- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-12-16
- Bylos Nr.
- A-261-1816-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios
- Pareiškėjas
- Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos
- Atsakovas
- Valstybės įmonei Registrų centras, Valstybės įmonės registrų centras Panevėžio
- Advokatai
- Eglė Grucytė
- Kategorijos
- 12.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
dalyvaujant pareiškėjo atstovui Egidijui Losiui, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae – Sinodas atstovei advokatei Eglei Grucytei, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovui Rimui Mikalauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos skundą atsakovams Valstybės įmonei Registrų centras, Valstybės įmonės registrų centras Panevėžio filialui, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai - Unitas Lithuaniae - Sinodas, Biržų evangelikų reformatų parapijai, Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijai, Švobiškio evangelikų reformatų parapijai, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija (toliau – ir Sinodo kolegija) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VĮ Registrų centras Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. spendimą „Dėl daiktinių teisių , tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ ir VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 275 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“.
Pareiškėjas skunde (t. I, b.l. 7-17) nurodė, kad VĮ Registrų centras Panevėžio filialas iš dalies patenkino Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento kun. Rimo Mikalausko 2007 m. lapkričio 23 d. prašymą ir savo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu panaikino teisėtą ir pagrįstą Sinodo kolegijai priklausančio turto, registro Nr. (duomenys neskelbtini), registraciją, neteisingai perregistruodamas jį Biržų evangelikų reformatų parapijos, Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijos ir Švobiškio evangelikų reformatų parapijos vardu, ir netenkino prašymo dėl nuosavybės teisių įregistravimo Švobiškių evangelikų reformatų parapijos vardu į bažnyčios pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), varpinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio r. bei Biržų evangelikų reformatų parapijos vardu į bažnyčią (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), Biržuose. VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 275 paliko galioti VĮ Registrų centras Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. spendimą „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“.
Pareiškėjas nurodė, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo padaryti procesiniai pažeidimai. Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento kun. R. Mikalausko 2007 m. lapkričio 23 d. prašymas dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo perregistruoti turtą Sinodo kolegijos vardu buvo pateiktas VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, todėl komisija turėjo išnagrinėti šį prašymą, įvertinti ginčijamo teritorinio registratoriaus sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne persiųsti jį ginčijamą sprendimą priėmusiam teritoriniam registratoriui. VĮ Registrų centras Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu buvo panaikinta pareiškėjo nuosavybės teisės registracija, t. y. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio taikymo požiūriu buvo išspręstas pareiškėjo teisių klausimas jam nepranešus apie tokio įrašo pakeitimo procedūros pradėjimą. Tuo buvo pažeistos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl techninių klaidų ištaisymo procedūros. Dėl šio VĮ Registrų centro Panevėžio filialo padaryto pažeidimo pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) 2009 m. birželio 9 d. priimdamas sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-472/2009. Todėl LVAT sprendimas bei jame nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjant ginčijamų sprendimų teisėtumą.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad VĮ Registrų centras Panevėžio filialo sprendimas prieštarauja Konstitucijos 43 straipsniui, Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4, 5, 7, 10 straipsniams, Civilinio kodekso 2.37 straipsniui, nes šie teisės aktai suteikia religinėms bendruomenėms ir bendrijoms teisę tvarkytis pagal savo kanonus. Būtent kanonai yra minėtų teisės aktų nustatyti dokumentai, galintys patvirtinti Sinodo kolegijos nuosavybės teises į parapijų naudojamą turtą. VĮ Registrų centras Panevėžio filialas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į Sinodo kolegijos nuosavybės teisių tęstinumą. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnio pagrindu, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, atstovaujama Sinodo kolegijos, pripažinta tradicine ir ji laikytina nuo 1557 metų veikiančios Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios teisių perėmėja. Sinodo kolegijai priklausantis turtas buvo nacionalizuotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1948 m. birželio 19 d. įsakymo, kuriame naudojama sąvoka „religinės bendruomenės“ pagrindu, o LTSR 1990 m. vasario 14 d. įstatymu „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ maldos namai ir kiti pastatai buvo grąžinti religinėms bendruomenėms. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo teleologinė – loginė analizė rodo, kad iki šių įstatymų priėmimo naudota sąvoka „bendruomenė“ buvo tapatinama su sąvoka „ bendrija“ , turint omenyje konkrečią religinę bažnyčią kaip visumą, o ne jos struktūrines dalis - bendruomenes (parapijas). Vadovaujantis Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 2 straipsniu, teisę susigrąžinti nacionalizuotą turtą turi tik tos religinės bendrijos, kurios veikė Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. liepos 21 d. ir kurių turtas buvo valstybės nusavintas, bei pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis. Pažymėjo, kad de facto buvusios SSRS okupacijos laikais egzistavusi Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia de jure atkurta ir, Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. priėmus įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“, jai grąžintas priklausantis turtas. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia valstybės pripažinta tradicine Lietuvos bažnyčia, ji įregistruota 1998 m. sausio 26 d. bei pakartotinai – 2003 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1589 patvirtino Sinodo kolegijai juridinio asmens teises. Valstybė, registruodama Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią kaip tradicinę, kartu pripažino jai priklausančią nuosavybę, tvarkomą kanonų teisės pagrindu. Sinodo kolegija turto niekam neperleido ir pagal kanonus neturi teisės perleisti, o atsiskyrusios „parapijos“, jei ir pripažinti jų atsiskyrimą teisėtu, neturi jokių nuosavybės teisių į Sinodo kolegijos turtą. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kanonai vienareikšmiškai numato, kad parapijos turtu naudojasi tik religinių apeigų atlikimui patikėjimo teise. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae- Sinodo (toliau – ir LERB– Unitas Lithuaniae – Sinodas) nurodomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. 379 nustato lėšų paskirstymą atskiroms bendrijoms ir nepatvirtina konkrečių LERB – Unitas Lithuaniae – Sinodo parapijų nuosavybės teisių į Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai priklausantį turtą. Sprendimas atkurti įrašus ir registruoti turtą ne Sinodo kolegijos vardu, o atsiskyrusių ir sudarančių naują juridinį asmenį LERB– Unitas Lithuaniae – Sinodo „parapijų“ vardu yra neteisingas, nes Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kanonuose nustatytas parapijų pavaldumas ir viso bažnytinio turto priklausomybė Sinodo kolegijai.
Atsakovas VĮ Registrų centras su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b.l. 151-152) nurodė, kad palaiko VĮ Registrų centro spendime išdėstytus argumentus. Paaiškino, kad pareiškėjui tiesiogines pasekmes sukėlė VĮ Registrų centro Panevėžio filialo sprendimas, todėl teismui turėtų būti skundžiamas tik centrinio registratoriaus sprendimas. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-297/2008, 2003 m. vasario 27 d. konsultacija Nr. 02-04-07 ir kt.). nurodė, kad VĮ Registrų centras yra netinkamas atsakovas šioje byloje.
Šalies argumentai
Atsakovas VĮ Registrų centras Panevėžio filialas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (t. I, b.l. 203-205) nurodė, kad teritorinis registratorius, išnagrinėjęs Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento kun. R. Mikalausko 2007 m. lapkričio 23 d. prašymą dėl neteisėtai perregistruoto juridinių asmenų – tradicinių religinių bendruomenių (parapijų) nekilnojamojo turto juridiniam asmeniui Sinodo kolegijai ir susipažinęs su pateiktais bažnytiniais dokumentais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 379 bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro susitikimo su evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bažnyčių vadovais 2007 m. gruodžio 11 d. pranešimu spaudai, kuriame nurodyta, kad nuo 2002 m. pabaigos evangelikų reformatų bažnyčiai Lietuvoje atstovauja dvi nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos – LERB – Unitas Lithuaniae – Sinodas ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, taip pat įvertinęs tai, kad parapijos negali savo turtu disponuoti be Sinodo sutikimo, kuris perregistruojant nekilnojamąjį turtą nebuvo pateiktas, 2007 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą atkurti duomenis nekilnojamojo turto registruose Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad Biržų evangelikų reformatų parapijai nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoti nekilnojamieji daiktai grąžinti Biržų rajono tarybos 1992 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 30, Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijai į nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotus nekilnojamuosius daiktus yra pripažintos nuosavybės teisės Biržų rajono mero 1999 m. lapkričio 15 d. potvarkiu Nr. 639, o Švobiškio evangelikų reformatų parapijai nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoti nekilnojamieji daiktai yra grąžinti nuosavybėn Pasvalio rajono tarybos 1992 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 55. Pažymėjo, kad registro tvarkytojas nepažeidė nekilnojamojo daikto registro duomenų keitimą reglamentuojančių procedūrų, jis atkūrė nuosavybės teisių registravimą nekilnojamojo turto registre parapijų, kurių vardu buvo išduoti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, kurie yra nenuginčyti ir galiojantys. Nuosavybės teisės atsiradimą patvirtina ne registracijos faktas, o šias teises patvirtinantys dokumentai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-977/200, 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-991/2003). Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad minėtas parapijų turtas yra perleistas. Vien tik pareiškėjo prašymo nepakanka daiktinėms teisėms įregistruoti jo vardu. Bažnyčia kanonus taiko savo vidaus tvarkai reglamentuoti, ir jie neturi aukštesnės galios už įstatymus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo LERB – Unitas Lithuaniae – Sinodas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (t. I, b.l. 192-196) nurodė, kad LERB– Unitas Lithuaniae – Sinodas yra juridinis asmuo, tradicinė religinė bendrija, kuri atstovauja visoms evangelikų reformatų parapijoms ir vadovaujasi Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinės teisės normomis. Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio evangelikų reformatų parapijos įeina į LERB – Unitas Lithuaniae – Sinodo sudėtį. Pagal Sinodo aktus, visas parapijų nekilnojamasis turtas yra Sinodo nuosavybė, todėl parapijos be atskiro Sinodo sprendimo neturi teisės šiuo turtu disponuoti. Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio ir Kėdainių evangelikų reformatų parapijos nacionalizuotą turtą atgavo teisėtai, turto sugrąžinimo faktas šioms parapijoms yra nenuginčytas, sugrąžintas turtas buvo įregistruotas minėtų parapijų vardu, ir juo parapijos be pertraukos disponuoja iki šiol, todėl, gavus informacijos, kad minėtas turtas be pagrindo buvo perregistruotas kito juridinio asmens –Sinodo kolegijos – vardu, buvo kreiptasi į nekilnojamojo turto registro tvarkytojus dėl pirminio registravimo duomenų atkūrimo, tai ir buvo pagrįstai padaryta.
Šalies argumentai
Tretieji suinteresuoti asmenys Biržų evangelikų reformatų parapija, Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapija, Švobiškio evangelikų reformatų parapija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai nurodė, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Evangelikų reformatų parapijos yra tradicinės religinės bendruomenės, kurios vadovaujasi Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinės teisės normomis, priklauso tradicinei religinei bendrijai – LERB – Unitas Lithuaniae – Sinodui ir kaip juridiniai asmenys veikia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Parapijų nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą buvo pripažinta atitinkamų savivaldybių bei Panevėžio apskrities viršininko aktais. Sugrąžinus parapijoms turtą, jis tapo juridinių asmenų – parapijų – turtu (CK 2.48 str.), kurį minėti juridiniai asmenys valdo. Parapijos niekada ir jokia forma nebuvo atsisakiusios nuo turto valdymo. Pareiškėja neturi pagrindo reikšti jokių pretenzijų dėl aukščiau paminėtos nuosavybės ar su ja susijusių veiksmų, nes šis turtas jai niekuomet nepriklausė nei teisiškai, nei faktiškai.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vertino byloje esančius įrodymus (b.l. 18, 42-52, 106-109, 113-118, 121-122, 124, 126- 128).
Teismas nurodė, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A143-472/2009 tyrė Centrinio registratoriaus 2008 m. sausio 22 d. sprendimo teisėtumą jo atitikimo Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsnių reikalavimams aspektu. Teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendime konstatavo, kad „spręsti apie Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimo teisėtumą šioje byloje nėra teisinio pagrindo, nes šis teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas pripažintas neapskųstas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30, 31 straipsnių nustatyta tvarka“. Todėl darytina išvada, kad minėtame LVAT sprendime konstatuoti pažeidimai negali būti vertinami kaip turintys prejudicinę reikšmę, nagrinėjant VĮ Registrų centras Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. spendimo ir VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 275 teisėtumą.
Teismas aiškindamas Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau - Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio, Lietuvos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau - Nuostatai) 46 punkto nuostatas, pažymėjo, kad nei viena iš šių normų nenumato, kad Teritorinis registratorius privalo informuoti suinteresuotus asmenis apie kito asmens prašymą atlikti tam tikrus veiksmus ir nenumato pareigos įteikti priimtą sprendimą ne prašymą padavusiam asmeniui. Netikslūs, klaidingi ar neišsamūs registro duomenys taisomi, tikslinami ir papildomi Įstatymo 33 straipsnio nustatyta tvarka. Minėto Įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti taisomi ar papildomi iš esmės teisingi duomenys, kurių registravimas nėra ginčijamas, kai 2007 m. lapkričio 23 d. prašyme buvo keliamas klausimas dėl daiktinių teisių įregistravimo teisėtumo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamuoju atveju šio straipsnio nuostatos netaikytinos, kadangi nekilnojamojo daikto registro duomenų keitimas, atkuriant nuosavybės teisių registravimą nekilnojamojo turto registre asmenims, kuriems buvo išduoti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nelaikytinas techninių klaidų taisymu. Įstatymo 31 ir 32 straipsniai reglamentuoja Centriniam registratoriui skundo padavimo ir nagrinėjimo tvarką. Teismas padarė išvadą, kad VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, gavusi Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento kun. R. Mikalausko 2007 m. lapkričio 23 d. prašymą dėl daiktinės (nuosavybės) teisės registracijos įrašų pakeitimo, pagrįstai jį persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti teritoriniam registratoriui. Teismas konstatavo, kad, vadovaudamasis Įstatymu ir Nuostatais VĮ Registrų centras Panevėžio filialas, pradėdamas Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento kun. R.Mikalausko 2007 m. lapkričio 23 d. prašymo nagrinėjimo procedūrą, neprivalėjo apie tai pranešti pareiškėjui. Teismas nenustatė, kad, priimant ginčijamus sprendimus, buvo padaryti procesiniai pažeidimai.
Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nesprendžiama, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas. Toks ginčas galėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Teismas sprendžia, ar, pagal VĮ Registrų centras Panevėžio filialui pateiktus dokumentus, galėjo būti keičiami registro duomenys. Atsakovo veiksmai priimant ginčijamą sprendimą vertintini atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas.
Teismas, vertindamas Įstatymo 4 straipsnio, 22 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų 35 punkto (2007 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 240 redakcija) 1 pastraipos nuostatas, padarė išvadą, kad naujos daiktinės teisės įregistravimas, t. y. įrašo apie naują daiktinės teisės turėtoją padarymas, siejamas su naujų, palyginus su aplinkybėmis, kurios buvo pagrindas padaryti jau esamą įrašą, faktinių aplinkybių atsiradimu. Atsižvelgiant į Įstatymo 4 straipsnio aiškinimą, tai reiškia, kad duomenys apie daiktinės teisės turėtoją gali būti pakeisti kitais duomenimis (įrašas apie buvusį daiktinės teisės turėtoją pakeistas įrašu apie naują daiktinės teisės turėtoją) tik tuo atveju, kai yra pateikiami nauji įstatymų nustatyti dokumentai apie daiktinės teisės pasibaigimą (daiktinės teisės turėtojo netekimą savo daiktinės teisės, šios teisės perleidimą kitam asmeniui).
Teismas nustatė, kad Sinodo kolegija teritoriniam registratoriui pateikė 2003 m. rugpjūčio 4 d., 2004 m. liepos 30 d., 2007 m. vasario 20 d. prašymus, kuriuose prašė ją įrašyti nuosavybės teisės turėtoja, bei kanonus. Sinodo kolegija nepateikė jokių kitų dokumentų, kurie būtų Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų 35 punkto taikymo požiūriu pakankamas pagrindas išregistruoti Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio evangelikų reformatų parapijų nuosavybės teises į ginčo nekilnojamuosius daiktus. Savivaldybės institucijų sprendimai, kurių pagrindu Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio evangelikų reformatų parapijos įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, yra galiojantys ir nenuginčyti. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad minėtas parapijų turtas buvo perleistas. Teritorinis registratorius Sinodo kolegijos 2003 m. rugpjūčio 4 d., 2004 m. liepos 30 d., 2007 m. vasario 20 d. prašymų pagrindu 2003 m. rugpjūčio 12 d., 2004 m. rugpjūčio 2 d. ir 2007 m. vasario 21 d. padarė įrašus apie Sinodo kolegijos nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą , reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Pats asmens prašymas Įstatymo 22 straipsnyje nėra nurodytas kaip daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisinis pagrindas. Religinės bendruomenės ir bendrijos bei jų struktūriniai padaliniai, turintys juridinio asmens teises, veikia pagal savo kanonus, statutus ar kitas normas, tiek kiek jie neprieštarauja įstatymams (CK 2.37 str.). Pareiškėjo pateiktuose kanonuose yra tik abstrakčios nuostatos dėl bažnyčios valdomo turto, kurios neleidžia identifikuoti nekilnojamųjų daiktų, į kuriuos prašoma registruoti daiktines teises. Įstatymo 29 straipsnio 6 punktas numato pagrindą atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, jeigu prašyme ar Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti. Tokiu būdu teritorinis registratorius, patikrinęs ir nustatęs, kad Sinodo kolegijos pateiktuose dokumentuose nepakanka duomenų identifikuoti nekilnojamuosius daiktus, privalėjo atsisakyti registruoti Sinodo kolegijos vardu nuosavybės teises.
III.
Pareiškėjas Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo kolegija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas (t. II, b.l. 95-106) grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-472/2009 dėl skundžiamo Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimo neteisėtumo nurodė, kad pažeistos Sinodo kolegijos turtinės teisės. Šis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę.
2. LVAT konstatuoti procesiniai pažeidimai įvykdyti nagrinėjant tą patį 2007 m. lapkričio 23 d. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuania – Sinodas pateiktą skundą.
3. Teismo neatsižvelgė į LVAT pateiktą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31, 32, 33 straipsnių aiškinimą ir sprendimu konstatuotus pažeidimus.
4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsniu, Lietuvos Respublikos religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymo 4, 5, 7, 10 straipsniais, LR Civilinio kodekso 2.37 straipsniu Sinodo kolegija yra parapijoms perduoto naudotis turto savininkė.
5. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 10 punktą daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą juridinius faktus patvirtinančiais dokumentais gali būti ir kiti įstatymų nustatyti dokumentai.
6. Turto priklausomybę Sinodo kai patvirtina ir nuosavybės teisių tęstinumas.
LERB yra tradicinės Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios turtinių teisių perėmėja ir jai pagal vidinę, reglamentuotą kanonais tvarką, priklauso visos teisės į atkurtą SSRS nacionalizuotą turtą.
7. Kanonai pilnai atitinka teisės aktų reikalavimus bažnytiniais klausimais. Kanonai yra Bažnytinės teisės aktai, veikiantys konkrečios Bažnyčios ribose, konkrečiais klausimais. Šiuo atveju LERB kanonai vienareikšmiai numato, kad LERB priklausančio turto savininkė yra LERB Sinodo kolegija. Parapijos turtu naudojais religinių apeigų atlikimui patikėjimo teisės pagrindu.
8. Sinodo kolegijos kanonai yra aiškūs ir tikslūs, įregistruoti Teisingumo ministerijoje.
9. Parapijos, kurias atstovauja LERB - Unitas Lithuaniae – Sinodas generalinis superintendentas kun. Rimas Mikalauskas savavališkai paskelbė atsiskyrusiomis ir registravosi kaip nauja bendruomenė - LERB- Unitas Lithuaniae – Sinodas tik 2002 metais.
10. Sinodo kolegija yra Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios atstovaujamoji visais reikalais institucija. Parapijų pavaldumas Sinodo kolegijai nustatyti 1910 m. birželio 22 d. Vilniaus Sinodo posėdyje priimtų ir užtvirtintų Evangelikų - Reformatų parapijų įstatų 16 punktu, 1922 m. Sinodo kolegijos paruoštų ir Sinodo patvirtintų „Lietuvos Ev. reformatų tvarkymosi įstatų“ 21, 23, 27 p., 1997 metų Sinodo Kanonu Nr. 7 „Apie parapijų pavaldumą“, 1998 metų Sinodo Kanonu Nr. 5 „Apie bažnyčios administracinį teritorinį susiskirstymą“.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybės įmonės registrų centro Panevėžio filialas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 126-128) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Papildomai nurodė, kad:
1. Nei viena iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalies, 26 straipsnio, 27 straipsnio, Nekilnojamojo turo registro nuostatų 46 punkto normų nenumato, kad Teritorinis registratorius privalo informuoti suinteresuotus asmenis apie kito asmens prašymą atlikti tam tikrus veiksmus.
2. 2007 m. lapkričio 23 d. prašyme buvo keliamas klausimas dėl daiktinių teisių įregistravimo teisėtumo ir šiuo atveju Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio nuostatos netaikytinos.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas prašo panaikinti visą teritorinio registratoriaus 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimą, nenurodydamas jokių teisinių argumentų, kodėl yra nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas dalyje, kuri yra jam palanki.
Žemesnės instancijos teismas
4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A143-472/2009) pareiškėjo reikalavimas įpareigoti valstybės įmonę Registrų centras panaikinti Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir atkurti turto registraciją Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos vardu yra atmestas kaip nepagrįstas.
Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia - Unitas Lithuaniae - Sinodas, Švobiškio evangelikų reformatų parapija, Biržų evangelikų reformatų parapija ir Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (t. II, b. l. 120-125)
1. Tretieji suinteresuoti asmenys yra atskiri juridiniai asmenys.
Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia - Unitas Lithuaniae - Sinodas atstovauja visas evangelikų reformatų parapijas, kurios veikia pagal Sinodo aktuose numatytas bažnytines normas. Biržų, Nemunėlio Radviliškio ir Švobiškio evangelikų reformatų parapijos įeina į Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae - Sinodas sudėtį.
2. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija ir 2003 metais Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos prašymu įregistruota Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, - nėra nei Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio evangelikų reformatų parapijų nei Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - Sinodas aukštesnė vadovybė ar kaip nors kitaip struktūriškai susijusios su aukščiau minimomis parapijomis.
3. Biržų, Nemunėlio Radviliškio ir Švobiškio evangelikų reformatų parapijos niekada jokiu būdu ir jokia forma nebuvo atsisakiusios nuosavybės teisių į savo turtą. Minėtas turtas niekuomet juridiniam asmeniui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijai nepriklausė.
4. Nuosavybės teisių atsiradimą patvirtina ne registracijos faktas, bet nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai.
Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie būtų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies ar Nekilnojamo turto registro nuostatų 35 punkto taikymo požiūriu pakankamas pagrindas išregistruoti Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio evangelikų reformatų parapijų nuosavybės teises į ginčo nekilnojamuosius daiktus.
5. Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo aktai nustato, kad visas parapijų nekilnojamas turtas yra bažnytinė, tai yra Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo bendra nuosavybė, tad parapijos be Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo atskiro sprendimo neturi teisės šio turto parduoti, įkeisti ar išnuomoti ilgalaike nuoma (tai patvirtina išrašas iš Kanono II - 2003). Tačiau nekilnojamojo turto savininkėmis lieka parapijos.
6. Kėdainių evangelikų reformatų parapijos 1999 m. kovo 14 d. rašte Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo kolegijai nėra kalbama apie Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio evangelikų reformatų parapijas, todėl nėra laikytinas pareiškėjo teiginius pagrindžiančiu dokumentu. Be to, minėtame rašte nurodoma, kad Kėdainių evangelikų reformatų parapijos turtas priklauso Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodui, o ne Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijai, kuri Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo įgaliojimus prarado 2001 m.
7. Jokie valstybės aktai nenumato, kad bažnytinės teisės aktai turi būti registruoti kurioje nors valstybinėje institucijoje.
8. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu Sinodo kolegija nėra tinkamas administracinių teisinių santykių subjektas. Kadangi iki 2004 m. sausio 1 d. Teisingumo ministerija tvarkė religinių bendruomenių registrą. VĮ Registrų centras Vilniaus filialo duomenimis, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija (kodas 9207773) nesikreipė dėl duomenų ar kitokių dokumentų įregistravimo Juridinių asmenų registre.
9. Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo kolegijos įgaliojimus gali suteikti tik aukščiausioji Lietuvos evangelikų reformatų vadovybė - Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas. Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas nėra išrinkęs D. L. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos prezidente. Todėl ji negalėjo 2010 m. sausio 15 d. suteikti įgaliojimų A. K..
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai paaiškino, kad su skundais nesutinka ir prašė apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos ginčas yra dėl nekilnojamojo turto registro duomenų pakeitimo.
Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio, 22 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų 35 punkto (2007 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 240 redakcija) 1 pastraipa ir nustatė, kad naujos daiktinės teisės įregistravimas, t. y. įrašo apie naują daiktinės teisės turėtoją padarymas, siejamas su naujų, palyginus su aplinkybėmis, kurios buvo pagrindas padaryti jau esamą įrašą, faktinių aplinkybių atsiradimu. Teismas nurodė, kad Įstatymo 4 straipsnis reiškia, kad duomenys apie daiktinės teisės turėtoją gali būti pakeisti kitais duomenimis (įrašas apie buvusį daiktinės teisės turėtoją pakeistas įrašu apie naują daiktinės teisės turėtoją) tik tuo atveju, kai yra pateikiami nauji įstatymų nustatyti dokumentai apie daiktinės teisės pasibaigimą (daiktinės teisės turėtojo netekimą savo daiktinės teisės, šios teisės perleidimą kitam asmeniui).
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas, sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad administracinis teismas, spręsdamas ši ginčą, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi nevertina ginčo šalių teisės į nuosavybę, o tik patikrina ar atsakovai, vykdydami nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijas, veikė pagal jiems suteiktą kompetenciją.
Ginčo santykiams taikytinas Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau tekste ir įstatymas) 4 straipsnis nustato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Byloje nėra įrodymų, kad duomenys, kurių pagrindu buvo įregistruotos pareiškėjo teisės Nekilnojamojo turto registre, įstatymo nustatyta tvarka yra nuginčyti.
Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys ne ginčo tvarka gali būti pakeisti, įrašant naujus duomenis arba pakeičiant esančius, tik griežtai laikantis tokius pakeitimus įrodančių dokumentų, kurie yra išvardyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje (Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnis bei 23 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Remiantis šiuo teisiniu reguliavimu nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba pakeisdamas esamus, neturi teisės savarankiškai aiškinti ar interpretuoti pateiktų dokumentų, kurie numatyti Įstatymo 22 straipsnyje, turinio ir atitinkamai keisti duomenų.
Įstatymo 33 straipsnis suteikia teisę registro tvarkytojui taisyti technines klaidas. Šio straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba kai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus.
Atsakovo VĮ Registrų centras Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. spendime „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ nėra nurodyta, kad buvo taisoma klaida. Tačiau bylos įrodymai patvirtina, kad šiuo sprendimu buvo patenkintas trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas ir buvo atkurta prieš tai buvusi šio turto registracija - Biržų, Nemunėlio Radviliškio ir Švobiškių evangelikų reformatų parapijų teisės į statinius, kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas šį ginčą 2009 m. birželio 9 d. nutartimi (administracinė bylas Nr. A-143-472/2009) konstatavo, kad VĮ Registrų centras Panevėžio filialas, 2007 m. gruodžio 22 d. spręsdamas įrašo pakeitimo klausimą, pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatančias klaidos ištaisymo procedūras. Šis teismo sprendimas turi prejudicinę reikšmę nagrinėjant šią bylą, nes atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Detaliai vertinant ar atsakovai turėjo pagrindą taisyti klaidas remiantis Įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, darytina išvadą, jog atsakovai tokio pagrindo neturėjo ir pažeidė šios normos reikalavimus, t. y. negalėjo taisyti klaidos, jei ji ir buvo padaryta, nes toks ištaisymas sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus.
Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento 2007 m. lapkričio 23 d. prašymas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą perregistravimo turėjo būti vertinamas ne kaip prašymas dėl techninės klaidos ištaisymo, o kaip dėl nuosavybės teisių subjekto pakeitimo ir savaime toks prašymas negalėjo būti tenkinamas. Minėtame prašyme buvo nurodyta, kad yra ginčijamos kito bažnytinio juridinio asmens vardu įregistruotas teisės į nekilnojamąjį turtą (administracinė byla Nr. A-143-472/2009, b.l. 12). Todėl gavęs prašymą registro tvarkytojas privalėjo vadovautis Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis bei pareikalauti dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisių nuginčijimą ar pasikeitimą, bet negalėjo atlikti techninės klaidos ištaisymo procedūros. Pažymėtina, kad vadovaujantis gero administravimo principu apie pradėtą klaidos ištaisymo procedūrą atsakovas turėjo informuoti trečiuosius asmenis.
Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad registro duomenys atsakovo sprendimais, kuriuos ginčija pareiškėjas, pakeisti neteisėtai, nes buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Šis pažeidimas yra pagrindas panaikinti VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. spendimą „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ dalyje dėl nuosavybės teisių įrašo pakeitimo į nekilnojamąjį turtą - statinius registro Nr. (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 275 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Skundas dalyje dėl VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. spendimo „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ panaikinimo dalyje dėl atsisakymo pakeisti registro duomenis į statinius, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) kaime Pasvalio rajone bei į statinius kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Biržų m., atmestinas kaip nepagrįstas, nes registro duomenų įrašai dėl šių statinių nebuvo pakeisti ir pareiškėjas nenurodė, kaip atsakovas pažeidė jo teises šia sprendimo dalimi.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, taikytinas ginčo santykiams, ir tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n usprendžia:
Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. spendimą „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ dalyje dėl nekilnojamojo turto - statinių, kurių Nr. (duomenys neskelbtini) registro duomenų pakeitimo.
Panaikinti valstybės įmonės Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 275 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“.
Skundą dalyje dėl valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. spendimo „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ panaikinimo dalyje dėl atsisakymo pakeisti registro duomenis į statinius, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) kaime Pasvalio rajone bei į statinius kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Biržų m., atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.