Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-06-18 · Administracinė byla Nr. A-556-514-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-18
Bylos Nr.
A-556-514-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Medicinos tyrimų centras“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 – 514/2009Procesinio sprendimo kategorija 9.1; 9.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Medicinos tyrimų centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Medicinos tyrimų centras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. (04)-K3-315 iš dalies patvirtino Inspekcijos 2007 m. liepos 16 d. patikrinimo akto Nr. 20-07-41-4 nurodymus ir įpareigojo pareiškėją uždarąją akcinę bendrovę „Medicinos tyrimų centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Medicinos tyrimų centras“) sumokėti į biudžetą 37 013 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 3 677,20 Lt šio mokesčio delspinigių, 522 Lt įmokų į Garantinį fondą, 32,22 Lt šių įmokų delspinigių, 39 450 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 78 900 Lt šių įmokų baudos bei skyrė 11 104 Lt GPM baudą bei 67 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) 2007 m. gruodžio 24 d. sprendimu Nr. 69-294 patvirtino Inspekcijos 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (04)-K3-315.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2008 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. S-46 (7-10/2008) iš dalies panaikino VMI prie FM sprendimo Nr. 69-294 dalį dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 78 900 Lt VSD įmokų baudą, t. y. nurodymą sumokėti 78 900 Lt VSD įmokų baudą pakeitė į nurodymą sumokėti į biudžetą 19 725 Lt VSD įmokų baudą. Kitą VMI prie FM sprendimo Nr. 69-294 dalį patvirtino.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (b. l. 4-10) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Inspekcijos 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (04)-K3-315, VMI prie FM 2007 m. gruodžio 24 d. sprendimą Nr. 69-294 ir Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. S-46 (7-10/2008).

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos išvada, jog pareiškėjas prisidengdamas avanso ūkio išlaidoms išmokėjimu, realiai mokėjo darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas ir taip siekė išvengti mokesčių nuo šių išmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo. Pažymėjo, kad avanso ūkio išlaidoms sumos yra per daug mažos, kad galėtų būti laikomos su darbo santykiais susijusiomis išmokomis. Pareiškėjo tvirtinimu, Inspekcijoje 2006 m. liepos 1 d. gautas trijų buvusių darbuotojų pasirašytas 2006 m. birželio 29 d. prašymas, kuriame teigiama, kad jiems darbo užmokestis buvo mokamas „prisidengiant ūkio išlaidomis“, yra neobjektyvus, nes su buvusiais darbuotojais vyksta teisminiai ginčai dėl nuostolių, susijusių su darbo santykiais ir su komercinių-technologinių paslapčių sutarties nesilaikymu, atlyginimo. Pažymėjo, kad buvę darbuotojai dar iki darbo sutarčių su jais nutraukimo įsteigė konkurencinę įmonę UAB „Vivamedica“ ir slapta vykdė nesąžiningą konkurencinę veiklą. Be to nurodė, kad buvusi darbuotoja vėliau prisipažino ir atsiprašė apšmeižusi pareiškėją. Atkreipė dėmesį, kad kai kuriems buvusiems įmonės darbuotojams yra iškelta baudžiamoji byla dėl PVM grobstymo iš biudžeto ir pinigų „plovimo“, klastojant dokumentus. Pareiškėjo teigimu, įmonės ūkio dalies vadovas buvo atsakingas tik už ilgalaikio turto ir inventoriaus priežiūrą ir remontą (įmonėje dirba po 2 val. per dieną antraeilėse pareigose). Įmonė savo veiklos pradžioje neturėjo galimybių priimti darbuotojo, atsakingo už darbuotojų visomis reikalingomis darbui medžiagomis aprūpinimą. Todėl pareiškėjo tvirtinimu, darbuotojai darbui reikalingas medžiagas įsigydavo patys, jiems apmokant avansiniais mokėjimais skirtais ūkio išlaidoms padengti. Pareiškėjas pažymėjo, kad bendrovė buhalterinę apskaitą tvarko pagal savo pasirengtą ir patvirtintą pavyzdinį sąskaitų planą. Pareiškėjo teigimu, bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai patvirtina, kad išmokėtos ūkio reikmėms išmokos buvo panaudotos prekėms įsigyti, o nepanaudotas avansas grąžintas ir užpajamuotas kasoje arba grąžintas į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą. Pareiškėjo tvirtinimu, galiojantys teisės aktai nedraudžia išmokėti pinigus darbuotojams jų ne darbo dieną. Mokestinių ginčų komisija neįvertino ir tos aplinkybės, kad paaiškinimus mokesčių administratoriui davė buvę įmonės darbuotojai, kurie dėl įvairių priežasčių iš įmonės atleisti. Patikrinimo akto teiginys, kad įmonė apskaitė kasos knygoje kreditinius (neigiamus) likučius, pareiškėjo tvirtinimu, taip pat neatitinka tikrovės, kadangi tikrinusi pareigūnė susipažino tik su atspausdinta kasos knyga (įmonė kasos knygą atsispausdina ne kasdien, o vieną kartą per mėnesį, paskutinę dieną). Pagal faktinius kasos pajamų ir išlaidų orderius kreditinio (neigiamo) likučio kasoje niekada nebuvo, tik padaryta klaida surašant duomenis į kompiuterinę programą. Teigė, kad 2006 m. spalio 31 d. atliekant įmonės kasos patikrinimą, jokio pertekliaus įmonės kasoje nebuvo, o iš kasos aparato inkasuoti pinigai (pagal EKA čekį) nebuvo laiku užpajamuoti įmonės kasoje dėl techninių kliūčių. Pareiškėjas nurodė, kad įmokas į Garantinį fondą paskaičiavo ir šias sumas atvaizdavo buhalterinės apskaitos registruose. Priskaičiuotos įmokos nesumokėjo dėl didelio darbo krūvio. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatas, kadangi pateikta įmonės pinigų panaudojimą patvirtinanti dokumentacija patvirtina, jog įmonė pinigus naudojo savo veikloje. Pareiškėjo manymu, Mokestinių ginčų komisija turėjo vadovautis VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. VA-103 nuostatomis, ir nustatyti kuo tikslingesnį mokestinės prievolės dydį, įvertinant visus turimus informacijos ir duomenų šaltinius.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 109-116) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatęs, jog pareiškėjas, prisidengdamas avanso ūkio išlaidoms išmokėjimu, realiai mokėjo darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas, apmokestino šias sumas GPM, įmokomis į Garantinį fondą bei VSD įmokomis. Mokesčių administratoriaus tvirtinimu, pareiškėjas, priimdamas darbuotojus į darbą, darbo sutartyse numatydavo jiems mokėti minimalų atlyginimą proporcingai pagal dirbtą laiką arba procentus nuo sumos, gautos už per mėnesį suteiktas konsultacijas. Mokesčių administratorius, abejodamas tokių išmokų dydžiu, palygino pareiškėjo darbuotojams mokamo atlyginimo ir kitų išmokų dydį su kitų analogišką veiklą vykdančių mokesčių mokėtojų mokamais atlyginimais. Vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, atliko trijų atrankos būdu atrinktų Kauno miesto įmonių operatyvius patikrinimus ir nustatė, kad analogiškas pareigas užimantiems gydytojams mokėtas darbo užmokestis yra didesnis, nei pareiškėjo mokėtas, o kitos išmokos, nesusijusios su darbo santykiais, gydytojams kitose įmonėse nebuvo mokamos. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9 punktą, tikrinamuoju laikotarpiu „avansus ūkio išlaidoms“ mokėjo ne tik tiems darbuotojams, kurių pavardės buvo nurodytos pareiškėjo vadovų įsakymuose, patvirtinančiuose atskaitingų asmenų sąrašus ir šių asmenų parašų pavyzdžius, bet ir šiuose įsakymuose nenurodytiems asmenims. Šiems darbuotojams (didžioji jų dalis yra gydytojai) į jų atsiskaitomąsias sąskaitas banke (atskirais atvejais išmokėta grynaisiais) pareiškėjas pervesdavo sumas, buhalterinėje apskaitoje jas įvardindamas kaip atskaitingiems asmenims išmokėtus avansus ūkio išlaidoms. Atsakovo tvirtinimu, pagal buhalterinės apskaitos dokumentus šie darbuotojai atsiskaitymų su kitais ūkio subjektais už prekes ir paslaugas nevykdė, t. y. gautų avansų niekada nepanaudojo. Vėliau daugelio darbuotojų nepanaudoti avansai ūkio išlaidoms buhalterinėje apskaitoje buvo įforminti grąžinimais į kasą, įnešant grynuosius pinigus ir įforminant kasos pajamų orderiais, arba fiksuojama kaip atskaitingo asmens skola pareiškėjui. Taip pat atkreipė dėmesį, kad darbuotojams, neįtrauktiems į pareiškėjo atskaitingų asmenų sąrašus, avansai ūkio išlaidoms buvo mokami pastoviai, beveik kiekvieną mėnesį, dar nepanaudojus bei negrąžinus prieš tai gautų avansų, nors pagal pareiškėjo vadovo nustatytą tvarką už avansus darbuotojai privalėjo atsiskaityti kas savaitę. Nurodė, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo bei mokestinio ginčo metu nepateikė jokių dokumentų (darbuotojų prašymų išmokėti avansus, vadovų įsakymų ar pan.), pagrindžiančių avansų ūkio išlaidoms išmokėjimo darbuotojams priežastį, jų būtinumą, taip pat šių avansų išmokėjimo tvarką. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad atskirais atvejais pareiškėjas pinigų priėmimą bei išdavimą darbuotojams vykdydavo tomis dienomis, kuriomis pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius jie nedirbo. Atsakovo teigimu, pareiškėjo vykdyti avansų išmokėjimai nepagrįsti ekonomine ir verslo logika, pareiškėjas, darydamas tokias išmokas, neveikė kaip pelno siekiantis ūkio subjektas. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas avansus ūkio išlaidoms mokėjo jo įsakymuose nurodytiems atskaitingiems asmenims, jiems buhalterinėje apskaitoje skirdamas kelias buhalterines sąskaitas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ir pats pagal sąskaitas-faktūras pirkdavo darbuotojams medicininės paskirties įrangos, medikamentų, įvairių veiklai reikalingų prekių bei paslaugų, atsiskaitydamas per atskaitingus asmenis pagal avansines apyskaitas arba pavedimais per banką. Teigė, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas, avansai į pareiškėjo sąskaitą banke, lyginant su avansų grąžinimo į pareiškėjo kasą įforminimu, buvo grąžinti tik pavieniais atvejais ir mokesčių administratorius šių sumų neapmokestino. Nurodė, kad patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog pareiškėjas kasos knygoje apskaitė kreditinius (neigiamus) kasos likučius, atskiruose kasos išlaidų orderiuose nebuvo pareiškėjo vadovo parašų. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė kasos knygą, suformuotą už visą tikrinamąjį laikotarpį atskirais mėnesiais, nurodant kiekvieno mėnesio, kiekvienos dienos vykdytas operacijas. Kiekvieno išrašo pabaigoje pareiškėjo kasininko ir buhalterio parašu patvirtinta, kad išrašai patikrinti bei patvirtintas nurodytas priimtų pajamų ir išlaidų dokumentų skaičius. Pažymėjo, jog mokesčių administratoriui buvo pateiktos ir mokestinio ginčo byloje yra pareiškėjo darbuotojų (vyr. buhalterių) parašais patvirtintos kasos knygos kopijos, todėl nėra pagrindo abejoti šio dokumento pagrindu nustatytomis aplinkybėmis dėl neigiamo kasos likučio. Mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo kartu su pastabomis pateiktus kasos knygos duomenis, nustatė, kad pareiškėjas, norėdamas paneigti tikrinimo metu nustatytas aplinkybes, pateikė kitus, nepagrįstus įrodymais kasos knygos duomenis ir kai kurių pirminių dokumentų kopijas. Pareiškėjo pateikti kasos knygos atskirų laikotarpių duomenys neatspindi realių ūkinių operacijų tikrumo, o tik patvirtina patikrinimo akto teiginius, kad pareiškėjo buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas ir Taisykles. Taip pat nurodė, kad 2006 m. spalio 31 d. atlikto operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatytas perteklius pareiškėjo kasoje, o buvusi įmonės direktorė už šio patikrinimo metu nustatytus kasos darbo organizavimo pažeidimus buvo nubausta administracine nuobauda. Pažymėjo, kad pareiškėjas MAĮ nustatyta tvarka neginčijo operatyvaus patikrinimo metu nustatytų aplinkybių dėl kasos pertekliaus, o įmonės direktorė neskundė nutarimo skirti administracinę nuobaudą, todėl, atsakovo manymu, nurodytosios aplinkybės nėra šio mokestinio ginčo nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, teisėtai ir pagrįstai nurodyta, jog pareiškėjas, savo apskaitoje įformindamas avansų ūkio išlaidoms darbuotojams išmokėjimą, sukūrė formalias aplinkybes išmokant darbuotojams neapmokestinamas išmokas ir tokiu būdu siekė mokestinės naudos. Todėl sumos, kurias pareiškėjas sumokėjo savo darbuotojams kaip avansus ūkio išlaidoms, pagrįstai priskirtos su darbo santykiais susijusioms išmokoms bei, neatsižvelgus į formalų lėšų grąžinimą, jos apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis MAĮ nuostatomis, pareiškėjui nuo papildomai priskaičiuotų mokėti į biudžetą sumų pagrįstai priskaičiuoti mokesčiai ir paskirtos baudos.

Tretysis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 119-120) prašė skundą atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad surinkusi ir įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus apie darbuotojams mokamą darbo užmokestį ir kitas išmokas, mokestinio tyrimo surinktą informaciją, darbuotojų (dirbusių ir dirbančių) paaiškinimus, iš trečiųjų šaltinių surinktą informaciją, nustatė, kad pareiškėjas darbuotojams tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 22 d. iki 2006 m. spalio 31 d. mokėjo išmokas, susijusias su darbo santykiais, tačiau savo buhalterinės apskaitos dokumentuose jas apskaitė kaip darbuotojams avansu išmokėtas išmokas pareiškėjo reikmėms reikalingoms prekėms įsigyti, po to kasos pajamų orderiais įformindavo lėšų grąžinimus kaip nepanaudotus avansus ūkio išlaidoms arba darbuotojo kaip atsiskaitytino asmens skolą ir tokiu būdu iškreipdamas tikrąjį ūkinės operacijos turinį išvengė GPM, VSD įmokų ir įmokų į Garantinį fondą mokėjimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 30 d. sprendimu (b. l. 140-148) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas ištaisė VMI prie FM sprendimo Nr. 69-294 priėmimo datą iš 2007 m. gruodžio 24 d. į 2007 m. gruodžio 17 d., Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. vasario 29 d. sprendime Nr. S-46 (7-10/2008) neteisingai nurodytą VMI prie FM sprendimo Nr. 69-294 priėmimo datą iš 2007 m. gruodžio 24 d. į 2007 m. gruodžio 17 d. Kitoje dalyje VMI prie FM 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 69-294 ir Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. vasario 29 d sprendimą Nr. S-46 (7-10/2008) paliko nepakeistus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas 2006 m. birželio 29 d. gavus iš buvusių pareiškėjo darbuotojų informaciją, jog bendrovėje darbo užmokestis mokamas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, t. y. dalis darbo užmokesčio mokama prisidengiant ūkio išlaidomis, bei 2006 m. spalio 25 d. gavus informaciją, kad bendrovėje darbo užmokestis mokamas sudarant žmogaus orumą žeminančias darbo sutartis ir darbo sąlygas. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje pasitikėjimo telefonu taip pat buvo gautas pranešimas apie neoficialių atlyginimų mokėjimą bendrovėje. Pareiškėjas kelia ginčą dėl dalies VMI prie FM sprendimo Nr. 69-294 nurodymų, t. y. dėl nuo 2005 m. lapkričio 1 d. iki 2006 m. spalio 31 d. įformintų ir darbuotojams išmokėtų 116 096,39 Lt avansų ūkio išlaidoms pripažinimo su darbo santykiais susijusiomis išmokomis bei, vadovaujantis 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ Nr. IX-2112 69 straipsnio 1 dalimi, nuo minėtų išmokų pareiškėjui apskaičiuotų ir nurodytų sumokėti į biudžetą 36 343 Lt GPM, 3 662,21 Lt GPM delspinigių, 10 903 Lt GPM baudos, 232 Lt įmokų į Garantinį fondą, 14,12 Lt šių įmokų delspinigių, 67 Lt šių įmokų baudos, 39 450 Lt VSD įmokų bei 19 725 Lt VSD įmokų baudos. Teismas konstatavo, kad MAĮ 69 straipsnio 1 dalis yra taikoma tais atvejais, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo veiksmuose nustato mokesčių vengimo požymių. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-495/2005. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo pateiktais dokumentais nustatyta, jog pareiškėjas 39 darbuotojams tikrinamuoju laikotarpiu mokėjo išmokas, įvardintas „avansais ūkio išlaidoms“, pervesdama jas į asmenines darbuotojų sąskaitas banke arba išmokėdama grynaisiais pinigais iš kasos, buhalterinėje apskaitoje apskaitydama pagal kiekvieną darbuotoją „gautinų sumų“ sąskaitose. Teismas vadovavosi Taisyklių 9 punktu. Teismas konstatavo, kad nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti besąlygišką išvadą, jog pareiškėjo vykdyti avansų išmokėjimai nepagrįsti ekonomine ir verslo logika, nepateisinami jokiais verslo ar kitais, avansų išmokėjimo naudą pagrindžiančiais, poreikiais, kad pareiškėjas, darydamas tokias išmokas, neveikė kaip pelno siekiantis ūkio subjektas. Pareiškėjo skundo teiginys, kad darbuotojų nepanaudoti avansai ūkio išlaidoms grąžinti į banko atsiskaitomąją sąskaitą mokesčių administratoriaus buvo apmokestinti, yra nepagrįstas. Iš mokestinio patikrinimo akto 15, 16, 42 ir 45 priedų matyti, jog šių sumų mokesčių administratorius neapmokestino. Tai, kad pareiškėjas darbuotojams mokėjo kitokio dydžio darbo užmokestį, nei buvo nustatytas jų darbo sutartyse, patvirtina mokesčių administratoriaus apklaustų buvusių pareiškėjo darbuotojų paaiškinimai. Pareiškėjo skundo argumentas dėl teisminių procesų, kuriuose dalyvauja ir buvę bendrovės darbuotojai, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, pateisinančių avansinių mokėjimų panaudojimą. Teismas taip pat nurodė, kad mokestinio ginčo metu taip pat pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas buhalterinę apskaitą tvarkė pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 ir Taisyklių nuostatas. Pareiškėjas kasos knygoje apskaitė kreditinius (neigiamus) kasos likučius, atskiruose kasos išlaidų orderiuose nebuvo pareiškėjo vadovo parašų (pastarosios aplinkybės pareiškėjas neginčija). Pareiškėjo skundo teiginys, kad pagal faktinius kasos pajamų ir išlaidų orderius kreditinio (neigiamo) likučio kasoje niekada nebuvo, tik padaryta klaida vedant dokumentą į kompiuterinę programą ir įvedant neteisingą datą, yra nepagrįstas. Nustatyta, jog pareiškėjas vietos mokesčių administratoriui pateikė kasos knygą, suformuotą už visą tikrinamąjį laikotarpį atskirais mėnesiais, nurodant kiekvieno mėnesio, kiekvienos dienos vykdytas operacijas. Kiekvieno išrašo pabaigoje pareiškėjo kasininko ir buhalterio parašu patvirtinta, kad išrašai patikrinti bei patvirtintas nurodytas priimtų pajamų ir išlaidų dokumentų skaičius. Pareiškėjo mokestinio ginčo metu pateikti dokumentai nesutampa su anksčiau pateiktais kasos knygos duomenimis (nesutampa sumos, operacijų datos), todėl Mokestinių ginčų komisija pagrįstai jų nevertino. Tai, kad pareiškėjo kasoje buvo nustatytas perteklius, patvirtina 2006 m. spalio 31 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. 062883 bei 2006 m. lapkričio 14 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2062217, kuriuo buvusi bendrovės direktorė už šio patikrinimo metu nustatytus kasos darbo organizavimo pažeidimus buvo nubausta administracine nuobauda. Duomenų, kad operatyvaus patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės būtų nuginčytos įstatymo nustatyta tvarka, byloje nėra. Todėl pareiškėjo skundo teiginys, kad įmonės kasoje pertekliaus realiai nebuvo (dėl spausdintuvo gedimo negalėjo atspausdinti kasos orderio 1 900 Lt sumai), yra nepagrįstas. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, jog mokesčių administratorius, remdamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, teisėtai ir pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas, savo apskaitoje įformindamas avansų ūkio išlaidoms darbuotojams išmokėjimą, sudarė sąlygas išmokėti darbuotojams neapmokestinamas išmokas ir tokiu būdu sau siekė mokestinės naudos - išvengti mokesčių nuo darbuotojams išmokėtų sumų apskaičiavimo ir sumokėjimo. Todėl mokesčių administratorius sumas, kurias pareiškėjas sumokėjo savo darbuotojams kaip avansus ūkio išlaidoms, pagrįstai priskyrė su darbo santykiais susijusioms išmokoms bei, neatsižvelgęs į formalų lėšų grąžinimą, apmokestino jas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjui nepažeidžiant MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pagrįstai priskaičiuoti GPM delspinigiai. Nenustačius jokių nei baudą už padarytą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pažeidimą mažinančių, nei didinančių aplinkybių, vadovaudamasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 36 straipsnio 2 dalimi, MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, Inspekcija pareiškėjui pagrįstai paskyrė vidutinio dydžio (30 procentų) papildomai apskaičiuoto GPM baudą. Teismas dėl įmokų į Garantinį fondą pažymėjo, kad pareiškėjas skunde pripažino, jog šių įmokų buhalterė nėra sumokėjusi, todėl vadovaujantis 2000 m. rugsėjo 12 d. Garantinio fondo įstatymo Nr. VIII-1926 4 straipsnio 1 dalimi (2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2538 ir 2006-03-23 įstatymo Nr. X-519 redakcijos) ir 3 dalimi bei MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 98 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui nuo nurodytosios išmokų sumos pagrįstai papildomai apskaičiuota 232 Lt įmokų į Garantinį fondą ir 14,12 Lt šių įmokų delspinigių bei skirta 67 Lt šių įmokų bauda. Vadovaujantis VSD įmokų baudos skyrimo metu galiojusia 2004 m. lapkričio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) Nr. IX-2535 16 straipsnio 2 dalies redakcija, pareiškėjui pagrįstai buvo paskirta dvigubo dydžio trūkstamų VSD įmokų dydžio bauda. Tačiau nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo VSDĮ 16 straipsnio 2 dalies redakcija (2007-12-20 įstatymo Nr. X-1396 redakcija). Teismas padarė išvadą, kad Mokestinių ginčų komisija, atsižvelgdama į nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusią VSD įmokų baudą sumažinančią VSDĮ nuostatą, pagrįstai šiuo sprendimu sumažino pareiškėjui paskirtos VSD įmokų baudos dydį (MAĮ 142 str. 1 d. (2007-07-03 įstatymo Nr. X-1249 redakcija). Teismas konstatavo, kad Mokestinių ginčų komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį, kad VMI prie FM sprendimo Nr. 69-294 priėmimo data sprendime nurodyta neteisingai. Iš VMI prie FM 2007 m. gruodžio 17 d. rašto Nr. (24.6-31 -5)-R-12401 matyti, kad minėtas sprendimas priimtas 2007 m. gruodžio 17 d., o ne 2007 m. gruodžio 24 d. VMI prie FM sprendime Nr. 69-294 nurodytą sprendimo priėmimo datą teismas vertina rašymo apsirikimu. Rašymo apsirikimo ištaisymas naujų pareigų pareiškėjui ar tretiesiems asmenims nesukuria ir pareiškėjo teisių nepažeidžia.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 157-160) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas. Teismas bylą išnagrinėjo neišklausęs pareiškėjo paaiškinimų ir nedalyvaujant pareiškėjo atstovui (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 str. 1 d.). Nors byla yra sudėtinga ir didelės apimties, teismo šaukimas pareiškėjui buvo įteiktas prieš laiką, kuris nebuvo pakankamas tinkamai pasiruošti bylai ir susirasti advokatą, kuris būtų neužimtas kitose bylose. Pareiškėjo advokatas prašė atidėti bylos nagrinėjimą, tačiau teismas šį prašymą atmetė ir bylą išnagrinėjo nesant jokio atstovo. Teismas pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas taip pat pažeidė ABTĮ 81 straipsnio nuostatas, kadangi byloje nebuvo surinkti ir ištirti visi įrodymai, dėl ko nebuvo galima nustatyti bylai svarbių aplinkybių.

2. Teismas netyrė ir nepasisakė dėl skundo argumentų, kad mokesčių administratorius turėjo vadovautis VMI prie FM viršininko įsakymo 2004 m. gegužės 24 d. Nr. VA-103 nuostatomis, nustatyti kuo tikslingesnį mokestinės prievolės dydį, įvertinant visus turimus informacijos ir duomenų šaltinius. Visa surinkta informacija apie įmonės veiklą, apskaitą, pateikiama tendencingai, informacija buvo renkama iš pasirinktų neobjektyvių informacijos šaltinių, įmonės veiklos rodikliai lyginami su įmonėmis, kurių veiklos specifika tik labai maža dalimi panaši į pareiškėjo įmonę, tačiau apmokėjimo už darbą sistema visiškai nepanaši į pareiškėjo įmonės mokėjimo sistemą ir negali būti palyginama.

3. Teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, todėl nepagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 173-180) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Tretysis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 182-183) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nepažeisdamas ABTĮ, pareiškėjui buvo laiku ir tinkamai pranešta apie teismo posėdį, per kurį buvo galima tinkamai pasiruošti bylai ir susirasti advokatą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi skundžiamo teisės akto, sukėlusio teisines pasekmes, priėmimo metu) numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 17 d. nutartyje pažymėjo, jog “joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Kolegija taip pat pažymi, kad taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (administracinė byla Nr. A11 – 719/2007; procesinio sprendimo kategorija 9.1 (S)).

Iš administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų yra pakankamas pagrindas teiginiui apie pareiškėjo aiškų mokestinės naudos siekį išmokant bendrovėje dirbantiems (dirbusiems) gydytojams ir kitiems darbuotojams darbo užmokestį. Tokią išvadą pagrindžia:

Mokesčių administratoriaus atlikta lyginamoji analizė, kurios metu gauta išvada, jog kitose įmonėse analogiškas pareigas užimantiems gydytojams mokėtas darbo užmokestis yra didesnis, nei pareiškėjo mokėtas, o kitos išmokos, nesusijusios su darbo santykiais, gydytojams kitose įmonėse nebuvo mokamos;

Tikrinamuoju laikotarpiu „avansai ūkio išlaidoms“ mokėti ne tik tiems darbuotojams, kurių pavardės buvo nurodytos pareiškėjo vadovų įsakymuose, patvirtinančiuose atskaitingų asmenų sąrašus ir šių asmenų parašų pavyzdžius, bet ir šiuose įsakymuose nenurodytiems asmenims. Šiems darbuotojams, kurių didžioji jų dalis yra gydytojai, į jų atsiskaitomąsias sąskaitas banke (atskirais atvejais išmokėta grynaisiais) pareiškėjas pervesdavo sumas, buhalterinėje apskaitoje jas įvardindamas kaip atskaitingiems asmenims išmokėtus avansus ūkio išlaidoms;

Pagal buhalterinės apskaitos dokumentus darbuotojai gavę „avansus ūkio išlaidoms“ atsiskaitymų su kitais ūkio subjektais už prekes ir paslaugas nevykdė, t. y. gautų avansų nepanaudojo;

Darbuotojams, neįtrauktiems į pareiškėjo atskaitingų asmenų sąrašus, avansai ūkio išlaidoms buvo mokami pastoviai, beveik kiekvieną mėnesį, dar nepanaudojus bei negrąžinus prieš tai gautų avansų;

Pareiškėjas mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo, teisminio nagrinėjimo metu nepateikė jokių dokumentų (darbuotojų prašymų išmokėti avansus, vadovų įsakymų ar pan.), pagrindžiančių avansų ūkio išlaidoms išmokėjimo darbuotojams priežastį, jų būtinumą, taip pat šių avansų išmokėjimo tvarką;

Atskirais atvejais pareiškėjas pinigų priėmimą bei išdavimą darbuotojams vykdydavo tomis dienomis, kuriomis pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius jie nedirbo;

Vykdyti avansų išmokėjimai nepagrįsti ekonomine ir verslo logika;

Atskiruose kasos išlaidų orderiuose nebuvo pareiškėjo vadovo parašų;

Pareiškėjas ir pats pagal sąskaitas-faktūras pirkdavo darbuotojams medicininės paskirties įrangos, medikamentų, įvairių veiklai reikalingų prekių bei paslaugų, atsiskaitydamas per atskaitingus asmenis pagal avansines apyskaitas arba pavedimais per banką;

2006 m. spalio 31 d. atlikto operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatytas perteklius pareiškėjo kasoje. Operatyvaus patikrinimo metu nustatytos aplinkybes nenuginčytos;

Vadinasi, atsižvelgiant tiek į taikytinos teisės normos aiškinimą, tiek į faktines bylos aplinkybes, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo „ūkio išlaidas“ apmokestino GPM, įmokomis į Garantinį fondą bei VSD įmokomis. Buvo atkurtos iškreiptos darbo užmokesčio išmokėjimo aplinkybės, su kuriomis mokesčių įstatymai siejo atitinkamą apmokestinimą.

Įrodymų surinkimo bei pateikimo plotmėje pažymėtina, kad mokesčių administratorius, sprendžiant pagal administracinėje byloje esančius faktinius duomenis, įrodė, jog mokesčių mokėtojas turi mokėti kitokio dydžio (didesnes) ginčo įmokas. Tuo tarpu uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos tyrimų centras“ savo teiginių nepagrindė bei nepaneigė VMI surinktų įrodymų, todėl sprendimas ir priimtinas ne jos naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17 – 301/2007; procesinio sprendimo kategorija 9.1).

Apeliaciniame skunde tvirtinama buvus pažeistą ABTĮ 79 straipsnio 1 dalį, 80 straipsnį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pozicija niekuo neparemta. Iš tikro, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo (b.l. 134), administracinė byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta nedalyvaujant įmonės atstovui, tačiau toks sprendimas priimtas nepažeidžiant pareiškėjo minimų Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų.

Uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos tyrimų centras“ apie posėdžio vietą bei laiką pranešta ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos, kaip to ir reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 73 straipsnio 2 dalis (b.l. 129, 134).

Pirmosios instancijos teismas privalo tirti visus įrodymus inter alia išklausyti proceso šalių paaiškinimus, bet pastaroji teismo pareiga paneigiama, jei kuri nors iš proceso šalių be pateisinamos priežasties neatvyksta į teismo posėdį, o teismas nusprendžia, kad be neatvykusiųjų bylos nagrinėjimas yra galimas. Šiuo atveju, įmonės atstovų paaiškinimai akivaizdžiai būtų buvę reikalingi, jei jie būtų vieninteliai įrodymai administracinėje byloje. Bet turint omenyje, jog jie tik vieni iš daugelio esančių surinktų ir pridėtų prie bylos faktinių duomenų, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę bylos nagrinėjimą užbaigti ir neišklausęs pareiškėjo atstovo (ų) paaiškinimų. Taigi nėra pagrindo tvirtinti apie ABTĮ 79 straipsnio 1 dalies bei 80 straipsnio pažeidimą, galimai lemiantį sprendimo panaikinimą.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo atstovams nebuvo kliūčių savo poziciją išreikšti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, bet tokia teise nepasinaudota. Tai lemia tvirtinimą, jog nebuvo siekta savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (b.l. 157, 188 – 189, 191 – 195, 197 -198).

Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos tyrimų centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius