- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-03
- Bylos Nr.
- eI3-3269-644/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00433-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Audrius Grauželis (pirm.), Janina Vitunskienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- E. J. L., J. A. L., A. V. L.
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto savivaldybės administracija
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 18.4.2Miesto žemė
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Markevičiaus ir Janinos Vitunskienės,
dalyvaujant pareiškėjų E. J. L., J. A. L. ir A. V. L. atstovams V. M. bei advokatui S. D.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. J. L., J. A. L. ir A. V. L. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, su trečiuoju suinteresuotu asmeniu Kauno miesto savivaldybės administracija, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2019-12-31 sprendimą Nr.8S-584-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei R. M. L.“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjai skunde bei jų atstovai teismo posėdžio metu paaiškino, kad R. M. L. (toliau – ir Pretendentė) 1992-09-23 kreipėsi su prašymu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą - pastatą ir žemę - esančius adresu (duomenys neskelbtini). Kauno apylinkės teismo 1999-06-30 sprendimu Pretendentei buvo atkurtos nuosavybės teisės į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), kuris buvo grąžintas natūra. Vėliau buvo parengtas žemės sklypo prie pastato (duomenys neskelbtini) detalusis planas, kurio tikslas grąžinamo žemės sklypo Pretendentei suformavimas, tačiau žemės sklypo suformavimo procesas nebuvo užbaigtas. Pretendentei (duomenys neskelbtini) mirus, visą jos turtą pagal testamentą paveldėjo sutuoktinis E. J. L. (toliau – Pareiškėjas-1), kuris paveldėtą pastatą (duomenys neskelbtini) padovanojo savo ir Pretendentės sūnums J. A. L. (toliau - Pareiškėjas-2) ir A. V. L. (toliau - Pareiškėjas-3). Atsakovė 2019-12-31 priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises į Pretendentei tenkančią 0,1062 ha žemės, atlyginant už ją pinigais 2362,20 Eurų.
Pareiškėjai nesutinka su priimtu Sprendimu ir teigia, jog Pretendentė jau 1992-09-23 kreipėsi su prašymu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą - pastatą ir žemę - esančius adresu (duomenys neskelbtini)ir pageidavo, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos turtą grąžinant natūra. Šios valios ji niekada nepakeitė. Nuo to laiko, kai Pretendentė įgijo subjektyvinę teisę atkurti nuosavybės teises, jokių kliuvinių turtą grąžinti natūra nebuvo, tačiau dėl biurokratizmo šis klausimas nebuvo sprendžiamas. Tiek Pretendentė, tiek pareiškėjai visą laiką laikėsi pozicijos, kad nuosavybės teisės į Žemę privalo būti atkurtos grąžinant ją natūra prie Pretendentei grąžinto Pastato ((duomenys neskelbtini)). Grąžintina žemė, esanti prie Pastato, nėra ir iki šiol negalėjo būti pripažinta valstybės išperkama žeme Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio prasme. Taip pat iki šiol nėra priimtas joks individualus administracinis aktas, kuriuo Žemė butų pripažinta valstybės išperkama arba kuriuo butų atsisakyta žemę prie Pastato grąžinti natūra.
Pareiškėjai nurodo, kad jų teises pažeidžia procedūrų vilkinimas sprendžiant žemės grąžinimą prie Pastato, taip pat jų teises pažeidžia Sprendimas, kadangi juo yra realizuotas alternatyvus nuosavybės teisių atkūrimo būdas (atlyginant pinigais). Tuo tarpu realizavus alternatyvų nuosavybės teisių atkūrimo būdą yra užkirstas kelias žemės grąžinimui natūra.
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu bei atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, atkuriant nuosavybės teises į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimo procedūrose dalyvauja ne tik tie viešojo administravimo subjektai, kuriems įstatymu suteikti įgaliojimai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir priimti sprendimus atkurti nuosavybės teises į žemę, bet ir savivaldybių administracijos. Vienas iš juridinių pagrindų Nacionalinei žemės tarnybai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui grąžinant žemę natūra (turėtoje vietoje), yra savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas - žemės sklypo planas su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje. Kol minėtas dokumentas nėra pateiktas Nacionalinei žemės tarnybai, ši neturi teisės atkurti nuosavybės teises į žemę pretendentams, kurie pageidauja susigrąžinti žemę natūra (turėtoje vietoje). Atsakovė pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2013 m. birželio 26 d. raštu Nr. 70-2-1826 informavo, jog nustatyti laisvos (neužstatytos) žemės sklypo nėra galimybių, nes prašomas grąžinti apie 1062 kv. m žemės sklypas J. M. turėtos žemės ribose yra užimtas (pastatu (duomenys neskelbtini) ir sklypu prie šio pastato, kita sklypo dalis - Ąžuolyno parko šlaite), dėl ko NŽT negalėjo atlikti jokių veiksmų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, grąžinant žemės sklypą natūra.
Atsakovė paaiškino, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, kurioje numatyta, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsižvelgiant į tai, kad R. M. L. išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo natūra, Nacionalinė žemės tarnyba priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo R. M. L. vardu nuosavybės teisės už žemės plotą - 0,1062 ha, atkurtos atlyginant pinigine kompensacija. Valstybės išperkamos žemės vertė buvo apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika.
Atsakovė taip pat nurodė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Pareiškėjai jokio prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo iki 2019 m. birželio 1 d. nepateikė.
Be to, atsakovė pažymėjo, kad mirus pretendentei R. M. L., jos turtą paveldėjo ir į Nacionalinę žemės tarnybą kreipėsi vienintelis jos įpėdinis E. J. L.. Pagal Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašus su istorija matyti, kad E. J. L. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), paveldėjo pagal 2014 m. liepos 2 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą. 2017 m. rugsėjo 14 d. dovanojimo sutartimi visą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), E. J. L. perleido J. A. L. ir A. V. L.. Taigi šiai dienai pretendentės R. M. L. įpėdinis E. J. L. nuosavybės teise neturi jokio nekilnojamojo turto, t. y. statinių, patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), prie kurių turėtų būti suformuotas naujas žemės sklypas, į kurį vėliau galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, todėl ir atkūrimo procedūra atkūrimą vykdyti natūra prie nuosavybės teise valdomų statinių yra negalima.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) rašytiniais paaiškinimais bei atstovė teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Administracijos atstovė paaiškino, kad Kauno miesto valdyba 1996 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 133 „Dėl žemės sklypų prie turimų pastatų sumažintos apimties detaliųjų planų“ patvirtino žemės sklypo prie pastatų (duomenys neskelbtini)sumažintos apimties detalųjį planą. Sprendime nurodyta, kad iki 0,2400 ha žemės sklypas šiaurėje ribojasi su Ąžuolyno parku, rytuose - su sklypu (duomenys neskelbtini), pietuose - su (duomenys neskelbtini) vakaruose - su (duomenys neskelbtini). Taigi, pastatas (duomenys neskelbtini) yra suformuotame žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenis 0,2073 ha žemės sklypas yra valstybinės žemės sklypas, kurio dalis - 0,1456 ha, panaudos sutarties pagrindu valdoma Kauno apskrities viešosios bibliotekos. Kadangi žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jau yra suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre, Administracija neturi pareigos atlikti jokių veiksmų dėl sklypo grąžinimo natūra turėtoje vietoje R. M. L. prie statinio (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju, nuosavybės teisės atkuriamos R. M. L. vardu ir perduodamos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pagrindu jos įpėdiniui. Byloje nėra pateikta duomenų, kad R.M. L. įpėdiniui (E. J. L.) nuosavybės teise priklausytų statiniai (duomenys neskelbtini), todėl mano, kad sprendimas atkurti nuosavybės teises R.M. L., grąžinant žemę natūra prie statinio (duomenys neskelbtini), pažeistų Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus.
Administracija taip pat nurodė, kad dalis J. M. turėtos žemės patenka į Ąžuolyno parko teritoriją, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra išperkama valstybės ir už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, Administracija vertina, kad R. M. L. atkūrus nuosavybės teises kitu Atkūrimo įstatyme numatytu būdu, buvo užtikrintas tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas.
Pareiškėjų skundas atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad žemės savininkai O. M., J. M. ir O. J. J. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 0,1062 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Visi buvę žemės sklypo savininkai yra mirę. Prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, giminystės ryšį su savininkais bei Lietuvos Respublikos pilietybę įrodančius dokumentus pateikė savininkės O. J. J. duktė bei O. M. ir J. M. vaikaitė R. M. L.. Pretendentei priklausė atkurti nuosavybės teises į 0,1062 ha ploto žemės sklypą. R. M. L. prašyme pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą natūra. Daugiau prašymų iki 2003 m. balandžio 1 d. nepateikė. 1999 m. birželio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismas nusprendė atkurti nuosavybės teises R. M. L. į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), grąžinant pastatą natūra (civilinės bylos Nr. 2-3953/99). R. M. L. mirė (duomenys neskelbtini) (Nuosavybės teisių atkūrimo byla 91 l.). R. L. turtą pagal testamentą paveldėjo sutuoktinis E. J. L., kuris 2017-09-14 dovanojimo sutarties (duomenys neskelbtini) pagrindu Pastatą padovanojo kitiems pareiškėjams, t. y. J. A. L. ir A. V. L. (duomenys iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo).
Žemesnės instancijos teismas
2019 m. gruodžio 17 d. NŽT Kauno miesto skyrius E. J. L. atstovui išsiuntė pranešimą Nr. 8SD-6430-(14.8.94.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais“, informuojant apie sprendimo projekto dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais parengimą (Nuosavybės teisių atkūrimo byla 118 l.). E. J. L. atstovas susipažinti su sprendimo projektu į NŽT Kauno miesto skyrių neatvyko. Nacionalinė žemės tarnyba 2019 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą Nr. 8S-584-(l4.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei R. M. L.“ (toliau – Sprendimas), kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į R. M. L. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,1062 ha žemės, atlyginant pinigais už šią žemę 2362,20 Eur.
Ginčas byloje kilęs dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai, prašydami panaikinti Sprendimą, teigia, kad ginčijamu sprendimu nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0.1062 ha žemės, atlyginant pinigais, kadangi tiek pareiškėjų, tiek R. M. L. išreikšta valia atkurti nuosavybės teises buvo natūra, o minėta žemė nepagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjai siekia, jog nuosavybės teisės į R. M. L. nekilnojamojo turto dalį – 0.1062 ha žemės plotą būtų atkurtos natūra, suformuojant žemės sklypą prie pastato adresu (duomenys neskelbtini), priklausančio pareiškėjams J. A. L. ir A. V. L..
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas) bei jį lydinti LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Atkūrimo tvarka).
Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Tvarkos 106 punkte nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos įgaliotas teritorinio skyriaus (toliau - teritorinis skyrius) vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimo procedūrose dalyvauja ne tik tie viešojo administravimo subjektai, kuriems įstatymu suteikti įgaliojimai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir priimti sprendimus atkurti nuosavybės teises į žemę (iki 2010 m. liepos 1 d. apskričių viršininkų administracijoms, nuo 2010 m. liepos 1 d. - Nacionalinei žemės tarnybai), bet ir savivaldybių administracijos.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose nuo 1995 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d., gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į žemę (R. L. 1992 m. rugsėjo 23 d. prašymas) R. M. L. pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra. Savo valios pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, R. M. L. iki savo mirties neišreiškė. Pareiškėjai iki Atkūrimo įstatymo numatyto termino - 2019 m. birželio 1 d. – pabaigos valios pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą taip pat neišreiškė. Dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra.
Prieš pasisakant ar pareiškėjų išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į žemę natūra galėjo būti įgyvendinta, būtina pažymėti, kad pagal Tvarkos nuostatas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procese dalyvauja, jį vykdo dvi institucijos, t. y. savivaldybės administracija bei Nacionalinė žemės tarnyba (jos struktūriniai padaliniai). Šių viešojo administravimo institucijų funkcijos nuosavybės teisių atkūrimo procese yra atskirtos ir vykdomos laikantis eiliškumo bei atsižvelgiant į prieš tai atliktus nuosavybės teisių atkūrimo proceso veiksmus bei tuo klausimu priimtus sprendimus. Konkretus ir nagrinėjamam ginčui aktualus nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę viešojo administravimo institucijų veiksmų eiliškumas bei kompetencija numatyta Tvarkos 106¹ punkto 2-9 dalyse bei 106 punkto 1 dalyje. Svarbu pažymėti, kad pagal Tvarkos 106 punkto 1 dalį Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą, o sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Taip pat svarbu pažymėti, kad kompetencija spręsti ar pretendentų pageidaujamoje vietovėje yra laisvos valstybinės žemės, kuri nepriskirta valstybės išperkamai žemei ir į kurią galimas nuosavybės teisių atkūrimas natūra, yra suteikta savivaldybės administracijos direktoriui (Tvarkos 106¹ punkto 2 dalis).
Byloje nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius 2012 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5281 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių prašydamas išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) J. M. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) turėtos žemės planą, kuri nepriskirta valstybės išperkamai žemei. 2013 m. birželio 26 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius raštu Nr. 70-2-1826 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plano (dokumentų bylos Nr. 7332), informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad nustatyti laisvos (neužstatytos) žemės sklypo nėra galimybių, nes prašomas grąžinti apie 1062 kv. m žemės sklypas J. M. turėtos žemės ribose yra užimtas (pastatu (duomenys neskelbtini) ir sklypu prie šio pastato, kita sklypo dalis - Ąžuolyno parko šlaite) bei pridėjo schemą (Nuosavybės teisių atkūrimo byla 86 - 88 l.). Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. birželio 26 d. rašte Nr. 70-2-1826 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ pateikta informacija apie ginčo teritorijoje esamos žemės panaudojimą įstatymais nustatyta tvarka nėra paneigta ar nuginčyta. Šia rašte pateikta informacija, pagal Tvarkos 106¹ punkto nuostatas, Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniai skyriai privalo vadovautis. Taigi, įvertinus Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus rašte bei rašytiniuose įrodymuose pateiktą informaciją sutiktina, kad ginčo teritorijoje visa žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas ir į tokią žemę nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas.
Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėjų išreikšta valia - atkurti nuosavybės teises į žemę natūra - negali ir negalėjo būti įgyvendinta, kitokios valios, nei nuosavybės teisių atkūrimas natūra, pareiškėjai nėra išreiškę, nors apie tokią galimybę pareiškėjai (jų atstovas) ne kartą buvo informuoti atsakovo raštais (Nuosavybės teisių atkūrimo byla 94–96, 106, 108, 110 l.), todėl konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta padėtis, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju, nuosavybės teisės atkuriamos R. M. L. vardu ir perduodamos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pagrindu jos įpėdiniui. Byloje nustatyta, kad po R. M. L. mirties, jos turtą pagal testamentą paveldėjo sutuoktinis E. J. L., kuris 2017-09-14 dovanojimo sutarties (duomenys neskelbtini) pagrindu Pastatą padovanojo kitiems pareiškėjams, t. y. J. A. L. ir A. V. L.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad iki Sprendimo priėmimo, R. M. L. vienintelis įpėdinis E. J. L. nuosavybės teise statinių, esančių (duomenys neskelbtini), prie kurių turėtų būti suformuotas naujas žemės sklypas, į kurį vėliau galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, neturėjo. Dėl šių priežasčių sprendimas atkurti nuosavybės teises R. M. L. grąžinant žemę natūra prie statinio (duomenys neskelbtini), būtų pažeidęs Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus.
Teismas pažymi, kad dėl piniginės kompensacijos dydžio valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika. Duomenų, kad negrąžinamos žemės vertė ir kompensacijos dydis paskaičiuotas nesilaikant Metodikos reikalavimų, byloje nėra, jokių konkrečių teisinių argumentų dėl kompensacijos dydžio, pareiškėjai taip pat nepateikė.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje savo nutartyje yra pasisakęs, kad nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, jog įstatymų leidėjas pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 28 d. nutartis Nr. A63-2589/2011 ir kt.). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti natūra turto, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių atkūrimą (1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai). Todėl, teismo vertinimu, R. M. L. atkūrus nuosavybės teises kitu Atkūrimo įstatyme numatytu būdu, buvo užtikrintas tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, šalių paaiškinimus bei atsižvelgdama į išdėstytą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 8S-584-(l4.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei R. M. L.“ yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo naikinti šį atsakovės sprendimą nėra.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti jų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjų E. J. L., J. A. L. ir A. V. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.