- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-04-13
- Bylos Nr.
- A-180-385-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
- Pareiškėjas
- A. U.
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 57 369,29 Lt turtinės žalos ir 80 000 Lt neturtinės žalos, patirtos dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, atlyginimui, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi ir teismo išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnija 1997 m. balandžio 21 d. raštu neprieštaravo, kad, gavus (duomenys neskelbtini), namo bendraturčių sutikimus, būtų ruošiama projektinė dokumentacija rūsio, esančio (duomenys neskelbtini), įrengimui, pritaikant patalpas medžio intarsijos darbams. 1998 m. vasario 11 d. potvarkiu Nr. 15 ,,Dėl patalpų įrengimo (duomenys neskelbtini) rūsyje” Senamiesčio seniūnija leido, gavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos leidimą, įsirengti medžio intarsijos darbo patalpas. Minėtas leidimas gautas 1998 m. gegužės 11 d., 1998 m. gegužės 5 d. taip pat gautas ir Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimas Nr. 251, leidžiantis atlikti statybos darbus. Turėdamas reikiamus leidimus, pareiškėjas savo lėšomis nenaudotą, šiukšlėmis užverstą rūsį atkasė, suremontavo, sutvirtino jo pamatus. 2001 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba išdavė pažymą, kuria leido įregistruoti rekonstruotas rūsio patalpas Nekilnojamojo turto registre. Bendrosios kompetencijos teismų sprendimais Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1149-13/2003 Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. potvarkis Nr. 15 ,,Dėl patalpų įrengimo (duomenys neskelbtini) rūsyje” pripažintas negaliojančiu dėl jo neteisėtumo. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu jis neteko galimybės įsigyti minimų patalpų Totorių gatvėje, taip pat negalėjo įsigyti kitos patalpos, nes visos lėšos buvo investuotos į rūsio remontą, taigi dėl viešojo administravimo subjekto priimto akto, kuris vėliau pripažintas neteisėtu, patyrė turtinę žalą, kurią vertina 57 369, 29 Lt (rūsio įrengimo darbai bei išlaidos, susijusios su atsiskaitymais už mokesčius, gautą kreditą, telekomunikacines paslaugas). Dėl ilgo bylinėjimosi pareiškėjas taip pat nurodė patyręs nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, negalėjęs užsiimti kūrybine veikla, pašlijo santykiai šeimoje, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovas turėtų atlyginti ir neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 2 d. sprendimu nustatyta aplinkybė, jog Vilniaus miesto Senamiesčio seniūno veiksmai priimant 1998 m. vasario 11 d. potvarkį Nr. 15 buvo neteisėti, savaime neįrodo, kad būtent šis potvarkis lėmė pareiškėjo skunde nurodomos žalos atsiradimą. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai neįrodo aplinkybės, jog negyvenamosiose patalpose, esančiose namo (duomenys neskelbtini), buvo atlikti tam tikri remonto darbai, kad jie atlikti būtent minėtoje patalpoje, kad darbai buvo atlikti teisėtai, remiantis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1998 m. gegužės 11 d. išduotu leidimu Nr. R98-252 ir pagal jį; taip pat, kad remonto darbai atlikti pareiškėjo lėšomis. Aplinkybė, ar pareiškėjas atliko tam tikrus remonto darbus patalpose, esančiose namo (duomenys neskelbtini), rūsyje, buvo nagrinėta ir Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-1149-13/2003. Vilniaus apygardos teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutartyje, spręsdamas klausimą, ar A. U. , remdamasis Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. potvarkiu Nr. 15, vykdė dirbtuvės patalpų įrengimo darbus, konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad minėtos patalpos buvo įrengtos, priimtos valstybinės komisijos ir inventorizuotos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje civilinėje byloje, neįrodinėjami nagrinėjant administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (neveikimu), nulėmusiais skolininko atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai, pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį, gali būti laikomi skolininko (veikimo, neveikimo) rezultatu. Atsakovas pabrėžė, kad byloje minimas Senamiesčio seniūno potvarkis neapribojo A. U. civilinio veiksnumo – jame nenumatytas draudimas pareiškėjui disponuoti jam priklausančiomis lėšomis, neribojamos jo civilinės teisės įstatymų nustatyta tvarka nuosavybės teise įgyti kitas patalpas ir (ar) jas rekonstruoti. Taip pat potvarkis nebuvo pareiškėjo nuosavybės teisės į ginčo patalpas atsiradimo pagrindas, ką savo skunde pripažįsta ir pats pareiškėjas. Dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė nei jos atsiradimo fakto, nei dydžio.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė A. U. naudai 3 000 Lt turtinei žalai atlyginti, šią sprendimo dalį pavesdamas vykdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Kitoje dalyje skundo nepatenkino.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas, kadangi neįrodyta, jog žala atsirado būtent dėl neteisėto Vilniaus miesto Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. potvarkio Nr. 15 „Dėl medžio intarsijos darbo patalpų įrengimo rūsyje“. Teismas nustatė, kad šiuo potvarkiu pareiškėjui leista privačios nuosavybės teise priklausančiame namo (duomenys neskelbtini) rūsyje įsirengti medžio intarsijos darbo patalpas, įpareigojant darbus pradėti, gavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos leidimą, bei Valstybinei komisijai priėmus įrengtas patalpas, jas inventorizuoti ir užregistruoti žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filiale. 1998 m. gegužės 5 d. pareiškėjui išduotas Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimas Nr. 251, o 1998 m. gegužės 11 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Vilniaus miesto inspekcijos leidimas Nr. R98-252 vykdyti statybos darbus. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1998 m. liepos 3 d. nutartimi A. U. buvo uždrausta vykdyti remonto darbus rūsio patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). To paties teismo 2003 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Vilniaus miesto senamiesčio seniūnijos 1998 m. vasario 11 d. potvarkis Nr. 15 panaikintas, kaip pažeidžiantis kitų namo bendraturčių teises į bendrosios nuosavybės teise valdomas rūsio patalpas, ir A. U. iš rūsio patalpų iškeldintas. Teismo vertinimu, Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos potvarkis pareiškėjui teisės pradėti rūsio rekonstrukcijos darbus nesuteikė. Vykdyti statybos darbus pareiškėjas galėjo pradėti tik gavęs tam leidimą. Leidimas išduotas 1998 m. gegužės 11 d., tačiau jau 1998 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi statybos darbai buvo uždrausti, t.y. nuo šio momento pareiškėjas neturėjo teisės investuoti į rūsio rekonstrukciją. Rūsio bendraturčiams užginčijus potvarkio, kuriuo patalpos paskirtos vienam A. U. , teisėtumą, pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, turėjo galimybę pasirūpinti kitomis patalpomis to meto kainomis. Ginčo patalpų pareiškėjas nepirko ir nuosavybės teise jų nevaldė, todėl reikalavimas atlyginti patalpų pirkimo kaštus – nepagrįstas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas 2004 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje pažymėjo, kad pareiškėjo investuotų lėšų išieškojimo iš kitų bendraturčių klausimas gali būti sprendžiamas pareiškus naują ieškinį teisme (b. l. 49-50). Atsakovas buvo vienu iš ginčo rūsio patalpų bendraturčių. Pareiškėjas, pagerinęs bendraturčių turtą, gali reikalauti pagerinimų atlyginimo. Pareiškėjas neneigia, kad po teismo nutarties, kuri uždraudė rūsio rekonstrukcijos darbus, jokių statybos darbų nevykdė, tačiau įrodymų, už kokią sumą ir kokie darbai buvo atlikti nuo 1998 m. gegužės 11 d. iki 1998 m. liepos 1 d., nepateikė, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą 2005 metų kainomis patalpų pirkimo sumą. Patalpos nepriimtos valstybinės komisijos ir neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre kaip nuosavybės objektas.
Pareiškėjas žinojo, kad visos namo (duomenys neskelbtini), rūsio patalpos jam nuosavybės teise nepriklauso (Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje), tačiau, pradėdamas jose statybos darbus, rizikavo, pats buvo nepakankamai atsargus. Jei nukentėjęs asmuo pats kaltas dėl atsiradusios žalos arba dėl nepasinaudojimo teisinėmis gynybos priemonėmis prisidėjo prie žalos atsiradimo, atlygintinos žalos dydis gali būti atitinkamai mažinamas arba gali būti visai atsisakyta ją atlyginti (Europos Tarybos rekomendacijos Nr. R(84)15 „Dėl viešosios atsakomybės” 3 principas).
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas tenkino iš dalies – neturtinės žalos atlyginimui priteisė 3 000 Lt (Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., 6.271 str. 1 d., Viešojo administravimo įstatymo 39 str.). Kadangi Vilniaus miesto Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. potvarkis Nr. 15 suteikė galimybę pareiškėjui gauti leidimą rūsio patalpų rekonstrukcijai atlikti, teismo nuomone, jis pagrįstai tikėjosi, kad galės šiomis patalpomis naudotis, įsirengti kūrybines dirbtuves. Panaikinus potvarkį, pareiškėjas prarado galimybę įsigyti minėtas patalpas ir jomis naudotis – tai pareiškėjui sukėlė nepatogumų, pergyvenimus, emocinę depresiją, teko patirti išlaidų. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sprendimą dėl 3 000 Lt moralinės žalos atlyginimo teismas pavedė vykdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti, priimant procesinį sprendimą priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 57 369,29 Lt turtinės žalos atlyginimui bei 80 000 Lt ar kitą sumą, kuri būtų daug didesnė už teismo priteistąją, neturtinės žalos atlyginimui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Vilniaus miesto Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. potvarkis Nr. 15 „Dėl medžio intarsijos darbo patalpų įrengimo rūsyje“ buvo administracinis aktas, inicijavęs pareiškėją pradėti statybos darbus. Kol potvarkio teisėtumas nebuvo ginčijamas ir jis dar nebuvo pripažintas neteisėtu, pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad jis statybos darbus atlieka teisėtai. Viešojo administravimo subjektai privalo priimti administracinius aktus, pagrįstus įstatymais. Jeigu pareiškėjui kreipusis į Vilniaus miesto Senamiesčio seniūniją dėl rūsio įrengimo, pastaroji būtų nurodžiusi, jog rūsio įrengimas gali pažeisti kitų asmenų nuosavybės teisę, todėl ji negali sutikti, jog būtų atlikti rūsio atstatymo darbai ir tuo remdamasi nebūtų priėmusi neteisėto potvarkio, pareiškėjas net nebūtų pradėjęs darbų ir nebūtų patyręs išlaidų (priežastinis ryšys). Apelianto nuomone, šioje situacijoje nėra svarbu, ar rekonstruotos patalpos vėliau buvo priimtos valstybinės komisijos, ar patalpos buvo įregistruotos viešajame registre, kaip nuosavybės objektas, ar ne – panaikintas potvarkis buvo teisėtas pagrindas pareiškėjui imtis statybos darbų, investuoti pinigines lėšas.
2) Kaltės sąvoką teismas privalėjo aiškinti civilinės teisės fone. Kaltė – tai asmens išorinių veiksmų vertinimas. Sprendžiant, ar asmuo kaltas dėl tam tikros žalos atsiradimo, svarbu įvertinti jo išorinius veiksmus jam tenkančių pareigų atžvilgiu, t.y., ar jis neįvykdė jam nustatytos tam tikros pareigos. Teismas nenurodė, kuo pasireiškė pareiškėjo kaltė. Akivaizdu, kad pareiškėjas veikė vadovaudamasis administraciniu aktu.
3) Iš bendrosios kompetencijos teismų procesinių sprendimų, kurie turi prejudicinį ryšį su šia byla, akivaizdu, kad ieškovai Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1149-13/2003 neneigė, jog pareiškėjas ginčo patalpose buvo įsirengęs kūrybines dirbtuves. Tuomet akivaizdu, kad jis patyrė didelių išlaidų, jas įrengdamas. Ir šios išlaidos vertintinos kaip žala, kadangi išlaidas pareiškėjas patyrė būtent dėl neteisėto Vilniaus miesto Senamiesčio seniūno potvarkio (Civilinio kodekso 6.249 str. 1 d.). Teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių nurodytą žalą ir kuri buvo patirta nuo 1998 m. gegužės 11 d. iki 1998 m. liepos 1 d. Apelianto nuomone, tokių įrodymų pateikta pakankamai (pvz., 2006 m. gegužės 22 d. UAB „Delfa“ nekilnojamojo turto pagerinimo vertės nustatymo ataskaita).
4) Nors pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, jog pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, bet nevisiškai atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę, dėl ko nustatė per mažą kompensaciją neturtinės žalos atlyginimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1) Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas žinojo, jog patalpos namo (duomenys neskelbtini), rūsyje priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems namo (duomenys neskelbtini), savininkams, o ne jam vienam privačios nuosavybės teise, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pats rizikavo bei buvo nepakankamai atidus ir atsargus, imdamasis veiksmų jose įrengti medžio intarsijos darbų patalpas.
2) Vilniaus miesto Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. potvarkis Nr. 15, kaip teisingai nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas, nesuteikė teisės pareiškėjui atlikti rekonstrukcijos darbų namo (duomenys neskelbtini), rūsyje (tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 3 p., 10 str. 1 d. 5 p.). Pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybai išduoti leidimą vykdyti statybos darbus taip pat turėjo ir galėjo būti ne minimas seniūno potvarkis, o rekonstruojamo statinio techninės inventorizacijos ir teisinės registracijos dokumentai bei notaro patvirtinti bendraturčių sutikimai (Statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20 patvirtinto STR 1.07.01:1997 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ 4.2.6 p., 4.5.2 p., 4.6 p.). Minėtus dokumentus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybai turėjo pateikti statytojas.
3) Pareiškėjo į bylą pateikta UAB „Delfa“ 2006 m. gegužės 22 d. nekilnojamojo turto pagerinimo vertės nustatymo ataskaita Nr. 2628 negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu žalą, pareiškėjo patirtą dėl Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. priimto potvarkio Nr. 15, ir jos dydį: joje yra apskaičiuota pinigų suma, kurios reikėtų vertinimo dieną, t.y. 2006 m. gegužės 10 d., sukurti esamos būklės turtą, ataskaitoje pabrėžta, kad nustatyta vertė galioja tik vertinimo dieną, pinigų suma apskaičiuota darant prielaidą, kad darbai yra atliekami ne ūkio būdu aplinkybė, kokie darbai atlikti namo (duomenys neskelbtini), rūsyje esančiose patalpose, nustatyta vertintojo, jam pačiam 2006 m. gegužės 10 d. apžiūrėjus ginčo patalpas (atliktų darbų aktai vertintojui nebuvo pateikti), taip pat pačiam vertintojui konstatavus, kad įgyvendinti būtent projekte numatyti darbai, ir kt. Žalą, pareiškėjo patirtą dėl Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. priimto potvarkio Nr. 15, ir jos dydį patvirtinančiais įrodymais taip pat negali būti pripažinti TEO LT AB 2006 m. gegužės 10 d. raštas Nr. 04-1-05/54, Medicinos kredito unijos 2006 m. kovo 31 d. pažyma, antstolės P. K. 2006 m. gegužės 5 d. pažyma Nr. 0093/04/03248 ir ,,Sodros“ 2006 m. gegužės 16 d. pažyma Nr. D5-55611, nes dalyje šių dokumentų skolininku nurodomas net ne pareiškėjas, o A. U. firma „Medžio intarsija“, byloje nepagrįstas ir neįrodytas tiek šių skolų atsiradimo pagrindas ir laikas, tiek tiesioginis ar netiesioginis ryšys su Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. potvarkiu Nr. 15.
4) Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas siejo ne su Vilniaus m. Senamiesčio seniūno veiksmais, o su ilgu bylinėjimosi procesu. Atsakovo nuomone, rūpesčiai ginant savo teises yra neišvengiama objektyvi būsena. Pagrindas moralinei žalai atsirasti yra, kai tokie rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo faktas, kas konkrečioje byloje turi būti pagrįsta Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovas pabrėžė, kad moralinės žalos atlyginimą teismas priteisė ne iš Vilniaus miesto savivaldybės – pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai nurodyta, kad sprendimas dėl 3 000 Lt moralinės žalos atlyginimo pavedamas vykdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.
Apeliacinės instancijos teisme apeliantas ir jo atstovas nedalyvavo, atsakovo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
IV.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo dėl padarytų materialinės teisės normų ir procesinės teisės normų pažeidimų, turėjusių įtakos neteisingo sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti visą bylą. Kolegija nesaistoma apeliacinio skundo argumentais.
Ginčo esmė – žalos (turtinės ir neturtinės), padarytos neteisėtais savivaldybės institucijos tarnautojo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnijos seniūno) neteisėtais veiksmais, atlyginimo. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad ,,žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės“. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, priteisė jam (pareiškėjui) 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, įpareigojimą išmokėti šią sumą nukreipdamas Teisingumo ministerijai. Tokią Teisingumo ministerijos pareigą pirmosios instancijos teismas grindė Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiam ginčui taikė minėto įstatymo nuostatas. Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymas reglamentuoja žalos, atlyginamos iš valstybės biudžeto tvarką, nustatydamas, kad tam tikslui kasmet valstybės biudžete numatomi asignavimai. Nustatytas ir jų (asignavimų) valdytojas – Teisingumo ministerija (1 str., 2 str. 1 ir 2 d.). Civilinio kodekso 6.171 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad žalą iš valstybės biudžeto atlygina valstybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir atsakovas tokio pobūdžio bylose yra valstybė (CK 6.273 str. 1 d). Minėtas Įstatymas reglamentuoja tik tokio pobūdžio žalos atlyginimą ir nereglamentuoja žalos atlyginimo iš savivaldybės biudžeto. Kaip jau minėta, žala, atsiradusi dėl neteisėtų savivaldybės institucijų aktų, atlyginama iš savivaldybės biudžeto. Pirmosios instancijos teismo spendimas atlyginti pareiškėjui neteisėtu savivaldybės institucijos tarnautojo aktu padarytą neturtinę žalą iš valstybės biudžeto – aiškiai neteisingas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimus, nuspręsdamas dėl bylos šalies (atsakovo) ir jo atstovo. Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti savivaldybė, savivaldybei atstovauja savivaldybės institucija, dėl kurios neteisėtų veiksmų atsirado žala. Savivaldybės apibrėžimas pateiktas ir jos (savivaldybės) institucijos nustatytos Vietos savivaldos įstatyme (3 str. ir kt.). Paduodamas pirmą skundą teismui (b. l. 2) pareiškėjas nurodė tinkamą atsakovą – Vilniaus miesto savivaldybę, jos atstovu nurodydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūniją. Tačiau pagal Vietos savivaldos įstatymą seniūnija yra savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys – jo filialas. Iš įrašo teismo posėdžio protokole (b. l. 96) matyti, kad byloje dalyvauja atsakovo savivaldybės atstovo Senamiesčio seniūnijos atstovė A. M. , tačiau įgaliojimo atstovauti seniūniją byloje nėra. A. M. pateikusi įgaliojimą atstovauti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, jos direktoriaus, savivaldybės ir savivaldybės tarybos interesus bylose. Savivaldybės atstovo pakeitimo klausimas byloje nesvarstytas, teisė pakeisti atsakovo atstovą pareiškėjui neišaiškinta (ABTĮ 10 str.). Iš byloje esančio pareiškėjo patikslinto skundo (b. l. 102), matyti, kad pareiškėjas dėl nesuprantamų priežasčių pakeitė atsakovą – vietoje atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, nurodė atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė į tai dėmesio, nesivadovavo CK 6.271 straipsnio 1 dalies ir 6.273 straipsnio 2 dalies ir ABTĮ 10 ir 54 straipsnių nuostatomis, neišaiškino pareiškėjui teisės pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu ir neįspėjo dėl tokio procesinio veiksmo neatlikimo pasekmių. Tokio pobūdžio įrašų teismo posėdžių protokoluose nėra. Tokie procesinių teisės normų pažeidimai pripažįstami šiurkščiais, o jų pašalinimas galimas tik pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant bylą iš naujo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į prieštaringus įrašus apie bylos ir proceso šalis teismo posėdžių protokoluose, iš kurių galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nežinojo dalyvaujančių asmenų tikrosios procesinės padėties: 2006 m. gegužės 22 d. teismo posėdžio protokole A. M. įvardijama kaip atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė, tačiau tretysis suinteresuotas asmuo neįvardintas ir jokios teismo nutarties dėl kurio nors asmens įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu nėra (b. l. 145); 2006 m. birželio 29 d. protokole (b. l. 148) A. M. jau nurodoma kaip atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (kai šiuo metu atsakovu pareiškėjas buvo nurodęs savivaldybės tarybą) ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnijos atstovė, nors seniūnija tokia bylos šalimi nepatraukta; 2006 m. rugsėjo 7 d. protokole atsakovu nurodyta Vilniaus m. savivaldybės administracija, nors jokio teismo sprendimo dėl šios institucijos procesinės padėties pakeitimo nėra (b. l. 157); 2006 m. rugsėjo 21 d. protokole atsakovu vėl nurodoma Vilniaus miesto savivaldybės taryba (b. l. 167). Protokolai teisėjo pasirašyti. Iš to darytina išvada, kad teismas sutiko su jų (protokolų) turiniu, nors jie ir neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 83 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Konstatuoti procesinės teisės normų pažeidimai įrodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nebuvo visapusiškas ir objektyvus (ABTĮ 81 str.), todėl teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu.
Nagrinėjant bylą iš naujo, visi nustatyti procesiniai pažeidimai turi būti pašalinti. Šie procesinės teisės normų pažeidimai – pakankamas pagrindas panaikinti teismo sprendimą, todėl faktinių bylos aplinkybių (priteistos ir nepriteistos žalos pagrįstumas) teisėjų kolegija nevertino. Tai nėra kliūtis pirmosios instancijos teismui, išsprendus tinkamo atsakovo ir jo atstovo klausimą, nagrinėti ginčą iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.