačios ieškovės apeliaciniame skunde pateiktoje lentelėje, kurioje yra lyginamos kainos, užfiksuoti duomenys. Pavyzdžiui, šioje lentelėje nurodyta, kad 2 ha ploto teritorijos topografinio plano parengimo kaina pagal atsakovių ir ieškovės pateiktus duomenis sudarytų atitinkamai 550 Eur ir 1 000 Eur, 4 ha ploto – 850 Eur ir 2 000 Eur, 7 ha – 850 Eur ir 3 500 Eur. Pažymėtina, kad šioje lentelėje, nurodydama atsakovių pateiktus duomenis apie rinkoje siūlomus įkainius, ieškovė nurodė didžiausius galimus įkainius užstatytose teritorijose, nors pagal atsakovių pateiktus duomenis šios kainos gali būti mažesnės. Nors atsakovės iš tikrųjų nepateikė konkrečių įkainių, taikytinų rengiant didesnės nei 10 ha ploto teritorijos planus, jų pateikti duomenys apie topografinės nuotraukos parengimo kainos didėjimą didėjant teritorijos plotui sudaro pagrindą padaryti labiausiai tikėtiną išvadą, kad ir didesnės teritorijos topografinio plano parengimo kaina bus mažesnė, nei nurodo ieškovė. Ieškovė teigia, kad teismas turėjo remtis jos nurodytomis topografinės nuotraukos parengimo kainomis dar ir dėl to, kad atsakovių nurodytų kainų galiojimo termino nėra įmanoma patikrinti, kai tuo tarpu ieškovė gavo pasiūlymus konkretiems pirkimams, tačiau ieškovės pateiktuose pasiūlymuose taip pat nėra nurodyta nei jokių duomenų apie ginčo pirkimus, nei pasiūlymų galiojimo termino.
33. Be pirmiau aptartų duomenų, siekdama įrodyti, jog pirkimuose nustatyti maksimalūs įkainiai yra nepagrįsti, ieškovė pateikė ir UAB „Forensic and Investigation Services“ 2022 m. rugsėjo 22 d. konsultacinę išvadą, kurioje tyrimą atlikęs specialistas nustatė, kad ieškovės ginčijami pirkimuose nustatyti maksimalūs įkainiai neatitinka rinkos kainų ir kad paslaugų tiekėjas, laimėjęs pirkimus (ar vieną iš jų) pagal nustatytus didžiausius įkainius, neužtikrintų būtinų darbo sąnaudų ir kitų išlaidų, reikalingų projektavimo darbams atlikti, kompensavimo. Iš konsultacinėje išvadoje išdėstytų aplinkybių matyti, kad tokias išvadas tyrimą atlikęs specialistas padarė palyginęs ginčijamus projektavimo įkainius ir projektavimo įkainius, apskaičiuotus pagal programoje „Sistela“ pateikiamus bendruosius ekonominius normatyvus statinių statybos skaičiuojamosioms kainoms nustatyti; įvertinęs ieškovės pateiktą informaciją apie atsakovių anksčiau vykdytus pirkimus, neįvykusius dėl to, kad jų dalyviai pasiūlė per dideles kainas, kurios viršijo perkančiojo subjekto suplanuotą pirkimo sumą; įvertinęs ieškovės pateiktą informaciją dėl projektavimo paslaugų savikainos. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ir šis ieškovės pateiktas įrodymas nepatvirtinta jos pozicijos pagrįstumo.
34. Visų pirma, nei tyrimą atlikęs specialistas, nei ieškovė nepagrindė, kad nustatant dujotiekio projektavimo paslaugų kainą yra pagrįsta taikyti „Sistela“ bendruosius ekonominius normatyvus, kurie yra taikomi statinių statybos skaičiuojamosioms kainoms nustatyti, nors šiuo atveju pirkimais siekiama įgyti inžinerinių tinklų (dujotiekio) projektavimo paslaugas. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad specialistas konsultacinėje išvadoje paaiškino, jog „Sistela“ normatyvai yra taikomi ir projektavimo kainai apskaičiuoti, tačiau specialisto išvadoje nurodyti duomenys sudaro pagrindą vertinti, kad jo naudoti projektavimo įkainiai yra taikomi projektuojant statinius, o ne inžinerinius tinklus. Ieškovė apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir įrodymų, kad statinių projektavimo kainų normatyvai yra taikomi projektuojant ir paprastesnius objektus, tokius kaip inžineriniai tinklai. Todėl specialisto padaryta išvada, kad programoje „Sistela“ nurodyti įkainiai yra žymiai didesni nei pirkimuose nustatyti įkainiai, nesudaro pagrindo vertinti, kad pirkimuose nustatyti įkainiai neatitinka rinkoje taikomų dujotiekio tinklų, o ne statinių projektavimo kainų.
35. Antra, specialisto padarytų išvadų, kad ginčo pirkimuose nurodyti įkainiai yra nepagrįsti, nepatvirtina ir konsultacinėje išvadoje nurodyta informacija apie kitus atsakovių vykdytus pirkimus, kurie buvo nutraukti tiekėjams pasiūlius juose per dideles kainas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirkimai, kuriuos vertino specialistas, nebuvo tapatūs ginčo pirkimams – vien tik projektavimo paslaugas buvo siekiama įgyti vos dviejuose konsultacinėje išvadoje nurodytuose pirkimuose, kituose pirkimuose buvo siekiama įgyti ne tik projektavimo, tačiau ir rangos paslaugas; be to, kaip teisingai nurodė atsakovės, specialistas neatsižvelgė į tai, kad visi minėti pirkimai buvo vykdomi dėl konkrečių darbų, kurių atlikimo vieta, apimtis ir pan. buvo žinomi iš anksto, o ginčo pirkimais yra siekiama išrinkti tiekėjus, su kuriais bus sudarytos ilgalaikės projektavimo sutartys. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad konsultacinėje išvadoje nėra atlikta iš esmės jokio tyrimo ir vertinimo dėl nurodytų pirkimų tapatumo ginčo pirkimams ir jų nutraukimo aplinkybių, o išvada, kad tiekėjai negali suteikti paslaugų už atsakovių nurodytas kainas, yra padaryta vien tik išvardijus minėtus pirkimus ir deklaratyviai nurodžius jų nutraukimo priežastis.
36. Galiausiai pagrindą abejoti konsultacinėje išvadoje atlikto tyrimo objektyvumu ir padarytais apibendrinimais sudaro ir tai, kad šią išvadą parengęs specialistas, vertindamas projektavo paslaugų savikainą, neatliko objektyvaus tyrimo, tačiau vadovavosi vien tik pačios ieškovės nurodytais duomenimis apie jos faktiškai planuojamas patirti sąnaudas, teikiant pirkimuose siekiamas įgyti paslaugas. Pavyzdžiui, konsultacinėje išvadoje būtent pagal ieškovės pateiktus duomenis apskaičiuotos laiko sąnaudos, reikalingos atitinkamam dujotiekiui suprojektuoti, taikytas jos nurodytas projekto vadovo ir projektuotojo darbo užmokestis, taip pat topografinių planų parengimo kainos, o kuro sąnaudos, apskaičiuotos vadovaujantis ieškovės pateiktais duomenimis apie atstumus nuo jos buveinės ir įvertinus jos pateiktus duomenis, kad siekiant parengti projektą reikalinga 4 kartus nuvykti į teritoriją, kurioje vykdomi projektavimo darbai. Konsultacinėje išvadoje iš esmės nėra vertinama, ar ieškovės pateikti duomenys atitinka realią rinkoje susiklosčiusią situaciją, o jos nurodytos sąnaudų skaičiavimo metodikos – tokiu atveju rinkoje taikomas metodikas, taip pat nėra įvertinti anksčiau šioje nutartyje aptarti duomenys apie vidutinius projektuotojams mokamus darbo užmokesčius, siūlomas mažesnes topografinių nuotraukų parengimo kainas ir pan. Sprendimas remtis ieškovės pateiktais duomenimis konsultacinėje išvadoje yra pagrįstas teiginiu, kad ieškovė – tai verslo subjektas, todėl dėl verslo logikos ir būtinybės išlikti konkurencinga ji turi įgyti resursus savo teikiamoms paslaugoms už kuo mažesnes kainas. Atsižvelgdamas į tai, specialistas vertino, kad objektyviai ieškovės nurodyta paslaugų savikaina ir jos faktiškai uždirbamas pelno procentas parodo rinkos kainą. Vis dėlto tokios prielaidos savaime nepatvirtina, kad ieškovės pateikta informacija yra objektyvi. Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti deklaratyvūs argumentai nepaneigia nurodytų konsultacinės išvados turinio trūkumų.
37. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nagrinėjamu atveju neįrodė, jog atsakovių pirkimuose nustatyti maksimalūs įkainiai yra nepagrįsti. Ieškovė nepateikė duomenų apie realią rinkoje susiklosčiusią situaciją, tačiau rėmėsi duomenimis ir skaičiavimais, atspindinčiais jos individualią situaciją ir paremtais jos pačios taikoma praktika, kurie negali būti vertinami kaip kriterijus, objektyviai patvirtinantis nustatytų įkainių neteisėtumą. Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad ir atsakovės tinkamai neįvykdė joms tenkančios įrodinėjimo pareigos, nes jos nepagrindė konkrečių įkainių, bet tik kritikavo ieškovės išdėstytus argumentus, taip pat nėra pagrįsti. Atsakovės šiuo atveju pagrindė, kad, atsižvelgdamos į rinkos kainų pokyčius ir svyravimus, nustatydamos įkainius, jos padidino 30 proc. ankstesnėse sutartyse nustatytus įkainius. Be to, atsakovės pateikė argumentus ir įrodymus, pagrindžiančius jų atsikirtimus į ieškovės nurodytus teiginius.
38. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė ieškovė, šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl jo absoliutaus negaliojimo pagrindo, kadangi teismas neišnagrinėjo ieškovės reikalavimo pripažinti neteisėtu pasiūlymų formos 2 priedo 19 eilutės nuostatas dėl sąmatinės vertės. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad absoliučiais pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kasacinis teismas, aiškindamas šią CPK nuostatą, yra nurodęs, kad absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-823/2020).
39. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė, teikdama ieškinį, prašė pripažinti negaliojančiomis pasiūlymo formų 2 priedo 19 eilutės nuostatas tiek dėl to, jog jose įrašyti maksimalūs įkainiai yra nepagrįsti, tiek ir dėl to, kad šioje eilutėje yra nustatytos kitokios (didesnės), nei kitose eilutėse, sąmatinės vertės ribos (kitose eilutėse minimali sąmatinė vertė ir maksimali sąmatinė vertė skiriasi apie 2 kartus, pavyzdžiui, 25 000 Eur ir 50 000 Eur, o 19 eilutėje minimali sąmatinė vertė ir maksimali sąmatinė vertė skiriasi 3,5 karto, nuo 700 000 Eur iki 2 500 000 Eur). Tačiau kituose teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovė įrodinėjo tik jos ginčijamų įkainių neteisėtumą ir plačiau nedetalizavo argumento, kad 2 priedo 19 eilutė buvo išskaidyta netinkamai. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad esminis ieškovės reikalavimas dėl aptariamos nuostatos buvo susijęs su tuo, jog joje nustatyti įkainiai yra neteisėti, ir šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo. Pirmosios instancijos teismui išsprendus ieškovės reikalavimą dėl pasiūlymo formų 2 priedo 19 eilutės teisėtumo, nėra pagrindo vertinti, kad egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad perkančiajam subjektui nėra nustatyta pareiga nustatyti maksimalius įkainius būtent ieškovės nurodytu būdu, t. y. nustatant proporcingus intervalus, todėl aplinkybė, kad vienoje iš eilučių didžiausią ir mažiausią sąmatines vertes skiria didesnis intervalas nei kitose eilutėse, savaime nedaro šios nuostatos neteisėta. Kitų aplinkybių, patvirtinančių šios nuostatos neteisėtumą, ieškovė nenurodė.
Dėl sprendimo neskaidyti pirkimų objektų į dalis teisėtumo
40. PĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo pagrindu vykdomi pirkimai gali būti atliekami skaidant pirkimo objektą į dalis, kurių kiekvienai numatoma sudaryti atskirą pirkimo sutartį, ir apibrėžiant šių dalių apimtį ir dalyką. Taigi, kitaip nei Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – VPĮ), PĮ tiesiogiai nėra nustatyta perkančiųjų subjektų pareiga atitinkamais atvejais privalomai skaidyti pirkimo objektą į dalis arba pirkimo dokumentuose nurodyti pagrįstas aplinkybes, dėl kurių skaidyti pirkimą į dalis nėra tikslinga. PĮ projekto aiškinamajame rašte toks reglamentavimas aiškinamas tuo, kad komunalinio sektoriaus pirkimų reguliavimas yra liberalesnis nei klasikiniame sektoriuje. Vis dėlto šio įstatymo aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad, siekdami padidinti konkurenciją komunalinio sektoriaus pirkimuose, paskatinti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių dalyvavimą, perkantieji subjektai gali skaidyti pirkimo objektą į dalis. Aiškinamajame rašte nurodyta, jog pirkimo objektas gali būti skaidomas į dalis kiekybiniu pagrindu, kad pirkimo sutarties apimtys atitiktų smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių pajėgumus, kokybiniu pagrindu, kad būtų atsižvelgiama į smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių specializaciją ir jų veiklos sektorių, ar pagal skirtingus pirkimo objekto įgyvendinimo etapus. Vadinasi, nepaisant to, kad PĮ nėra tiesiogiai nustatyta perkančiojo subjekto pareiga skaidyti pirkimą į dalis, toks pirkimų vykdymo būdas, padedantis įtraukti į pirkimus mažąsias ir vidutines įmones ir didinti konkurenciją pirkimuose, šiame sektoriuje taip pat yra skatinamas.
41. Siekis didinti konkurenciją komunalinio sektoriaus vykdomuose pirkimuose, įtraukti juose dalyvauti mažas ir vidutines įmones, atsispindi ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB. Šios direktyvos, kurios nuostatos yra įgyvendinamos PĮ, konstatuojamosios dalies 87 punkte, be kita ko, nurodyta, kad viešieji pirkimai turėtų būti pritaikyti mažų ir vidutinių įmonių poreikiams, o perkantieji subjektai turėtų būti skatinami naudotis Gerosios patirties kodeksu, nustatytu 2008 m. birželio 25 d. Komisijos tarnybų darbiniame dokumente „Europos gerosios patirties kodeksas, kuriuo siekiama suteikti mažoms ir vidutinėms įmonėms daugiau galimybių sudaryti viešųjų pirkimų sutartis“, kuriame pateikiamos rekomendacijos, kaip taikant viešųjų pirkimų sistemą suteikti mažosioms ir vidutinėms įmonėms daugiau galimybių dalyvauti viešuosiuose pirkimuose; tuo tikslu turėtų būti aiškiai nustatyta, kad sutartys gali būti skaidomos į pirkimo dalis. Šioje direktyvoje taip pat nurodyta, jog valstybėms narėms turėtų būti leidžiama padaryti daugiau, kad mažosioms ir vidutinėms įmonėms būtų lengviau dalyvauti viešųjų pirkimų rinkoje, nustatant pareigą svarstyti sutarties skaidymo į pirkimo dalis, sudarant mažesnes sutartis, tikslingumą, nustatant perkantiesiems subjektams reikalavimą pagrįsti sprendimą neskaidyti sutarčių į pirkimo dalis arba nustatant, kad skaidymas į pirkimo dalis tam tikromis sąlygomis yra privalomas.
42. Kasacinio teismo praktikoje viešųjų pirkimų skaidymas į dalis taip pat buvo pripažįstamas kaip skatinamas pirkimų organizavimo būdas dar tuo metu, kai tokio reikalavimo nebuvo nustatyta VPĮ. Kasacinis teismas, spręsdamas ginčus dėl pirkimo objektų sujungimo į vieną, išaiškino, kad nors nei VPĮ, nei kituose teisės aktuose perkančiosioms organizacijoms nenustatyta pareigos išskaidyti sudėtinį pirkimo objektą į kelis, tačiau tai nereiškia, jog jos šioje srityje turi visišką diskreciją. Atsižvelgiant į lygiateisiškumo ir skaidrumo principus, negalimas atskirų pirkimo objektų sujungimas į vieną, jeigu tai grindžiama tik perkančiosios organizacijos finansinių ir žmoniškųjų išteklių administravimo tikslais; atskirų pirkimo objektų sujungimas į vieną turi būti pagrįstas svarbiomis priežastimis, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad atskirų pirkimo objektų sujungimas į vieną lemia mažesnį dalyvių skaičių, nei jis būtų šiuos pirkimo objektus išskaidžius. Taigi, kelių pirkimo objektų sujungimo į vieną teisėtumo vertinimas pirmiausia priklauso nuo to, ar toks perkančiosios organizacijos sprendimas pagrįstas svarbiomis priežastimis (pagrindų pobūdžio vertinimas) ir ar šis sprendimas vienintelis galimas ir būtinas, ar norimo rezultato negalima pasiekti kitomis, mažiau varžančiomis priemonėmis (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015).
43. Aptartas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai sudaro pagrindą sutikti su Viešųjų pirkimų tarnybos išvadoje ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad komunalinių paslaugų sektoriuje vykdomiems pirkimams taikomas teisinis reglamentavimas negali būti vertinamas kaip suteikiantis teisę perkantiesiems subjektams apjungti bet kokio pobūdžio prekes, paslaugas ir darbus į vieną pirkimo objektą ir tokio pirkimo neskaidyti į dalis, ar sudarantis galimybes nevertinti neskaidymo įtakos konkretaus pirkimo efektyvumui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų tarnybos išvadoje pateiktais išaiškinimais, pagrįstai nurodė, kad neskaidant pirkimo objekto į dalis sumažėja galimybės dalyvauti pirkime smulkiam ir vidutiniam verslui, taip pat sumažėja tikimybė, jog tiekėjai, siekdami sudaryti sutartį, siūlys racionalesnes kainas. Nors PĮ nėra nustatyta pareiga perkantiesiems subjektams skaidyti šiame sektoriuje vykdomų pirkimų objektus į smulkesnes dalis, poreikis spręsti klausimą dėl pirkimų neskaidymo pagrįstumo kyla iš bendrųjų pirkimuose taikomų principų, kad pirkimuose neturi būti varžoma konkurencija ir turi būti sudarytos sąlygos dalyvauti pirkimuose smulkioms bei vidutinėms įmonėms.
44. Kaip minėta anksčiau, nagrinėjamu atveju atsakovės vykdo du pirkimus, kiekvieno iš kurių objektą sudaro analogiškos projektavimo paslaugos, kurios turės būti vykdomos teritorijoje, susidedančioje iš kelių regionų (Vilniaus ir Panevėžio; Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių). Todėl ieškovė šiuo atveju pagrįstai nurodo, kad kiekvieno iš atsakovių vykdomų pirkimų objektas iš esmės galėtų būti išskaidytas į mažesnes dalis pagal atskirus regionus. Atitinkamai, vertinant šią aplinkybę pirmiau aptarto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų kontekste, darytina išvada, kad ginčo pirkimų atveju atsakovių sprendimas neskaidyti jų objektų į dalis negali būti grindžiamas formaliu argumentu, jog PĮ nėra nustatyta tokia prievolė, tačiau turi būti pagrįstas realiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, rodančiomis, kad toks sprendimas yra racionalus ir pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje esantys duomenys tokias aplinkybes patvirtina.
45. Atsakovės sprendimą neskaidyti pirkimų objektų į mažesnes dalis grindžia argumentais, kad pagal turimą patirtį atitinkamose teritorijose, kuriose turės būti teikiamos pirkimų objektą sudarančios paslaugos, yra gaunama itin mažai užsakymų, todėl suskaidžius pirkimus į mažesnes dalis kiltų grėsmė, jog kai kuriuose regionuose bus nupirktas labai mažas paslaugų kiekis arba net gali susiklostyti situacija, kai tam tikrame regione paslaugos visai nebus nupirktos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovės anksčiau vykdė projektavimo paslaugų pirkimus, kurių objektą sudarančios paslaugos turėjo būti vykdomas mažesnėse teritorijose. Byloje pateiktos tipinės inžinerinių tinklų projektavimo sutartys patvirtina, kad ieškovė, kaip šių pirkimų laimėtoja, buvo sudariusi atskiras pirkimo sutartis dėl gamtinių dujų skirstymo sistemos projektavimo paslaugų teikimo Panevėžio ir Šiaulių regionuose. Tačiau pati ieškovė 2022 m. kovo 4 d. raštu kreipėsi į ESO su prašymu nutraukti šias sutartis prieš terminą bendru šalių sutarimu. Tokį prašymą ieškovė, be kita ko, grindė aplinkybėmis, kad ji yra gavusi labai mažai užsakymų pagal sutartis – pagal sutarčių nuostatas per laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 6 d. iki 2023 m. balandžio 6 d., t. y. per 3 metus, turėjo būti pateikta mažiausiai 30 užsakymų, tačiau faktiškai per beveik 2 sutarčių galiojimo metus užsakovė yra pateikusi vos 1 užsakymą Panevėžio regione ir nė vieno užsakymo Šiaulių regione. 2022 m. kovo 24 d. ieškovė ir ESO sudarė susitarimus, kuriais šios sutartys buvo nutrauktos prieš terminą. Tokios aplinkybės apie ankstesnę ESO patirtį vykdant mažesnėse teritorijose sudarytas pirkimo sutartis patvirtina atsakovių argumentus, kad suskaidžius pirkimus į dalis egzistuoja itin didelė rizika, jog tiekėjams nebus užtikrintas net minimalus užsakymų skaičius. Duomenų, kad šiuo metu faktinė situacija yra iš esmės pasikeitusi ir tiekėjai gali tikėtis gauti žymiai daugiau užsakymų atskiruose regionuose, byloje nėra. Tokių aplinkybių apeliaciniame skunde neįrodinėja ir ieškovė.
46. Pirmiau aptarti duomenys apie ankstesnių pirkimų sutarčių vykdymo aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą sutikti su atsakovių pozicija, kad sprendimas neskaidyti pirkimų objektų į dalis pagal atskirus regionus šiuo atveju yra ekonomiškai pagrįstas, racionalus ir priimtas siekiant užtikrinti tiekėjų interesus. Tiekėjų dalyvavimas viešojo pirkimo procedūrose nėra savitikslis. Tiekėjo teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu reiškia jo suinteresuotumą gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-255/2014), todėl pirkimų vykdymo būdas, kai potencialiems pirkimų laimėtojams nėra užtikrinama reali galimybė vykdyti sutartį, negali būti vertinamas kaip tinkamas. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, suskaidžius pirkimus į smulkesnes dalis pagal atskiras teritorijas, paslaugų tiekėjas privalėtų visą sutarčių galiojimo laikotarpį išlaikyti parengtus resursus, reikalingus sutartims įvykdyti, nors faktiškai jam galėtų būti pateikti vos keli užsakymai arba jis galėtų negauti nė vieno užsakymo.
47. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad faktiškai pirkimai galėtų būti įvykdyti ir jų neskaidant į dalis ir kad tai galimai neturėtų įtakos konkurencijos pirkimuose sumažėjimui, yra deklaratyvūs, nurodyti neatsižvelgiant į pirmiau aptartas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pirkimo sutarčių vykdymu, ir nepaneigia teismo išvados, jog sprendimas neskaidyti pirkimų šiuo atveju yra racionalus ir priimtas siekiant užtikrinti tiekėjų interesus. Tokios išvados nepaneigia ir ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad Viešųjų pirkimų tarnyba, teikdama išvadą šioje byloje, nurodė, jog pačios atsakovės gali nustatyti pirkimo dokumentuose minimalius užsakymų kiekius, todėl pirkimų neskaidymo nepagrindžia atsakovių teiginiai apie siekį užtikrinti minimalų užsakymų skaičių. Nors Viešųjų pirkimų tarnybos argumentas, kad atsakovės gali pačios nustatyti pirkimuose mažesnį minimalų užsakymų skaičių, yra pagrįstas, pirmiau aptarti duomenys apie ankstesnių sutarčių vykdymo aplinkybes rodo egzistuojant tikimybę, kad tam tikrose teritorijose sutarties galiojimo laikotarpiu gali būti negauta visai jokių užsakymų arba gautas itin mažas jų kiekis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pati ieškovė, šioje byloje įrodinėjanti, jog tiekėjai gali būti ne mažiau suinteresuoti dalyvauti pirkimuose, kurių objektą sudarančios paslaugos turėtų būti vykdomos mažesnėje teritorijoje, tačiau kuriuose minimalus užsakymų kiekis būtų mažesnis, pirmiau minėtame 2022 m. kovo 4 d. rašte dėl anksčiau sudarytų sutarčių nutraukimo nurodė, kad sutarčių, pagal kurias yra teikiama itin mažai užsakymų, vykdymas jai nėra naudingas – ji negauna pajamų, kurias tikėjosi gauti teikdama pasiūlymus ir sudarydama sutartis, be to, jai yra nenaudinga ir neefektyvu laikyti sukauptus pajėgumus, reikalingus sutarčių vykdymui, nors užsakymai nėra teikiami.
48. Pažymėtina tai, kad, kaip teisingai nurodė Viešųjų pirkimų tarnyba išvadoje, ieškovė, teigdama, jog atsakovės, neskaidydamos pirkimų objektų į dalis pagal atitinkamus regionus, pažeidė pirkimų principus, aiškiai neįvardijo, kaip šie pažeidimai pasireiškė, o jos nurodyta aplinkybė, kad ieškovės buveinė yra Vilniuje, todėl pasiūlymuose ji turi įvertinti išlaidas kurui, reikalingam vykstant į kitus regionus, savaime neįrodo sprendimo neskaidyti pirkimų objekto į dalis neteisėtumo ar jos negalėjimo pateikti pasiūlymus. Ieškovė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nepagrindė, kad ji nebūtų pajėgi suteikti techninėse specifikacijose nustatytus paslaugų kiekius atsakovėms neišskaidžius pirkimų pagal atskiras teritorijas. Savo ruožtu byloje esantys duomenys, kad ieškovė yra gana didelė įmonė, turinti, jos teigimu, 40 darbuotojų, taip pat kad ji jau anksčiau yra teikusi atitinkamas paslaugas ne Vilniaus regione, kur ji turi buveinę, bet Šiaulių ir Panevėžio regionuose, sudaro pagrindą daryti priešingą išvadą, jog pirkimų neišskaidymas neapribojo jos galimybės konkuruoti dėl sutarčių sudarymo.
Dėl procesinės bylos baigties
49. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai įvertino šalių pateiktus argumentus ir įrodymus dėl ginčijamų pirkimo sąlygų, teisingai pritaikė teisės aktų nuostatas ir pagrįstai netenkino ieškovės pareikštų reikalavimų. Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo jį panaikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.