- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-29
- Bylos Nr.
- 2-2000/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- AB bankas Finasta
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4485-590/2013 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei bankui „FINASTA“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas A. M. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo AB banko „FINASTA“ 408 000 Lt žalai atlyginti, 9,01 procento dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 408 000 Lt vertės atsakovo nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nevykdė savo įsipareigojimų ieškovui, o tai vertintina kaip reali grėsmė ieškovo turtiniams interesams ir savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, norint pašalinti tokios grėsmės buvimą. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas taip pat grindė didele ieškinio suma. Pasak ieškovo, didelė ieškinio suma objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo riziką ir didelė reikalavimo suma pati savaime lemia būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Atsakovas AB bankas „FINASTA“ atsiliepime į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad ieškovas, teigdamas, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimas teismo sprendimas taptų neįvykdomas, šio teiginio iš esmės nepagrindžia jokiais konkrečiais argumentais. Atsakovo vertinimu, ieškinyje pateikiami tik abstraktaus pobūdžio samprotavimai apie prievolių nevykdymą, atsakovo elgesį, tačiau tai tik faktinės aplinkybės, kurias ieškovas dar privalės įrodyti nagrinėjant šią bylą iš esmės. Atsakovas pažymėjo, jog vien didelė ieškinio suma negali būti laikoma pakankamu pagrindu areštuoti atsakovo turtą. Atsakovas prašė ieškovo prašymą atmesti.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi netenkino ieškovo A. M. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Pirmosios instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad ieškovas nepagrindė nagrinėjamu atveju egzistuojant tikimybę, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, sprendimo įvykdymas gali būti užtikrinamas neleidžiant atsakovui sumažinti turimo turto masės daugiau, nei jo reikia ieškinio reikalavimams patenkinti. Tuo tarpu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą. Tokia priemonė gali būti taikoma, kai yra duomenų, jog atsakovas ketina perleisti ar įkeisti turimą turtą. Pasak pirmosios instancijos teismo, ieškovas tokių duomenų nepateikė.
Pirmosios instancijos teismas taip pat svarbia laikė aplinkybę, jog atsakovas yra bankas, kurio priežiūrą vykdo Lietuvos bankas. Atsakovo atžvilgiu nėra pradėta jokių nemokumo ar panašaus pobūdžio procedūrų, atsakovo atžvilgiu Lietuvos bankas netaiko jokių poveikio priemonių. Pirmosios instancijos teismo manymu, byloje nesant duomenų, kad atsakovas ketina perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti turimą turtą, kad vengs įvykdyti sprendimą, kuris gali būti palankus ieškovui, vien ieškovo deklaratyvus teiginys, jog yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nėra pakankama sąlyga areštuoti atsakovo turtą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas A. M. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kuriais išsprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu taikymo. Nutartis nemotyvuota ir nepagrįsta.
2. Vilniaus apygardos teismas netinkamai nurodė, jog visiškai nėra jokios rizikos, kad atsakovas vykdys teismo sprendimą, kuris gali būti palankus ieškovui. Atsakovo elgesys iki ieškinio pateikimo leidžia daryti išvadą, kad atsakovas nebuvo ir nėra geranoriškas ieškovo atžvilgiu. Aplinkybė, jog atsakovas nevykdė savo įsipareigojimų ieškovui, vertintina kaip reali grėsmė ieškovo turtiniams interesams ir savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, norint pašalinti tokios grėsmės buvimą.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai svarbia laikė aplinkybę, jog atsakovas yra bankas, kurio veiklą prižiūri Lietuvos bankas. Tiek Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, tiek Lietuvos bankas yra konstatavę atsakovo veiksmų neteisėtumą.
4. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo finansinės padėties. Nėra žinoma, ar atsakovas tinkamai vykdo finansinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, esą ieškovas privalo pateikti įrodymus apie tai, kad atsakovas gali siekti nevykdyti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.
6. Ieškovas neprašė taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės, o siekė, kad teismas parinktų laikinąsias apsaugos priemones atsižvelgiant į teisingumo ir ekonomiškumo principus. Atsakovui manant, kad konkreti laikinoji apsaugos priemonė pažeidžia jo teises, jis turi teisę nurodyti areštuoti kitą turtą, pateikti banko garantiją, laidavimo raštą arba prašyti laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Atsiliepimas
Atsakovas AB bankas „FINASTA“ atsiliepimu į atskirąjį skundą su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog atsakovas yra specifinis teisinių santykių subjektas, kurio atžvilgiu nėra taikoma jokių poveikio priemonių. Atsakovas, nesutikdamas su atskirojo skundo argumentu dėl skundžiamosios nutarties (ne) motyvavimo, nurodė, jog pareiga pagrįsti procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog atsakovas nebendradarbiauja su ieškovu. Šie ieškovo argumentai – įrodymais nepagrįsti deklaratyvūs teiginiai ir samprotavimai. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jeigu jo ieškinys būtų atmestas. Akivaizdu, jog ieškovas nebūtų pajėgus atlyginti atsakovo, kaip stabiliai veikiančio banko, nuostolių. Nors pirmosios instancijos teismas nutartyje ir nenurodė, tačiau, atsakovo įsitikinimu, priimdamas nutartį jis įvertino ir viešojo intereso klausimą, kadangi negali būti suteikiamas prioritetas vieno fizinio asmens interesams.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (LR civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.
Apeliacinis teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).
Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įvertinti grėsmės riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (tai, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi nurodyti bei įrodyti ieškovas). Apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantas neįrodė nagrinėjamu atveju egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Duomenų, kad atsakovas siektų jo turimą turtą paslėpti, perleisti ar kitaip išvengti galimo išieškojimo, nėra. Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje esančios normos turinio akivaizdu, jog grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Objektyvių prielaidų manyti, jog ieškinio patenkinimo atveju būtų sunku ar neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą pagal galimo patenkinti ieškovo piniginio reikalavimo dydį, nėra, todėl, apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Teismas pažymi, jog apeliantas tiek ieškinyje, tiek atskirajame skunde būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentuoja iš esmės dviem pagrindais: didele ieškinio suma ir aplinkybe, jog atsakovas nevykdo prievolės apeliantui, nebendradarbiauja. Apeliacinis teismas, įvertinęs apelianto procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, yra įsitikinęs, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nagrinėjamu atveju nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiga įrodyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tenka ieškovui. Apeliacinis teismas pažymi, jog didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartis byloje Nr. 2-1093/2012, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis byloje Nr. 2-1257/2012). Todėl apeliantas, akcentuodamas ieškinio sumos svarbą bei jos keliamą riziką teismo sprendimo įvykdymui, turėjo pagrįsti, jog tokia ieškinio suma (408 000 Lt) atsakovui yra didelė, atsižvelgiant į jo (atsakovo) turtinę padėtį (turimą turtą, lėšas, pajamas, įsipareigojimus kreditoriams ir kt.), t. y., jog tokią sumą priteisus iš atsakovo, šis negalės tokio sprendimo įvykdyti. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog atsakovas yra juridinis asmuo, kurio finansiniai duomenys yra vieši (Juridinių asmenų registras, Areštų registras, Hipotekos registras), teismas sprendžia, kad apeliantas, siekdamas pagrįsti aplinkybę, esą tokia (ieškinio) suma atsakovui yra didelė, turėjo pareigą pasirūpinti jam viešai prieinamų duomenų (finansinių dokumentų) gavimu ir pateikimu teismui. Minėtos pareigos neįvykdžius, teismas neturi pagrindo spręsti, jog apelianto nurodyta suma atsakovui yra tokia didelė, kad nagrinėjamu atveju kiltų reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Kita vertus, iš atsakovo pateiktų įstatų matyti, jog banko įstatinis kapitalas yra 38 000 000 Lt (b. l. 22), kuris ieškovo pareikštą reikalavimą viršija daugiau kaip 93 kartus, Teismo vertinimu, nors paminėta aplinkybė nepatvirtina realios atsakovo turtinės padėties, tačiau toks įstatinio kapitalo dydis iš esmės paneigia skundo argumentus, esą 408 000 Lt ieškinio suma atsakovui yra didelė, jog ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju šio vykdymas būtų apsunkintas arba visiškai negalimas. Apeliacinio teismo įsitikinimu, aplinkybė, kad atsakovas yra bankas, ką akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, kad jo veikla įstatymų nustatyta tvarka licencijuojama, stebima bei reguliariai tikrinama, teismo sprendimo neįvykdymo riziką eliminuoja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog nėra duomenų apie atsakovo nemokumą, priežiūros institucijų taikytas sankcijas, veiklos apribojimus, kas patvirtina jo veiklos stabilumą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti atsakovo (banko) finansinėmis galimybėmis įvykdyti ieškovui palankų sprendimą.
Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, esą atsakovo veiksmai (nebendradarbiavimas, prievolės nevykdymas) sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas nevykdys ir teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui. Apeliacinis teismas pažymi, jog apelianto nurodytos aplinkybės dėl atsakovo vengimo vykdyti prievoles yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, o ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto argumentas, kad atsakovas nevykdo savo įsipareigojimų apeliantui, nėra pakankamas pagrindas spręsti apie atsakovo nesąžiningumą. Prievolių nevykdymas gali būti sąlygotas pačių įvairiausių veiksnių. Spręsti apie atsakovo tyčinius veiksmus apsunkinant būsimo teismo sprendimo, jeigu jis bus palankus ieškovui, vykdymą pagal apeliacinės instancijos teismui pateiktoje bylos dalyje esančius duomenis, nėra jokio pagrindo. Taip pat pažymėtina, jog spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, nesprendžia, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik vertina, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą.
Apeliacinis teismas pažymi, kad interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principai suponuoja išvadą, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės-ūkinės veiklos. Tuo labiau teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastimi. Pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, t. y. kai nėra duomenų apie grėsmes teismo sprendimo įvykdomumui, laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos.
Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Apeliacinio teismo įsitikinimu, iš skundžiamosios nutarties turinio aiškiai matyti pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai, kurių pagrindu ieškovo prašymas buvo atmestas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė, kadangi ieškovas nepagrindė savo teiginių, nenurodė konkrečių faktų, patvirtinančių, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas ateityje vengs įvykdyti teismo sprendimą. Apeliacinio teismo įsitikinimu, nurodytos aplinkybės yra pagrindas konstatuoti šio apelianto argumento nepagrįstumą. Teismo vertinimu, skundžiamoji nutartis atitinka tokio procesinio dokumento motyvuojamosios dalies turiniui keliamus reikalavimus (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Apeliacinis teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, yra įsitikinęs, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra grėsmės sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui, pagrįsta. Be to, apeliantas neįrodė nurodytų aplinkybių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Kiti apelianto skundo argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne) taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.