- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-27
- Bylos Nr.
- A-1552-552/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- N. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja N. K. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. birželio 1 d. teismui pateikė skundą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėja paaiškino, jog ji nuo 2012 m. iki 2016 m. periodiškai buvo laikoma Ligoninės kamerose Nr. 21 ir 22, netinkamomis sąlygomis. Kameros buvo perpildytos, jose šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Pareiškėja buvo baudžiama kankinant. Pareiškėjos nuomone, Ligoninė turi duomenis apie tai, kiek asmenų buvo laikyti palatose kartu su ja, bet tyčia jų nepateikia teismui.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė daliai reikalavimų taikyti ieškinio senatį, kitą dalį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas teigė, kad pareiškėja Ligoninėje periodiškai buvo laikoma nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. Statistika, kiek konkrečiu metu palatose buvo asmenų, Ligoninėje nevedama. Atsakovas pripažino, jog teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. Atsakovas tvirtino, kad visose Ligoninės palatose oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir apšvietimas atitinka higienos normų reikalavimus. Informacija apie draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje yra iškabinta visos Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai ir ženklai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjos N. K. skundą tenkino iš dalies ir jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisė 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodėko (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėja į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2016 m. birželio 1 d., todėl praleido terminą reikalavimui, apimančiam 2012 m. – 2013 m. gegužės 31 d. laikotarpį, pareikšti. Ji nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti šį terminą, teismas tokių aplinkybių ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė. Pareiškėja teigė, kad dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Ligoninėje ji patyrė daug neigiamų išgyvenimų, jautėsi kankinama, todėl ji objektyviai turėjo ir galėjo suvokti, kad laikymo Ligoninėje metu buvo pažeidžiamos jos teisės, ir laiku kreiptis teisminės gynybos. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra suteikiama teisė siųsti ir gauti korespondenciją, todėl pareiškėja, manydama, kad jos teisės yra pažeidžiamos, turėjo realią galimybę per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, tačiau to nepadarė, savo teises į teisminę gynybą įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai. Todėl ieškinio senaties terminas pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2013 m. gegužės 31 d., nebuvo atnaujintas, šis reikalavimas atmestas.Teismas akcentavo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.4 punkte įtvirtinta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Įvertinus Ligoninės nurodytą konkrečiose kamerose pastatytų lovų skaičių ir kamerų plotą, nustatyta, kad visą ginčo laikotarpį (113 parų) pareiškėjos teisė į minimalų plotą buvo pažeista.Dėl sąlygų palatose atitikimo higienos normų reikalavimams (šalčio, didelės drėgmės, nepakankamo natūralaus apšvietimo) teismas pastebėjo, kad Ligoninė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo metu buvo veikianti įstaiga. Ligoninei nėra taikomi šios Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo, nes didesnių, skaidraus stiklo langų įrengimas pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų. Kita vertus, iš atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų kopijų matyti, kad kamerose, kuriose laikyta pareiškėja, yra dideli skaidraus stiklo langai, todėl natūralus dieninis apšvietimas buvo užtikrintas, o pareiškėjos teiginys, kad jis buvo nepakankamas, nėra paremtas jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą taip pat teigė, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kamerose atitinka higienos normų reikalavimus, o pareiškėjos nusiskundimas oro temperatūra ir drėgme yra pernelyg abstraktaus pobūdžio, paremtas subjektyviais jos pojūčiais. Pareiškėja Ligoninėje buvo laikyta 8 kartus, tiek šiltuoju, tiek šaltuoju metų laiku, kuomet tiek temperatūra, tiek santykinė oro drėgmė kamerose objektyviai gali būti skirtinga, tačiau teismui pateiktame skunde nenurodė, kuriuo būtent laikotarpiu laikymo sąlygos neatitiko Higienos normos HN 76:2010 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimų. Kadangi reikalavimas atsakovo atstovui paneigti deklaratyvius pareiškėjos teiginius, jog kamerose buvo šalta ir drėgna, jai Ligoninėje buvus net 8 kartus, neatitiktų proporcingumo principo, šios pareiškėjos pretenzijos yra nepakankamai konkretizuotos, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jos nurodytus pažeidimus, prieita išvada, kad pareiškėja neįrodė Ligoninės neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.Dėl nerūkančių asmenų laikymo kartu su rūkančiaisiais teismas atkreipė dėmesį į tai, jog bylos duomenys patvirtina, kad Ligoninės palatose ir kieme (matomose vietose) yra iškabinti draudimo rūkyti ženklai bei įspėjamieji užrašai. Taigi, apie draudimą rūkyti Ligoninės patalpose tinkamai buvo informuota tiek pareiškėja, tiek kiti toje pačioje kameroje laikyti asmenys. Pareiškėja, teigdama, jog rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, nusiskundimo neindividualizavo, nenurodė, kada ir kurioje kameroje ji buvo laikoma kartu su rūkančiu asmeniu, nenurodė, kad kreipėsi į įstaigos administraciją, informuodama apie draudimo rūkyti gydymo įstaigoje pažeidimą, bet administracija nesiėmė priemonių. Teismo vertinimu, kartu su pareiškėja kameroje buvusių asmenų subjektyvus apsisprendimas nesilaikyti draudimo rūkyti Ligoninės patalpose nepriklausė nuo įstaigos administracijos veiksmų ir, nesant duomenų, jog įstaigos administracija, būdama informuota apie šiuos pažeidimus, nesiėmė priemonių jiems pašalinti, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus.Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teisė į minimalų plotą buvo pažeista Ligoninėje, kurioje dėl savo specifinės padėties ji nelabai galėjo įtakoti kameros, kurioje bus laikoma, parinkimą, o dėl blogos savijautos galėjo stipriau išgyventi dėl gyvenamosios erdvės bei privatumo kasdieniniame gyvenime trūkumo. Kita vertus, pareiškėja Ligoninėje buvo laikoma periodiškai, iš esmės 7-8 paras ir tik kelis kartus po 31 ir 35 paras, todėl jos teisių pažeidimas nebuvo nuolatinio pobūdžio. Įvertinus pareiškėjos sveikatos istorijos kopiją, nenustatyta, kad minimalios ploto normos pažeidimas būtų paveikęs jos fizinę ir psichinę sveikatą. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjos teisės buvo pažeistos dėl tyčinių atsakovo atstovo veiksmų ar siekio išskirti ją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Pareiškėja teismui nepateikė duomenų, kad byloje konstatuoti pažeidimai jai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes ar kad ji pati dėjo pastangas, siekdama būti perkelta į kitas kameras. Teismas nusprendė, kad pareiškėjos patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 400 Eur suma.
III.
Pareiškėja N. K. apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo prašo jai priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėja nurodo, kad teismas nustatė laikymo sąlygų Ligoninėje pažeidimus, tačiau didžiausią ir pagrindinę jos pretenziją – dėl laikymo kartu su rūkančiomis moterimis – atmetė kaip nereikšmingą. Pareiškėjos prašymai perkelti į kitą palatą buvo ignoruojami, jai būdavo nurodoma neišsišokti. Palatoje rūkė visos kalinės, išskyrus pareiškėją, o patalpa buvo blogai vėdinama. Tokiu būdu ji buvo verčiama vėl pradėti rūkyti. Tokios laikymo sąlygos pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėja nesutinka su teismo sprendimu jai priteisti tik 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, kadangi niekas netikrino ir netyrė, kokia žala pareiškėjos organizmui iš tiesų buvo padaryta.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas. Apeliaciniame skunde tik pakartojami skundo argumentai, nepateikiami jokie nauji motyvai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Ligoninėje laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2016 m. neužtikrinimu pareiškėjai, atlyginimo.Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjos buvimo Ligoninėje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2013 m. gegužės 31 d., yra taikytinas ieškinio senaties terminas, jos pretenzijos dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams, nerūkančių asmenų laikymo kartu su rūkančiaisiais yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjai nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (patikslintina, kad minimalus gyvenamasis plotas jai nebuvo užtikrintas 103 dienas, o ne 113 dienų). Apeliaciniame skunde šios aplinkybės iš esmės nebuvo ginčytos, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėja apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pareiškėjos laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir jai priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio.Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos nusiskundimus dėl laikymo palatoje kartu su rūkančiais asmenimis, nenustatęs, jog Ligoninė buvo informuota apie kitų asmenų galbūt daromus draudimo rūkyti pažeidimus. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Higienos normos HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m. spalio 31 d., 6 ir 14 punktuose numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šis draudimas taip pat įtvirtintas Higienos normos HN 134:2015, įsigaliojusios 2015 m. lapkričio 1 d., 7 punkte. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje inter alia (lot. įskaitant, be kita ko) įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose (1 p.), taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 p.). Šio straipsnio 4 dalis įtvirtina pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi Ligoninės administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje A-2848-624/2015). Byloje pateikti įrodymai (nuotraukos, b. l. 24, 26–28, 39) patvirtina, kad Ligoninės palatose ir kieme (matomose vietose) yra iškabinti draudimo rūkyti ženklai ir įspėjamieji užrašai. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad apie draudimą rūkyti Ligoninės patalpose buvo tinkamai informuoti tiek pati pareiškėja, tiek kiti toje pačioje palatoje laikyti asmenys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013). Nei skunde, nei byloje pateikti duomenys neleidžia teigti, kad pareiškėja raštu ar žodžiu kreipėsi į Ligoninę, prašydama užtikrinti jos teises arba informuodama, kad kiti palatoje laikomi asmenys rūko. Nors apeliaciniame skunde pareiškėja tvirtina kreipusis į Ligoninės administraciją, prašydama perkelti į kitą palatą, šie teiginiai yra deklaratyvūs, abstraktūs (net apytiksliai nenurodyta, kiek kartų, kada ir į ką buvo kreiptasi) ir nepagrįsti jokiais įrodymais (pvz., raštiškais prašymais perkelti į kitą palatą, skundais dėl atsisakymo perkelti į kitą palatą arba dėl draudimo rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje neužtikrinimo). Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos teisės nebūti priverstai kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru pažeidimas nebuvo įrodytas, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmetami.Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį.Nagrinėjamu atveju pareiškėjai 103 paras teko 1,92 kv. m palatos ploto (įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą) (atsiliepimas į skundą, b. l. 9–13), tuo metu kamerose buvo įrengtos 8 lovos, buvimo Ligoninėje laikotarpiai paprastai truko 7–9 dienas, bet truko ir 21 dieną bei 35 dienas. Laikytina, kad pareiškėjos galimybė laisvai judėti palatoje buvo itin suvaržyta. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjai patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja buvo laikoma jai neužtikrinant minimalios ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo pareiškėjai sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėja dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).Vertindama pareiškėjos patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ji tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo jautusis kankinama, dėl ploto trūkumo patyrusi fizinius ir psichologinius nepatogumus bei kt. Pastebėtina, kad, nors pareiškėja buvo laikoma Ligoninėje, ji neturėjo itin rimtų sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, 2015 m. spalio 23 d. pareiškėja į Ligoninę atvyko dėl jaunatvinių spuogų, 2016 m. sausio 13 d. – dėl įaugusio pėdos nago. Pareiškėja turėjo tam tikrų problemų su savo kojomis, bet nėra pagrindo pripažinti, jog jos sveikatos būklė buvimo Ligoninėje laikotarpiais buvo sunki. Byloje nėra duomenų, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį jos fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl skunde nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėja kreipėsi į Ligoninės administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėja patyrė sunkias neigiamas pasekmes.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jos prašoma 20 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Ligoninės padaryto pareiškėjos teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (103 paras neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, lėmęs Konvencijos 3 str. pažeidimą), pareiškėjos patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo jai priteistas 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjai iš atsakovo priteistina 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjos patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos N. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjai N. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.