- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-01
- Bylos Nr.
- 2SA-298-577/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Pareiškėjas
- O. G.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, J. L., N. M., I. G., A. K. L.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos O. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. G. prašymą dėl praleisto termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti atnaujinimo ir proceso atnaujinimo, suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, J. L., N. M., I. G., A. K. L..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja O. G. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-7884-10/2001. Prašė atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-7884-10/2001 procesą bei pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjos prašyme nurodomos naujos aplinkybės paaiškėjo gavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-11-21 raštą, tačiau nei vienas iš pretendentų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. G. nuosavybės teise iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę, nesikreipė į teismą dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2-7884-10/2001 atnaujinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-01-11 nutartimi pareiškėjos O. G. prašymą atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-7884-10/2001 procesą atsisakė priimti. Nurodė, kad prašymai atnaujinti procesą, priimti iki Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) įsigaliojimo (2003 m. sausio 1 d.), nagrinėjami pagal procesines teisės normas, galiojusias iki CPK įsigaliojimo, todėl, atsižvelgiant į tai, jog šis prašymas priimtas galiojant dabartiniam CPK, taikomos dabartinio CPK normos, todėl prašymas atnaujinti terminą dėl proceso atnaujinimo yra naikinamasis ir neatnaujintinas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja O. G. prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-11 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti prašymą ir procesą civilinėje byloje atnaujinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuoti asmenys N. M. ir I. G. nurodė, kad su atskiruoju skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos prašė teismo bylą nagrinėti savo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2013-04-17 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-11 nutartį panaikino ir pareiškėjos O. G. prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą perdavė Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-06-10 nutartimi nutarė netenkinti pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad įstatymas nesuteikia bylos šalims teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo, o įsiteisėję teismų sprendimai gali būti peržiūrėti tik esant proceso atnaujinimo pagrindams ir yra riboti laiku. Teismas nurodė, kad pagal CPK 368 str. 2 d. prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti teikiamas, jei nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, o nustatytas penkerių metų terminas yra naikinamasis. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad pareiškėja praleido minėtą penkerių metų terminą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nurodė, jog apie aplinkybes, kad J. G. valdyto žemės sklypo iki nacionalizacijos vieta nesutampa su vietos ir ribų nustatymo 2003-03-18 aktu Nr. 31/03/15-53, patvirtinta kartografine medžiaga, paaiškėjo jau 2005 metų pabaigoje, praėjus ketveriems metams po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimo įsiteisėjimo ir dar esant gyvam pareiškėjos vyrui, tuo tarpu pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2012-12-20. Taip pat pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjai turi būti taikomas protingo asmens elgesio standartas (lot. bonus pater familias), kuris reiškia, kad asmuo bet kokioje situacijoje privalo elgtis taip, kaip galima protingai tikėtis iš bet kurio kito protingo asmens. Teismo vertinimu, pareiškėja, sužinojusi apie naujas aplinkybes, nebuvo rūpestinga ir 7 metus po sužinojimo delsė kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, pirmos instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja praleido penkerių metų terminą kreiptis dėl proceso atnaujinimo, todėl jos prašymas buvo atmestas.
Šalies argumentai
Pareiškėja O. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-10 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti. Apeliantė sutinka, kad CPK 368 str. 2 d. yra įtvirtintas naikinamasis terminas, kuriuo ribojama proceso atnaujinimo galimybė, tačiau apeliantė pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad šis terminas, esant išskirtinėms, netoleruotinoms situacijoms, irgi gali būti atnaujinamas. Vienas iš pagrindų procesui atnaujinti yra, jeigu paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Apeliantė paaiškina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7884-10/2001 pagal pareiškėjo S. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad S. G. motina J. G. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pažymėtą linijomis ir skaičiais 1, 2, 3, 4, 5 miesto plano ištraukoje Vilniaus miesto žemėtvarkos vietos apžiūrėjimo plane. J. G. iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribos buvo nustatytos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistams 2001-09-11 sudarius vietos apžiūros aktą pagal liudininkų A. S. ir J. S. nurodytas žemės sklypo koordinates. Bylos nagrinėjimo metu apžiūrėjus vietoje J. G. iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojai nustatė, kad žemės dalis yra laisva ir neužstatyta ir gali būti grąžinta paveldėtojams. Pareiškėja O. G. yra mirusio sutuoktinio S. G. turtinių teisių perėmėja. Apeliantė nurodo, kad po sutuoktinio mirties, neturėdama jokių duomenų apie atkūrimo byloje priimtus sprendimus, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė sutuoktinio mirtį patvirtinančius dokumentus. 2012-02-07 mirusio sutuoktinio S. G. vardu pareiškėja gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pranešimą dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę, kadangi žemės grąžinimas natūra neįmanomas dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimu neteisingai nustatytos žemės vietos. 2003-03-18 Vilniaus žemėtvarkos skyrius pagal 1938 metų planinę medžiagą kompleksiškai atliko iki 1940 metų nacionalizacijos buvusių savininkų J. G. ir M. R. T. turėtų žemėvaldų ribas, kurios buvo nustatytos sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte Nr. 31/0315-53, bei įstatymų nustatyta tvarka 2003-05-29 raštu Nr. 31/03/17-1420 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo minėtos savininkės žemėvaldoje. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2003-09-23 raštu Nr. 01-34-1744-(3.6) informavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostata bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002-12-21 sprendimu Nr. 746 patvirtintais suvestiniais skaitmeniniais grafiniais duomenimis, J. G. iki nacionalizacijos turėta žemė (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai, nes užstatyta privačios nuosavybės teise priklausančiais statiniais bei patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013. Pasak apeliantės, tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimu patvirtinta J. G. valdyto žemės sklypo iki nacionalizacijos vieta nesutampa su vietos ir ribų nustatymo 2003-03-18 aktu Nr. 31/03/15 - 53 patvirtinta kartografine medžiaga, Žemėtvarkos skyriui paaiškėjo tik 2005 metų pabaigoje, kai buvo nagrinėjamas kitos pretendentės į J. G. valdytą žemę N. M. prašymas, kurį išnagrinėjus buvo nuspręsta, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės 2001-09-25 sprendimu patvirtintą žemės sklypo vietą negali būti priimtas. Apeliantė pažymi, kad apie teisę atkurti nuosavybės teises natūra kreipiantis į teismą ji sužinojo tik 2012 m., o ne 2005 m., nes nuosavybės atkūrimo klausimais rūpinosi pareiškėjos sutuoktinis, įgaliojimo rūpintis sutuoktinio reikalais ji neturėjo. Taip pat nurodo, kad 2005 m. apie įvykusią klaidą buvo žinoma Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, tačiau pati institucija tuo metu nesikreipė į teismą ištaisyti klaidą, kuri įvyko dėl to, kad neatsakingai buvo atstovaujama valstybei, nebuvo išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės, neįtraukti į bylos nagrinėjimą visi suinteresuoti asmenys. Apeliantė pabrėžia, kad 2001-09-11 kartografuojant J. G. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemėvaldą buvo remtasi vien liudininkų parodymais, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimu patvirtinta J. G. valdyto žemės sklypo iki nacionalizacijos vieta nesutampa su vietos ir ribų nustatymo 2003-03-18 aktu Nr. 31/03/15 - 53 patvirtinta kartografine medžiaga bei priimtas teismo sprendimas iš esmės yra nevykdytinas, nes nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas prieštarauja realiai egzistuojančioms faktinėms aplinkybėms bei nesukelia siekiamų teisinių pasekmių, o sprendime padarytas klaidingas išvadas galima ištaisyti tik pasinaudojant bylos atnaujinimo institutu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-10 nutartį palikti nepakeistą. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad iš esmės pareiškėja prašo atnaujinti procesą CPK 366 str. 1 d. 2 p. pagrindu – naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Nurodo, kad pareiškėja yra mirusio 2009 m. balandžio 27 d. sutuoktinio S. G., pretendento atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. G. nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 0,5 ha ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), turtinių teisių perėmėja. Todėl mano, jog nėra teisinio pagrindo remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis atnaujinti bylos proceso, kadangi pareiškėja nebuvo procesinėmis teisėmis byloje dalyvaujantis asmuo. Pažymi, kad tai, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 25 d. sprendimu patvirtinta J. G. valdyto žemės sklypo iki nacionalizacijos vieta nesutampa su vietos ir ribų nustatymo 2003 m. kovo 18 d. aktu Nr. 31/03/15-53 patvirtinta kartografine medžiaga, paaiškėjo 2005 m. pabaigoje, kai buvo nagrinėjamas kitos pretendentės į J. G. valdytą žemę N. M. prašymas, kurį išnagrinėjus buvo nuspręsta, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės 2001 m. rugsėjo 25 d. sprendimu patvirtintą žemės sklypo vietą negali būti priimtas. Suinteresuotas asmuo tvirtina, kad apie tai, jog ribos nesutampa, visi pretendentai, tame tarpe ir pareiškėjos sutuoktinis S. G., informuoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. (31)-1.2-4181-(3.31). Atkreipia dėmesį, kad minėtame rašte pretendentams pasiūlyta kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-7884-10/2001. Nacionalinė žemės tarnyba pabrėžia, kad skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet ir įvertinama, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą veikdamas apdairiai ir rūpestingai. Pabrėžia, kad CPK 368 str. 2 d. nustatytas penkerių metų terminas yra naikinamasis. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pareiškėjos prašyme nurodomos naujos aplinkybės paaiškėjo gavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. (31)-1.2-4181-(3.31), tačiau nei vienas iš pretendentų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. G. nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, nesikreipė į teismą dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2-7884-10/2001 atnaujinimo. Remdamasi išdėstytais motyvais, Nacionalinė žemės tarnyba prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-10 nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos (apeliantės) prašymo dėl proceso atnaujinimo konstatavęs LR CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti praleidimą.
Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Vadovaujantis CPK 365 straipsnio 1 dalimi, bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas LR CPK XVIII skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš LR CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: 1) įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (LR CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (LR CPK 368 straipsnis); 3) prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (LR CPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis LR CPK 369 straipsnio 1 dalies 4 punktu, prašyme dėl proceso atnaujinimo asmuo turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas LR CPK 368 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas, t. y. nurodyti konkrečią datą, kada pareiškėjas sužinojo aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, ir tai patvirtinančius įrodymus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2001-09-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7884-10/2001 tenkino pareiškėjo S. G. pareiškimą dėl juridinio fakto atnaujinimo ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. G. motina J. G. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal archyvinius duomenis (b. l. 43-44). 2012-12-20 pareiškėja O. G. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, prašydama atnaujinti parleistą įstatymų nustatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-7884-10/2001 nagrinėjimą, taip pat prašė minėtą sprendimą pakeisti ir nustatyti, kad J. G., mirusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini) (b. l. 45-50). Pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo grindė naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis – faktiniais duomenimis, kad vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2003 m. kovo 18 d. aktu Nr. 31/03/15-53 patvirtinta kartografine medžiaga nustatyta žemės sklypo, į kurį buvo prašomos atkurti nuosavybės teisės, vieta nesutapo su to paties žemės sklypo vieta, kuri buvo nustatyta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7884-10/2001, todėl dalies žemės grąžinimas natūra tapo neįmanomas dėl Vilniaus mieste 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimu neteisingai nustatytos žemės vietos. Minėtų faktinių aplinkybių neginčijo ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Pirmos instancijos teismas nutarė netenkinti pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo, nes konstatavo, kad pareiškėja praleido penkerių metų terminą kreiptis dėl proceso atnaujinimo.
Apeliantė nesutinka, kad praleido LR CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą, nes, pasak jos, apie teisę atkurti nuosavybės teises natūra kreipiantis į teismą ji sužinojo tik 2012 m., o ne 2005 m. Apeliantė aiškina, kad nuosavybės atkūrimo klausimais rūpinosi pats sutuoktinis, įgaliojimo rūpintis sutuoktinio reikalais ji neturėjo, o po sutuoktinio mirties, neturėdama jokių duomenų apie atkūrimo byloje priimtus sprendimus, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė sutuoktinio mirtį patvirtinančius dokumentus. Nurodo, kad mirusio sutuoktinio S. G. vardu 2012-02-07 gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pranešimą dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę, kadangi žemės grąžinimas natūra neįmanomas dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimu neteisingai nustatytos žemės vietos.
Atkreiptinas dėmesys, kad pati pareiškėja prašyme dėl termino atnaujinimo nurodo, kad aplinkybės, jog J. G. valdyto žemės sklypo iki nacionalizacijos vieta nesutampa su vietos ir ribų nustatymo 2003-03-18 aktu Nr. 31/03/15-53 patvirtinta kartografine medžiaga, paaiškėjo jau 2005 metų pabaigoje (b.l. 95), t.y. praėjus ketveriems metams po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimo įsiteisėjimo ir dar esant gyvam pareiškėjos vyrui. Šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateiktas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. lapkričio 21 d. raštas Nr. (31)-1.2-4181-(3.31), kuriuo visi pretendentai, tame tarpe ir pareiškėjos sutuoktinis S. G., buvo informuoti apie susidariusią situaciją ir buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-7884-10/2001 (b.l. 111), todėl apeliantės teiginiai, jog ji apie aplinkybes, kad J. G. valdyto žemės sklypo iki nacionalizacijos vieta nesutampa su vietos ir ribų nustatymo 2003-03-18 aktu Nr. 31/03/15-53 patvirtinta kartografine medžiaga, realiai sužinojo tik 2012 m., laikytini nepagrįstais. Pastebėtina, kad šių savo teiginių apeliantė nepagrindžia jokiais objektyviais įrodymais, kurie suteiktų pakankamą pagrindą išvadai, kad iš tiesų apeliantė apie naujai paaiškėjusias aplinkybes sužinojo tik 2012 m., nors kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Pažymėtina, kad jau Vilniaus apygardos teismas 2013-04-17 nutartyje buvo atkreipęs dėmesį, kad būtina detalizuoti aplinkybes, kada buvo objektyviai sužinota apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, kodėl pareiškėjos sutuoktinis nedelsiant nesikreipė į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje, tačiau apeliantė šių aplinkybių nedetalizavo ir neįrodinėjo. Remiantis bylos medžiaga, darytina išvada, kad apeliantė, kaip protingas ir apdairus žmogus, apie naujais paaiškėjusias aplinkybes turėjo sužinoti 2005 m., o į teismą kreipėsi tik 2012 m. pabaigoje. Taigi pareiškėja, sužinojusi apie naujas aplinkybes, net 7 metus delsė kreiptis į teismą, o tai suponuoja išvadą, kad pareiškėja nesielgė apdairiai ir rūpestingai, nesirūpino savo teisių gynimu. Pažymėtina, kad ir pats pareiškėjos sutuoktinis S. G., sužinojęs apie susidariusią situaciją, iki pat savo mirties nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, o apeliantė nepateikia jokių paaiškinimų, kodėl jos sutuoktinis negynė savo teisių įstatyme nustatytais terminais.
Kadangi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 25 d. sprendimas įsiteisėjo 2001 m. spalio 12 d., o pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo pirmosios instancijos teisme gautas tik 2012 m. gruodžio 20 d., darytina išvada, kad nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo praėjo daugiau nei 11 metų. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja praleido naikinamąjį prašymo atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje padavimo teismui terminą ir terminas praleistas itin ženkliai, todėl yra teisinis pagrindas atsisakyti atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje (CPK 370 str. 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustačius, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje negali būti pateikiamas, nes nuo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, visos kitos apeliantės nurodomos aplinkybės, susijusios su CPK 366 str. 1 d. nustatytų ir atitinkamai prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų konkrečių pagrindų įrodinėjimu, nevertintinos. Tai pripažįsta ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2038/2011, nurodydamas, kad įstatymo nustatyto termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti praleidimas sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti atnaujinti procesą (LR CPK 370 str. 3 d.).
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai taikė proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.