Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-18 · Administracinė byla Nr. I-3900-281/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-05-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-05-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-90-438/2016Nutartis · 2016-12-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-18
Bylos Nr.
I-3900-281/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02555-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
K. J.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3900-281/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02555-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 9.8.1.; 74.
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjo atstovams A. K., A. R., G. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų dalies panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 3-26) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti:

1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. S-66 (7-18/2014) dalį, kurioje pasakyta, kad mokesčių administratorius įrodė darbo teisinių santykių tarp ūkininko K. J. ir 39 fizinių asmenų egzistavimą bei mokestinės naudos siekimą ir pagrįstai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį;

2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 68-188 dalį, kuria buvo patvirtinta, kad pagal verslo liudijimus dirbusiems asmenims išmokėtos 247 374,43 Lt sumos pripažinimo su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusiomis pajamomis paskaičiuotos papildomos į valstybės biudžetą mokėtina 43 673,60 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 102 221,88 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 13 673,60 Lt privalomo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 325,59 Lt įmokų į Garantinį fondą;

3) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 44.1-47-44 dalį, kuria konstatuota, kad pagal verslo liudijimus dirbusiems asmenims išmokėtos 247 374,43 Lt sumos pripažinimo su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusiomis pajamomis paskaičiuotos papildomos į valstybės biudžetą mokėtina 43 673,60 Lt GPM, 102 221,88 Lt VSD įmokų, 13 673,60 Lt PSD įmokų, 325,59 Lt įmokų į garantinį fondą.

Paaiškino, kad šiaudų derliaus nuėmimo darbai yra specifiški, t.y. atliekami tik tam tikru sezono metu ir tam tikromis oro sąlygomis. Šiaudų derliaus nuėmimui trumpu laikotarpiu reikia daug žemės ūkio technikos ir su ta techniką galinčių dirbti specialistų. 2011 m. derliaus nuėmimo metu tokių specialistų reikėjo 39. Dėl sezoniškumo sudarinėti darbo sutarčių ūkis negali, nes darbo resursai nebūtų efektyviai išnaudojami. Jeigu ūkis pasamdytų tiek papildomų darbuotojų, reikalingų tik tam tikru sezono metu nuimti šiaudų derlių, užtikrintų jų darbų saugos, priešgaisrinės saugos reikalavimus, taip pat organizuotų šių darbuotojų darbo kontrolę ir priežiūrą, šių darbuotojų atlyginimo ir technikos/darbo saugos, darbo organizavimo kaštai būtų akivaizdžiai didesni negu gaunama ekonominė nauda. Atsižvelgiant į tai, kad šiaudų derliaus nuėmimo darbai apima 40% Lietuvos Respublikos geografinės teritorijos ir Latviją, akcentuoja, kad neturi reikiamų resursų kontroliuoti, kaip asmenys laikosi darbo laiko, darbo drausmės, blaivumo, saugos dirbant su technika, priešgaisrinių ir kitų teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Todėl buvo pasirinkta minėtus darbus vykdyti rangos sutarčių pagrindu, tokiu būdu perkeliant visą faktinę atsakomybę už minėtų reikalavimų laikymąsi savarankiškai ir savo rizika veikiančiam rangovui.

Rangovų, teikusių šiaudų derliaus nuėmimo darbus, veikla pasižymėjo tokiais požymiais: ūkininkas nesuteikė rangovams jokios darbo vietos, rangos darbai nebuvo atliekami ūkio padalinių teritorijose, paslaugos buvo atliekamos ūkio nurodytuose arba pačių rangovų susirastuose laukuose; rangovams nebuvo taikomos ūkyje galiojančios darbo drausmės, saugos ir kitos vidaus tvarkos, nebuvo nustatytas joks darbo grafikas; kiekvienas rangovas pats dengė darbams atlikti reikalingas išlaidas: technikos paruošimo naudoti, technikos priežiūros bei remonto išlaidas, kitas išlaidas (išskyrus kuro išlaidas), pats sprendė su savo veikla susijusius klausinius: ar nori imtis ūkio siūlomo rangos darbo, kada atlikti darbus, kokius resursus naudoti, kokie įrankiai yra reikalingi, pats ir savo sąskaita organizavo nuvykimą į darbo vietą arba nakvynę nutolusioje darbo vietoje; pagal rangos sutartis samdomi asmenys darbus atliko savarankiškai, nes turi žinių ir patirties tokiems darbams atlikti. Pažymima, kad šiaudų derliaus nuėmimo technika pripažįstama potencialiai pavojingais įrenginiais, su kuriais gali dirbti tik atestuotoje įstaigoje apmokyti asmenys, o Pareiškėjas jų apmokymo ar kvalifikacijos kėlimo išlaidų neprisiėmė; kiekvienas savarankiškas paslaugų teikėjas galėjo susirasti kitų klientų ar darbų ir jiems teikti paslaugas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad ūkis kontroliavo ir organizavo darbus. Teigia, kad vyr. inžinierius, kaip ūkio atstovas, tik derėjosi su rangovais, tarėsi dėl galutinės atliktų darbų kainos, nurodė, kuriuose laukuose rangovai turi atlikti darbus, kokiu derliaus nuėmimui geriausiu laikotarpiu ir sąlygomis darbai turi būti atlikti, įvertino ir priėmė atliktus darbus, nes tai yra apmokėjimo už paslaugas pagrindas. Pareiškėjo teigimu, jokios darbų kontrolės šis darbuotojas ar ūkis nevykdė, šio darbuotojo veikla pasireiškė tinkamu užduoties suformulavimu bei atlikto rezultato priėmimu.

Akcentuoja, kad šiaudų derliaus nuėmimo darbai atliekami 10-15 Lietuvos rajonų ir Latvijoje, todėl tokių darbų kontroliavimui (darbuotojų darbo laiko, darbų proceso, darbo drausmės, darbuotojų blaivumo, saugos, kitų darbo teisės reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymo ir kt.) ūkis fiziškai neturi nei resursų, nei galimybių, tam turi būti sukurtos papildomos vadovų, darbo saugos ir priešgaisrinės saugos specialistų pareigybės.

Paaiškino, kad sudarydamas rangos sutartis, naudoja standartinį sutarties šabloną, taikomą savo pobūdžiu skirtingų paslaugų teikimo atvejams. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju nebūtinai visos rangos sutartyje nustatytos sąlygos yra sutarties dalyku, faktiškai užsakovą ir rangovą saisto tik tos rangos sutarties nuostatos, kurios aktualios susiklosčiusiai konkrečiai situacijai, o tos sutarties nuostatos, kurios nors ir numatytos sutartyje, tačiau susiklosčiusiems santykiams neaktualios, sutarties šalims nesukelia jokių teisių ir pareigų. Pavyzdžiui, rangos sutarties nuostata, pagal kurią rangovas įsipareigoja tvarkingai eksploatuoti užsakovo pagal priėmimo-perdavimo aktą suteiktą techniką, netaikoma tiems atvejams, kai rangovas darbus atlieka su savo technika ar kitais atvejais, kai ūkis faktiškai technikos rangovui nesuteikia. Vien sutarties nuostatos neatspindi faktinių užsakovo ir rangovo santykių turinio ir negali būti mokesčių administratoriaus išvados pagrindu. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius turėjo atlikti faktinės situacijos, susiklosčiusios tarp rangovo ir užsakovo, analizę ir surinkti faktinius įrodymus savo teiginiams ir daromoms išvadoms pagrįsti, tačiau to nepadarė.

Nesutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad visi 39 rangovai paslaugas teikė su pareiškėjo suteiktais traktoriais. Teigia, kad iš 39 rangovų 17 dirbo su nuosava technika, 15 – su pareiškėjo iš UAB „Litsoft“ išsinuomota ir pernuomota pagal panaudos sutartį technika, 7 rangovai – su kitiems (jų šeimos nariams ar giminaičiams) asmenims priklausančia technika. Siekdamas optimizuoti pagal rangos sutartis atliekamų darbų kaštus, siekė nustatyti kuo palankesnę rangos paslaugų kainodarą. Ūkininkas dyzeliną įsigyja už žymiai mažesnę kainą, nei kiti ūkio subjektai, todėl Pareiškėjas su rangovais sutardavo, kad kurą darbams atlikti suteiks jis. Tokio susitarimo tikslas sąlygotas veiklos kaštų mažinimo ir optimaliausios paslaugų kainodaros nustatymo ekonomine logika, todėl šis faktas, pareiškėjo nuomone, nelaikytinas darbo santykiams būdingų darbo priemonių suteikimo požymiu.

Mokesčių administratoriaus teiginys, kad darbuotojai laikinai buvo tapę individualią veiklą vykdančiais verslininkais neatitinka tikrovės, nes J. S., K. Ž., V. G., S. V., V. J. darbo santykius su Pareiškėju nutraukė žymiai anksčiau, nei buvo sudaromos ginčo objektu esančios rangos sutartys: J. S. darbo santykius nutraukė 2008-06-30, K. Ž. - 2008-08-27, V. G. - 2008-08-27, S. V. - 2010-07-02, V. J. - 2010-09-24. Šie darbuotojai po darbo sutarčių nutraukimo daugiau nebuvo įdarbinti ūkyje, jie atliko tik sezoninius derliaus nuėmimo darbus pagal rangos sutartis. Teigiama, jog tik 5 asmenys, t. y. K. D., R. V., V. Š., J. G. ir V. Š. buvo laikinai nutraukę darbo santykius, tačiau šis faktas dar nesuteikia pagrindo teigti, kad jų veikla pagal rangos sutartis neatitiko individualios veiklos požymių, nes šių darbuotojų pagal darbo sutartį nustatytos funkcijos neapima derliaus nuėmimo darbų. Pagal rangos sutartis jie veikė kaip verslininkai: K. D., R. V. dirbo su pačių išsinuomotais traktoriais, kiti - su nuosava technika, jų veikla atitiko savarankiškumo kriterijus.

Dėl 5 asmenų, kurie buvo laikinai nutraukę darbo santykius, paaiškino, kad dažniausiai asmenys, kurie turi savo techniką arba turi galimybę ją išsinuomoti ir su ja užsidirbti, derliaus nuėmimo metu savo noru palieka ūkį. Dėl galinčių su technika dirbti specialistų trukumo derliaus nuėmimo metu susiklosto situacija rinkoje, kad dėl sezoniškai išaugusios tokių paslaugų paklausos šie asmenys gali iš individualios veiklos užsidirbti daugiau, nei uždirbtų dirbdami pagal darbo sutartį. Tai lemia didesnio uždarbio siekiančių asmenų elgseną - siekį nutraukti darbo sutartis. Nurodoma, jog vertinant situaciją iš ūkio pusės, ūkiui ekonomiškai svarbu surasti pakankamai rangovų šiaudų derliui nuimti. Rangovų, gebančių dirbti su specialia žemės ūkio technika, pasiūla yra ribota. Jeigu ūkis netenkintų kai kurių rangovų (buvusių darbuotojų) keliamų sąlygų, pastarieji susitartų dėl darbų kituose ūkiuose ir šiaudų derlius nebūtų pilnai nuimtas. Todėl ūkis, siekdamas ekonominės naudos, sudarė su buvusiais darbuotojais rangos sutartis, kurios leido prisiimant papildomas rizikas jiems uždirbti santykinai didesnes pajamas. Ūkis rangos sutarčių pagrindu užsitikrino pilną šiaudų derliaus nuėmimą, tinkamą apsirūpinimą gamybai reikalingomis žaliavomis ir pelną. Todėl toks rangos sutarčių su buvusiais darbuotojais sudarymas buvo pagrįstas išskirtinai abiejų sandorių šalių ekonominiais interesais, o ne siekiu gauti mokestinę naudą.

Aplinkybė, jog pagal paslaugų teikėjų Metines pajamų deklaracijas už 2011 metus nustatyta, kad 13 iš 39 gyventojų deklaruotos pajamos atitinka išmokėtas sumas, 4 yra artimos išmokėtoms sumoms (paklaida nuo 1 iki 84 Lt), 12 gyventojų deklaravo mažesnes pajamas, 9 deklaracijose nenurodė išmokėtų sumų arba deklaracijos visai nepateiktos ir 3 gyventojai deklaravo daugiau nei jiems išmokėjo užsakovas neįrodo, kad rangovai paslaugas teikė tik vienam užsakovui, nes deklaracijų duomenys gali būti klaidingi, o mokesčių administratorius neatliko jose pateiktų duomenų teisingumo analizės ir todėl neturi pagrindo daryti vienareikšmes išvadas. Tai, kad rangovas teikia paslaugas vienam užsakovui savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu šalių susiklosčiusius santykius teikiant paslaugas mokesčių tikslais perkvalifikuoti į darbo santykius.

Pažymi, kad, priešingai nei teigia mokesčių administratorius, neatitikimų sutartyse ar sandorio šalių veiksmuose nėra, visos aplinkybės pagrindžiamos ekonomine logika ir šiaudų derliaus nuėmimo specifika. Rangovams netikslinga įsigyti verslo liudijimus anksčiau, nei prasideda darbų pradžia. Mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, turėjo išsiaiškinti, kad šiaudų derliaus nuėmimo darbai anksčiausia prasideda liepos paskutinę savaitę, o kelionės lapais fiksuojamas tik išduotas kuras, bet ne faktinė rangos darbų pradžia. Sudarydamas sutartis iš anksto, ūkininkas susiplanuoja ir užsitikrina rangovų resursus. Technika darbams ruošiama taip pat iš anksto, nes šiaudų derliaus nuėmimo periodas itin trumpas ir labai įtemptas. Netgi tuo atveju, jei darbai būtų pradėti anksčiau, nei rangovai įsigijo verslo liudijimus, ši aplinkybė nereikštų, kad pagal rangos sutartis atliekami darbai turi darbo santykiams būdingų požymių.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai iš esmės rėmėsi skunde pateiktais argumentais ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 91-94).

Paaiškino, kad 2011 m. birželio – rugpjūčio mėn. pareiškėjas buvo sudaręs rangos sutartis su 39 asmenimis, vykdančiais ekonominę veiklą „Žemės ūkio paslaugų veikla (EVRK klasės 01.61; 81.30; įeina į EVRK klasę 01.63)“ pagal verslo liudijimus. Iš viso rangovams išmokėta 247 374,43 Lt.

Sutarčių dalykas – „Šiaudų presavimas, šiaudų gabenimas iš laukų pagal su užsakovu suderintą užduotį“. Sutartyse taip pat išvardinti rangovo ir užsakovo (pareiškėjo) įsipareigojimai, kitos sutarties sąlygos ir atsakomybė (rangos darbų vykdymo aplinkybės dėl orų sąlygų, atsakomybė už darbo ir priešgaisrinę saugą, materialines vertybes ir kt.). Minėtose sutartyse įrašyti traktorių, su kuriais Rangovai įsipareigojo atlikti paslaugas, pavadinimai ir valstybiniai numeriai, neregistruojamų žemės ūkio padargų pavadinimai. Rangos sutarčių 2.1.1. punkte įrašyta, jog Rangovas įsipareigoja atlikti šiaudų presavimą ir (arba) jų stirtavimą bei gabenimą iš laukų Užsakovo nurodytuose plotuose, nurodytu laiku ir sąlygomis. Užsakovas įsipareigoja suteikti Rangovui reikalingą techniką (2.2.1. punktas). Pagal 2.1.3. punktą Rangovas įsipareigoja tvarkingai eksploatuoti užsakovo suteiktą techniką. įvykus gedimui, visais atvejais informuoti užsakovo atstovą, kuris iškvies serviso tarnybą arba duos leidimą pašalinti gedimą pačiam rangovui. Rangovas 2.1.4.1 punktu įsipareigoja laikytis užsakovo nustatytų medžiagų, degalų ir kitų materialinių vertybių sunaudojimo normatyvų.

Pagal Traktorių registro duomenis ir surinktą priešpriešinę informaciją nustatyta, kad visi 39 rangovai paslaugas teikė su pareiškėjo suteiktais traktoriais. Dalį traktorių pareiškėjas nuomojosi iš UAB „Litsoft“, kai kuriais iš jų naudojosi pagal panaudos sutartis su pačiais rangovais. Rangos sutartyje pagal šabloną įrašoma, kad asmuo naudoja savo transporto priemonę (markė, valstybinis numeris); tais atvejais, kai asmuo naudoja jam nepriklausančią transporto priemonę žodis „savo“ iš sutarties nėra išbraukiamas). Asmenys, net ir naudodamiesi sava transporto priemone (kurią panaudos teise yra perdavę pareiškėjui) pildo kelionės lapus, kuriuose žymi suvartotų degalų kiekį t.y. kurą rangovams tiekia pareiškėjas.

Sudarytose sutartyse nustatyta įvairių neatitikimų, pavyzdžiui, sutartis su R. V. sudaryta 2011-07-04, sutartyje įrašyta verslo liudijimo Nr.OV-256324-1 ir išdavimo data 2011-07-25, t. y. sutartis sudaryta anksčiau, nei išduotas verslo liudijimas. Pagal išduotą kelionės lapą (išdavimo data 2011-07-19) matyti, kad R. V. sutartyje numatytus darbus pradėjo 2011-07-19, nors iki 2011-07-25 pas pareiškėją dirbo pagal darbo sutartį. Verslo liudijimas buvo išduotas laikotarpiui nuo liepos 26 d. iki rugsėjo 26 d. Nuo rugsėjo 27 d. R. V. vėl dirbo pas pareiškėją pagal darbo sutartį.

Sutartis su S. P. sudaryta 2011-07-04, joje įrašytas verslo liudijimo numeris ir išdavimo data 2011-07-18. Verslo liudijimas įsigytas liepos 25 d. – rugsėjo 25 d. laikotarpiui, tačiau pagal išduotą kelionės lapą (2011-07-19) matyti, kad darbus pradėjo vykdyti nuo liepos 19 d.

Sutartis su K. Ž. sudaryta 2011-07-14, sutartyje įrašytas verslo liudijimo numeris ir išdavimo data 2011-07-19. Verslo liudijimas įsigytas liepos 25 d. – rugsėjo 25 d., tačiau pagal išduotą kelionės lapą (2011-07-19) matyti, kad darbai atliekami nuo liepos 19 d.

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2013-01-21 paaiškinime Nr. R130121 nurodė, kad „rangovui yra išduodamas kuras, tepalai, raktų komplektai, gesintuvai, presavimo arba vežimo padargai, traktoriai, presavimo medžiagos. <...> Sutarties pabaigoje už visas gautas materialines vertybes rangovas turi atsiskaityti užsakovui, o pagamintus šiaudus kartu su užsakovu suinventorizuoti.

Pagal prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus nustatyta, kad rangovų atliktas paslaugas kontroliavo ir kvitus surašė ne patys verslo liudijimų pagrindu veiklą vykdantys asmenys, bet pareiškėją atstovaujantis vyr. inžinierius V. G.

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2013-01-21 paaiškinime Nr. R130121 taip pat nurodė, jog nuolatos ūkyje dirbantys ūkio darbuotojai neatlieka šiaudų presavimo, grėbimo, stirtavimo darbų. Tokiems darbams turi būti sukurtos papildomos vadovų, darbo saugos ir priešgaisrinės saugos specialistų pareigybės.

Pažymi, jog pareiškėjo aptariamiems sezoniniams darbams taikytina Lietuvos Respublikos darbo kodekso specialioji norma – 112 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-03-07 nutarimas Nr. 154 „Dėl sezoninio darbo“, su kuriuo pateikiamo sezoninių darbų sąrašo 10 punkte nurodyta, jog sezoniniais darbais be kita ko yra laikomas ir žemės ūkio produkcijos auginimas, derliaus nuėmimas atvirame lauke, paruošimas ir supirkimas sezono metu. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas tiek savo skunde, tiek pirmiau teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose prilygina rangovų vykdytą veiklą derliaus nuėmimui. Tai, kad sezoninio pobūdžio darbo forma yra nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais, reiškia, jog įstatymo leidėjas tokio pobūdžio darbuotojus laiko pažeidžiama darbo santykių grandimi ir nustato specialų reglamentavimą, siekdamas užtikrinti tinkamą šių asmenų teisių apsaugą bei socialines garantijas, nepriklausomai nuo to, kad darbdaviams šie reikalavimai atrodo pernelyg griežti – šiuo atveju įstatymo leidėjo valia yra apsaugoti silpnesniąją santykių grandį - darbuotoją, o ne ginti darbdavio ekonominius interesus.

Pagal rangovų patelktas metines pajamų deklaracijas už 2011 m. nustatyta, kad 13 iš 39 gyventojų deklaruotos pajamos atitinka išmokėtas sumas, 4 gyventojų deklaruotos pajamos yra artimos išmokėtoms sumoms (paklaida nuo 1 iki 84 Lt), 12 gyventojų deklaravo mažesnes pajamas, 9 deklaracijose nenurodė išmokėtų sumų arba deklaracijos visai nepatelktos ir 3 gyventojai deklaravo daugiau nei jiems išmokėjo pareiškėjas, t.y. tik 3 rangovai iš 39 paslaugas galėjo teikti ne tik pareiškėjui.

Iš 39 rangovų 6 asmenys (J. S., K. Ž., V. G., S. V., J. G., V. J.) buvo, o 6 asmenys (R. V., K. D., V. Š., P. G., V. Š., V. G.) yra pareiškėjo samdomi darbuotojai ir 2011 m., kai buvo įsigyjami verslo liudijimai, buvo forminamos rangos, o ne darbo sutartys, t. y. pareiškėjo samdomi darbuotojai laikinai tapo individualią veiklą vykdančiais asmenimis.

Šalies argumentai

Pareiškėjas žodžiu yra teigęs, kad vasaros laikotarpiu, t. y. esant itin dideliam darbų mastui, fiziniams asmenims verslo liudijimus išperka ūkis.

Pagal rangos sutartis pareiškėjas įsipareigojo suteikti paslaugų teikėjui (rangovui) darbo priemones - traktorių ir kitą techniką (presą, priekabą ar pan.) šiaudų presavimui arba stirtavimui arba gabenimui iš laukų Pareiškėjo nurodytuose plotuose, jo nurodytu laiku ir sąlygomis ir dyzeliniais degalais, kurie normuojami pagal suteiktos paslaugų teikėjui technikos dirbtą motovalandų skaičių arba pravažiuotų kilometrų skaičių, o taip pat eksploatacines medžiagas, būtinas paslaugoms (šiaudų presavimui) atlikti, tokias kaip tepalus, špagatą, tinklą ir kt. Visi 39 fiziniai asmenys – paslaugų teikėjai paslaugas teikė su pareiškėjo sutelktomis darbo priemonėmis, t. y. traktoriais arba krautuvais, tame tarpe 15 vienetų technikos išsinuomojo iš UAB „Litsoft“ (pareiškėjas už šios technikos nuomą už 2011 m. liepos – rugsėjo mėn. sumokėjo 474 624 Lt + 99 671 Lt PVM), likusia technika Pareiškėjas disponavo panaudos sutarčių pagrindu su asmenimis, su kuriais sudaromos rangos sutartys, arba su jų artimaisiais sudarytas žemės ūkio technikos panaudos sutartis. Rangovai visais atvejais pildė kelionės lapus, kuriuose žymėjo suvartotų degalų kiekį pagal pareiškėjo nustatytus degalų sunaudojimo normatyvus, t. y. degalus teikė ir jų sunaudojimą kontroliavo pareiškėjas. Mokesčių administratorius nustatė, jog rangovai paslaugoms atlikti per 2011 m. liepos – rugpjūčio mėn. sunaudojo 85 947 litrus pareiškėjo tiekiamo dyzelinio kuro (kuriam taikomas lengvatinis akcizas), kurio sąnaudomis (276 752 Lt) sumažintos pareiškėjo apmokestinamosios pajamos bei, pasinaudojus PVM atskaita (58 118 Lt), mokėtinas PVM. Tai rodo, kad pareiškėjas visiškai aprūpino paslaugų teikėjus darbo priemonėmis ir medžiagomis, būtinomis rangos sutartyse numatytų paslaugų atlikimui.

Pareiškėjas taip pat vykdė paslaugų teikėjams perduotų materialinių vertybių kontrolę: paslaugų teikėjai buvo įpareigoti informuoti pareiškėjo atstovą apie jam sutelktos technikos gedimus, įsipareigojo laikytis pareiškėjo nustatytų medžiagų, degalų ir kitų materialinių vertybių sunaudojimo normatyvų, sutartinių santykių pabaigoje už visas gautas materialines vertybes atsiskaityti pareiškėjo atstovui, o pagamintus šiaudus suinventorizuoti, taip pat dirbo pareiškėjo nustatytu darbo grafiku bei laikėsi pareiškėjo nustatytos darbo tvarkos, prižiūrimi pareiškėjo atstovų. Pareiškėjo teiginys, jog aplinkybė, kad jis, siekdamas optimizuoti šiaudų gamybos kaštus (siekė nustatyti kuo palankesnę rangos paslaugų kainodarą), suteikė techniką paslaugų teikėjams ir paslaugoms atlikti reikalingą dyzelinį kurą, neturėtų būti vertinamas kaip lemiamas faktorius, paneigiantis individualią veiklą, yra sistemiškai vertintinas kitų požymių, skiriančių individualią veiklą nuo darbo santykių, kontekste.

Pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių įrodymų, jog paslaugų teikėjams teikė konkrečius užsakymus, o pastarieji atliko konkrečias užduotis ir atlygį gavo už pasiektą galutinį rezultatą. 22 paslaugų teikėjams buvo mokama už dirbtas valandas, ne už konkretų rezultatą, likusiems 17 - pagal išdirbį (už supresuotus rulonais arba kvadratais šiaudų vienetus). Konstatuoja, kad paslaugų teikėjai gavo atlygį už atliktą darbą (supresuotus šiaudus) ar dirbtą laiką, kurį kontroliavo pareiškėjas, t. y. nerizikavo patirti su savo darbu susijusius nuostolius, vadinasi, nepatyrė jokios verslo rizikos, kuri yra individualios veiklos požymis.

Komisija pripažino pareiškėjo motyvą, jog gali būti situacijų, kai paslaugų sutartimi negalima susitarti dėl tam tikro rezultato, nes jo objektyviai neįmanoma kontroliuoti, todėl yra susitariama dėl paslaugų kaip tokių. Tačiau šią aplinkybę vertino kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, akcentuodama, jog pirmiau paminėtų paslaugų teikimas nagrinėjamu atveju prilygintinas traktorininko funkcijoms, t. y. darbinės funkcijos atlikimui.

Nustatytos aplinkybės neleidžia neginčijamai teigti, jog pareiškėją ir rangovus siejo civiliniai, o ne darbo santykiai – didžioji dalis asmenų pajamas gavo tik iš pareiškėjo, asmenys dirbo ne savo nuožiūra, bet vadovaujami, kvitus už suteiktas paslaugas pildė pareiškėjo atstovas, o ne patys gyventojai, pareiškėjas panaudos bei nuomos pagrindais perėmė iš asmenų transporto priemones ir suteikdavo jas rangovams, dengė kuro išlaidas, teikė priešgaisrinės saugos ir kitas priemones.

Dėl anksčiau nurodytų priežasčių padaryta pagrįsta išvada, jog rangos sutartimis buvo įforminti darbo santykiai ir nustatydama Pareiškėjo mokestinės prievolės dydį pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Šiaulių AVMI atsiliepimo į skundą nepateikė. Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką buvo informuoti tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl mokesčių administratoriaus (Šiaulių AVMI ir VMI) ir Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 43 673,60 Lt GPM įmokų, 102 221,88 Lt VSD įmokų, 13 673,60 Lt PSD įmokų ir 325,59 Lt įmokų į Garantinį fondą.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir 2013-07-17 patikrinimo aktu Nr. 35-71 apskaičiavo pareiškėjui 10 091 Lt gyventojų GPM, 36 983 Lt PVM, 43 673,60 Lt GPM nuo su darbo santykiais susijusių pajamų, 13 673,53 Lt PSD, 102 221,88 Lt VSD ir 325,49 Lt įmokų į Garantinį fondą (Komisijos byla 7-18/2014 (toliau – Komisijos byla), t. 2, b. l. 39-48).

Šiaulių AVMI 2013-09-17 sprendimu Nr. 44.1-47-44 dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtino visas patikrinimo aktu apskaičiuotas mokesčių sumas bei papildomai apskaičiavo 1 336 Lt GPM delspinigių, 1 009 Lt GPM baudos, 8 987 Lt GPM delspinigių ir 4 367 Lt GPM baudos, 7 667 Lt PVM delspinigių ir 3 698 Lt PVM baudos, 66 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių bei 33 Lt įmokų į Garantinį fondą baudos, 6 837 Lt PSD baudos ir 51 111 Lt VSD baudos (Komisijos byla, t. 1, b. l. 147-154).

VMI 2013-12-20 sprendimu Nr. 68-188 patvirtino Šiaulių AVMI 2013-09-17 sprendimą Nr. 44.1-47-44 (Komisijos byla, t. 1, b. l. 120-123). Komisija 2014-04-01 sprendimu Nr. S-66(7-18/2014) panaikino VMI 2013-12-20 sprendimo Nr. 68-188 dalį, kuria nurodyta sumokėti į biudžetą 8 805,45 Lt GPM ir 36 983 Lt PVM bei su šiais mokesčiais susijusius delspinigius ir baudas ir pareiškėjo skundą šioje dalyje grąžino iš naujo nagrinėti VMI. Likusią VMI sprendimo dalį patvirtino (Komisijos byla, t. 4, b. l. 101-117).

Nagrinėjamoje byloje ginčas konkrečiai kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, ir, remdamasis juo, apskaičiavo pareiškėjui papildomas GPM ir VSD įmokų, įmokų į Granatinį fondą sumas, mokėtinas į valstybės biudžetą.

Turinio viršenybės prieš formą principas, vadovaujantis MAĮ 10 straipsniu, reikalauja, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė būtų teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinės naudos, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinės naudos. Kai objektyviai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamos mokestinės naudos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-250/2008; 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2698/2012; 2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje A556-404/2013). Teismų praktikoje įvirtinta ir tai, kad joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei, pasirinkti tokį iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė. Todėl vien tik aplinkybė, kad sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. Tuo tikslu būtina nustatyti įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui, taip pat nustatyti objektyvių požymių visumą, kuri patvirtintų, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-371/2011; 2011 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-201/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2316/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3448/2011).

MAĮ 69 straipsnis taikytinas tais atvejais, kai nustatomos dvi būtinos sąlygos: 1) ūkinės operacijos atitinka formaliąsias sąlygas, nustatytas atitinkamą mokestį nustatančiuose teisės aktuose, dėl to yra įgyjamas mokestinis pranašumas, kuris prieštarauja įstatymo tikslams; 2) pagrindinis ūkinių operacijų tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas, tačiau transakcija neturi ekonominio ir verslo pagrindimo. Dėl minėtų MAĮ 69 straipsnio taikymo sąlygų nustatymo kartu konstatuojamas ir mokesčio mokėtojo piktnaudžiavimas, taigi mokesčių mokėtojo veiksmai nelaikomi teisėtu mokesčių planavimu. Mokesčių administratorius, nustatęs piktnaudžiavimo teise faktą, taiko turinio viršenybės prieš formą principą, būtent atkuria tikrąsias sandorių aplinkybes ir priima sprendimą, paneigiantį tam tikras mokesčio mokėtojo teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1718/2013).

Nagrinėjamu atveju neabejotinai įrodyta, jog pareiškėjas, 2011 m. birželio – rugpjūčio mėn. sudarydamas su 39 verslo liudijimus „Žemės ūkio paslaugų veikla“ įsigijusiais gyventojais rangos sutartis, įgijo mokestinį pranašumą, kuris pasireiškė palankesnio GPM tarifo taikymu, bei VSD įmokų ir įmokų į Garantinį fondą nesumokėjimu.

Nustačius pirmąją sąlygą, būtiną taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, – formalią galimybę taikyti palankesnį GPM tarifą, toliau vertintina, ar susiklosčiusi faktinė situacija atitinka antrąją sąlygą, t. y. ar pagrindinis rangos sutarčių sudarymo tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas, rangos sutartimis siekiant paslėpti faktinius darbo santykius.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateikta individualios veiklos sąvoka, kur individualia veikla pripažįstama savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį (ginčo laiko tarpu galiojusi įstatymo redakcija). Dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), kurie vertintini kaip teisės šaltiniai ir jais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas) ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Šiame sprendime konstatuota, kad „Individualios veiklos sąvoka apibrėžiama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šį apibrėžimą individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims [...]. Vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos“.

Darbo kodekso (toliau – ir DK) 93 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

Atlikdamas darbo funkcijas, darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, darbo teisėje yra būtinas šalių pavaldumas, nes neįmanoma efektyviai organizuoti darbo, jei darbuotojas nebus įsipareigojęs veikti išimtinai darbdavio interesais. Tuo tarpu civilinių sutarčių pagrindu sutarties šalys veikia išimtinai savo interesais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-438-1668-10).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Teismas ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.

Atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau, siekiant konstatuoti individualios veiklos egzistavimą būtina įvertinti požymių visumą, t.y. asmenų teikiančių paslaugas savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą ir ekonominės naudos siekimas. Teismui nekyla abejonių, kad nagrinėjamoje byloje 39 asmenys pareiškėjui teikę paslaugas pagal rangos sutartis siekė gauti tam tikrą naudą ir ją gavo, ką patvirtina apmokėjimo kvitai (Komisijos byla, t. 4, b. l. 2-22). Tačiau ekonominės naudos siekimas tam tikra apimtimi neabejotinai yra būdingas ir darbo santykiams, jeigu ekonominės naudos siekimą sieti su veiklos atlygintinumu. Todėl vien atlygintinumas savaime neįrodo, jog individuali veikla iš tiesų buvo vykdoma.

Sprendžiant, ar atitinkamais veiksmais (sandoriais) gyventojas siekia gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, gali būti atsižvelgiama ir į tokias aplinkybės, kaip su naudos gavimu susijusios sąnaudos, kokią gyventojo pajamų dalį sudaro pajamos iš tokios veiklos ir panašiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-66/2009).

Individualią veiklą, susijusią su tam tikrų daiktų pardavimu, galima pradėti vykdyti ir su tokiais daiktais, kuriuos įsigyjant asmuo dar neturėjo konkretaus tikslo juos naudoti būtent šio pobūdžio komercinėje veikloje. Atsižvelgdamas į besikeičiančią ekonominę situaciją, asmenines ar kitas aplinkybes, sprendimą dėl tokios individualios veiklos su minėtais daiktais vykdymo asmuo gali priimti ir vėliau, praėjus net ir keleriems metams po jų įsigijimo. Individualios veiklos versliškumui konstatuoti gali pakakti ir kelių analogiškų sandorių sudarymo per tam tikrą laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kokiai konkrečiai veiklai vykdyti atitinkamas turtas buvo įgytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1613/08; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 – 1669/2010).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad iš 39 rangovų 17 dirbo su nuosava technika, 15 – su pareiškėjo iš UAB „Litsoft“ išsinuomota ir pernuomota pagal panaudos sutartį technika, 7 rangovai – su kitiems (jų šeimos nariams ar giminaičiams) asmenims priklausančia technika. Byloje esantys įrodymai šio teiginio nepatvirtina. Mokesčių administratorius nustatė, jog visi 39 fiziniai asmenys - paslaugų teikėjai paslaugas teikė su pareiškėjo suteiktomis darbo priemonėmis, t. y. traktoriais arba krautuvais, tame tarpe 15 vienetų technikos iš UAB „Litsoft“ (Komisijos byla, t. 3, b. l. 86-89), likusia technika pareiškėjas disponavo panaudos sutarčių pagrindu su asmenimis, su kuriais sudaromos rangos sutartys, arba su jų artimaisiais sudarytas žemės ūkio technikos panaudos sutartis (Komisijos byla, t. 3, b. l. 90-131). Jeigu rangovai Rangos sutarčių 2.1.2. puntu įsipareigojo darbe naudoti savo traktorių (sutartyse ranka padaryti konkretaus traktoriaus įrašai), teismo vertinimu, tikslo papildomai sudaryti rangos sutartis nebuvo. Aplinkybė, jog visi 39 fiziniai asmenys paslaugas teikė su pareiškėjo suteiktomis darbo priemonėmis ir degalais yra vertintina kaip savarankiškumo trūkumas, nes asmenys iš esmės neturėjo jokių su veiklos vykdymu susijusių išlaidų.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas buvo sudaręs rangos sutartis su 39 asmenimis, vykdančiais ekonominę veiklą pagal verslo liudijimus. Sutarčių dalykas – „šiaudų presavimas, šiaudų gabenimas iš laukų pagal su užsakovu suderintą užduotį“. Sutartyse išvardinti rangovo ir užsakovo įsipareigojimai, kitos sutarties sąlygos ir atsakomybė (rangos darbų vykdymo aplinkybės dėl orų sąlygų, atsakomybė už darbo ir priešgaisrinę saugą, materialines vertybes ir kt.), įrašyti traktorių, su kuriais rangovai įsipareigojo atlikti paslaugas, pavadinimai ir valstybiniai numeriai, neregistruojamų žemės ūkio padargų pavadinimai (Komisijos byla, t. 3, b. l. 6-83).

Rangos sutarčių 2.1.1. punktas numato, jog Rangovas įsipareigoja atlikti šiaudų presavimą ir (arba) jų stirtavimą bei gabenimą iš laukų Užsakovo nurodytuose plotuose, nurodytu laiku ir sąlygomis. Rangos sutarčių 2.1.2. punktas numato, kad Rangovas įsipareigoja darbe naudoti savo traktorių ir kitas priemones, kurių nepateikia Užsakovas. Tačiau Rangos sutartyse taip pat numatyta, kad Užsakovas įsipareigoja suteikti Rangovui reikalingą techniką (2.2.1. punktas). Pagal 2.1.3. punktą Rangovas įsipareigoja tvarkingai eksploatuoti užsakovo suteiktą techniką, įvykus gedimui, visais atvejais informuoti užsakovo atstovą, kuris iškvies serviso tarnybą arba duos leidimą pašalinti gedimą pačiam rangovui. Rangovui pagal 2.2.2 punktą suteikiami degalai, kurie normuojami pagal suteiktos paslaugų teikėjui technikos dirbtą motovalandų skaičių arba pravažiuotų kilometrų skaičių, o taip pat eksploatacines medžiagas, būtinas paslaugoms (šiaudų presavimui) atlikti, tokias kaip tepalus, špagatą, tinklą, o Rangovas 2.1.4.1 punktu įsipareigoja laikytis Užsakovo nustatytų medžiagų, degalų ir kitų materialinių vertybių sunaudojimo normatyvų. Iš Rangos sutarčių nuostatų matyti, kad pareiškėjas vykdė paslaugų teikėjams perduotų materialinių vertybių kontrolę: paslaugų teikėjai buvo įpareigoti informuoti pareiškėjo atstovą apie jam suteiktos technikos gedimus, įsipareigojo laikytis pareiškėjo nustatytų medžiagų, degalų ir kitų materialinių vertybių sunaudojimo normatyvų, o sutartinių santykių pabaigoje už visas gautas materialines vertybes atsiskaityti pareiškėjo atstovui, o pagamintus šiaudus suinventorizuoti.

Taigi, paslaugų teikėjai į vykdomą veiklą beveik nieko neinvestavo, gavo atlygį už atliktą darbą (supresuotus šiaudus) ar dirbtą laiką, kurį kontroliavo pareiškėjas, todėl konstatuotina, kad asmenys nerizikavo patirti su savo darbu susijusius nuostolius, vadinasi, nepatyrė jokios verslo rizikos. Nesant verslo rizikos abejotina, ar asmenų tikrieji ketinimai įsigyjant verslo liudijimus buvo gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos.

Nagrinėjamu atveju yra svarbus asmenų savarankiškumas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-693/2007).

Be to, kaip nustatė mokesčių administratorius, rangovai dirbo pareiškėjo nurodytose teritorijose (darbo vietose) ir pareiškėjo atstovų prižiūrimi, o ne kiekvienas sau patogiu laiku ir patogioje vietoje. Pažymėtina, kad pačių 39 rangos sutartyse numatytų atlikti darbų (darbo funkcijų) turinys reikalauja koordinavimo, t. y.: 6 paslaugų teikėjai (J. S., M. M., V. J., J. K., T. Ž. ir V. J.) pareiškėjui teikė paslaugą – darbas grėbliu vartytuvu (apmokėjimas už kiekvieną dirbtą valandą), 17 paslaugų teikėjų (J. S., P. D., A. G., V. S., K. Ž., A. J., S. V., A. J., A. J., K. D., A. S., V. Š., A. M., J. B., V. Š., V. G., K. Š.) teikė paslaugą – šiaudų presavimas (apmokėjimas už kiekvieną supresuotą atitinkamų dydžių šiaudų vienetą (ruloną ar kvadratą), 10 paslaugų teikėjų (S. A., R. K., J. G., J. J., R. K., S. P., R. B., D. M., P. K. ir E. K.) vežė šiaudus (apmokėjimas už kiekvieną dirbtą valandą), 2 paslaugų teikėjai (R. V. ir V. G.) teikė paslaugą - presuotų šiaudų surinkimas ir stirtavimas (apmokėjimas už kiekvieną dirbtą valandą) ir 4 paslaugų teikėjai (S. G., M. V., G. D. ir P. G.) teikė paslaugą, įvardintą kaip darbas frontaliniu krautuvu (apmokėjimas už kiekvieną dirbtą valandą).

Vertinama, kad paslaugų teikėjus kontroliavo ir prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus surašė ne patys verslo liudijimų pagrindu veiklą vykdantys asmenys, bet pareiškėją atstovaujantis vyr. inžinierius V. G. Pareiškėjo skunde nurodytas motyvas, kad vyr. inžinierius V. G., kaip ūkio atstovas, tik derėjosi su rangovais, tarėsi dėl galutinės atliktų darbų kainos, nurodė, kuriuose laukuose rangovai turi atlikti darbus, kokiu derliaus nuėmimui geriausiu laikotarpiu ir sąlygomis darbai turi būti atlikti, įvertino ir priėmė atliktus darbus, t. y. jokios darbų kontrolės nevykdė, o tik tinkamai suformulavo užduotis bei priėmė atliktą rezultatą, pagal savo turinį nepaneigia, o tik patvirtina, jog paslaugų teikėjų darbas buvo kontroliuojamas. Teismo vertinimu, vietos nurodymas, kurioje turėjo būti atliekami darbai yra įprasta sąlyga, jeigu sutartyje nurodomi visi plotai, o rangovas pats nusprendžia kaip, kada ir kokiu metu atliks darbus. Šiuo atveju, asmenys dirbo su jiems suteiktomis priemonėmis, nurodytuose konkrečiuose plotuose, konkrečių laiku, o į vietą reikalui esant buvo nuvežami ir parvežami (Rangos sutarčių 2.2.3. punktas). Vienintelis savarankiškumo įrodymas yra Rangos sutarčių 3.2 punktas, jog rangovai patys nusistato darbo dienos trukmę, bei darbo ir poilsio režimą.

Tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; 2006 m. birželio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 ).

Mokesčių administratorius pagal pateiktas deklaracijas nustatė, jog paslaugų teikėjai šiaudų derliaus nuėmimo paslaugas (darbus) atliko vieninteliam užsakovui – pareiškėjui, t. y. nustatė, kad tik 3 paslaugų teikėjai deklaravo metinėse pajamų deklaracijose didesnes sumas, gautas iš individualios veiklos, nei sumokėjo pareiškėjas, likę 36 asmenys paslaugas teikė tik pareiškėjui.

Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kad iš 39 paslaugų teikėjų - 6 asmenys (J. S., K. Ž., V. G., S. V., J. G., V. J.) buvo, o 6 asmenys (R. V., K. D., V. Š., P. G., V. Š., V. G.) yra pareiškėjo samdomi darbuotojai, kurie tik laikinai veikė pagal verslo liudijimus.

Teismo vertinimu, įvertinta individualios veiklos kriterijų visuma leidžia teigti jog asmenų, su kuriais buvo sudarytos rangos sutartys veikloje nebuvo individualios veiklos požymių - savarankiškumo, tęstinumo, ekonominės naudos siekimo. Kaip pagrįstai nurodė Komisija ir atsakovė, ši veikla laikytina sezoniniu darbu, apibrėžtu DK 112 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-03-07 nutarimo Nr. 154 „Dėl sezoninio darbo“ 10 punkte.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio nuostatas ir pareiškėjo rangovams išmokėtas sumas pagal rangos sutartis traktavo kaip fizinio asmens pajamas, susijusias su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, todėl teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nurodė sumokėti papildomas gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų, įmokų į Garantinį fondą ir su šiais mokesčiais susijusias sumas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str., teismas,

nusprendė:

Pareiškėjo K. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė