- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-02
- Bylos Nr.
- A-556-29-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- V. A. A.
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Stasys Šedbaras
- Kategorijos
- 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. A. (V. A. A. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.A. A. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą prašydamas įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją sudaryti su juo sutartį dėl žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0797-3540, kadastrinis adresas Nr. 4107/0600:598, esančio Miškonių kaime Bezdonių seniūnijoje Vilniaus rajone, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2006-07-19 kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių prašydamas sudaryti su juo sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo (toliau - sutartis), siekdamas parengti jam priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0797-3540, detalųjį planą, planavimo tikslu nurodęs pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimą iš miškų ūkio į kitos paskirties. Tačiau Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2006-08-28 raštu Nr. A33-2503-(4.9) atsisakė sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo detaliojo planavimo dokumentams rengti. Atsisakymą motyvavo tuo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 str. 1 d., miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus, o pareiškėjo atvejo Vilniaus rajono savivaldybė nelaiko išimtiniu, be to numatomas planavimo tikslas prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 1 d. reikalavimams. Pareiškėjo nuomone, toks atsisakymas yra nepagrįstas - atsakovas nesant jokio teisinio pagrindo atsisakė atlikti jo kompetencijai priskirtus viešojo administravimo veiksmus. Pareiškėjas pažymi, kad jis, būdamas minėto žemės sklypo savininku, turi teisę kreiptis su prašymu dėl jo norimai veiklai šiame sklype vykdyti reikalingų detaliojo planavimo dokumentų rengimo, bet negali vykdyti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų nesant atsakovo sutikimo. Atsakovo teiginys, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtinais atvejais, o jo atvejis tokiu nelaikytinas, viršija atsakovo kompetenciją, nes teisės aktai nesuteikia atsakovui teisės spręsti, ar konkretus žemės paskirties keitimo atvejis yra išimtinis. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl detaliojo plano rengimo, kurio tikslas – pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas, o ne žemės sklypo naujų statinių statybai formavimas, Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatos šiuo atveju netaikytinos. Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis nustato specialų reikalavimą, t.y. bendrųjų ar specialiųjų planų buvimą, keičiant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą paskirtį, tačiau keičiant miškų ūkio paskirties žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį tokio reikalavimo šis įstatymas nenustato. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas neatsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl detaliojo planavimo procedūrų. Pažymi, kad įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos suteikia pareiškėjui galimybę keisti žemės paskirtį, planuojamo rengti detaliojo plano tikslai neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, o aplinkybė, kad šiuo metu Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje nėra galiojančių bendrųjų ir specialiųjų planų, neturi įtakos planuojamam žemės sklypo paskirties keitimui.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad ginčas byloje vyksta ne dėl atsisakymo perduoti detalaus planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, o dėl atsisakymo pradėti detalaus planavimo procedūras. Detalus planavimas šiuo atveju negalimas, kadangi teritorijų planavimą reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose nurodoma, jog prieš pareiškėjo pageidaujamą detalųjį planavimą yra privalomas bendrasis arba specialusis planavimas. Detalaus planavimo organizatoriaus teises ir pareigas galima perduoti tik tuomet, kai nėra teisinių kliūčių pradėti ir vykdyti patį detalųjį planavimą. Vadovaujantis Miškų įstatymo 11 str. l d. bei Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 1 p. miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus, tačiau atsakovas ginčo žemėje jokio išskirtinio atvejo nenustatė. Be to, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 2 d. ir Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr.635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 3 punktas neįpareigoja atsakovo sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Pareiškėjo prašymas išnagrinėtas vadovaujantis Aprašo 7.2. punktu ir, nustačius, kad nėra Vilniaus rajono savivaldybės tarybos valios išraiškos dėl ginčo žemės paskirties keitimo, o numatomas žemės paskirties keitimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams, atmestas. Pagal Žemės įstatymo 29 str. kitos paskirties žemė yra žemės sklypai, skirti išimtinai esamų ar būsimų pastatų ir statinių statybai, todėl atsakovas, atsižvelgęs į pareiškėjų prašyme nurodytą planavimo tikslą, vadovaudamasis Žemės įstatymo 24 str. 6 d., Teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 1 d. pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Teritorijų planavimo įstatymas 2 str. 36 d. numato, kad pagal savo apimtį ir hierarchiją yra 3 rūšių teritorijų planavimo dokumentai: 1) bendrieji, 2) specialieji ir 3) detalieji planai. Planuojant teritorijas šie dokumentai rengiami ne atsitiktine, bet griežtai eilės tvarka, kurios nesilaikyti galima tik teisės aktuose nustatytais atvejais. Kadangi šiuo metu Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano nėra, ginčo santykiui taikytina Teritorijų planavimo įstatymo 15 str. 3 d., numatanti, kad tais atvejais, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus - kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo schemas ir (ar) planus (projektus). Be to pagal Teritorijų planavimo įstatymo 3 str. 1 d. 5 p. vienas iš teritorijos planavimo tikslų - formuoti gamtinį karkasą, sudaryti prielaidas kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai palaikyti arba jai atkurti, o pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2002-10-29 nutarimu Nr. DC-1154 patvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą Bezdonių seniūnijos teritorija, į kurią patenka ginčo sklypas, patenka į gamtinį karkasą, kuriame Saugomų teritorijų įstatymo 22 str. 6 d. draudžia bet kokias statybas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimu nutarė pareiškėjo V.A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad ginčas šioje byloje kilo dėl atsakovo atsisakymo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t.y. atsisakymo sudaryti su pareiškėju sutartį dėl detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006-06-08 įstatymo Nr. X-679 redakcija) nustato, kad savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Detaliau teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarką reglamentuoja Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 635 patvirtintas Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas. Pareiškėjo skundo pas atsakovą nagrinėjimo metu Aprašo (redakcija nuo 2004-05-29 iki 2007-01-19) 7.2 punktas nustatė, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, kai numatoma keisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, jeigu keitimui pritaria savivaldybės taryba ir toks keitimas neprieštarauja galiojantiems savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendriesiems ar specialiesiems planams, Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams. Kadangi pareiškėjas siekia pakeisti nuosavybės teise valdomo žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties, ginčo santykiui taikytinos Aprašo 7.2 p. nuostatos. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjo turimo nuosavybėje žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui pritarė Vilniaus rajono savivaldybės taryba. Nesant tokio pritarimo, sutinkamai su Aprašo 7.2 p. nuostatomis, atsakovas neturėjo teisės perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises pareiškėjui bei su juo sudaryti atitinkamą sutartį. Be to, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 1 d. (2006-06-08 įstatymo Nr. X-679 redakcija), rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose saugomų teritorijų ar jų zonų, saugomų paveldo objektų, taip pat gyvenamųjų ar kitų teritorijų išdėstymo planuose. Nagrinėjamu atveju Teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 1 d. numatytų bendrųjų ar specialiųjų planų, kuriuose būtų numatyta gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statyba, ginčo teritorijoje nėra patvirtinta. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju Teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 1 d. draudžia atlikti žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 4107/0600:598, detalųjį planavimą formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų statybai, todėl pareiškėjo prašymas neatitinka Aprašo 7.2 p. numatytos sąlygos, reikalaujančios, kad numatomas žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas neprieštarautų Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas deklaruoja siekį keisti žemės naudojimo paskirtį su tikslu turėti gyvenamąją teritoriją, o tai reiškia, kad pareiškėjo siekiamas tikslas – gyvenamoji statyba - žemės sklype, patenkančiame į gamtiniam karkasui priskirtą teritoriją, prieštarauja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 22 str. 6 d. reikalavimams. Tai, teismo vertinimu, sudarė savarankišką pagrindą (Aprašo 7.2 p.) atsakovui teisėtai atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą. Taip pat teismas nurodė, jog šiuo metu galiojanti Aprašo redakcija (redakcija, įsigaliojusi nuo 2007-01-19) nustato naujas sąlygas, kurioms esant savivaldybė gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Aprašo 3 p. nurodoma, kad savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu ir šiuo Aprašu, gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui, kai jų prašymuose nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašyme išreikštas noras atlikti 1,55 ha ploto žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 4107/0600:5980, detalųjį planavimą, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 1 d. bei Aprašo 3 p. reikalavimams, teismas padarė išvadą, kad nėra įstatyminio pagrindo sudaryti su pareiškėju sutartį dėl detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Taip pat teismas konstatavo, kad pagal Vyriausybės 2002-10-21 nutarimu Nr. 1651 “Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms” (Vyriausybės 2004-12-30 nutarimo Nr. 1681 redakcija) patvirtintą Vilniaus rajono miškų priskyrimo miškų grupėms sąrašą, žemės sklypas, kadastrinis Nr.4107/0600:598, priskiriamas IV grupės miškui, t.y. ūkiniams miškams. Byloje nustatyta, kad miškotvarkos projektas miškų ūkio paskirties žemės sklypui, kadastrinis Nr.4107/0600:598, nėra parengtas. Pareiškėjo skundo nagrinėjimo metu Vyriausybės 2002-05-09 nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos (Vyriausybės 2002-05-09 nutarimo Nr. 641 redakcija, galiojusi nuo 2002-05-15 iki 2007-03-10) 7.4. punktas numatė, kad IV grupės miškuose, nenurodytuose šios tvarkos 7.1 ir 7.2 punktuose, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis ir miškų ūkio paskirties žemės pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis pakeičiama ir nesant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtų ir patvirtintų savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendrųjų planų arba specialiųjų planavimo dokumentų – miškotvarkos projektų. Tačiau pagal šiuo metu galiojančios Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos redakcijos, pakeistos Vyriausybės 2007-02-27 nutarimu Nr. 238 “Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo patvirtinimo” (Vyriausybės 2002-05-09 nutarimo Nr. 641 redakcija, įsigaliojusi nuo 2007-03-11) 6.3 punktą, IV grupės miškuose, nenurodytuose šio Aprašo 6.1 ir 6.2 punktuose, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, jeigu tai numatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendruosiuose planuose. Tais atvejais, kai šie planai neparengti, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis gali būti numatytas specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, nurodytuose Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu ginčo teritorijoje nei bendrojo, nei kokių nors specialiųjų planų nėra parengta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nuosavybės teise valdomo miškų ūkio paskirties žemės sklypo pavertimas kitomis naudmenomis prieštarautų Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 6.3 punkto reikalavimams.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą patenkinti ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypo (unikalus Nr.4400-0797-3540, kadastrinis adresas 4107/0600:598 Bezdonių k.v.), esančio Vilniaus rajono savivaldybėje, Bezdonių seniūnijoje, Miškonių kaime, savininkui V.A. A. . Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Apeliantas paaiškina, kad iki 2004 m. spalio 16 d. galiojusioje Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui turi pritarti savivaldybės taryba. Identiška nuostata buvo įtvirtinta ir iki 2004 m spalio 16 d. priimtuose poįstatyminiuose teisės aktuose: aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr.D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 21 punkte, taip pat Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 7.2 punkte. Tačiau Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4, 12, 15, 22, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. IX-2466 (įsigaliojo 2004 m. spalio 16 d.) buvo pakeista iki tol galiojusi Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis ir savivaldybės tarybos sutikimas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui nebenumatytas. Šiuo atveju teismas turėjo vadovautis aukštesnės teisinės galios aktu - Teritorijų planavimo įstatymu. Taigi, teismas nepagrįstai skundą atmetė tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savivaldybės tarybos pritarimą detalaus plano rengimui. Be to, pareiškėjui pareiga kreiptis į savivaldybės tarybą nenumatyta – pareiškėjas pagrįstai kreipėsi į savivaldybės administratorių. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
2) Apelianto teigimu, teismo nurodyta Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio l dalis šiuo konkrečiu atveju neturėjo būti taikoma. Nepagrįsta teismo išvada, kad ši norma draudžia pareiškėjui atlikti žemės sklypo detalųjį planavimą formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų statybai, nesant įstatyme nustatytų bendrųjų ar specialiųjų planų. Paaiškina, kad jis kreipėsi į savivaldybės administraciją prašydamas sudaryti sutartį dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, siekdamas parengti minėto žemės sklypo detalųjį planą. Prašyme nurodytas planavimo tikslas - pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę, o ne žemės sklypo naujų statinių statybai formavimas.
3) Apeliantas nurodo, jog nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo siekiamas tikslas - gyvenamoji statyba - žemės sklype, patenkančiam į gamtiniam karkasui priskirtą teritoriją, prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 dalies reikalavimams. Paaiškina, kad miškų ūkio paskirties žemėje, nepriklausomai nuo to ar ji patenka į gamtinį karkasą ar ne, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, praktiškai yra draudžiama bet kokia statyba, išskyrus medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius. Todėl apelianto teigimu, jis tikrai neketina vykdyti gyvenamojo namo statybos miškų ūkio paskirties žemėje, bet siekia nustatyta tvarka parengti žemės sklypo detalųjį planą ir jo rengimo metu suderinti savo, visuomenės ir valstybės interesus.
4) Apeliantas paaiškina, kad į savivaldybės administraciją jis kreipėsi dar tada kai galiojo Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 redakcija leidusi keisti miško žemės paskirtį ir nesant nustatyta tvarka parengtų bendrųjų ir specialiųjų planų. Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo (redakcija galiojusi nuo 2002 m. gegužės 15d. iki 2007 m. kovo 10 d.) 7.4. papunktyje buvo numatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis ir miškų ūkio paskirties žemės pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis III grupės ir IV grupės miškuose, nenurodytuose šios tvarkos 7.1 ir 7.2 punktuose, gali būti pakeičiama ir nesant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtų ir patvirtintų savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendrųjų planų arba specialiųjų planavimo dokumentų - miškotvarkos projektų. Vilniaus rajono savivaldybės administracija privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiomis taisyklėmis. Taip pat ir Vilniaus apygardos administracinis teismas negalėjo ginčo santykiams taikyti naujai priimtų normų, kurios negaliojo tada, kai ginčas kilo.
5) Apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose ir todėl priėmė akivaizdžiai neteisingą ir neteisėtą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-469-253-07 konstatavo: pirma, kad vienintelė institucija, kompetentinga priimti sprendimą dėl pareiškėjo turimo žemės sklypo tikslinės paskirties pakeitimo, yra apskrities viršininko administracija; antra, kad pareiškėjo pageidaujamas rengti detalusis planas yra tik prielaida spręsti žemės sklypo tikslinės paskirties pakeitimo klausimui. Todėl atsakovas - Vilniaus rajono savivaldybės administracija, kaip neturinti įstatymo suteiktos kompetencijos spręsti žemės tikslinės paskirties pakeitimo klausimų, savo atsisakymą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus neteisėtai grindžia argumentais, kad ginčo sklypo tikslinės paskirties pakeitimas, yra neleistinas iš esmės. Savivaldybės administracija turi įstatymo suteiktą diskrecijos teisę priimdama sprendimus dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo. Atsakovas gali paneigti pareiškėjui įstatymu suteiktą teisę perimti detaliojo planavimo organizatoriaus teises tik remdamasis įstatyme (teisės akte) nustatytu pagrindu. Apelianto nuomone, į šioje nutartyje išdėstytus išaiškinimus ir argumentus privalėjo atsižvelgti ir Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, kadangi nagrinėjo iš esmės analogišką ginčą. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas privalėjo atsižvelgti ir į kitas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-l874-05, 2006 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 - 704/2006). Teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, netinkamai aiškino teisės aktus bei klaidingai interpretavo faktines aplinkybes ir todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Be kitų argumentų atsakovas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-02-02 prašymas administracinėje byloje Nr. 1-298-02/2007. Paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje (2007-02-02 administracinėje byloje Nr. I-298-02/2007) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys tikslinės žemės naudojimo paskirties iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę keitimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Konstituciniame Teisme šis prašymas priimtas 2007-02-07).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Šioje byloje proceso šalys prašo taikyti Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostatas, Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo nuostatas, taip pat Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintoje Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkoje įtvirtintas teisės normas.
Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (bylos Nr. 16/07-17/07) dėl atitinkamų Teritorijų planavimo įstatymo, Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.
Teisės normos, kurių konstitucingumą ir atitiktį aukštesnės galios teisės aktams tiria Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, taikytinos ir šioje administracinėje byloje, todėl nėra galimybės išnagrinėti bylą, kol Konstitucinis teismas nepriims sprendimo pagal paminėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą. Dėl to administracinė byla sustabdytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio l dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Administracinės bylos nagrinėjimą sustabdyti, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas išnagrinės bylą Nr. 16/07-17/07 pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą.
Nutartis neskundžiama.