Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-342/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2013-11-18
Bylos Nr.: 1A-342/2013
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Elena Vainienė (pirm.), Rūta Mickevičienė, Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis: I. J.
Advokatai: Auksanas Čiupaila

Kategorijos

1.2.14.6.2Kvalifikuotas turto pasisavinimas (BK 183 str. 2 d.)
1.2.14.7.2Kvalifikuotas turto iššvaistymas (BK 184 str. 2 d.)
2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
2.4.6.3.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-342/2013Proceso Nr. 1-20-1-01264-2010-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2; 1.2.14.7.2; 2.1.7.4; 1.1.8.1.2; 2.4.6.3.1. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės,teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Vitalijai Sungailienei,gynėjui advokatui Auksanui Čiupailai,nuteistajam I. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo I. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš I. J. priteista 81 432,56 Lt turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo I. J. apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. J. nuteistas už tai, kad nuo 2008-08-20 būdamas UAB (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo (2000-07-13 Nr. VIII-1835) 37 straipsnio nuostatas ir UAB (duomenys neskelbtini 2005-10-18 įstatų 5.31 punktą užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisinį pagrindą tvarkyti įmonės turtą ir sudaryti sandorius, 2008-09-25 sudarė ilgalaikės išperkamosios nuomos finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), automobiliui visureigiui BMW X5.3 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 138 000 Lt vertės įsigyti, po ko nuo 2008-09-25 iki 2010-05-20 mokėjęs privalomas įmokas – 64 939,58 Lt, žinodamas, kad pagal Sutarties 12.1.3 punktą privalo vykdyti sutarties sąlygas ir įsipareigojimus, įmokų daugiau nemokėjo, 2010-10-05 gavęs UAB (duomenys neskelbtini) pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal sutarties 8.1 punktą automobilis yra UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybė iki visiško atsiskaitymo ir pagal sutarties 12.3.3 punktą nutraukus sutartį jis privalo per 5 kalendorines dienas nuo sutarties nutraukimo įsigaliojimo grąžinti turtą, nuo 2010-10-10 iki šiol sąmoningai negrąžino ir taip pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį visureigį BMW X5.3 81 432,56 Lt vertės, tuo padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) 81 432,56 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Nuteistasis I. J. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Apelianto manymu, skundžiamas teismo nuosprendis nepagrįstas, nes neparemtas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl naikintinas BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, jog jam pateiktas kaltinamasis aktas yra neapibrėžtas, nes jame neaprašytos esminės aplinkybės, įeinančios į nusikaltimo sudėties įrodinėtinų aplinkybių visetą (tyčios turinys, turto dabartinė būsena ir priklausomybė, veikos būdas, laikas ir padariniai, įskaitant kaltinamojo santykį su UAB (duomenys neskelbtini), kaip lizingo sutarties šalimi). Toks kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-387/2011). Kaltinamuoju aktu reiškiami kaltinimai turi būti aprašyti aiškiai, suprantamai, nekelti abejonių dėl kaltinimo turinio ir esmės, ir nesudaryti teismui ar kaltinamajam bei jo gynėjui pagrindo spėlioti, ką prokuroras galėjo turėti omenyje reikšdamas vieną ar kitą kaltinimą. Gynybai formuojama būtinybė gintis nuo visų galimų kaltinimo modifikacijų pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 3 dalies a punktą, suteikiantį kaltinamajam teisę būti jam suprantama kalba ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pagrindą ir apie teisinį šių veikų vertinimą (EŽTT sprendimas byloje Pelissier andSassi v. France [GCJ, no. 25444/94,z 51, ECHR 1999-11). Pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį teismas nagrinėjimo teisme metu nustatęs, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą, ją perduoda prokurorui. Apelianto nuomone, teisminio bylos nagrinėjimo metu nėra įmanoma ištaisyti esmines kaltinamojo akto klaidas, kadangi teismas negali vykdyti prokuroro ir juo labiau ikiteisminio tyrimo įstaigos funkcijų, o toks teisminis bylos nagrinėjimas, koks yra nulemtas netinkamo kaltinamojo akto surašymo, ne tik neužtikrina kaltinamojo teisių, bet ir trukdo pasiekti BPK 1 ir 2 straipsnyje įstatymų leidėjo numatytus baudžiamojo proceso tikslus.

Apeliantas teigia, jog automobilis buvo lizinguojamas trečiųjų asmenų A. J., D. K. ir D.B.K. prašymu su tikslu leisti jiems naudotis. Jis buvo paprašytas paimti automobilį savo vadovaujamos įmonės UAB (duomenys neskelbtini) vardu. Pasirašęs lizingo sutartį automobilio nematė, eilines lizingo įmokas jam perduodavo D. K. arba D. B. K. Šią aplinkybę patvirtino liudytoju 2011-12-12 apklaustas UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojas A. S., kuris parodė, jog 2010 m. lapkričio - gruodžio mėnesiais, tikslesnės datos nepamena, buvo paskambinta asmeniui vardu D. ir minėtas asmuo buvo pakviestas atvykti į UAB (duomenys neskelbtini) pokalbiui. UAB (duomenys neskelbtini) turėjo neoficialią informaciją, kad UAB (duomenys neskelbtini) išperkamosios nuomos pagrindu priklausančiu automobiliu BMW X5 kartai naudojasi asmuo vardu D.“. Iš esmės tokius pat parodymus šis liudytojas davė ir teisminio nagrinėjimo metu bei patvirtino, kad buvo tokia kalba, kad tas pats D. duodavo pinigus I. J., kad mokėtų už automobilį. Byloje yra AAA „G. B.” pažyma, iš kurios matyti, kad D. K. draudė automobilį BMV X5.3. Apeliantas teigia, jog jis ne kartą prašė, kad K. pasirašytų automobilio panaudos sutartį, tačiau tai padaryti jie atsisakė. Jis automobilį jiems paėmė lizingo būdu savo įmonės vardu todėl, kad D. B. K. buvo įnešęs 230 000 Lt dydžio avansą už UAB (duomenys neskelbtini) statomus butus. D. B. K., norėdamas turėti garantiją dėl įšaldytų pinigų ir gauti lizinguojamą automobilį, o pats tokios galimybės neturėdamas, reikalavo apelianto tokios paslaugos. Jis, bijodamas, kad avansai už statomus butus gali būti atsiimti, sutiko. Pripažįsta, kad taip elgdamasis pažeidė įstatymus, tačiau teigia, kad nei lizingo sutarties pasirašymo metu, nei vėliau jis neturėjo tikslo automobilį pasisavinti ar jį perduoti tretiesiems asmenims, padarant lizingo bendrovei žalą, t.y. jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios. Todėl jis negali atisakyti pagal BK 183 straipsnį.

Apelianto manymu, šioje byloje yra aktuali teismų praktika dėl baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo, suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kasacinėse nutartyse Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-409/2011. Apelianto teigimu tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) yra civilinio pobūdžio teisiniai santykiai ir yra kilęs ginčas dėl automobilio grąžinimo, nes 2008-09-25 lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), o ne fizinio asmens I. J. Tačiau UAB (duomenys neskelbtini) nėra patraukta baudžiamojon atsakomybėn, kas, apelianto manymu, visiškai prieštarauja kaltinimo pasirinktai logikai, pagal kurią būtent UAB (duomenys neskelbtini) turėtų būti persekiojama baudžiamąja tvarka, kaip subjektas, realizavęs, teismo manymu, neteisėtus I. J. ketinimus. Kadangi juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) ir fizinio asmens I. J. turtas ir tiek baudžiamoji, tiek ir civilinė atsakomybė yra atribota, tai UAB (duomenys neskelbtini) nesuteikimas jokio procesinio statuso iš esmės apriboja tiek jo (apelianto), tiek ir UAB (duomenys neskelbtini), tiek ir nukentėjusiojo teises, ypač tuo atveju, jeigu ji (apeliantas) būtų pripažintas kaltu ir atsirastų prievolė atlyginti pareikštą civilinį ieškinį. Apeliantas mano, kad jo veikoje galimai yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 207 straipsnio 1 dalyje ir BK 208 straipsnio 2 dalyje požymių, tačiau tokie požymiai yra tirtini ikiteisminio tyrimo metu, atliekant baudžiamajame procese numatytus veiksmus ir įrodinėjant kitų požymių buvimą. Negrąžinus kaltinamojo akto kartu su baudžiamąja byla prokurorui, tokios aplinkybės liks nenustatytos, tikroji veikų esmė ir tikrosios aplinkybės nebus atskleistos.

Be to, apelianto manymu, jam negalėjo būti paskirta bausmė, susijusi su realiu laisvės atėmimu. EŽTK 4 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintas draudimas atimti laisvę dėl skolos. EŽTK 4 protokolo (1963) 1 straipsnyje nustatyta, kad niekam negali būti atimta laisvė vien todėl, kad jis neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės. Jis per daug pasitikėdamas D. K. ir D. B. K., neįstengimas įvykdyti prievolės, pakliuvo į situaciją, kai neturėdamas nesąžiningų ketinimų, neįvykdė prievolės dėl objektyvių galimybių nebuvimo.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama aptariamą baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. J. apeliacinį skundą, teismo posėdyje įspėjo nuteistąjį I. J., kad teismas gali svarstyti jo veiksmų kvalifikavimą į BK 184 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis I. J. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo I. J. apeliacinį skundą. Nuteistasis I. J. pripažino savo kaltę dėl jam patikėto turto išvaistymo ir prašė neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Nuteistojo gynėjas prašė - kvalifikuoti nuteistojo I. J. nusikalstamą veiką kaip turto išvaistymą, taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Prokurorė prašė nuteistojo I. J. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams

Nuteistasis I. J. apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes byloje surašytas nekonkretus, BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas.

Toks apelianto teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 219 straipsnyje. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje (kasacinė nutartis 2K-415/2013 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Aptariamoje baudžiamojoje byloje aprašant I. J. inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, kaltinamajame akte nurodytos visos BPK 219 straipsnio 3 dalyje išvardytos aplinkybės tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu – inkriminuotos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstamos veikos aprašymas atitinka BK 183 straipsnio 2 dalies turinį, atspindi veikos sudėties būtinus elementus ir visa, kas reikšminga veikos kvalifikavimui. Pirmosios instancijos teisme, prokurorei perskaičius kaltinamąjį aktą, kaltinamasis I. J. pareiškė, jog kaltinimą supranta, kaltu neprisipažįsta (3 t., 62 b. l.). Tai, kad nuteistasis I. J. kaltinimą suprato ir aktyviai naudojosi teisėmis į gynybą, matyti ir iš jo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų dėl jam pareikšto kaltinimo, jo pasisakymo paskutinio žodžio metu, kuriuose nuteistasis I. J. pareiškė aiškius ir logiškus prieštaravimus tiek dėl kaltinime aprašytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, tiek dėl jo poelgio teisinio įvertinimo. Tai, kad nuteistajam I. J. pareikštas kaltinimas suprantamas liudija ir jo apeliacinio skundo turinys (skunde dėstomi nesutikimo su skundžiamu teismo nuosprendžiu motyvai ir argumentai) bei jame suformuluotas apelianto prašymas – panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo I. J. teisė gintis nuo aiškaus ir suprantamo kaltinimo pažeista nebuvo.

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi aptariamą baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų nesilaikė, teismas neįvertino visų byloje esančių duomenų, todėl padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

Aptariamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog I. J. nuo 2008-08-20 būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisinį pagrindą tvarkyti įmonės turtą ir sudaryti sandorius, 2008-09-25 sudarė ilgalaikės išperkamosios nuomos finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB (duomenys neskelbtini) automobiliui visureigiui BMW X5.3 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 138 000 Lt vertės įsigyti, po ko nuo 2008-09-25 iki 2010-05-20 mokėjęs privalomas įmokas – 64 939,58 Lt, žinodamas, kad pagal Sutarties 12.1.3 punktą privalo vykdyti sutarties sąlygas ir įsipareigojimus, įmokų daugiau nemokėjo, 2010-10-05 gavęs UAB (duomenys neskelbtini) pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal sutarties 8.1 punktą automobilis yra UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybė iki visiško atsiskaitymo ir pagal sutarties 12.3.3 punktą nutraukus sutartį jis privalo per 5 kalendorines dienas nuo sutarties nutraukimo įsigaliojimo grąžinti turtą, nuo 2010-10-10 iki šiol sąmoningai negrąžino ir taip pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį visureigį BMW X5.3 81 432,56 Lt vertės.

Nuteistojo I. J. kaltę pasisavinus jo žinioje buvusį svetimą turtą, teismas pagrindė remdamasis liudytojų (jie nuosprendyje konkrečiai neįvardinti), mačiusių automobiliu važinėjantį I. J. ir kitus asmenis, ne bendrovės darbuotojus, ir liudytojo D. K., kuris paaiškino, kad 2010 m. gruodžio mėn., atvykusiam I. J. grąžino dokumentus ir automobilį, parodymais bei surinkta faktine bylos medžiaga. Kaltinamojo I. J. parodymus pirmosios instancijos teismas įvertino kaip nenuoseklius, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas konstatavo, jog kaltinimas I.J. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pasitvirtino, nes turėdamas faktiškai savo žinioje svetimą turtą – lizingo bendrovei priklausantį automobilį BMW X5.3, po sutarties nutraukimo šio automobilio sąmoningai negrąžino, nuslėpė nuo turto savininko faktines aplinkybes, tyčia delsė ir taip sudarė sąlygas neįmanomam žalos atlyginimui ar išsiieškojimui. Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kaltinamasis I. J. turėjo šį svetimą turtą ir savo žinioje, galėjo ir elgėsi savo nuožiūra, važinėjo automobiliu, todėl jam negalima inkriminuoti paskesnio turto iššvaistymo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta išvada, vertina ją kaip neišsamią ir prieštaraujančią byloje surinktiems faktiniams duomenims, kuriuos teismas ištyrė ir pripažino įrodymais. Be to, skundžiamame nuosprendyje neatskleistas nuteistojo tyčios turinys turto pasisavinimo atveju, o apsiribota tik nusikalstamos veikos objektyvinės pusės požymių aprašymu, iš kurio nėra pakankamai aišku, ar apeliantas veikė tiesiogine tyčia.

BK 183 straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimą, o BK 184 straipsnio 2 dalis – už analogiškos vertės svetimo turto iššvaistymą. Pagal teismų praktiką turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui, o turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą ar turtinę teisę neteisėtai ir neatlygintinai, nesilaikydamas teisiniais aktais nustatytos turto perleidimo tvarkos perleidžia (parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia) tretiesiems asmenims. Esant sutartiniams santykiams, turto perleidimo tvarka nustatoma bendru susitarimu.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant I. J. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimą, aktualu yra tai, kad baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą paverčia savo turtu, kad dėl to savininkas šio turto neteks ir to nori. Nagrinėjamoje byloje I. J. gali būti pripažintas kaltu pasisavinęs UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą - automobilį tik tuo atveju, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia ir turėjo iš anksto susiformavusį tikslą iš UAB (duomenys neskelbtini) paimtą automobilį paversti savo nuosavybe. Tuo atveju, jei I. J. jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai, nesilaikydamas teisiniais aktais nustatytos turto perleidimo tvarkos (šiuo konkrečiu atveju – lizingo sutarties) perleido tretiesiems asmenims, jo veiksmuose yra kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnyje, sudėtis, kuri gali būti padaroma tiek tyčia (tiesioginė ir netiesioginė), tiek ir dėl neatsargumo (BK 184 straipsnio 4 dalis).

Aptariamoje byloje neginčijamai ir objektyviai nustatyta, kad I. J., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu 2008-09-25 sudarė ilgalaikės išperkamosios nuomos finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB (duomenys neskelbtini) lengvajam automobiliui visureigiui BMW X5.3, 2005 m., kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 39 967,56 eurų vertės, finansuojamos sumos 27 977,29 eurų su 30 proc. avanso įmoka, išpirkimo laikotarpis 60 mėn., su atitinkamų palūkanų, atsiskaitymų mokėjimais, kurio vertė 138 000 Lt. Lizingo sutartyje buvo numatytas mokėjimų grafikas, sutartis pasirašyta lizingo davėjo S. J. ir lizingo gavėjo I. J. (1 t., 43-50 b. l.). Pagal 2008-09-29 Lizingo sutarties priedą Nr. 1, Turto perdavimo - priėmimo aktą lizingo gavėjas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius I. J. pagal 2008-08-25 banko įgaliojimą priėmė iš pardavėjo UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos direktoriaus V. M., turtą – automobilį visureigį BMW X5.3 (1 t., 51 b. l.). Kliento mokėjimo istorija patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) ir I. J. pagal lizingo sutartį mokėjo įmokas nuo 2008-09-25 iki 2010-05-20, per šį laikotarpį buvo padaryta 13 privalomų įmokų, sumokėta 64 939,58 Lt (neišpirkta turto dalis – 81 432,56 Lt) (1 t., 54-55, 77-78 b. l.). Byloje esantys rašytiniai dokumentai liudija, kad UAB (duomenys neskelbtini) delsdavo vykdyti finansinius įsipareigojimus, dėl ko bendrovei nuo 2009-01-09 iki 2010-08-12 UAB (duomenys neskelbtini) nuolat siuntė pranešimus dėl išperkamosios nuomos sąlygų vykdymo, informuodami apie vėluojančius mokėjimus ir susidariusius įsiskolinimus (1 t. 56-66 b. l.). UAB (duomenys neskelbtini) nevykdant finansinių įsipareigojimų pagal lizingo sutartį, 2009-12-09 UAB (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Kauno apskrities VPK dėl galimo turto pasisavinimo (1 t., 6 b. l.), tačiau UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjus įsiskolinimą ir UAB (duomenys neskelbtini) nenutraukus lizingo sutarties, 2010-01-28 nutarimu buvo atisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal UAB (duomenys neskelbtini) pareiškimą (1 t. 27 b. l.). Po minėto ikiteisminio tyrimo nutraukimo UAB (duomenys neskelbtini) pagal lizingo sutartimi nustatytą mokėjimo grafiką sumokėjo vieną įmoką – 2010-05-20 – 2 000 Lt, į UAB (duomenys neskelbtini) 2010-06-21 ir 2010-08-12 pranešimus dėl išperkamosios nuomos sąlygų vykdymo nereagavo, todėl 2010-10-05 UAB (duomenys neskelbtini) pranešė UAB (duomenys neskelbtini) apie išperkamosios nuomos sutarties nutraukimą pirma laiko dėl lizingo gavėjo pradelstų mokėjimų ir nevykdomų reikalavimų per 14 dienų sumokėti pradelstą įsiskolinimą ir delspinigius (1 t. 65, 66, 67 b. l.). Pagal Lizingo sutarties 12.3.3 punktą nutraukus lizingo sutartį pirmą laiko, Lizingo gavėjas privalo per 5 kalendorines dienas grąžinti Turtą Lizingo davėjui, o pagal sutarties 12.3.4 punktą Lizingo gavėjui nepateikus Lizingo davėjui turto pagal 12.3.3 punktą, Lizingo gavėjas privalo per 5 darbo dienas nuo sutarties nutraukimo dienos apmokėti Lizingo davėjui likusią neišpirktą Turto vertę ir nesumokėtas palūkanas, PVM, delspinigius bei baudas. I. J. neįvykdžius minėtų Lizingo sutarties sąlygų (negrąžinus Lizingo gavėjui Turto ir neapmokėjus likusios Turto vertės, nesumokėtas palūkanas, PVM, delspinigius bei baudas) UAB (duomenys neskelbtini) 2010-11-11 kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo (1 t., 30 b. l.). Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymius, įtarimas, o vėliau ir kaltinimas, dėl šios nusikalstamos veikos padarymo pareikštas I. J.

Nuteistasis I. J. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaltu neprisipažino. Pirmosios instancijos teisme I. J. neigė pasisavinęs jam patikėtą svetimą turtą - UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį BMW X5.3. Apie Lizingo sutarties su UAB (duomenys neskelbtini) lengvajam automobiliui visureigiui BMW X5.3 įsigyti sudarymo aplinkybes I. J. parodė, jog 2008 m. jo draugas A. J. paprašė jo padėti įsigyti automobilį. A. J. tuo metu jo įmonėje buvo vadybininku. Jo buvo paprašyta paimti BMW markės automobilį įmonės (UAB (duomenys neskelbtini)) vardu. Įmonė tyrėjo gerus rodiklius, todėl bankas suteikė paskolą. Viską sutvarkė A. J. su D. B. K. ir pardavėjais, jam reikėjo tik pasirašyti banko pateiktus dokumentus. Jis pasirašė sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) ir mašinos nuo tos dienos nematė. Visą laiką ja važinėjo D. K., kartais jo dėdė. Jis palaikydavo ryšį su jais tik tada, kai reikėdavo mokėti įmokas, dažniausiai pinigai buvo perduodami jam asmeniškai arba paliekami jo biure. Jam asmeniškai BMW automobilis buvo nereikalingas, nes tuo metu jis su žmona turėjo automobilius (jis važinėjo Mercedes SL500, o jo žmona - Volvo XC90). Paimti automobilį jo prašė A. J. ir D.B.K. Kadangi D. B. K. buvo įnešęs didelį avansą už statomą butą, jis manė, kad jei šis nemokės, parduos butą ir susigrąžins pinigus. Automobiliu BMW X5 važinėjo D. B. K. sūnėnas D. K., pastarasis automobiliu dažnai vykdavo į Olandiją, iš kur buvo ne kartą gauti baudos sertifikatai. Kol įmokos už automobilį buvo mokamos, jis paskola nesirūpino. 2009 m. viduryje jam paskambino iš banko ir pranešė, kad nemokamos įmokos ir prašė parodyti mašiną. Tada jis ieškojo D. K., prašė jo dėdės D. B. K. surasti ir grąžinti mašiną, nes bankas prašo ją parodyti. Ilgą laiką nepavykus susisiekti su D. K., paskambino FNTT pareigūnas ir liepė kuo skubiau mašiną pristatyti į PK aikštelę. Po šio skambučio jam pavyko susisiekti su D. K. ir pasakius situaciją automobilis buvo pristatytas į Vasario 16-osios g. Jis nuvažiavo į policijos aukštelę, FNTT pareigūnas apžiūrėjo mašiną. Jis paskambino A. S. ir pasakė, kad aprodė automobilį. Tuo metu jam buvo duoti pinigai, jis sumokėjo vėluojamas įmokas ir bankas sutiko toliau leisti naudotis automobiliu. Po šio įvykio jis siūlė D. B. K. ir D. K. sudaryti automobilio panaudos sutartį arba D. B. K. įsidarbinti jo įmonėje. D. B. K. sutiko įsidarbinti, pateikė dokumentus. Buvo paruošti įdarbinimo dokumentai, tačiau jie nebuvo pasirašyti, nes D. B. K. vengė atvykti. Nuteistasis pripažino, kad elgėsi neatsakingai. Apie tai, kad reikia banko sutikimo leidžiant automobiliu naudotis kitiems asmenims, tuo metu nežinojo. Dėl automobilio dingimo pareiškimo nerašė, nes negalvojo, kad jo gali negrąžinti ar pavogti. Automobilis visą laiką buvo draustas Kasko draudimu, paskutinę įmoką sumokėjo D. K. Po to D. K. draudimo sutarties nebepratęsė ir automobilis dingo. Nuteistasis teigia, kad D. K. automobilio BMW X5.3 jam negrąžino, o D. K. parodymai, jog jis (apeliantas) atvykęs į jo namus nakties metu pasiėmė automobilį yra melagingi (3 t., 67-72 b. l.).

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija įspėjo apeliantą nuteistąjį I. J., kad teismas gali svarstyti jo veiksmų kvalifikavimą į BK 184 straipsnio 2 dalį.

Nuteistasis I. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje kategoriškai neigė pasisavinęs svetimą turtą - automobilį BMW X5, tačiau pripažino savo kaltę dėl jam patikėto svetimo turto išvaisymo ir nurodė, jog viskas įvyko dėl jo aplaidumo, pasitikėjimo kitais asmenimis. Apeliacinės instancijos teisme apeliantas davė iš esmės tokius pat parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme. Jis patvirtino, kad 2008 m. rugsėjo mėn. sudarė ilgalaikę išperkamosios nuomos finansinio lizingo sutartį dėl BMW X5 automobilio įsigijimo ir šį automobilį iš karto perdavė naudotis D. K. Teigė, jog Lizingo sutartį sudarė per savo, kaip direktoriaus, aplaidumą, pasitikėdamas savo darbuotoju A. J. Automobiliu BMW du metus naudojosi D. K., buvo mokamos lizingo įmokos. Po to, D. K. nustojus mokėti įmokas, jis gelbėdamas situaciją, kad nekiltų ginčas dėl šio automobilio su UAB (duomenys neskelbtini), jis mokėjo įmokas iš savo asmeninių lėšų, vėliau neturėdamas asmeninių lėšų pasirašė neprotestuotiną vekselį 15 000 Lt sumai UAB (duomenys neskelbtini). Jis prisiėmė atsakomybę sau, nes buvo atsakingas už įmonės turtą. Jis prašė D. K. gražinti automobilį, bet jis daug laiko praleisdavo užsienyje, su juo buvo sunku susisiekti, todėl jis labiau bendravo su A. J., prašė, kad šis susitvarkytų šiuos reikalus, sudarytų su D. K. panaudos sutartį arba į įmonę įdarbintų D. K. arba jo dėdę D. B. K. Tačiau nei panaudos, nei darbo sutarties sudaryti nepavyko. Vėliau lizingo įmokų niekas nemokėjo, automobilio paieškos užsitęsė ilgiau nei 2 mėnesius. Jis savo automobilius, įgytus lizingu, grąžino ir visiškai padengė visas įmokas. D. K. per du mėnesius automobilio jam negrąžino, nemokėjo įmokų, todėl jis pranešė UAB (duomenys neskelbtini), kad automobiliu naudojosi D. K. UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo bendrauti su D. K., paprašė jo gražinti automobilį. Pats D. K. buvo nuvažiavęs į UAB (duomenys neskelbtini) būstinę, bendravo su A. S., aiškinosi apie finansinę situaciją, esamą skolą. D. K. prie (duomenys neskelbtini) buvo atvažiavęs BMW automobiliu, kurį lizingo bendrovė reikalavo grąžinti, tačiau tai nuslėpė, nors žinojo, kad automobilis yra ieškomas ir kad jį reikia grąžinti, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Po to D. K. dar kartą paskambino (duomenys neskelbtini) ir pasakė, jog automobilį grąžino jam (apeliantui). Tačiau jam automobilis nebuvo grąžintas. Apeliantas prisipažįsta aplaidžiai vedęs įmonė finansinę atskaitomybę ir neatsakingai elgęsis su įmonės turtu. Teigia, jog įmonės turtą prarado dėl savo, kaip direktoriaus, aplaidumo, pasitikėjimo žmonėmis. Mano, kad jis, kaip direktorius, turėjo kontroliuoti visą šią situaciją. Pripažįsta, kad UAB (duomenys neskelbtini) padarė turtinę žalą ir teigia, kad užsienio kompanija, kurioje jis dirba IT specialistu, yra pasiruošusi padengti visą padarytą žalą. Jam yra reikalingas mėnuo laiko, kad galėtų atlyginti visą turtinę žalą bankui, nes šiai dienai jis turi pinigų žalai padengti.

Taigi, kaip matyti iš nuteistojo I. J. parodymų, duotų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, jie yra iš esmės vienodi ir nuoseklūs, nuteistojo nurodytos Lizingo sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės iš esmės atitinka ankščiau paminėtus faktinius duomenis, kuriuos teismas ištyrė ir pripažino įrodymais. Nuteistojo I. J. nurodytas aplinkybes, kad lizingo būdu įgyti automobilį BMW X5 nebuvo jo vienasmeniškas sprendimas, kad šiuo automobiliu naudojosi D. K. patvirtina ir byloje apklausti liudytojai. Liudytojas A. J. parodė, jog 2008-2009 laikotarpiu lizingo būdu buvo įgytas automobilis BMW X5. Jis dalyvavo pokalbyje, kuomet I. J. ir D. B. K. kalbėjosi apie šio automobilio įgijimą lizingo būdu iš banko. Jis matė, kad automobiliu BMW X5 važinėjo D.K., kitų nematė, bet mano, kad juo naudojosi visi kam leido direktorius. Nežino aplinkybių, kad D. K. ar D. B. K. būtų mokėję lizingo įmokas už šį automobilį (3 t., 105-107 b. l.). Liudytojas D. B. K. teisme parodė, jog nežino automobilio BMW X5 įgijimo lizingo būdu aplinkybių, tačiau matė šiuo automobiliu važinėjantį I. J., D. K., nepažįstamą asmenį (4 t., 9-10 b. l.). Liudytojas D. J. parodė, jog dirbo įmonėje, prekiaujančioje automobiliais, atstovavo įmonę ruošiant dokumentus dėl naudoto BMW X5 pardavimo lizingo būdu per banko įstaigą direktoriaus I. J. įmonei. Sutarties sudarymo aplinkybės nebuvo išskirtinės. Su I. J. matė kartu ir A. J., nežino kieno iniciatyva buvo perkamas automobilis ar kuris juo važinės. Matė, kad I. J. buvo atvažiavęs brangesniu automobiliu Mercedes Benz SL. Po pardavimo keliskart matė automobilį BMW X5, jis buvo neleistinai užtamsintais stiklais, todėl kas jį vairuoja nesimatė (3 t., 126-127 b. l.). Liudytojas A. S. parodė, jog dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) skolų skyriaus vadovu bendravo su UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi I. J., nes dažnai pavėluotai buvo mokamos išperkamosios nuomos įmokos už automobilį BMW X5. Jam automobilio lizingavimo aplinkybės nežinomos. Jam teko kalbėtis su D. K., šis buvo atvykęs į (duomenys neskelbtini) 2010 - 2011 metais, sakė, kad duodavo pinigus I. J. už automobilį, automobiliu naudojosi laikinai, jį grąžino I. J. Po sutarties sudarymo, UAB (duomenys neskelbtini) atstovai šio automobilio nematė, prašė I. J. jį grąžinti, tačiau automobilis grąžintas nebuvo, dėl to lizingo bendrovei padaryta turtinė žala, kuri neatlyginta. Jiems nebuvo pranešta, kad automobilį būtų kažkas pavogęs ar neteisėtai užvaldęs (3 t., 62-64 b. l.). Teisme apklaustas liudytojas D. K. parodė, jog jis I. J. neprašė, kad šis įgytų lizingo būdu automobilį BMW X5, tačiau kadangi jis pats automobilio neturėjo, tai kartais, savaitgaliui ar kelioms dienoms, pasiimdavo automobilį BMW X5, pats pildavo kurą. Pinigų įmokoms nedavė. Buvo nuvykęs į banką, nes jam paskambino iš banko ir pasakė, kad nori pamatyti automobilį, o I. pasakė, kad automobilis pas jį. Jis nuvažiavo į banką išsiaiškinti ir banko darbuotojas jam pasakė, kad nemokamas lizingas. Paskutinį kartą automobiliu naudojosi prieš apsilankymą banke. 2010 m. gruodžio mėn. automobilis buvo pas jį. Jis su šiuo automobiliu buvo nuvažiavęs į banką, tačiau banke pasakė, kad automobilis ne pas jį ir automobilio bankui neparodė. Taip padarė bijodamas, kad nebūtų paimtas automobilis. Jis nenorėjo atidavinėti ne savo transporto priemonės. Jis banke pasakė, kad automobilis yra pas I. J. Išėjęs iš banko, paskambino I. ir pasakė, kad bankas nori matyti automobilį. I. J. atvyko pas jį 2.30 val. nakties, be jokio perspėjimo, ir paėmė dokumentus, raktelį ir automobilį. Jis automobiliu naudojosi apie porą metų, bet ne nuolatinai, o kartais, vairuojant šį automobilį yra nemažai kartų baustas už KET pažeidimus. Jis bendrų verslo reikalų su I. J. neturėjo, apie pusmetį buvo skolingas I. J. 4 800 Lt, dalį skolos – 1 700 Lt nunešė I. J. į biurą. Automobiliu BMW X5 į Olandiją nevažiavo. Automobilis buvo draustas Kasko draudimu (3 t., 65-67 b. l.). Byloje yra draudimo bendrovės ,,G. B.“ raštas dėl informacijos suteikimo ir pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantys, kad transporto priemonė BMW X5.3 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo drausta minėtoje draudimo bendrovėje laikotarpiu nuo 2009-10-12 iki 2010-04-11, draudimo sutartį sudarė asmuo D. K., draudimo įmoką sumokėjo grynaisiais pinigais brokeriui (3 t., 83,84 b. l.).

Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi aptartus nuteistojo I. J., liudytojų A. J., A. S., D. J., D. B. K. ir D. K. teisme duotus parodymus ir rašytinius bylos įrodymus, sugretinęs ir palyginęs juos tarpusavyje, daro išvadą, jog byloje surinktų, teisme ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma neduoda pagrindo daryti išvadą, kad I. J. turėjo iš anksto susiformavusį tikslą iš UAB (duomenys neskelbtini) paimtą automobilį BMW X5.3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paversti savo nuosavybe, t. y. pasisavinti. Teisėjų kolegijos manymu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės duoda pagrindą vienareikšmei išvadai, kad I. J., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – automobilį BMW X5.3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai ir neatlygintinai, nesilaikydamas Lizingo sutartyje nustatytos turto perleidimo tvarkos, perleido tretiesiems asmenims, dėl ko UAB (duomenys neskelbtini) buvo padaryta didelė turtinė žala, todėl I. J. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėtis.

BK 184 straipsnio 2 dalies dispozicija numato baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Šis nusikaltimas gali būti padarytas tyčia ir dėl neatsargumo (BK 184 straipsnio 4 dalis).

BK 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, o 3 dalyje numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal aptariamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo I. J. kaltė pasireiškė nusikalstamo nerūpestingumo forma (BK 16 straipsnio 3 dalis), t. y., I. J., be UAB (duomenys neskelbtini) sutikimo, perduodamas tretiesiems asmenims naudotis jo žinioje buvusį svetimą UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – automobilį, nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo ir nenumatė, kad toks jo elgesys gali sukelti turtinę žalą UAB (duomenys neskelbtini), dėl ko gali kilti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į byloje nustatytų objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumą. Apeliantas I. J., būdamas įmonė direktoriumi, sudarydamas įmonės vardu sandorius, privalėjo atidžiai perkaityti sudaromas sutartis ir jas tinkamai vykdyti. Bylos duomenys patvirtina, kad I. J. šioje byloje aptariamą Lizingo sutartį matė, ją asmeniškai pasirašė (šiuo atveju sutarties pasirašymo vieta (bankas ar apelianto ofisas) reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikacijai neturi), todėl jis turėjo objektyvią galimybę susipažinti su jos turiniu. Apelianto elgesys, perduodant lizingo būdu įgytą turtą - automobilį naudotis tretiesiems asmenims (šiuo konkrečiu atveju - D. K.), nesiėmus jokių atsargumo priemonių (nesudarius su D. K. panaudos sutarties, neinformavus Lizingo bendrovės apie tai, kad automobiliu naudosis ne jo bendrovės darbuotojai ar pan.), duoda pagrindą išvadai, kad jis elgėsi neapdairei ir nerūpestingai, nors pagal veikos aplinkybes ir asmenines bei profesines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti, kad dėl jo tokio veikimo gali atsirasti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad I. J. veikė nusikalstamai nerūpestingai.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija nustatė, jog:

I. J. nuo 2008-08-20 būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo (2000-07-13 Nr. VIII-1835) 37 straipsnio nuostatas ir UAB (duomenys neskelbtini) 2005-10-18 įstatų 5.31 punktą užimamų pareigų pagrindu, turėdamas teisinį pagrindą tvarkyti įmonės turtą ir sudaryti sandorius, 2008-09-25 sudarė ilgalaikės išperkamosios nuomos finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB (duomenys neskelbtini) automobiliui visureigiui BMW X5.3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 138 000 Lt vertės įsigyti, ir šį automobilį elgdamasis neatsargiai, be panaudos sutarties su trečiaisiais asmenimis ir UAB (duomenys neskelbtini) sutikimo perdavė naudotis tretiesiems asmenims. Nuo 2008-09-25 iki 2010-05-20 mokėjęs privalomas įmokas – 64 939,58 Lt, o vėliau įmokų daugiau nemokėjo, 2010-10-05 gavęs UAB (duomenys neskelbtini) pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 8.1 punktą automobilis yra UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybė iki visiško atsiskaitymo ir pagal Sutarties 12.3.3 punktą nutraukus sutartį jis privalo per 5 kalendorines dienas nuo sutarties nutraukimo įsigaliojimo grąžinti turtą, šio automobilio negrąžino. Šiais veiksmais jis dėl neatsargumo iššvaistė jam patikėtą didelės – 81 432,56 Lt vertės UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį turtą - automobilį BMW X5.3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tuo padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) 81432,56 Lt turtinę žalą. Tokie I. J. nusikalstami veiksmai atitinka BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalies sudėtį.

Dėl bausmės skyrimo

Už nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų.

Skiriant I. J. bausmę už turto iššvaistymą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsižvelgtina į tai, kad jis padarė sunkų neatsargų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliantas apeliacinės instancijos teisme pripažino padaręs turto iššvaistymą, ir nors ši aplinkybė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nepripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, teisėjų kolegija ją vertina kaip teigiamai apeliantą charakterizuojančią aplinkybę, nes jis suprato klydęs ir dėl to gailisi. I. J. anksčiau neteistas, turi šeimą, dirba. Dėl išvardintų aplinkybių I.J. skirtina laisvės atėmimo bausmė, bausmės dydį parenkant mažesnį už BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį.

BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta nusikalstama veika ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį (neatsargus nusikaltimas), nuteistojo asmenybės savybes (teisiamas pirmą kartą, turi šeimą, dirba), jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (nuteistasis suprato padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir neigiamai vertina savo elgesį, pripažįsta iššvaistęs svetimą turtą ir nesistengia vengti atsakomybės, byloje nėra duomenų, kad po nusikalstamos veikos padarymo jis būtų padaręs kitus teisės pažeidimus), sprendžia, kad I. J. padarytas nusikaltimas yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Nuteistasis I. J. apeliacinės instancijos teisme pareiškė pasiruošęs atlyginti UAB (duomenys neskelbtini) padarytą turtinę žalą. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija mano, kad BK 41 straipsnyje įtvirtini I. J. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl jam taikytinas bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos).

BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas išvardintas šio straipsnio 1 - 11 punktuose.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis I. J. padarė turtinio pobūdžio nusikaltimą, kad dėl jo padaryto nusikaltimo UAB (duomenys neskelbtini) padaryta turtinė žala, kuri nėra atlyginta, bei įvertinusi apelianto apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytą pareiškimą, kad jis turi piniginių lėšų ir yra pasiruošęs atlyginti UAB (duomenys neskelbtini) padarytą turtinę žalą, skiria nuteistajam I. J. BK 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę - turtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendį pakeisti:

Perkvalifikuoti I. J. nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis ir nuteisti jį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Taikyti I. J. BK 75 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, I. J. paskirti BK 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę - atlyginti civiliniam ieškovui UAB (duomenys neskelbtini) nusikaltimu padarytą, Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendžiu priteistą turtinę žalą. Žalos atlyginimui nustatyti 1 (vienerių) metų terminą, šį terminą skaičiuojant nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Elena VainienėTeisėjai Rūta MickevičienėVioleta Ražinskaitė