Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr.1A-456-397/2011;

2011 m. spalio 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Kęstučio Dargužio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui, nuteistajam E. S., jo gynėjai advokatei Jelenai Smirnovai, nuteistajam M. A., jo gynėjui advokatui Algimantui Deguliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros apeliacinio skundo dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, jam skirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems (1) metams šešiems (6) mėnesiams, vadovaujantis BK 81 straipsnio 2 dalimi, 92 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant E. S. auklėjamojo poveikio priemones – elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, uždrausta be pataisos inspekcijos žinios keisti gyvenamąją vietą; M. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, jam skirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems (1) metams, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 2 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant M. A. BK 70 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – 50 (penkiasdešimt) valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose (atlikti iki 2011 m. spalio 1 d.) ir įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Tuo pačiu nuosprendžiu solidariai iš E. S. ir M. A. R. V. naudai priteista 869 (aštuoni šimtai šešiasdešimt devyni) Lt neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipnio 3 dalį, M. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipnio dalį nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipnio 3 dalį dėl to, kad veikdami bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, 2010 m. sausio 27 d., apie 19.00 val., prie Partizanų g. 48 namo, Kaune, pribėgę prie nepilnamečių D. V., gim. (duomenys neskelbtini), M. G., gim. (duomenys neskelbtini)ir A. V., gim. (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą, o E. S. šaunamąjį ginklą, t. y., E. S. įremiant D. V. į kaklą pusiau automatinį dujinį – garsinį pistoletą „Police“ Nr. E204222, kuris yra „D“ kategorijos šaunamasis ginklas, ir iš D. V. kelnių kišenės pagrobiant svetimą, nukentėjusiajam R. V. priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefonus „Sony Ericsson W350i“ 200 Lt vertės ir „Siemens CXW70“ 70 Lt vertės, o asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, laikant A. V. užlaužus rankas už nugaros, M. A. iš A. V. kelnių kišenės pagrobė svetimą, nukentėjusiajai D. D. priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericcon Z530i“ – 150 Lt vertės.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas, priimdamas nuosprendį, neteisingai įvertino surinktus duomenis M. A. atžvilgiu ir jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 180 straipsnio 3 dalies į 180 straipsnio 1 dalį kaip neesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių M. A. veiksmų subjektyvinę tyčią atlikti plėšimą panaudojant šaunamąjį ginklą. Prokuroras nurodo, jog E. S. ir M. A. bendrais veiksmais siekė to paties tikslo – pagrobti nukentėjusiųjų turtą, o byloje surinkta pakankamai duomenų, kad M. A. žinojo, jog E. S. su savimi nešiojasi šaunamąjį ginklą, matė bei suprato, kaip jis buvo panaudojamas nukentėjusiesiems įbauginti ir dėl to neprieštaravo, pats atliko dalį nusikaltimo veiksmų. Dėl šių priežasčių M. A. veika turi būti perkvalifikuota į BK 180 straipsnio 3 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįsta E. S. pripažino kaltu įvykužius BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą, o M. A. – BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimus.

Pirmos instancijos teismas vertindamas nuteistųjų padarytus nusikalstamus veiksmus rėmėsi ne tik pačių nuteistųjų, bet ir nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais. Įvertino šių parodymų tarpusavio ryšį, atitikimą vienų kitiems, bei kitiems įrodymams.

Būtent ir nuteistųjų, ir nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais nustatyta, kad E. S. ir M. A. veikdami bendrai su asmeniu „Rokas“, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą tyrimą, pastarajam pasiūlius, nutarė eiti prie mokyklos ir iš ten išėjusių vaikų atimti telefonus. Taip iš mokyklos išėjus nukentėjusiems D. V., M. G. ir A. V., nuteistieji kartu su trečiu asmeniu užpuolė nukentėjusius ir panaudojant fizinį smurtą, o E. S. ir grasinant dujiniu pistoletu (kuris pripažintas šaunamuoju ginklu) iš D. V. ir A. V. pagrobė mobilaus ryšio telefonus. Tai, kad nuteistieji užvaldant turtą panaudojo fizinį smurtą, o E. S. ir šaunamąjį ginklą patvirtino ir nukentėjusieji. Jie parodė, kad pirmas prie jų pribėgo vaikinas vardu „Rokas“, kuris čiupo už kaklų M. G. ir A. V., o po to pribėgo E. S., kuris įrėmė D. V. į kaklą ginklą ir nuvedė prie krūmų. Nukentėjusieji patvirtino, kad šie nuteistųjų veiksmai truko labai trumpą laiko tarpą ir po to pagrobę telefonus jie pasišalino.

Iš nuteistųjų parodymų seka, kad padaryti plėšimą pasiūlė vienas iš bendrininkų vardu „Rokas“, šiam pasiūlymui kiti du nuteistieji pritarė ir bendrai užpuolė nukentėjusiuosius, tačiau susitarimo šiam tikslui panaudoti E. S. turimą dujinį pistoletą tarp jų nebuvo.

Kad tarp nuteistųjų buvo tik susitarimas atimti telefonus, konkrečiai nesitariant tam tikslui panaudoti kokius nors specialius įrankius ar ginklą, patvirtino ir kartu su nuteistaisiais buvęs, bet nusikaltimo padaryme nedalyvavęs, liudytoju apklaustas G. B.. Šis liudytojas nepatvirtino ir to, kad jam būtų žinoma apie E. S. turėtą dujinį pistoletą. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir nuteistasis M. A., kuris parodė, kad jam buvo žinoma tik apie tai, jog E. S. namuose turi dujinį pistoletą, bet su savimi nešiojasi – „žaislinį“.

Tokiu būdu ištirti įrodymai, kaip teisingai nustatė ir pirmos instancijos teismas, patvirtina, kad nuteistajam M. A. apie tai, jog E. S. su savimi turėjo dujinį pistoletą ir ketino jį panaudoti užvaldant nukentėjusiųjų turtą, nebuvo žinoma. Priešingai, iš bylos aplinkybių seka, kad M. A. žinojo tik apie E. S. turimą žaislinį pistoletą, kurį pastarasis nešiodavosi, bet ir dėl šio panaudojimo, atimant nukentėjusiųjų turtą, tarp jų susitarimo nebuvo.

Esant paminėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo E. S. nusikalstamus veiksmus, pasireiškusius šaunamojo ginklo panaudojimu, darant plėšimą, laikė vykdytojo ekscesu ir atitinkamai nuteistajam M. A. šiuos plėšimą kvalifikuojančios aplinkybės neinkriminavo.

Skirdamas bausmę E. S., kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu jau buvo suėję 18 metų, apylinkės teismas taikė BK XI skyriaus nuostatas. Kolegijos nuomone, teismas pasielgė teisingai, nes atsižvelgė ne tik į faktinį nuteistojo amžių – 18 metų 4 mėnesius, bet ir į kitus nuteistojo išsivystymo lygį apibūdinančius duomenis, į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, šios veikos motyvus. Kaip matyti iš nuteistojo motinos L. L. parodymų, E. S., nuo mažens turėdamas ūgio deficitą (endokrininį susirgimą), atsiliko bendravime, visada siekė bendrauti su mažesniais už save. Psichologinio tyrimo metu (teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas T. 3, b. l. 26 – 27) E. S. taip pat nurodė, kad dėl fizinio vystymosi problemų jis siekė pasirodyti prieš draugus, jam buvo konstatuotas polinkis pasiduoti aplinkai, ypač referentinės grupės įtakai. Gi bylos aplinkybėmis nustatyta, kad E. S. nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius, be to, jis nenurodė ir tikslios savo veiksmų motyvacijos, jo tikslas buvo pasirodyti prieš draugus. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad pagal socialinę brandą E. S. prilygsta nepilnamečiui ir todėl teismas jo atžvilgiu pagrįstai taikė nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus.

Paskirdamas kiekvienam iš nuteistųjų konkrečią bausmės rūšį ir jos dydį, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnyje reglamentuojamų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nepažeidė. Kiekvienu iš atvejų buvo atsižvelgta ir į pačios nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumo laipsnį, kaltės formą, veikos motyvus ir tikslus, sukeltas pasekmes, atsižvelgta į kiekvieno iš nuteistųjų asmenybę, jų atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, kiekvieno iš nuteistųjų asmenybę, o būtent tai, kad jie anksčiau nebuvo teisti, dėl nusikalstamos veikos abu nuoširdžiai gailėjosi, atlygino padarytą turtinę ir dalį neturtinės žalos.

Įvertinus visas virš paminėtas, aptartas aplinkybes, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad bausmės tikslai kiekvienam iš nuteistųjų gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo, yra visiškai pagrįsta ir teisinga.

Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar neteisingai paskirtos bausmės pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsniu, 324 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.