Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistosios M. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 129 str. 2 d. 2 p, 5 p. ir 129 str. 2 d. 2 p. ir nuteista laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų.

Į M. G. paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 17 d.

Iš M. G. nukentėjusiosios R. M. naudai priteista 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteista už tai, kad 2007-12-21 apie 1.30 val. name (duomenys neskelbtini) , būdama apsvaigusi nuo alkoholio, turėdama išankstinį tikslą nužudyti kambaryje vienoje lovoje miegančius P. Š. ir R. B. , pasinaudodama bejėgiška pastarųjų būkle, nes jie būdami neblaivūs ir miegodami negalėjo pasipriešinti, veikdama vieninga apibrėžta tyčia peiliu dūrė miegančiam P. Š. į gyvybiškai svarbią vietą – kairę krūtinės pusę, bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes peiliu pataikė P. Š. į šonkaulį ir dėl to nebuvo padaryta pavojingų gyvybei sužalojimų, o tik durtinė-pjautinė krūtinės kairės pusės žaizda, kuri komplikavosi supūliavimu ir krūtinės pūlimu. Po to, tęsdama savo išankstinį nusikalstamą sumanymą M. G. peiliu dūrė miegančiai R. B. į krūtinės kairę pusę, padarydama jai durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje su širdiplėvės ir širdies kairiojo skilvelio sužalojimu, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu, kraujo išsiliejimu į širdiplėvės ertmę, širdies tamponada, nuo ko nukentėjusioji mirė, tokiu būdu M. G. pasikėsino nužudyti du bejėgiškos būklės žmones P. Š. ir R. B. bei nužudė bejėgiškos būklės R. B. , t.y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 129 str. 2 d. 2 p., 5 p. ir 129 str. 2 d. 2 p.

M. G. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 2 p., 5 p. ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų;

M. G. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p. ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti M. G. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų, ją atliekant pataisos namuose.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės M. G. . Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavęs M. G. veiksmus, kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas – pasikėsinimą nužudyti du bejėgiškos būklės žmones ir bejėgiškos būklės žmogaus nužudymą, už kiekvieną nusikalstamą veiką turėjo paskirti atskiras bausmes ir šias bausmes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. nuostatomis, subendrinti bei paskirti M. G. galutinę subendrintą bausmę.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji ir jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistosios M. G. apeliacinis skundas atmetamas.

M. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad pasikėsino nužudyti du bejėgiškos būklės žmones – P. Š. ir R. B. bei nužudė bejėgiškos būklės R. B. . Nuteistoji M. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neneigė nužudžiusi R. B. bei pasikėsinusi nužudyti P. Š. . Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistoji M. G. tvirtino, kad nieko nužudyti nenorėjo, tačiau, kambaryje pamačiusi P. Š. gulintį su R. B. , labai supyko ir iš virtuvės atsineštu peiliu dūrė P. Š. . Pirmosios instancijos teisme nuteistoji M. G. teigė, kad įvykio metu buvo girta, todėl visų įvykio aplinkybių tiksliai neprisimena, ji neprisimena, ar R. B. su P. Š. miegojo, tačiau nuteistoji patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai. Apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos, M. G. parodė, kad įvykio dieną ji, jos sugyventinis P. Š. , E. A. ir R. B. gėrė alkoholinius gėrimus, begeriant, tarp jos ir R. B. kilo konfliktas, jos susibarė dėl P. Š. , vadino viena kitą necenzūriniais žodžiais. Tada į jų konfliktą įsikišo P. Š. , jis, atsistojęs trenkė jai į veidą, į pilvą, jai nugriuvus ant grindų, pradėjo ją spardyti, ji prarado sąmonę. Atgavusi sąmonę ji buvo šoke, labai pyko ant P. Š. ir R. B. , todėl pagriebė virtuvėje buvusį peilį ir nuėjo į kambarį. Kambaryje ji pamatė kartu lovoje gulinčius P. Š. ir R. B. , jie apsikabinę vienas kitą miegojo, abu buvo su drabužiais. Nuteistosios teigimu, pamačiusi P. Š. su R. B. vienoje lovoje, dar labiau supyko ir dūrė peiliu P. Š. į krūtinę, P. Š. pašoko ir savo ranka sukliudė jos ranką, tada ji vieną kartą dūrė R. B. į krūtinę ir numetė peilį ant grindų. Nuteistoji tvirtino, jog ji norėjo nužudyti P. Š. , o R. B. nužudyti nenorėjo, ją nužudė netyčia (t. 1, b. l. 87 – 91). Parodymų patikrinimo vietoje metu M. G. parodė, kad įvykio dieną ji, įėjusi į kambarį, rado ant lovos gulintį P. Š. ir ant jo sėdinčią R. B. , kuri nurenginėjo P. Š. . Ji nustūmė R. B. nuo P. Š. , tada šis atsikėlė ir pradėjo ją mušti. R. B. tuo metu juokėsi ir sakė P. Š. , kad šis ją užmuštų. Nuteistosios teigimu, jai buvo labai skaudu, kad P. Š. su R. B. taip elgiasi, tyčiojasi, ji labai supyko pamačiusi R. B. sėdinčią ant P. Š. ir jį nurenginėjančią, todėl nusprendė juos nužudyti. Grįžusi į virtuvę, ji pasiėmė peilį ir nuėjusi į kambarį, dūrė peiliu P. Š. į krūtinę, po to dar kartą užsimojo ir peiliu dūrė R. B. (t. 1, b. l. 93 – 98). Tuo tarpu apeliaciniame skunde ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistoji M. G. tvirtino, kad nei P. Š. , nei R. B. ji neturėjo tikslo nužudyti, nei vienas iš nukentėjusiųjų tuo metu nemiegojo ir bejėgiškos būklės nebuvo, nuteistoji teigia neprisimenanti, kad nužudė R. B. bei pateikia prielaidą, kad R. B. galėjo nužudyti P. Š. , ar koks nors kitas asmuo. Tačiau byloje surinktų įrodymų visetas paneigia šiuos nuteistosios teiginius. Kaip minėta, M. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme prisipažino peiliu dūrusi P. Š. ir R. B. bei tokiu būdu sužalojusi P. Š. ir nužudžiusi R. B. . Tai, kad, būtent, M. G. sužalojo P. Š. ir nužudė R. B. , be pačios nuteistosios parodymų, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusysis P. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme davė nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis parodė, kad įvykio dieną jis, M. G. , E. A. ir R. B. gėrė alkoholinius gėrimus. Begeriant, jam pasidarė bloga, todėl jis nuėjo į kambarį, atsigulė ir užmigo, po kurio laiko prie jo atsigulė R. B. . Jis su R. B. nieko nedarė, jie abu miegojo su drabužiais. Jis pabudo nuo smūgio peiliu į krūtinės sritį, atsibudęs pamatė M. G. , kuri tuo metu pastūmė R. B. ir jai taip pat dūrė peiliu. Nukentėjusiojo teigimu, įvykio dieną jis M. G. nemušė, M. G. jam ir R. B. dūrė peiliu todėl, kad pamatė juos abu gulinčius lovoje. Įvykio dieną kartu su M. G. bei nukentėjusiaisiais buvęs liudytojas E. A. parodė, kad jiems keturiese begeriant alkoholinius gėrimus, jam pasidarė bloga, jis pirmas nuėjo į kambarį ir užmigo. Pabudęs pamatė lovoje gulinčią kruviną R. B. , vėliau, kai R. B. išvežė greitoji medicinos pagalba, P. Š. jam pasakė, kad M. G. peiliu subadė R. B. , o jam taip pat dūrė į krūtinę, parodė įdūrimą. Atvažiavus greitajai medicinos pagalbai, M. G. numetė po lova peilį, kurį vėliau surado policijos pareigūnai. Liudytojo teigimu, įvykio dieną jis nematė, kad P. Š. būtų mušęs M. G. . Liudytoju apklaustas greitosios medicininės pagalbos darbuotojas A. A. parodė, kad, gavus pranešimą, jog pas P. Š. namuose yra sužalotas žmogus, nuvyko į įvykio vietą, ten rado lovoje gulinčią sužalotą moterį su durtine žaizda, buvo sužalotas ir P. Š. , jam taip pat buvo padaryta durtinė žaizda. Nuteistoji M. G. pasakė, kad ji dūrė peiliu, kambaryje buvę kiti asmenys – Petras ir V. Š. , E. A. taip pat kalbėjo, kad tai padarė M. G. . Pačios nuteistosios M. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nukentėjusiojo P. Š. , liudytojų parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad miegančius neblaivius, t. y. bejėgiškos būklės P. Š. ir R. B. peiliu sužalojo ne kas kitas, o būtent, nuteistoji M. G. , būtent, nuo M. G. padarytų sužalojimų nukentėjusioji R. B. mirė. Nors nuteistoji M. G. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, taip pat savo apeliaciniame skunde neigia turėjusi tyčią nužudyti P. Š. ir R. B. , tačiau apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą bei po jo ir pan. Nukentėjusiesiems P. Š. ir R. B. padarytų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija – abiem nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai krūtinės ląstos kairėje pusėje, panaudotas nusikaltimo įrankis – peilis, pasinaudojimas nukentėjusiųjų bejėgiška būkle dėl girtumo ir miegojimo, rodo nuteistosios M. G. tyčios kryptingumą, t. y. M. G. , durdama peiliu miegantiems P. Š. , po to R. B. į krūtinės ląstos kairę pusę, suvokė, kad savo veiksmais kėsinasi į nukentėjusiųjų gyvybes, numatė, kad gali atimti gyvybę tiek P. Š. , tiek R. B. ir norėjo atimti gyvybę abiem nukentėjusiesiems, t. y. nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine tyčia pagal bendrą nusikalstamą sumanymą nužudyti du žmones. M. G. nusikaltimo nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi peiliu pataikė P. Š. į šonkaulį ir dėl to nebuvo padaryta pavojingų gyvybei sužalojimų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai M. G. veiką kvalifikavo kaip pasikėsinimą nužudyti du bejėgiškos būklės žmones ir bejėgiškos būklės žmogaus nužudymą.

Nepagrįstas yra nuteistosios M. G. apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, o, būtent, Lietuvos Respublikos BK 28 str.ir nepagrįstai ją nuteisė. Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Sprendžiant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina įvertinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, taip pat būtina nustatyti ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Šioje byloje surinktais ir aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad M. G. peiliu sužalojo du bejėgiškos būklės asmenis, M. G. , smogiant peiliu miegantiems neblaiviems nukentėjusiesiems, joks kėsinimasis ir pavojus neegzistavo. Nepaisant to, kaip nukentėjusieji elgėsi su nuteistąją iki įvykio, akivaizdu, kad miegodami P. Š. ir R. B. negalėjo atlikti ir neatliko jokių veiksmų, kurie keltų pavojų M. G. sveikatai ar gyvybei.

Prokuroro apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai kvalifikavęs M. G. padarytas nusikalstamas veikas, neteisingai paskyrė bausmę nuteistajai. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs M. G. kalta padarius dvi nusikalstamas veikas – pasikėsinimą nužudyti du bejėgiškos būklės žmones ir bejėgiškos būklės žmogaus nužudymą – už abi nusikalstamas veikas paskyrė vieną bausmę – laisvės atėmimą trylikai metų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 63 str. nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimą už kelias nusikalstamas veikas. Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. nustatyta, kad, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Ši pirmosios instancijos teismo klaida turi būti ištaisyta, paskiriant nuteistajai M. G. bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, bei paskirtąsias bausmes subendrinant. Skiriant bausmę M. G. , atsižvelgiama į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. M. G. padarė nusikalstamą veiką bei pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, kurios priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už M. G. padarytas nusikalstamas veikas baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas nustatė dvi M. G. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – nuteistoji prisipažino padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas bei padėjo jas išaiškinti (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir nuteistoji po nusikaltimų padarymo, bandydama iškviesti greitąją medicinos pagalbą, bandė išvengti sunkesnių pasekmių (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 1 p.), M. G. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas ji padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.). Šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliacine tvarka nėra ginčijamos. M. G. praeityje neteista, niekur nedirba, turi du nepilnamečius vaikus, kuriais, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nesirūpina (t. 2, b. l. 7, 10), M. G. nustatytas lengvas protinis atsilikimas bei žalingas alkoholio vartojimas (t. 2, b. l. 35 – 36). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, M. G. už padarytas nusikalstamas veikas skiriamos laisvės atėmimo bausmės, nustatant prokuroro apeliaciniame skunde prašomus bausmių dydžius, t. y. M. G. skiriamos laisvės atėmimo bausmės, mažesnės nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos mediana.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 17 d. nuosprendį pakeisti.

M. G. , pripažintai kalta ir nuteistai pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 2 p., 5 p., 129 str. 2 d. 2 p. skirti bausmes:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 2 p., 5 p. - laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p. - laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti M. G. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistosios M. G. apeliacinį skundą atmesti.