Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-03-12 · Administracinė byla Nr. I-2863-142/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-03-12
Bylos Nr.
I-2863-142/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
T. F.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2863-142/2014
Proc. Nr. 3-61-3-05579-2013-5
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. F. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. F. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K, atsakovas), 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (b. l. 11–12).

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad jo laisvė Lukiškių TI-K nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. spalio 4 d. buvo apribota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes kamerose, kurių plotas yra 7 m², buvo kalinamas kartu su dar 3 asmenimis. Pagal higienos normos HN 76:199 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto. Turi būti įrengtas uždaras tualetas su atskira nuo kameros ventiliacija, privalo būti įrengti stalas ir kėdės ar suolai, kurių pakaktų visiems kameroje esantiems. Pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis: mažai erdvės, tvanku, trūko šviežio oro, dėl to pareiškėjas negalėjo išsimiegoti, tualetas atitvertas neaukšta sienele, todėl juo naudotis pareiškėjas turėjo matant kitiems kameroje esantiems, tualete nebuvo atskiros ventiliacijos, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas, kameroje neįrengtas pakankamo dydžio stalas, nėra pakankamai kėdžių ar suolų, kad visi kameroje esantys galėtų atsisėsti pavalgyti. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą: didelį dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, nevisavertiškumo jausmą, pareiškėjas jaučia nuolatinę dvasinę įtampą, sutriko miegas.

Pareiškėjas nepageidavo dalyvauti 2014 m. vasario 19 d. 9.00 val. teismo posėdyje (b. l. 62), apie teismo posėdį jam buvo pranešta, etapavimo nutartis atsakingoms institucijoms išsiųsta (b. l. 63–65).

Atsiliepimas

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 44–47) su skundu nesutinka. Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai. Nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. galioja nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta, tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų. Dėl tokio teisinio reglamentavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Nurodo, kad pareiškėjas su skundais dėl skunde nurodytų aplinkybių į įstaigos administraciją nesikreipė. Nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą atsakingi jose esantys asmenys. Tvarkai palaikyti išduodamas inventorius, valymo medžiagos. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna ir dezinfekuoja. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis buvo laikomas tik 2 dienas, atsakovas mano, kad nėra pagrindo pripažinti, jog tai sukėlė pareiškėjui kokių nors pasekmių, dėl kurių atsirado pagrindas atlyginti neturtinę žalą. Remiasi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu, 6.246–6.249 straipsniais ir teigia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinų įstatyme nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo atmesti (b. l. 40–43). Kalėjimų departamento nuomone, nagrinėjamu atveju nėra civilinės atsakomybės sąlygų. Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Skundas netenkinamas.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. pvz., administracinės bylos A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Norma, kuria vadovaujasi pareiškėjas, yra negaliojanti, o laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K šie reikalavimai yra gerai žinomi. Atsakovas neneigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu ne visada buvo užtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Konstatuotina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Pareiškėjas neteikė teismui duomenų, kada kokioje kameroje su kiek asmenų buvo kalinamas. Todėl teismas vadovaujasi atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis. Pareiškėjui Lukiškių TI-K atsiliepimas įteiktas (b. l. 57). Pareiškėjas nepateikė teismui tų duomenų paneigimo. Pagal atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 44), pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. rugsėjo 27 d. ir buvo iki 2013 m. spalio 4 d. Per visą 7 dienų buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 2013 m. spalio 1 d. ir 3 d., kai kameroje Nr. 272, kurios plotas 7,75 m², buvo laikomi 3 asmenys. Pažymėtina, kad kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose nėra įrengto atitinkamo dydžio stalo ir nėra pakankamai kėdžių visiems kameroje esantiems atsisėsti. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; 14.7 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; 14.8 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Taigi imperatyviai reikalaujama, kad kiekvienam suimtajam būtų pastatyta tik lova, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja, kad kiekvienam kameroje esančiam asmeniui būtų pastatytos kėdės. Stalo matmenų teisės aktai nereglamentuoja. Į bylą pateiktoje 2013 m. gruodžio 6 d. pažymoje Nr. 24-4209 nurodyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, buvo stalas ir 2 taburetės. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu tik 2 dienas kameroje buvo laikomi trys asmenys, kitu laiku pareiškėjo teisė atsisėsti buvo pilnai užtikrinta.

To paties teisės akto 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Į bylą pateiktoje 2013 m. gruodžio 6 d. pažymoje Nr. 24-4209 nurodyta, kad sanitarinio mazgo pertvaros aukštis yra 1,5 m.

Pareiškėjas aiškina, kad turi būti įrengtas uždaras tualetas su atskira nuo kameros ventiliacija. Tokį reikalavimą nustato sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktas, tačiau šios higienos normos 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Todėl pareiškėjo argumentai nurodytu klausimu yra nepagrįsti.

Pagal sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nenurodė, kad kamerose, kurioje jis buvo, neatsidarė langas ir todėl nebuvo galima patalpos vėdinti.

Daugiau pareiškėjas nenurodė ir neteikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K kokiais nors kitokiais veiksmais ar neveikimu pažeidė kitas jo teises.

Atsiliepimas

Pareiškėjas neteigė, kad dėl jo kokių nors teisių pažeidimo jis rašė skundus Lukiškių TI-K administracijai, o Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad iš pareiškėjo skundų ginčo laikotarpiu negavo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką, t. y. 2 dienas, tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Tačiau vien tik mažesnio gyvenamojo ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Tokiam pažeidimui konstatuoti atsižvelgtina ir į kitas įkalinimo sąlygas, tokias kaip galimybę nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, sveikatos būklę ir kt. nagrinėjamu atveju be to, kad 2 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, daugiau pareiškėjo teises pažeidžiančių Lukiškių TI-K veiksmų nenustatyta. Iš pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 18–38) nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimas 2 dienas sukėlė pareiškėjui kokių nors neigiamų ilgalaikių pasekmių sveikatai (fizinei ir psichinei). Pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimas 2 dienas realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, sąlygojusias sveikatos sutrikdymą, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą, ir kad tai yra pakankamas pagrindas neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto ir trukmės, kad atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Byloje nėra jokių duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Minėta, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.271 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. spalio 4 d. jo laikymo sąlygos buvo tokios, kurios įžeidė pareiškėją, padarė jam neturtinę žalą dėl jo garbės ir orumo žeminimo, sukėlė jam itin neigiamų emocijų, depresiją. Šioje administracinėje byloje nenustatyta faktinių duomenų, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, nes Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai buvo trumpalaikiai (2 dienos), nenustatyti kokie nors neturtinės žalos pareiškėjui padarymo atvejai. Tokia išvada daroma todėl, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, nepatogumai. Toks poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos, nepalieka ilgesniam laikui poveikio asmens psichinei būklei. Be to, pareiškėjas visais atvejais turėjo galimybių imtis priemonių, kad esami nepatogumai būtų tuoj pat pašalinami, tačiau tokių priemonių jis niekada nesiėmė (neteikė Lukiškių TI-K prašymų ar skundų). Atsižvelgiant į tai, kad nenustatytos būtinos žalos atlyginimo sąlygos, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. F. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Halina Zaikauskaitė