Kauno apygardos teismo nutartis

2013-12-02 · Civilinė byla Nr. 2A-2105-264/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-02
Bylos Nr.
2A-2105-264/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aušra Baubienė, Nijolia Indreikienė, Albina Rimdeikaitė
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Ieškovas
I. K.
Kategorijos
  • 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2105-264/2013Procesinio sprendimo kategorija: 30.5; 45.6; 121.14; 121.21(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolios Indreikienės ir Albinos Rimdeikaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-303-810/2013 pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl teisės įsigyti valstybinę žemę pripažinimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama pripažinti jos teisę įsigyti 3,55 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyriaus vedėją priimti sprendimą parduoti šį žemės sklypą ieškovei I. K.. Ieškovė nurodė, kad jos sutuoktinis P. K. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyriui 2011 m. vasario 4 d. pateikė prašymą dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo. 2012 m. balandžio 14 d., neužbaigus žemės sklypo įsigijimo procedūros, P. K. mirė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė toliau ūkininkauja, kaip tai darė su sutuoktiniu iki jo mirties, ieškovės prašymo pagrindu Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kaišiadorių skyriaus vedėja 2012 m. gegužės 25 d. įsakymu leido I. K. toliau naudotis žemės sklypu. Užbaigus mirusio sutuoktinio P. K. turto paveldėjimo procedūrą, ieškovė 2012 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą leisti pirkti šį žemės sklypą, kurį anksčiau siekė įsigyti jos sutuoktinis P. K., tačiau 2012 m. rugsėjo 17 d. raštu Kaišiadorių skyrius atsisakė tenkinti ieškovės prašymą. Ieškovei 2012 m. spalio 9 d. pateikus skundą dėl atsisakymo parduoti žemę, Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu skundą atmetė. Atsisakymas motyvuojamas tuo, kad ieškovė neatitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 str. 1 d. nustatytų kriterijų, keliamų subjektams, kurie turi teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Su tuo ieškovė kategoriškai nesutinka, nes ieškovė yra įgijusi veterinarijos gydytojo specialybę, todėl, turėdama su žemės ūkio veikla susijusį išsilavinimą, visą laiką ūkininkavo kartu su sutuoktiniu, kartu įgydavo turtą ir priimdavo sprendimus dėl ūkio, o mirus sutuoktiniui atskirai įsiregistravo ūkininke bei tęsia P. K. ūkio veiklą, perėmusi ūkio valdymą. Be to, ji perėmė visas sutuoktinio, kaip ūkininko, teises ir pareigas ir neprivalo įrodinėti, kad ji buvo ūkininko partnerė, nes tai yra preziumuojama pagal LR ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnį. Teisė išpirkti valstybinę žemę, kaip turtinė teisė, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovės sutuoktiniui pateikus prašymą įsigyti žemės sklypą buvo pradėta administracinė procedūra dėl šio žemės sklypo pardavimo, todėl, P. K. mirus, šią turtinę teisę paveldėjo jo sutuoktinė I. K.. Nors prašymas įsigyti žemę buvo surašytas tik P. K. vardu, sprendimą dėl žemės įsigijimo buvo priėmę abu sutuoktiniai bendrai, todėl paduodamas prašymą P. K. veikė kaip vienas iš bendraturčių. Šio prašymo pagrindu įgytas žemės sklypas būtų buvęs laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklėse nėra nustatyta, kad mirus asmeniui, kuris buvo pateikęs prašymą pirkti valstybinį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, tačiau nebuvo už jį sumokėjęs, mirusiojo įpėdinis įgyja teisę pirkti šį žemės sklypą. P. K. nebuvo sumokėjęs įmokų už žemės sklypą, todėl ieškovė I. K. nėra mirusiojo P. K. turto paveldėtoja šių taisyklių prasme. Ieškovė nebuvo įsiregistravusi kaip ūkininko P. K. partnerė Ūkio įstatymo nustatyta tvarka, savo ūkininko ūkį įregistravo tik 2012-08-03, t.y. po sutuoktinio mirties, todėl ieškovė neatitinka asmeniui, norinčiam pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, keliamų reikalavimų ir neturi teisės įsigyti ginčijamo žemės ploto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį patenkino; pripažino ieškovės teisę įsigyti 3,55 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigojo atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie ŽŪM pagal teisės aktus, reglamentuojančius valstybinės žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo tvarką, parduoti I. K., turinčiai teisę į valstybės paramą, šį žemės sklypą, kurio ribos nurodytos leidžiamos laikinai naudotis valstybinės žemės schemoje, pridėtoje prie Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kaišiadorių skyriaus vedėjo 2012 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 6VĮ-(14.6.2.)-1071 „Dėl leidimo laikinai naudotis valstybine žeme“.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad ieškovės sutuoktinis P. K. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kaišiadorių skyriui 2011 m. vasario 4 d. pateikė prašymą dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo, kuriuo prašė jam parduoti 3,55 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 2012 m. balandžio 14 d., neužbaigus žemės sklypo įsigijimo procedūros, P. K. mirė. Po jo mirties ieškovei buvo išduotas nuosavybės teisės liudijimas, patvirtinantis, kad P. K., mirusiam 2012-04-14, nuosavybės teise priklauso ½ dalis bendro turto - liudijime nurodytų žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto, įgyto santuokoje su I. K.. P. K. turtą paveldėjo jo sutuoktinė I. K.. Ieškovė ūkininkavo kartu su sutuoktiniu, po sutuoktinio mirties tęsia su sutuoktiniu vykdytus ūkio darbus ir toliau ūkininkauja. Todėl I. K. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kaišiadorių skyrių su prašymu, kurio pagrindu Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kaišiadorių skyriaus vedėja R. Č. 2012 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 6VĮ-(14.6.2)-1071 leido I. K. toliau naudotis 3,55 ha valstybinės žemės plotu, esančiu (duomenys neskelbtini). 2012 m. rugpjūčio 3 d. ieškovė LR Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravo ūkininko ūkį. Užbaigus mirusio sutuoktinio turto paveldėjimo procedūrą I. K. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kaišiadorių skyriui 2012 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą pakeisti 2011 m. vasario 4 d. P. K. prašymą dėl ginčijamo žemės ploto pirkimo ir leisti jai įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, kurią dar anksčiau siekė įsigyti jos sutuoktinis P. K., tačiau L. S., laikinai einanti Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kaišiadorių skyriaus vedėjos pareigas, 2012 m. rugsėjo 17 d. pateikė raštą Nr. 6SA-(14.6.104)-1028 „Dėl valstybinės žemės pardavimo“, kuriuo atsisakė tenkinti ieškovės prašymą. Ieškovei 2012 m. spalio 9 d. pateikus skundą, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM direktorius 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-92 „Dėl I. K. skundo išnagrinėjimo“ skundą atmetė ir nurodė, kad P. K. pateiktas prašymas dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo negali būti tenkinamas I. K., kaip jo turto paveldėtojos, vardu, nes P. K. nebuvo sumokėjęs įmokų pinigais už valstybinės žemės ūkio paskirties žemę. Tokią išvadą Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM direktorius grindė CK 5.1 straipsnio 2, 3 dalies nuostatomis, o taip pat Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236, 7 punkto ir 9.11 punkto nuostatomis. Be to, sprendime nurodyta, kad pareiškėja (I. K.) neatitinka LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų ir neturi teisės į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, nes P. K. ūkininko ūkis buvo registruotas tik jo vardu, jis vedė buhalterinę apskaitą ir atitiko kitus Laikinojo įstatymo nustatytus reikalavimus, o pareiškėja nebuvo jo ūkininko ūkio partnere ir minėtų reikalavimų įsigyjant valstybinės žemės ūkio paskirties žemę neatitiko.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad byloje ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog ieškovės sutuoktinis atitiko Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nustatytus reikalavimus įsigyjant valstybinės žemės ūkio paskirties žemę, šią teisę tinkamai realizavo teisės aktų nustatyta tvarka, pateikdamas prašymą dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės jam pardavimo ir dokumentus, patvirtinančius reikalavimų atitikimą, nėra. Jos neginčijo ir atsakovė. Byloje kilęs ginčas valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo teisinių santykių srityje, šių santykių tęstinumo, mirus pareiškėjui, turėjusiam teisę įsigyti valstybinės žemės ūkio paskirties žemę ir pateikusiam prašymą dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo, ir mirusiojo palikimą priėmus jo sutuoktinei I. K.. Byloje nustatyta, kad ieškovei ir jos sutuoktiniui P. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius nustatyta tvarka deklaravo (pateikė paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gauti) P. K. 2010 m. gegužės 25 d. Byloje duomenų, kad uždeklaruoti žemės ūkio naudmenų ir (ar) pasėlių plotai būtų naudoti pažeidžiant nustatytus reikalavimus, ar kad šių plotų kartu su sutuoktiniu P. K. nebūtų naudojusi pati ieškovė, o kitas asmuo ar tik P. K., nesurinkta. Tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovė. Ieškovė Lietuvos veterinarijos akademijoje 1979 m. baigė veterinarijos specialybės kursą ir jai pripažinta veterinarijos gydytojo kvalifikacija. I. K. nurodė, kad kartu su sutuoktiniu P. K. ūkininkavo jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiame P. K. vardu registruotame ūkininko ūkyje, I. K. dirbo ne tik ūkio darbus, bet ir tvarkė buhalteriją, mokėjo mokesčius, ką patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, todėl įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą teismas laikė, kad I. K. atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3 dalyje nustatytus reikalavimus ir turi teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, nes priešingų, šį faktą paneigiančių įrodymų, atsakovė teismui nepateikė. Teismas konstatavo, kad I. K. turi teisę pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas paveldėti turtinę mirusiojo P. K. įgytą ir tinkamai realizuotą teisę įsigyti valstybei priklausančios žemės ūkio paskirties žemės. Teismas nesutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovė neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų, nes nebuvo įsiregistravusi kaip ūkininko P. K. partnerė Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, savo ūkį įsiregistravo tik 2012-08-03, t.y. po sutuoktinio mirties, todėl neturi teisės prašyti parduoti ginčijamo žemės sklypo. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatančiame reikalavimus asmeniui, turinčiam teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, be kitų, numatyti du alternatyvūs reikalavimai: asmuo turi praktinio ūkininkavimo patirties ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. I. K. atitinka pastarąjį alternatyvų reikalavimą, nes turi praktinio ūkininkavimo patirties ir pateikė jos žemės ūkio išsimokslinimą patvirtinantį diplomą. Be to, vadovaujantis gero administravimo nuostatomis, paaiškėjus formalaus pobūdžio trūkumams, atsakovė privalėjo ieškovei išaiškinti bei suteikti galimybę ištaisyti trūkumus, sudarant galimybę pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad ji atitinka įstatymo reikalavimus tokio pobūdžio pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, o ne apsiriboti vien tik ieškovės prašyme nurodytų aplinkybių formaliu išnagrinėjimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM apeliaciniu skundu (3 t. b. l. 4-6) prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą apeliantė grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nevertino ir nesivadovavo Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2003 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 9.1-9.21 punktais, kad siekiant įvertinti ar asmuo turi teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, sprendžiama iš asmens pateiktų dokumentų pagal nurodytą sąrašą. Ieškovė nėra pateikusi nei žemės valdos projekto, kurio priede turi būti nurodytas projekte suformuoto parduoti žemės sklypo numeris, plotas, jį pageidavusio pirkti fizinio asmens vardas ir pavardė, gyvenamosios vietovės adresas, asmens kodas, nei žemės sklypo plano su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje ir šį žemės sklypą apibūdinančiais kadastro duomenimis, nei prašymo su Nutarime nurodyta informacija, nei asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos, nei praktinio ūkininkavimo patirtį patvirtinančių dokumentų ir kt. Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prie žemės sandorių privalo būti pridedamas žemės sklypo planas.

2. Teismas, remdamasis P. K. ūkininkavimo praktiką patvirtinančiais dokumentais, nepagrįstai konstatavo, kad šią praktiką turėjo ir ieškovė, sutuoktinio mirties momentu. Nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė iki P. K. mirties turėjo praktinio ūkininkavimo patirties. Visi ieškovės praktinę veiklą pagrindžiantys dokumentai yra po sutuoktinio mirties ir jie galimai patvirtina ieškovės teisę pirkti iš valstybės žemės ūkio paskirties žemę savo vardu, bet ne kaip P. K. paveldėtoja. Ieškovė nebuvo įvykdžiusi Ūkininko ūkio įstatyme nurodytų pareigų, t.y. nei įsiregistravo kaip ūkininko partnerė, nei kaip įpėdinė.

3. Nors teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo teisinių santykių srityje, šių santykių tęstinumo, mirus prašymą pateikusiam asmeniui, ir mirusiojo palikimą priėmus jo sutuoktinei, tačiau visiškai nenagrinėjo paveldėjimo teisinių santykių, tik abstrakčiai konstatavo, kad ieškovė turi teisę paveldėti turtinę teisę įsigyti iš valstybės žemės ūkio paskirties žemę. Asmens turtinė teisė pirkti žemės ūkio paskirties žemę, kaip speciali teisė, yra neatskiriamai susijusi su asmeniu (jo įgūdžiais ir gebėjimu ūkininkauti), todėl pagal CK 5.1 straipsnio 3 dalį, turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu, yra nepaveldimos. Tai, kad teisė pirkti žemės ūkio paskirties žemę nėra paveldėta, patvirtina 2012-08-17 nuosavybės teisės liudijimas bei 2012-08-29 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Teismas nenurodė, kokiu pagrindu ieškovė įgijo teisę paveldėti mirusio sutuoktinio turtinę teisę, neatskiriamai susijusią su palikėjo asmeniu ir tokiu būdu priėmė sprendimą, kuris prieštarauja imperatyviai CK nuostatai (5.1 str. 3 d.).

4. Teismas įpareigojo atsakovę parduoti ieškovei žemės sklypą, kurio ribos nurodytos leidžiamos laikinai naudotis valstybinės žemės schemoje, pridėtoje prie Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kaišiadorių skyriaus vedėjo 2012-05-25 įsakymo Nr. 6VĮ-(14.6.2.)-1071 „Dėl leidimo laikinai naudotis valstybine žeme“. Pagal byloje esančius dokumentus P. K. būtų Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodytos 15 eilės pretendentas. Tai reiškia, kad ieškovei žemės sklypas, kurio ribos nurodytos žemės schemoje, pridėtoje prie Vedėjo įsakymo, būtų suprojektuotas tik tuo atveju, jei jo nepasirinktų 1-14 eilių pretendentai. Tačiau teismas ignoravo Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą pretendentų eiliškumo tvarką projektuojant žemės sklypus ir suteikė ieškovei išskirtinę teisę įsigyti žemės sklypą be eilės, tuo pažeisdamas Konstitucijos 29 str. Ginčo žemės sklypas, kurį teismas įpareigojo parduoti ieškovei, jau yra suprojektuotas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte kitam asmeniui - R. B.. Minėtas projektas bus patvirtintas maždaug 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pažeidė Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį, teismo sprendimas objektyviai yra neįvykdomas, kadangi, artimiausiu metu patvirtinus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, teisę įsigyti ginčo žemės sklypą turės R. B..

Atsiliepimas

Ieškovė I. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t. b. l. 11-17) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Visus dokumentus, kuriuos P. K. buvo pateikęs atsakovei, bylos nagrinėjimo metu pateikė ir ieškovė. Šių dokumentų su prašymu ieškovė nebuvo pateikusi atsakovei administracinės procedūros metu, tačiau teismas konstatavo, kad atsakovė, vadovaujantis gero administravimo nuostatomis, paaiškėjus formalaus pobūdžio trūkumams, privalėjo ieškovei išaiškinti bei suteikti galimybę ištaisyti trūkumus, tačiau tai nebuvo padaryta. Ieškovės paaiškinimas, taip pat į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad I. K. ūkininkavo kartu su sutuoktiniu, po sutuoktinio P. K. mirties tęsia su sutuoktiniu vykdytus ūkio darbus ir toliau ūkininkauja. Ieškovė turi teisė įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, nes ji dar nuo 1979 m. turi įstatymo reikalavimus atitinkantį išsilavinimą ir visą laiką dirbo žemės ūkio srityje. Mirus ieškovės sutuoktiniui, ji, kaip viso turto paveldėtoja, kaip ir buvo patarta atsakovės darbuotojų, pateikė prašymą, tačiau jai buvo pateiktas atsisakymas, dėl kurio nepagrįstumo ir kilo teisminis ginčas. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, ko neginčija ir atsakovė, kad ieškovės sutuoktinis P. K. turėjo teisę įsigyti žemės sklypą. Ieškovė, P. K. sutuoktinė, taip pat atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, todėl ieškovė, kaip viso turto paveldėtoja, turi teisę užbaigti žemės sklypo, kurį ir toliau dirba bei kuris jai yra išnuomotas, įsigijimo procesą. Atsakovė ne kartą akcentavo tai, kad ieškovė neturi teisės tęsti pradėtą žemės sklypo įsigijimo procedūrą, nes ieškovės sutuoktinis P. K. iki mirties nebuvo sumokėjęs įmokos už žemės sklypą. Tokiu būdu pati atsakovė paneigia savo anksčiau išsakytus teiginius, kad žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas yra su asmeniu neatsiejamai susijusi teisė bei, kad turtinė teisė įsigyti žemės sklypą yra nepaveldima. Prašymas, kurį pateikė ieškovės sutuoktinis P. K., buvo teikiamas nuo abiejų sutuoktinių. Akivaizdu, kad visas teises ir pareigas, kylančias iš sutuoktinio P. K. prašymo, įgijo ir jo sutuoktinė I. K.. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę negali būti paveldima, nes tai yra išimtinai su asmeniu susieta teisė. Įstatymo leidėjas, priimdamas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą, tiesiogiai nenustatė, kad ši teisė yra išimtinai susijusi su asmeniu. Todėl atitinkami Atsakovės teiginiai yra niekuo nepagrįsti, dirbtinai išplečiantys baigtinį įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų ratą. Įstatymo leidėjas neįtvirtino draudimo ūkininkų sutuoktiniams įsigyti valstybinę žemę pagal pradėtą procedūrą, juo labiau, jei sutuoktinis atitinka visus įstatymo keliamus reikalavimus įsigyti atitinkamą žemę. Visiškai nepaaiškinta, kodėl vykstant teisminiam procesui dėl žemės sklypo yra suplanuota žemės sklypą parduoti trečiajam asmeniui. Nėra nurodoma, kodėl R. B. yra aukštesnės eilės pretendentas, nei ieškovė. Atsakovė klaidina teismą, teigdama, kad ieškovė yra 15 eilės pretendentė įgyti žemės sklypą pagal Žemės reformos įstatymą. Ieškovė yra 12 eilės pretendentė, nes ji reikalavimus, nurodytus Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 12 p. Ieškovė ne tik prašo nevertinti su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų, bet taip pat prieštarauja ir naujų įrodymų pateikimui, nes jie akivaizdžiai tik užvilkintų bylos nagrinėjimą, iškelia naujas aplinkybes, kurias atsakovė galėjo išdėstyti bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu. Atsakovė per vėlai pateikė įrodymus ir dėl to jie neturi būti priimami, o ketvirtasis atsakovės argumentas negali būti vertinamas bei turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Kolegija konstatuoja, kad yra CPK 327 str. 1 d. 1 p. sąlygos panaikinti priimtą teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje bendrija „Spaudos rūmai” v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., Nr. 3K-3-180/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje O. L. v. E. L., bylos Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje individuali įmonė „Du broliai“ v. UAB „Baltic express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009; kt.).

Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį, konstatavęs, kad ieškovė atitiko LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3 dalyje nustatytus reikalavimus ir turi teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirtis žemę, taip pat sprendė, kad ši teisė yra turtinė ir paveldima pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas, nes įgyta ir tinkamai realizuota mirusiojo P. K..

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ieškovės teisių pirkti žemės ūkio paskirties žemės įgyvendinimo CK 5.1 straipsnio pagrindu.

LR Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos 2003-02-18 nutarimu Nr. 236 patvirtintose valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklėse numatyta, kad jeigu asmuo mirė, teisę pirkti iš valstybės jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Mirus asmeniui, kuris už suteiktą ir naudojamą žemės sklypą nustatytąja tvarka sumokėjo įmokas pinigais arba valstybės vienkartinėmis išmokomis, teisę pirkti šį žemės sklypą įgyja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka jo įpėdiniai, kuriems įskaitoma suma, mirusiojo asmens sumokėta už perkamą žemės sklypą (Taisyklių 6, 7 p.). Šios normos reglamentuoja atvejus, kai miršta asmuo, kuris už jam suteiktą ir naudojamą sklypą sumokėjo įmokas, siekdamas jį įsigyti, o žemės reformos procese žemėtvarkos projektais pagal asmenų prašymus formuojami nauji žemės sklypai pardavimui, kurie iki jų įsigijimo nuosavybėn negali būti niekam suteikti ir naudojami. Tačiau taikant įstatymo analogiją (CPK 3 str. 6 d.) galima daryti išvadą, kad dalinis ar visiškas apmokėjimas už perkamą suformuotą valstybinės žemės sklypą yra riba, kai neturtinė teisė tampa turtine. Nagrinėjamu atveju jokia įmoka už perkamą žemę nebuvo sumokėta, prašymo padavimas suteikia teisę asmeniui, atitinkančiam įstatymo keliamus reikalavimus, dalyvauti žemės reformos procese, ir tai yra asmeninė neturtinė teisė. Pagal CK 5.1 straipsnio 3 dalies nuostatas asmeninės neturtinės teisės yra nepaveldimos, todėl prašymai dėl valstybinės žemės pirkimo ar nuomos nesukuria jokių turtinių teisių, kurias galima būtų paveldėti pagal LR civilinio kodekso nuostatas.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovės vardu 2012-08-03 įregistruotas ūkininko ūkis, ieškovė kaip sutuoktinė dalyvavo P. K. vardu registruotame ūkininko ūkyje, šią veiklą tęsia, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ji neatitinka LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatytų reikalavimų.

Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybe, kad ginčo žemės sklypas, kurį pirmosios instancijos teismas įpareigojo parduoti ieškovei, suteikė ieškovei išskirtinę teisę įsigyti žemės sklypą be eilės, sklypas ieškovei galėtų būti suprojektuotas tik tuo atveju, jei jo nepasirinktų 1-14 eilių pretendentai. Tačiau tas pats žemės sklypas yra jau suprojektuotas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte kitam asmeniui - R. B., todėl teismo sprendimas objektyviai yra neįvykdomas, pažeidžia Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, kadangi, artimiausiu metu patvirtinus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, teisę įsigyti ginčo žemės sklypą turės R. B..

Kolegija pripažįsta, kad apeliantė iškelia aplinkybes, kurias atsakovė galėjo išdėstyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tesme, šios aplinkybės nėra naujos ir turėjo būti nustatinėjamos ir tiriamos pirmosios instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės reikalavimą pripažinti jos teisę įsigyti 3,55 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyriaus vedėją priimti sprendimą parduoti šį žemės sklypą ieškovei, netyrė ir nevertino reikšmingos aplinkybės ar yra patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, ar jame pažymėtas ginčo sklypas yra laisvas, ar į tą patį žemės sklypą yra kitų pretendentų, norinčių jį įsigyti pirmumo teise, jų eiliškumas. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio, reglamentavusio valstybinės žemės pardavimą, 1 dalyje nustatyta, kad asmenims žemės reformos metu žemė, miškas ir vandens telkiniai (suformuotais žemės sklypais) parduodami laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus. LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta asmenų turinčių pirmumo teisę be aukciono pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Vyriausybės nustatyta tvarka eiliškumas ir Žemės ūkio paskirties žemės sklypų formavimo eiliškumas asmenims, nurodytiems šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, nustatomas Žemės reformos įstatyme. Nagrinėjamoje byloje yra reikšmingos šių normų nuostatos. Apeliantės nurodyta aplinkybė, jog teisę įsigyti ginčo sklypą turės aukštesnės eilės pretendentas R. B., o skundžiamu teismo sprendimu pripažinus ieškovės teisę be eilės įsigyti 3,55 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nenustačius ar nėra aukštesnės eilės pretendentų, teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui teisinius padarinius. Byloje nėra duomenų apie tai, jog R. B. būtų atsisakęs teisės įsigyti ginčo sklypą pirmumo teise be aukciono. Tokiu būdu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė dėl neįtraukto asmens teisių bei pareigų, kas sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, kurio apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti.

Kadangi byloje turi būti įtrauktas naujas dalyvaujantis asmuo, tai bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra procesinės galimybės (CPK 329 str. 2 d. 2 p., CPK 327 str. l d. 1 p.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Teisėjos Aušra BaubienėNijolia IndreikienėAlbina Rimdeikaitė