- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-18
- Bylos Nr.
- 2A-102/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- R. J.
- Ieškovas
- A. D.
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. L2-1922-585/2010 pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovui R. J. dėl skolos, palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui R. J., prašydamas priteisti iš atsakovo: 1) 110 480,93 Lt, iš kurių 82 188 Lt paskolos suma ir 28 292,93 Lt palūkanų; 2) 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas; 3) bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje ieškovas nurodė, kad su atsakovu R. J. 1998 m. lapkričio 1 d. jis sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui suteikė 82 188 Lt paskolą, o atsakovas įsipareigojo iki 2002 m. gruodžio 31 d. grąžinti šią paskolą. Atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl iš jo turi būti priteista 82 188 Lt dydžio negrąžinta paskola ir, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, 28 292,93 Lt įstatyminių palūkanų.
2010 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio metu ieškovo atstovas patikslino ieškinyje pareikštus reikalavimus, prašydamas iš atsakovo ieškovui priteisti 82 188 Lt paskolos, 5 proc. dydžio įstatymines palūkanas už 5 metus, kurios sudaro 20 547 Lt, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu, kuris buvo ištaisytas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi, ieškovo ieškinį patenkino iš dalies: 1) priteisė iš atsakovo R. J. ieškovui A. D. 68 039,34 Lt skolos, 17 009,83 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2009-10-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 636 Lt bylinėjimosi išlaidų; 2) kitą ieškinio dalį atmetė; 3) priteisė iš atsakovo valstybei 30 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas pripažino, jog pinigų perdavimo faktas yra neabejotinai įrodytas, ir konstatavo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad sutartis nebuvo sudaryta, taip pat, kad pinigai pagal realinę sutartį nebuvo gauti (nebuvo perduoti). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas pagal sutartį įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2002 m. gruodžio 31 d. ir į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie prievolės pagal sutartį įvykdymą, priteisė iš atsakovo ieškovui prašomą priteisti paskolą. Įvertinęs sutartyje numatytą sąlygą dėl lito kurso dolerio atžvilgiu svyravimo ir atsižvelgęs į tai, kad tarp šalių yra ginčas dėl šios jos aiškinimo, teismas nusprendė šią sąlygą aiškinti atsakovo naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Sumažėjus ne lito, bet dolerio kursui lito atžvilgiu, teismas iš atsakovo priteisė paskolos sumą, apskaičiuojamą pagal Lietuvos banko nustatytą lito ir dolerio kursą, buvusį sutartyje nustatytą paskolos grąžinimo dieną – 2002 m. gruodžio 31 d., t. y. 68 039,34 Lt. Pasak teismo, ieškinio senatis pagrindiniam reikalavimui netaikoma, kadangi teisė pareikšti ieškinį ieškovui atsirado nuo teisės pažeidimo dienos, kai ieškovas neįvykdė sutarties – 2002 m. gruodžio 31 d. (CK 1.137 str. 1 d.). Ieškovui iš esmės pripažinus tokį atsikirtimą ir atsakovui reikalaujant, teismas nusprendė taikyti penkerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl palūkanų priteisimo (CK 1.125 str. 9 d.). Esant tęstiniam sutarties pažeidimui, teismas nusprendė palūkanas priteisti nuo 2004 m. spalio 5 d. (CK 1.127 str. 5 d.). Anot teismo, iš viso iš atsakovo ieškovui priteistina 25 procentai nuo grąžintinos paskolos sumos palūkanų už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 5 d. iki 2009 m. spalio 5 d. – iš viso 17 009,83 Lt (CK 6.37 str. 1 d., CK 6.210 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir atitinkamai Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, jog teisminio proceso metu iš esmės nebuvo įrodytas pinigų gavimo faktas, ir vadovavosi tik formalia sutartyje įrašyta nuostata, kad pinigus atsakovas gavo prieš pasirašant sutartį, nenustatant ar faktiškai pinigai buvo perduoti. Ieškovas ne tik nepagrįstai reikalauja sumokėti reikalaujamą pinigų sumą, tačiau reikalauja priteisti per didelę sumą. Reikalaujant didesnės neva priteistinos pagrindinės skolos, taip pat priskaičiuojant nepagrįstai dideles palūkanas, buvo nepagrįstai padidintas ieškinio reikalavimas. Faktas, jog jau prasidėjus teisminiam procesui, ieškovas savo reikalavimus sumažino, leidžia vienareikšmiškai konstatuoti, jog buvo tik fiktyviai siekiama, kad civilinė byla pagal rūšinį teismingumą būtų teisminga Vilniaus apygardos teismui. Taigi, ieškovo reikalavimo suma iš esmės nesiekė 100 000 Lt, todėl vadovaujantis CK I dalies IV skyriaus nuostatomis, ieškovo ieškinys nebuvo teismingas Vilniaus apygardos teismui, o nepagrįstai priimtas ieškinys buvo neteisėtai išnagrinėtas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį pagrindiniam ieškovo reikalavimui, nors atsakovas ir buvo pateikęs dėl to pagrįstą ir argumentuotą prašymą. Anot atsakovo, teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovo paskolos sutartis buvo sudaryta 1998 m. lapkričio 1 d., galiojant senesnei CK redakcijai (aktuali nuo 1998 m. birželio 11 d. iki 1998 m. gruodžio 14 d.), todėl vertinant paskolos santykius, turėjo būti vadovaujamasi tuo metu galiojusio įstatymo įtvirtintomis imperatyviomis teisės normomis. Pagal tuo metu galiojusį CK 84 straipsnį, ieškovas kreipėsi į teismą, praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.Teismas, skaičiuodamas negrąžintos paskolos dydį, klaidingai taikė pasikeitusius JAV dolerio ir lito kursus. Vadovaujantis Lietuvos banko teikiama oficialia informacija, paskolos sutarties pasirašymo metu JAV dolerio ir lito kurso santykis buvo 1 : 4,00. Tuo tarpu ieškovo kreipimosi į teismą dieną (2009 m. lapkričio 19 d.) šių valiutų kurso santykis buvo kur kas mažesnis, t. y. 1 : 2,3186. Vadinasi, grąžintinos paskolos suma šiuo atveju yra ne 68 039,34 Lt, o 47 639,69 Lt. Anot atsakovo, teismas nepagrįstai vadovavosi 2002 m. gruodžio 31 d. galiojusiu JAV dolerio ir lito kurso santykiu.Dėl skundžiamo teismo sprendimo pirmosios instancijos teismas priėmė 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį dėl sprendime padarytų klaidų ištaisymo. Pabrėžtina, kad buvo padaryta aibė teismo klaidų, kurios tik patvirtina ir leidžia pagrįstai abejoti teismo priimto sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Teismo sprendime buvo padarytos grubios faktinės situacijos vertinimo klaidos. Teismo nutartimi neva ištaisius padarytas klaidas, anot atsakovo, buvo iš esmės iškreiptas teismo sprendimas - priėmus 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį, žymiai padidėjo iš atsakovo ieškovui priteista pinigų suma.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas A. D. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Atsakovas nepagrįstai teigia, jog teismo proceso metu iš esmės nebuvo įrodytas pinigų gavimo faktas. Pinigus atsakovas gavo prieš pasirašant 1998 m. lapkričio 1 d. paskolos sutartį, šį faktą patvirtina sutarties 1 punktas.Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos teismingumą. Vadovaujantis CPK 27 straipsniu, civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja apygardos teismai. Kadangi ieškovo pareikšto ieškinio suma buvo didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, ieškinys buvo teismingas apygardos teismui. Ieškovui pripažinus atsakovo atsikirtimą dėl sutrumpinto penkerių metų ieškinio senaties termino, taikomo reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų priteisimo (CK 1.125 str. 9 d.), ieškovas, vadovaudamasis CPK 42 straipsnio 1 dalimi, sumažino ieškinio reikalavimus.Teismas teisingai konstatavo, jog ieškinio senatis pagrindiniam reikalavimui netaikoma, kadangi teisė pareikšti ieškinį ieškovui atsirado nuo teisės pažeidimo dienos, t. y. atsakovui neįvykdžius sutarties 2002 m. gruodžio 31 d.Teismas teisingai vertino pasikeitusį valiutų kursą, pritaikęs 2002 m. gruodžio 31 d. JAV dolerio ir lito kursų santykį, nes būtent nuo 2002 m. gruodžio 31 d. atsakovui atsirado pareiga grąžinti paskolą.Teismas teisėtai ir pagrįstai 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi savo iniciatyva ištaisė 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimo klaidas, kurių ištaisymas nepakeitė sprendimo esmės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl paskolos grąžinimo pagal 1998 m. lapkričio 1 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp A. D. (paskolos davėjo) ir R. J. (paskolos gavėjo) (7 b. l.). Sutartyje numatyta, kad R. J. pasiskolino iš A. D. 82 188 Lt, kuriuos gavo prieš pasirašant šią sutartį. R. J. įsipareigojo gautą sumą grąžinti iki 2002 m. gruodžio 31 d. (Sutarties 1 p.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu nusprendė, kad atsakovas R. J. turi pareigą grąžinti paskolą pagal šią paskolos sutartį. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti.
Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalyje pateiktą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir jų subjektai įgytų teises ir pareigas kartu su šalių susitarimu dėl sutarties sąlygų, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą konstatuota, kad paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; kt.).
Civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 str.). Apelianto teiginys, jog nagrinėjamos bylos atveju nebuvo įrodytas pinigų gavimo faktas, yra nepagrįstas. Ieškovas pinigų perdavimo faktą įrodinėja 1998 m. lapkričio 1 d. paskolos sutartimi (7 b. l.), kurioje aiškiai nurodyta aplinkybė, jog 82 188 Lt dydžio paskolą atsakovas gavo prieš pasirašant šią sutartį (Sutarties 1 p.). Kita vertus, CK 6.875 straipsnio 1 dalies nuostatos paskolos gavėjui suteikia teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Tačiau šias aplinkybes privalo įrodyti pats paskolos gavėjas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pinigų negavimo fakto neįrodė – nenuginčijo paskolos sutarties 1 punkte pripažintos aplinkybės, jog paskolos sutarties dalykas buvo perduotas prieš pasirašant šią sutartį. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pinigų perdavimo faktas yra neabejotinai įrodytas rašytine paskolos sutartimi (CPK 178 str.).
Atsakovas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovo pagrindiniam reikalavimui netaikyti ieškinio senaties. Anot jo, paskolos sutartis buvo sudaryta, galiojant senesnei CK redakcijai, todėl ir iš paskolos teisinių santykių kylantiems reikalavimams turi būti taikomas tuo metu galiojęs įstatyminis reglamentavimas - CK 84 straipsnis, kuriame numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija su tokiu ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu nesutinka.
Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžią apeliantas nepagrįstai sieja su paskolos sutarties sudarymo data. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kaip matyti iš ginčo sutarties, atsakovas buvo įsipareigojęs ieškovui grąžinti gautą pinigų sumą iki 2002 m. gruodžio 31 d. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovui buvo grąžinta paskolinta pinigų suma sutartyje nurodytu terminu. Taigi, tokiu būdu buvo pažeista ieškovo teisė susigrąžinti jam priklausantį turtą, o atsakovas pažeidė savo pareigą ieškovui grąžinti paskolos sumą sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.200 str. 1 d., 6.205 str., 6.873 str. 1 d.). Kadangi atsakovas pažeidė savo sutartines prievoles (tuo pačiu ir ieškovo teisę) galiojant naujajam Civiliniam kodeksui, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai pripažino, jog ieškovo pagrindiniam reikalavimui turi būti taikomas ieškinio senaties terminas, numatytas 2000 metų CK 1.125 straipsnio 1 dalyje. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, nepraleido bendrojo ieškinio senaties termino – 10 metų (CK 1.130 str. 1 d.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė iš atsakovo ieškovui priteisti paskolą pagal sutartyje nustatytą tvarką.
Paskolos sutarties 2 punktu ginčo šalys susitarė, kad pasikeitus oficialiam Lietuvos banko lito ir JAV dolerio kursui, paskolą skolininkas privalo grąžinti pagal tos dienos oficialų Lietuvos banko kursą. Apelianto vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje grąžinamos paskolos dydis turi būti nustatomas pagal Lietuvos banko nustatytą JAV dolerio ir lito santykį, galiojusį ieškovo ieškinio gavimo teisme dieną. Tačiau su tokiu paskolos sutarties 2 punkto išaiškinimu negalima sutikti.
CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Antrasis reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. aiškinti sutartį sąžiningai ir nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus) lemia būtinybę atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 1.193 str. 2 d.), taip pat analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (CK 6.193 str. 5 d.), nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl sutarties šalių tikrosios valios, aiškinamasi, kokia buvo jų valia būtent sutarties sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011).
Kaip jau nustatyta, šalys sutartyje numatė konkrečią datą, iki kurios turi būti grąžinta paskola. Todėl vienas iš sutarties tikslų buvo paskolintos sumos grąžinimas paskolos davėjui iki sutartyje nustatyto laiko – iki 2002 m. gruodžio 31 d. Kadangi ieškovo tikroji valia buvo atgauti paskolintus pinigus sutartu laiku ir tvarka, o atsakovo tikrasis ketinimas buvo grąžinti gautą paskolą, nėra pagrindo teigti, jog šalys, susitardamos dėl sutarties 2 punkto sąlygos, susitarė dėl grąžinamos paskolos dydžio skaičiavimo ir esant tokiai situacijai, kai yra pažeidžiamas sutarties įvykdymo terminas. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš atsakovo ieškovui priteisiamą paskolos sumą pagrįstai apskaičiavo pagal Lietuvos banko nustatytą JAV dolerio ir lito kursų santykį, galiojusį paskolos sutartyje nustatytą paskolos grąžinimo dieną (2002 m. gruodžio 31 d.), o ne, kaip nurodo apeliantas, pagal kursų santykį, galiojusį ieškinio pateikimo teismui dieną. Kadangi pagal Lietuvos banko skelbiamą informaciją JAV dolerio ir lito kursų santykis sutarties sudarymo dieną buvo 1 : 4, o 2002 m. gruodžio 31 d., kai buvo pažeista ieškovo teisė ir atsakovo prievolė, buvo 1 : 3,3114, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovui grąžintina paskolos suma yra 68 039,34 Lt.
Kadangi ginčo dėl laikotarpio, už kurį pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 5 proc. dydžio įstatymines palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos, nėra, o priteista negrąžinta paskolos suma paliekama nepakeista, tai pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovui priteista 17 009,83 Lt palūkanų, taip pat nėra, nes ši atsakovo prievolė kyla iš CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies reglamentavimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes ši atsakovo prievolė kyla iš CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies reglamentavimo.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, jog ieškovo ieškinys buvo išnagrinėtas, pažeidžiant teismingumo taisykles.
Pagal CPK 27 straipsnio 1 punktą, apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo. Kaip matyti iš 2010 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio protokolo (42-44 b. l.), ieškovo atstovas ieškinyje pareikštus reikalavimus sumažino iki 102 735 Lt, todėl net ir patikslinus ieškinio reikalavimus, byla buvo teisminga apygardos teismui. Tai, kad nagrinėjant ieškovo ieškinį, paaiškėjo, jog dalis ieškinio reikalavimo buvo pripažinta nepagrįsta, nesudaro pagrindo teigti, jog byla buvo neteisminga Vilniaus apygardos teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 34 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas, laikydamasis teismingumo taisyklių, priimtą bylą turi išspręsti iš esmės, nors vėliau ji taptų teisminga kitam teismui, išskyrus šio kodekso 35 straipsnyje nustatytus atvejus bei pasikeitus rūšiniam teismingumui.
Taip pat atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pakeitė 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimo esmę. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo R. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarties, 2011 m. kovo 15 d. nutartimi nutarė skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Taigi, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu vien dėl to, kad teismas pasinaudojo įstatymo suteikta galimybe ištaisyti sprendime esančius rašymo apsirikimus ir aiškias aritmetines klaidas (CPK 276 str.).
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija taip pat nenustatė (CPK 329 str.).
Atsakovas R. J. apeliaciniu skundu ginčija 85 049,17 Lt sumą, todėl toks apeliacinis skundas privalėjo būti apmokėtas 2 551 Lt dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d.). Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi: 1) atleido R. J. nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, nustatydamas 1 000 Lt mokėtino žyminio mokesčio dydį; 2) atidėjo 750 Lt dalies žyminio mokesčio sumokėjimą penkiems mėnesiams nuo šios nutarties įsiteisėjimo; 3) nustatė R. J. dešimties dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo terminą sumokėti trūkstamą 200 Lt žyminio mokesčio dalį, mokėtiną paduodant apeliacinį skundą (67-68 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas iš viso sumokėjo 250 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą (60, 71 b. l.), 750 Lt žyminio mokesčio liko nesumokėta, todėl ši suma priteistina iš atsakovo valstybei.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d.sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.