- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-24
- Bylos Nr.
- eI-1023-554/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- D. K., Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Kauno specialiosios mokyklos, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos, Varėnos rajono savivaldybė
- Kategorijos
nedalyvaujant – trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Kauno specialiosios mokyklos, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos, Varėnos rajono savivaldybės atstovams,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei (tretieji suinteresuoti asmenys: D. K. , Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Kauno specialioji mokykla, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga, Varėnos rajono savivaldybė) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R.K. skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 3 854 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėja skunde nurodė, taip pat ji ir jos atstovė paaiškino teismo posėdyje, kad pareiškėja nuo gimimo yra neįgali. Pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus 2007 m. birželio 14 d. išduotą Neįgaliojo pažymėjimą Nr. 0044286 pareiškėjai nustatytas sunkus neįgalumo lygis, 10 procentų darbingumas, pagal specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo 2007 m. birželio 14 d. pažymą SPS-1 Nr. 0020093 neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, o 2007 m. birželio 14 d. specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio nustatymo pažyma SPT- 4 Nr. 0025385 patvirtina, kad pareiškėjai neterminuotai nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis.
Pareiškėjos deklaruota ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) Varėnos rajonas. Neįgalią pareiškėją prižiūri, globoja ir ja rūpinasi, pareiškėjos mama D. K. . Pareiškėja dėl sveikatos būklės negalėjo lankyti bendrojo lavinimo mokyklos, todėl ji laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d. lankė Kauno apskrities specialiąją mokyklą. Pažymėjo, kad artimiausia specialios paskirties mokykla, kuri atitiktų pareiškėjos poreikius, yra Kaune, o Alytaus apskrityje ir Varėnos savivaldybėje nėra specialiųjų mokyklų vaikams, turintiems judėjimo ir padėties negalią. Pareiškėjos mama D. K. atveždavo dukrą į mokymosi įstaigą ir pareiškėja nuo pirmadienio iki penktadienio gyvendavo mokyklos bendrabutyje. Kadangi pareiškėja dėl sveikatos būklės negalėjo ir negali savimi pasirūpinti, sunkiai vaikšto be kito asmens priežiūros, pareiškėjos motina D. K. veždavo dukrą savo nuosavu automobiliu iš gyvenamosios vietos Varėnoje, (duomenys neskelbtini)kaime į Kauno apskrities specialiąją mokyklą ir iš jos pasiimdavo per mėnesį apie 6 kartus. Pareiškėja į mokyklą vykti visuomeniniu transportu negalėjo dėl judėjimo funkcijų sutrikimų. Viešasis transportas nebuvo pritaikytas vežti neįgalius asmenis, taip pat kelionės metu jai būtų reikėję specialios priežiūros, dar daugiau - autobusas neveždavo iki pat bendrabučio, taigi, pareiškėjai nebuvo absoliučiai jokios galimybės pasirinkti važiuoti viešuoju transportu, o ne nuosavu automobiliu.
Pareiškėjas ir jos atstovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėja ir jos motina D. K. daug kartų kreipėsi į įvairias institucijas su prašymais dėl transporto išlaidų kompensavimo, tačiau iki šio laiko išlaidos nebuvo kompensuotos. Pareiškėja ir jos motina D. K. gauna tik 9,5 Eur - t.y. transporto išlaidų kompensacija, kuri yra 0,25 bazinės socialinės išmokos dydžio, sutrikusią judėjimo funkciją turintiems asmenims. Akivaizdu, kad D. K. vežiojant neįgalią dukrą į Kauno specialiąją mokyklą, jos patirtos išlaidos buvo ženkliai didesnės. Netgi vertinant važiavimo transportu išlaidų dydį pagal visuomeninio transporto (autobuso) iš (duomenys neskelbtini)į Varėną (20 km) ir iš Varėnos į Kauną bei atgal patvirtintas važiavimo autobusu kainas, pareiškėja ir jos motina D. K. būtų išleidusios 13 305,60 Lt (suma apskaičiuota nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d., skaičiuojant laikotarpius, kuomet pareiškėja vyko į mokyklą (mokslo metu) ir grįždavo iš mokyklos į namus kas mėnesį 6 kartus, tai viso sudarė 486 keliones.
Institucijų elgesys, kai nėra kompensuojamos neįgalios pareiškėjos vežiojimo išlaidos, kuomet kitiems neįgaliesiems yra kompensuojamos vykimo visuomeniniu transportu išlaidos, pažeidžia pareiškėjos ir jos motinos teises, teisėtus interesus, konstitucinius lygiateisiškumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principus, bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Svarbu pažymėti, kad 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius iš dalies tenkino pareiškėjos skundą ir pripažino, kad pareiškėja turi teisę į visišką išlaidų atlyginimą. Pareiškėja prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėja ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas, dėjo visas pastangas gauti išlaidų atlyginimą ne teisminiu keliu, tačiau išnaudojus visas galimybės, buvo nuspręsta kreiptis į teismą.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovė teismo prašė pareiškėjos skundą patenkinti ir taip pat paaiškino, kad neturi būti taikoma 3 metų ieškinio senatis, kadangi pareiškėja dėl ginčo išsprendimo kreipėsi ikiteismine tvarka. Kadangi nėra galimybių pateikti kvitų už kurą, patirtos kelionės išlaidos paskaičiuotos atsižvelgiant į tai, kiek pareiškėja būtų išleidusi, jei būtų važinėjusi visuomeniniu transportu.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė ir jos atstovė su skundu nesutiko.
Atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjos pareikštas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo yra visiškai nepagrįstas, neįrodytas ir pareikštas pasibaigus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytam sutrumpintam 3 metų ieškinio senaties terminui reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Nurodė, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo teismo šioje byloje taikyti ieškinio senatį pareiškėjos reikalavimui. Pareiškėja pripažįsta, jog terminą skundui paduoti praleido ir prašo teismo praleistą senaties terminą atnaujinti, tačiau nurodo, jog jį praleido „nežymiai“ ir nenurodo jokių objektyvių šio termino praleidimo priežasčių. Pastebėjo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, kadangi pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Pareiškėja teismui nurodė, kad prašomas priteisti išlaidas ji neva patyrė laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d.. Tai reiškia, kad skundu ginama ir įrodinėjama pareiškėjos teisė (kurią pareiškėja mano, kad turi) gauti nurodytų išlaidų atlyginimą ir kreiptis į teismą dėl tokios teisės pažeidimo, galimai atsirado nuo to momento, kai pareiškėjai nebuvo kompensuotos dar 1998 metų rugsėjo mėnesį galimai patirtos išlaidos. Iš prie pareiškėjos skundo pridėto Lietuvos Respublikos Prezidentūros 2002 m. balandžio 16 d. atsakymo (reg. Nr. 13-250-5190) pareiškėjai turinio matyti, kad pareiškėjai jau tuomet buvo paaiškinta, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjos pavėžėjimo finansavimui užtikrinti. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2002-07-02 atsakyme Nr. 16-K-l 114/4136 pareiškėjos motinai D. K. paaiškinta, kad pareiškėja nepriklauso tai kategorijai asmenų, kuriems pagal tuomet galiojančias Transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 2 punkto nuostatas privaloma kompensuoti visas važiavimo išlaidas. Net ir tuomet, jei ieškinio senaties termino pradžia būtų skaičiuojama nuo aukščiau paminėtų atsakymų gavimo, yra akivaizdu, kad kreipimosi į teismą terminas dėl nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki (apytiksliai) 2002 m. liepos 31 d. patirtų išlaidų yra praleistas daugiau kaip 14 metų. Iki kreipimosi į teismą su skundu dienos (2017 m. sausio 13 d.) praėjo beveik 5 metai nuo 2012 m. vasario 9 d., kai pareiškėja gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakymą Nr. R15-107(R20-60), kuriuo nebuvo patenkintas 2012 m. sausio 11 d. el. paštu pateiktas (Seimo narės D. T. 2012 m. sausio 25 d. persiųstas pareiškėjos el. laiškas dėl važiavimo išlaidų kompensavimo; 2012 m. sausio 25 d. registracijos Kauno miesto savivaldybėje Nr. R20-60) pareiškėjos prašymas dėl kompensacijos už kelionės išlaidas, pasak pareiškėjos, patirtas iki 2011 m. vasario 1 d., pasiūlant pareiškėjai kreiptis į švietimo įstaigą, kurioje ji tuomet mokėsi. Taigi, net ir tuo atveju, jei senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo 2012 m. vasario 9 d., jis pasibaigė 2015 m. vasario 10 d. ir kreipimosi į teismą dieną buvo praleistas beveik 2 metus. Pažymėjo, kad pareiškėja savo skunde nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tik pripažino, kad šį terminą praleido.
Taip pat pabrėžė, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, kuriais remiantis byloje keliamo ginčo atveju galima būtų nustatyti, jog galimai egzistuoja CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nurodytos civilinės atsakomybės sąlygos, reikalaujančios įrodyti žalos padarymo faktą (CK 6.249 str.), neteisėtus veiksmus, kuriais tokia žala padaryta (CK 6.246 str.) ir priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų (CK 6.247 str.). Pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių jos realiai patirtų ir prašomų priteisti išlaidų dydį, o prašomą priteisti sumą - 3 854 Eur - apskaičiavo abstrakčiai ir apytiksliai, prielaidų būdu (pagal važiavimo autobusu kainas), kas negali būti laikoma tinkamu įrodymu apie žalos padarymo faktą (CK 6.249 str.). Atsakovės Kauno miesto savivaldybės žinioje Kauno specialioji mokykla (toliau - Mokykla) yra tik nuo 2010 m. liepos 1 d., kai Kauno miesto savivaldybė ją perėmė iš Kauno apskrities viršininko administracijos. Iš byloje pateiktų dokumentų duomenų matyti, kad dėl pareiškėjos vežiojimo jos mamos D. K. nuosavu transportu išlaidų kompensavimo pareiškėja kreipėsi ne tik į atsakovę Kauno miesto savivaldybę, bet ir į Varėnos rajono savivaldybę, Mokyklą, Kauno apskrities viršininko administraciją, Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimo narius, Seimo kontrolierių įstaigą. Byloje pateikti nurodytų įstaigų atsakymai patvirtina, kad pareiškėjos keliamą klausimą buvo siekiama spręsti geranoriškai ir veiksmingai, skiriant pareiškėjai ir jos motinai įstatymuose numatytą paramą ir pagalbos priemones, taip pat ir kompensuojant transporto išlaidas tiek, kiek tai numatyta įstatyme. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustatė ir nenustato atsakovės Kauno miesto savivaldybės prievolės kompensuoti pareiškėjai jos nurodytų išlaidų. Pareiškėjos skunde nurodytu laikotarpiu - nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d. atsakovė Kauno miesto savivaldybė neturėjo pareigos kompensuoti ar atlyginti pareiškėjai jos reikalavime nurodytų išlaidų transportui, tokios pareigos atsakovei Kauno miesto savivaldybei nekyla ir šiuo metu, kadangi teisės aktai nenumato kompensacijos už važiavimo nuosavu automobiliu išlaidas. Kauno miesto savivaldybė ar jos darbuotojai, teikdami pareiškėjai atsakymus, kad neturi teisinio pagrindo kompensuoti pareiškėjos kelionės lengvuoju automobiliu išlaidų, nepažeidė jokių teisės aktų nuostatų. Pareiškėjos reikalavimas atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo yra visiškai nepagrįstas. Jokiais objektyviais įrodymais pareiškėja neįrodė nei žalos padarymo fakto, nei atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kuriais tokia žala būtų padaryta, kaip ir neįrodė, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp galimai atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų.
Tretysis suinteresuotas asmuo D. K. prašė pareiškėjos skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjai turtinę žalą.
Bylos faktiniai duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjai yra nustatytas 10 procentų darbingumo lygis (Neįgaliojo pažymėjimas Nr. 0793592), specialusis nuolatinės slaugos poreikis (Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus 2007 m. birželio 14 d. pažyma SPS-1 Nr. 0020093) ir specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikis (Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus 2007 m. birželio 14 d. pažyma SPT-4 Nr. 0025385). Nuo 1997 m. gegužės 22 d. pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini)km., Kaniavos sen., Varėnos raj.. Patirtą turtinę žalą pareiškėja kildina iš to, jog jos teigimu, atsakovas privalo jai, kaip neįgaliajai, kompensuoti kelionės išlaidas, kurias pareiškėja patyrė vykdama iš savo gyvenamosios vietos į Kauno specialiąją mokyklą laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d.
Administracinėje byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus CK reglamentavimas, kurio 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo taikyti ieškinio senatį. Šiuo atveju aktualus reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK1.125 str. 8 d.). Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik tiksliai žinant jo pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pagal CK 1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 straipsnis, 21 straipsnis, LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt. – TIS Liteko duomenys). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
Pareiškėja prašo priteisti turtinės žalos atlyginimą, kuri, jos teigimu, atsirado laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėja 2002 - 2008 metų laikotarpiu dėl patiriamų kelionės išlaidų kompensavimo kreipėsi į įvairias institucijas dėl šių išlaidų kompensavimo, tačiau minėtos kelionės išlaidos nebuvo kompensuotos. Pareiškėja jos nurodomą turtinę žalą (kelionės išlaidas) patyrė iki 2011 m. vasario 1 d.. Pasibaigus minėtam laikotarpiui pareiškėja apie savo teisių pažeidimą - kad pareiškėjai nebuvo kompensuotos galimai patirtos kelionės išlaidos tuo metu turėjo galimybę ir privalėjo objektyviai suvokti. Pareiškėja skundą teismui pateikė 2017 m. sausio 13 d. - t.y. ženkliai praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėja pripažįsta, kad praleido ieškinio senaties terminą, prašo jį atnaujinti nurodydama, kad ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas, dėjo visas pastangas gauti išlaidų atlyginimą ne teisminiu keliu, tačiau išnaudojus visas galimybės buvo nuspręsta kreiptis į teismą. Administracinių teismų praktikoje imperatyviai nurodyta, kad kreipimasis ne į teismą, o į kitas institucijas, siekimas ginčą išspręsti neteisminiu keliu, nepripažintinas svarbia termino paduoti skundą teismui praleidimo priežastimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis byloje Nr. AS556– 309/2008, 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartis byloje Nr. AS-261 – 518/2008). Pažymėtina, kad įstatymai nenumato pateikiant skundą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo reikalinga išankstino ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.
TIS Liteko duomenys patvirtina, jog pareiškėja 2011 m. balandžio 28 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu. Vienu iš skundo reikalavimų prašydama priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 13305,60 Lt transporto išlaidų kompensacijai atlyginti (kompensacija už autobuso bilietus iš (duomenys neskelbtini) kaimo į Varėną ir iš Varėnos į Kauną bei atgal). Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą skundo trūkumams pašalinti, o 2011 m. birželio 3 d. nutartimi nutarė pareiškėjos skundą laikyti nepaduotu, pareiškėjai nepašalinus skundo trūkumų (KAAT administracinė byla Nr. I-879-480/2011, teisminio proceso Nr. 3-62-3-00352-2011-8). Taigi, pareiškėja 2011 m. balandžio 28 d. kreipdamasi į Kauno apygardos administracinį teismą suvokė savo teisių pažeidimą - t.y. suprato, jog jos patirtos transporto išlaidos nebus kompensuojamos. Atkreiptinas dėmesys, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartyje pareiškėjai buvo išaiškinta, kad nutartis, kuria skundą nutarta laikyti nepaduotu, neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant skundą, kuris atitiktų Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad po minėto kreipimosi į teismą pareiškėja 2012 m. vasario 9 d. atsakovo raštu Nr. R15-107-(R70-60) buvo informuota, jog Kauno miesto savivaldybė pareiškėjos važiavimo išlaidų nekompensuos. Po minėto rašto gavimo pareiškėja tik 2016 m. gegužės mėnesį - t.y. praėjus daugiau kaip 4 metams kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, pakartotinai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, taip pat į Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministeriją, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, Varėnos rajono savivaldybės administraciją, tačiau nesikreipė į teismą.
Nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio, susijusios su pačios pareiškėjos pasirinktu elgesio variantu (kreiptis ne į teismą, o į kitas institucijas), todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad terminas kreiptis į teismą praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjos prašymas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo atmestinas, atsakovo Kauno miesto savivaldybės prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl turtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (ABTĮ 56 str.).
Jeigu atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės (tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas), kada teismas nustato, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas arba yra praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (CK 1.131straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl nesvarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Šiuo atveju teismui neatnaujinus ieškinio senaties termino, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjos, jos atstovės, tiek ir atsakovės bei jos atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.