Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 7 d. (spaudas ant voko) pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašoma panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. liepos 11 d. raštą Nr. 2D-9718-(19.2), įpareigoti atsakovą pateikti atsakymą, savo forma ir turiniu atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo imperatyvius reikalavimus, iš atsakovės Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai priteisti 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti, priimti atskirąsias nutartis ir informuoti prokurorą ir Ūkio ministerijos ministrą apie galimą piktnaudžiavimą ir skunde minimų valdininkių visišką nekompetenciją, priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo patikslintame skunde nurodoma, kad 2017 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimamąjį jam rūpimu klausimu ir skundė Panevėžyje įsikūrusių dviejų institucijų veiksmus (ne vienos, kaip klaidingai mano atsakovė), nes Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriaus ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros Panevėžio skyriaus pareigūnai ne tik toleravo, bet ir savo neveikimu skatino neteisėtą valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą ir neteisėtą statybą jame. Skunde keliami faktai patikrinimui buvo persiųsti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros inspekcijai, kuri, galutiniame rezultate skundą ištirti iš esmės persiuntė Šiaulių skyriui. Atsakovas teisingai suprato ir tai fiksavo skundžiamame rašte, kad „Skunde abejojama minėtame žemės sklype esančių statinių statybos teisėtumu“. Todėl atsakovė privalėjo visa apimtimi patikrinti skunde keliamus teisės aktų, reglamentuojančių statybos procesą, pažeidimo faktus ir dėl jų pateikti profesionalią išvadą. Teritorijų planavimo ir statybos priežiūros skyrius savo funkcijų iš viso neatliko, pateiktas jų atsakymas atitiko pačias(blogiausias biurokratinio atsirašinėjimo taisykles ir tradicijas, todėl Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. gegužės 11 d. raštas Nr. 2D-6455-(19.2), pasirašytas A. D. buvo apskųstas Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktorei. Pareiškėjo įsitikinimu, byloje skundžiamas raštas savo informatyvumu, nuoseklumu, profesionalumu yra dar blogesnis už atsakymą, surašytą A. D., sukuriama nuomonė, kad jį surašęs asmuo neturi jokio supratimo apie tai, kaip turi būti dirbama su piliečių skundais, kas tai yra statybų proceso teisinis reglamentavimas, kuo skiriasi savavališkos nuo neteisėtų statybų, kaip šalinami neteisėtų statybų padariniai ir t. t. Šiaulių valdininkai nei pirmuoju, nei antruoju atveju pareiškėjo skundo iš viso netyrė, tyrimo imitaciją atliko Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros Panevėžio skyriaus valdininkės: pirmuoju atveju - R. T., antruoju atveju - A. T.. Esant tokiai situacijai, pagrindiniai skundo motyvai ir teisiniai argumentai, galintys įtakoti skundžiamo rašto panaikinimą yra šie: pažeistas viešosios teisės imperatyvas, draudžiantis pavesti skundo tyrimą pareigūnams, kurių veiksmai yra skundžiami. Tai yra absoliutus pagrindas naikinti skundžiamą raštą. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalis imperatyviai nustato, kad draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami. Tiek pačiame skunde, tiek pokalbiuose priėmimo metu pas ministerijos vadovus akcentavo, kad visą netvarką, neteisėtai išnuomodami valstybinę žemę (duomenys neskelbtini), galimai sąmoningai, nepastebėdami statybos procesą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų šiurkščiausių pažeidimų. juos toleruodami, ir galimai piktnaudžiaudami valstybės suteiktais įgalinimais, padarė ne kas kitas, o Teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros Panevėžio skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriaus vadovaujantys pareigūnai, todėl jokiu būdu, nei šiems skyriams, nei tuose skyriuose dirbantiems valdininkams ir specialistams negalėjo būti peradresuotas pareiškėjo skundo tyrimas. Šio įstatymo imperatyvo įvykdymą bandyta imituoti, bet tai padaryta labai atmestinai ir situacija gavosi nepavydėtina ir komiška. Nors formaliai skundas nukreiptas tirti Šiaulių padaliniams, raštus pasirašo būtent Šiaulių pareigūnai, tačiau per neapsižiūrėjimą patys užrašė, kad tuos skundus tyrė dvi Panevėžio skyriaus pareigūnės - pirmąjį A. T., o skundžiamą raštą – A. T.. Ji netyrė pareiškėjo skundo nuosekliai pagal paties skundo turinį, bet surašė nelogiškų minčių, sukurtų per ketverių metų neproduktyvų bendravimą su pareiškėju santraukas, daugeliu atveju prasilenkiančias ne tik su teisės normomis, bet ir su elementariais logikos dėsniais. Išskirtinis skundžiamo rašto bruožas - jokios teisinės argumentacijos. A. T. ribotos žinios ir p. A. D. ir V. Š. neatsakingas požiūris į tiesiogines pareigas laikytinas objektyviu faktoriumi, neužtikrinusiu pareigos išsamiai ir tinkamai ištirti skundą, įvykdymą. Kartu tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą raštą, nes juo, vis tik pažeidžiamos pareiškėjo konstitucinės teisės, detalizuotos Viešojo administravimo įstatyme, Konstitucinio Teismo praktikoje, bei pats atsakingo valdymo principas, visuotinai pripažintas Europos Sąjungos šalyse. Antras svarbus aspektas, kurio pagrindu naikintinas skundžiamas raštas yra tas, kad šiurkščiausiai pažeistas išsamumo principas, įtvirtintas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punkte ir reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį, bei to paties įstatymo 34 straipsnio 1 dalis, įpareigojanti sprendime (atsakyme) nurodyti faktines aplinkybes, nustatytas skundo nagrinėjimo metu, teisės aktus, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas. Pažeidimas esminis, pašalinus jį, atsakymas turėjo būti visai kitokio (priešingo) pobūdžio. Kadangi „viešojo administravimo veikla yra realaus valstybės bendravimo ir bendradarbiavimo su jos gyventojais bei kitais suinteresuotais asmenimis atspindys, todėl viešasis administravimas daro tiesioginę įtaką gyventojų ir kitų suinteresuotų asmenų požiūriui į valstybę, lemia pasitikėjimą ja, formuoja aktyvią ir sąmoningą visuomenę“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 30, psl. 425), būdamas valstybės patriotu ir matydamas savo skundo tyrėjų neįgalumą sprendžiant paprasčiausius profesinius klausimus, bei būdamas įsitikinęs, jog departamento direktorius, tikėtina, yra kompetentingesnis už tyrėjus kartu paėmus, kreipėsi skundu ir prašė, atkreipiant dėmesį į pareiškėjo pastebėjimus ištirti visą skundą iš esmės taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Be abejo, akcentavo šiurkščiausią Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalies pažeidimą, tai, kad p. A. D. neatliko pareigos tinkamai ištirti skundo, o vietoje to sukūrė klasikinį atsirašinėjimo pavyzdį, kad pavaldiniai ignoravo pareigą išsamiai ištirti skundą, pareigą į skundą atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodyti visas skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis remiamasi vertinant skundo turinį (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punktas, 34 straipsnio 1 dalis ir t. t.), kad į konkretų skunde minimą faktą negalima atsakyti bendro pobūdžio fraze, kad šis klausimas išspręstas teismo ar Inspekcijos, nenurodant, nei kada tas teismas ar Inspekcija tariamai sprendė, nei kaip, tariamai, išsprendė, nes gerai žinoma, kad nei vieno iš tų klausimu nesprendė, kad šio skundo esmė slypi tame, jog jame nekeliamas nei vienas, tariamai, išspręstas klausimas, o to, kažkodėl, nei vienas tikrintojas nenori pripažinti, kad atsakyme nurodytas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimas civilinėje Nr. 2A-105-812/2015 ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-10-755/2016 neužkerta kelio visapusiškam skundo faktinių aplinkybių tyrimui, nes juose nespręstas nei vienas skunde keliamas klausimas, kad ir šio atsirašymo projekto rengėjai nerado nei vieno konkretaus argumento, kad paminėti teismo sprendimai neleistų skundo nagrinėti iš esmės, kad skundžiamu atsakymu, sąmoningai ar ne, formuojama nuomonė, kad atsakyme visiškai neskiriama, kas yra savavališka statyba, o kas laikytina neteisėta statyba ir t. t. Nurodė, kad jo skundas visiškai nenagrinėtas, jo turinio iš naujo į šį skundą neperrašinėja, tačiau prideda patį skundą, kurį prašė laikyti šio pareiškėjo skundo dalimi ir kartotinai išreiškė pageidavimą, kad būtų ištirtos visos faktinės aplinkybės, išdėstytos skunde. Akcentavo, kad gerai supranta, jog turėdamas teisę reikalauti, kad valstybės institucijos tarnautų jam (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis), todėl kartu jaučiu pareigą padėti bendradarbiaudamas su institucija, patarė, kokia praktiškai eiliškumo tvarka turėtų būti nagrinėjimas pareiškėjo skundas, kad pirmiausia, turėtų būti iškelta ir atsakyta į šiuos klausimus: ar imperatyvios teisės normos leidžia 121 kv. m sklype statyti gyvenamąjį namą, jeigu leidžia, tai kokios tos normos; ar imperatyvios teisės normos leidžia 121 kv. m sklype statyti administracinės paskirties statinį be automobilių stovėjimo aikštelės prie jo, jei leidžia, tai kokios; ar yra teisinė ir faktinė galimybė pašalinti pažeidimus nenugriaunat viso ar dalies statinio ir paaiškino, kad surinkus tris neigiamus atsakymus „ne“, darytina išvada, kad skundas išspręstas teisingai, todėl visi kiti faktai tampa mažareikšmiais, nebetrukdantis Institucijai pradėti teismines procedūras neteisėtos statybos padariniams pašalinti. Tačiau į pareiškėjo pageidavimus ir geranoriškus pasiūlymus nebuvo reaguota, jie buvo atmesti arogantiškai arba palikti nevertintais. Gautas be turinio (bevertis) skundžiamas raštas, niekuo nepranokstantis to rašto, kuris buvo skųstas departamento direktorei. Skundžiamame rašte teiginiai sugrupuoti į kelias sąlyginai savarankiškas grupes, todėl tokio eiliškumo laikomasi argumentuojant šį skundą. Pirma, skundžiamas raštas naikintinas todėl, kad iš viso nenagrinėtas pareiškėjo argumentas dėl Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Galiojantys teisės aktai nesuteikia galimybės Institucijai netirti dalies argumentų, nenurodant, kodėl taip daroma, taip pat teisės aktai nesuteikia teismui teisės atlikti institucijos neatliktų visų ar dalies jos kompetencijai priskirtų funkcijų; antra, atsakovė, aiškindama kodėl pareiškėjo skundas nepagrįstas, savo aiškinimus suskirsto į keturias sąlyginai savarankiškas grupes. Tačiau jas sieja Panevėžio valdininkės A. T. per keturis metus sukultas ir ištobulintas metodas į skunde iškeltus faktus atsakyti daug, bet nepasakant nieko konkretaus, nevengiant pateikti aiškinimus klausimais, kurių pareiškėjas nekėlė ir nesirengė kelti. Esmines faktines aplinkybes, kurių neištyrus, apskritai, neįmanoma paruošti įstatymų nustatytos formos ir turinio atsakymą, palieka nevertintomis, arba tiesiog jų nenurodo, tarytum realiame gyvenime jos neegzistuotų. Pareiškėjas nekėlė klausimo dėl neteisėtų veiksmų skiriant sklypą 1992 m., pareiškėjui visiškai neįdomus statybos leidimų išdavimas remiantis 1976 m. normatyviniu teisės aktu, taip pat nekėlė klausimo, kad 1992 m. gegužės 4 d. išduotas statybos leidimas nepažeidė norminių teisės aktų ir t. t., tačiau visiškai nepaliesti aktualūs klausimai (faktinės aplinkybės), kodėl gi išduotas leidimas, jeigu iš viso nebuvo padarytas statinio projektas, netirta, kokie dokumentai leidžia teigti, jog statomas administracinis-gamybinis pastatas, netirta ir nevertinta, kokie konkretūs dokumentai leidžia tvirtinti, kad tai ne gyvenamasis namas, ir kokie dokumentai patvirtina, kokiai konkrečiai gamybai buvo statomas pastatas. Pradėdama šnekėti apie 2012 m. leidimus statyti, sąmoningai nuslepia esmines faktines šio turinio aplinkybes, galėjusias tiesiogiai įtakoti kitokio sprendimo priėmimą. Kaip pasibaigus statybos leidimui 1993 m. ir jo nepratęsus (nesant projekto), buvo galima statinį įregistruoti viešajame registre, kaip nesant projekto, buvo galima nustatyti, kad statinio baigtumas 17 procentų (kodėl ne 18 arba 16,5), kodėl nuomojama valstybės žemė akivaizdžiai neteisėtai statybai vykdyti ir t. t. Be jokio tyrimo pradedamos kurti istorijos, kad detaliojo plano nereikia, nenurodant konkretaus teisės akto. Tai vėlgi, išsamumo principo pažeidimas. Visiškai nemotyvuojama, kodėl neskiriamas sklypo detalusis projektas nuo saugomos teritorijos plano, vėlgi nepaaiškinama. Konstatuotinas absoliutus išsamumo principo, įtvirtinto Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje, pažeidimas. Ir vėl, be neproporcingai didelės įžangos, daugiau nieko racionalaus nėra. Pirmiausia, nepasisakoma, kodėl apskritai toks klausimas keliamas, nes leidimas statyti nesuteikia teisės statyti bent vieno kvadratinio metro gyvenamųjų patalpų. Be to, vėl netiriama aplinkybė, kad nėra paties projekto, yra tik jo eskizas, nes nėra privalomos projekto architektūrinės dalies. Ją pakeičia valdininko, turinčio teisę išduoti leidimus statyti pabraukymai, reiškiantys jo nuomonę, kad tokie architektūriniai sprendimai galimi. Vėlgi, nenurodytas teisės aktas, tariamai leidžiantis statyti gyvenamąsias patalpas visiškai nesilaikant sklypo dydžio reikalavimų. Nesiremta ir nenurodytas teisės aktas, leidžiantis statytojui statybos proceso eigoje pakeisti statinio paskirtį, nesurinkus iš naujo visų sutikimų ir leidimų, būtinų tokiai statybai. Joks teismas nepasakė, kad gyvenamasis namas gali būti statomas ir mažesniame plote, o jeigu taip nusprendė, atsakovė nenurodė, kokiu teisės aktu tai leidžiama daryti. Ir dar daugiau - atsakovė nepaaiškino, kas jai trukdo skaityti statinio projekto eskizus, kuriuose aiškiai parašyta, kad tariamų administracinių patalpų yra vos 40 kv. m, o gyvenamųjų virš 80 kv. m. Po atsakovės „išaiškinimo“, kad „teisės aktai nenumato, kokiu dydžiu turi skirtis skirtingų paskirčių patalpų plotai kvalifikuojant statinio paskirtį, todėl pagrindo teigti, kad sklype statomas gyvenamasis namas, nėra“, atskleidžia ne tik teisinį nihilizmą, bet ir inspekcijos valdininkų galimą visišką orientacijos praradimą, nes atvirai ir raštu pasisakoma, kad kontroliuojantis statinių paskirtis asmenis nežino kriterijų, pagal kuriuos vienos paskirties statinius sugebėtų atskirti nuo kitos. Aiškinimas, kad jei bus nustatyta, kad statinys pastatytas nesilaikant projekto sprendinių (iki šios dienos tokio projekto ir tokių sprendinių nėra), deklaracijos tvirtinimo procedūra nebus atliekama, paimtas iš naujai paskirtos vyriausiosios architektės pasisakymų, tačiau problema tame, kad ji išreiškusi tokias nuostatas jų laikėsi vos kelias dienas ir vėliau buvo „įtraukta“ į galimai korupcinį liūną. Todėl ir šioje dalyje konstatuotinas absoliutus išsamumo principo, įtvirtinto Viešojo administravimo Įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje, pažeidimas. Klasikinis biurokratinio atsirašinėjimo pavyzdys, surašomas puslapis teksto ir nieko nepasakoma. Neteigiama, kad visuomeninės paskirties statinis gali neturėti automobilių stovėjimo aikštelių, skundžiamame rašte neteigiama, kad jos yra suprojektuotos, bet galutinė išvada suprantama vienareikšmiškai - viskas vis tiek gerai. Kyla klausimas, kam kalbėti apie galimybę įrengti dviejų automobilių stovėjimo aikštelę, jeigu vietos yra tik dviem dviračiams pastatyti. Sekanti pateikta nesąmonė - privatiems statiniams aptarnauti valstybinė žemė automobilių aikštelėms neskiriama, jei skiriama, tuomet atsakovė privalėjo pareiškėjui nurodyti teisės aktą, turintį ne mažesnę kaip įstatymas galią, kuris tą daryti leidžia. Atsakovas teisingai nurodo, kad šiuo ir susijusiais su šiuo klausimu klausimais į jį kreipėsi ne vieną kartą, tačiau jis nenustatė nei vieno neteisėtos statybos fakto adresu (duomenys neskelbtini). Pasisakydamas apie Panevėžio apygardos administracinį teismo sprendimus, atsakovas privalėjo nurodyti, koks sprendimas ir kaip įtakoja šio skundo tyrimą. Kadangi atsakovas tenurodė teismo sprendimo numerį, nenurodydamas, koks konkretus klausimas jame išspręstas; vėlgi pažeistas išsamumo principas. Atsakovas atskleidė, kad jam nežinoma, kas tai yra prejudiciniai faktai ir kas tai yra teismo sprendimo privalomumas, tačiau tai yra jo problema. Apie kitus skunde keltus klausimus atsakovas visai nieko skundžiamame rašte nepasisakė, todėl tai laikytina ne tik akivaizdžia atsakovo problema, bet ir šiurkščiu išsamumo principo pažeidimu. Ilgametė kova su aiškiausiomis biurokratizmo apraiškomis pareiškėjui kainavo sveikatą. Jie jį specialiai laiko pastovioje nervinėje įtampoje, su tokio pobūdžio raštais visiškai išveda iš pusiausvyros. Pasekmė – visiškas pareiškėjo nusivylimas Lietuva ir jos nesugebėjimu pasipriešinti valdininkų savivalei ir valstybės turto grobstymui. Tokiais veiksmais (daugiau kaip keturi metai) jie pareiškėjui padarė didžiulę neturtinę žalą, kurią įvertina 2000 Eurų.

Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad gyvenamas namas būti negali, tai jie pavadinimą išbraukė, parašė administracinis su gyvenamoms patalpomis. Kalba, kad pastoviai yra kaitaliojamas objekto pavadinimas. Pradžia buvo gamybinis pastatas, po to keletą kartų keitėsi pavadinimas. Pareiškėjo sutikimas buvo vykdyti statybą, jei viskas bus daroma pagal STR. Jis neprieštaravo, kad būtų pagal projektą. Davė sutikimą administracinės paskirties pastatui nesilaikyti 3 metrų atstumo. Buvo pasiruošęs kaip statybininkas, kad turės derinti jų projektą. Ten nieko nebuvo ir nereikėjo nieko derinti. Sklypo komercinė paskirtis, bet nereiškia, kad galima bet ką ir bet kaip statyti. Neatitinka brėžiniai, pareiškėjas turi daug nepatogumų.

Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas P. P. teismo posėdyje nurodė, kad ginčas vyksta dėl kaimyniniame sklype statomo objekto, kuris pažeidžia visas įmanomas taisykles, norminius aktus, todėl jis išdėstė pastebėjimus. Iki šio momento jis nėra gavęs jokio dalykinio atsakymo. Išvardinti pažeidimai tiesiogiai įtakoja pareiškėjo teisėtus interesus, blogina jo gyvenimo kokybę, palyginus su ta padėtimi, jei nebūtų pažeisti įstatymai. Jis negavo atsakymo nei į vieną paklausimą. 120 kvadratinių metrų sklype negali stovėti tokio pat dydžio sklypas. Jis negavo nei iš vienos institucijos aiškaus atsakymo, kodėl toks statinys stovi. Joks leidimas nėra išduotas. Galiojantys aktai nenumato tokios situacijos - be gretimo sklypo savininko pakeisti paskirtį, o viršuje - juridinis biuras, kurio niekas nerado ir neras, statinys įvardijamas kaip viešosios paskirties. Nėra jokių automobilių aikštelių. Atsakymas reikalingas tam, kad žmogus galėtų pasitikrinti, išanalizuoti savo teises, ar teisingai mąsto, pagrįstai kreiptis į teismą. Konstitucija ir Viešojo administravimo įstatymas jam suteikia tokią teisę. Faktinių aplinkybių niekas netyrė. Nei vienas skunde iškeltas klausimas nebuvo nagrinėjamas. Tai tik atsirašinėjimas, visiškas žmogaus teisių ignoravimas iš valstybės institucijų. Akivaizdūs statybos pažeidimai slepiami institucijos. Raštą reiktų panaikinti, nes neatsakė piliečiui nei į vieną klausimą, raštas turi būti išsamus. Atsakyme nėra parašyta, kodėl jie laiko gyvenamuoju namu. Jie neatsakė, kad tai negyvenamas namas.