Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-05-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-314-562-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-30
Bylos Nr.
1A-314-562-2014
Teisminio proceso Nr.
1-12-1-03908-2012-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rosita Patackienė (pirm.), Virginija Švedienė, Stasys Punys
Nuteistasis
R. S.
Nukentėjusysis
R. K.
Kategorijos
Nuorašas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-314-562/2014Teisminio proceso Nr. 1-12-1-03908-2012-0Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.; 1.2.4.5.; (S) 1.2.4.8.2.; 2.4.6.; 2.4.7.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. gegužės 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Rositos Patackienės,teisėjų Stasio Punio, Virginijos Švedienės,sekretoriaujant Aleksandrui Zujevui,dalyvaujant prokurorui Linui Silevičiui,nuteistajam R. S.,jo gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei,nukentėjusiajai R. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 138 str. 1 d. areštu 65 paroms, pagal BK 140 str. 1 d. – areštu 40 paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir R. S. paskirta subendrinta bausmė – areštas 80 parų, bausmę atliekant areštinėje.

VšĮ Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. S. civilinio ieškovo naudai priteista 328,88 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti.

Nuspręsta R. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-05-25, apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu sudavė R. K. į nosį, pargriovė ant žemės, tempė už plaukų, nukentėjusiajai bandant paskambinti į policiją, traukdamas telefoną iš rankos, patempė jai dešinės plaštakos IV-o piršto raiščius, tokiu būdu padarė R. K. nosies kaulų lūžį, kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, nubrozdinimą juosmenyje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

R. S. taip pat nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-09-06, apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu neleido R. K. išeiti iš namų ir ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu sudavė į nosį, dėl ko pastarajai buvo nustatytas nosies sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva ir nosies kaulo lūžiu, tokiu būdu nukentėjusiajai R. K. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendį ir jį išteisinti nesurinkus pakankamai neginčijamų kaltės įrodymų; jei kolegija tokio prašymo netenkins, prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžiu jam paskirtą arešto bausmę į laisvės apribojimą. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir dėl paskirtos bausmės.

Apeliantas mano, kad teismas netinkamai vertino nukentėjusiosios parodymus, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, todėl jais nepagrįstai grindė apelianto kaltę. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, nors ji buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad 2012-11-27 rašydama pareiškimą Vilniaus m. 1 policijos komisariatui, R. K. nurodė, jog įvykis, kuomet R. S. jai sudavė į nosį, buvo 2011-06-02. Apklausta tą pačią dieną bei vėlesnių apklausų metu ji nurodė jau kitą įvykio datą, tačiau kodėl pirminiame pareiškime nurodyta kitokia įvykio data, nepatikslino. Apeliantas pažymi, kad jam nebuvo inkriminuotas nusikaltimas, galimai padarytas 2011-06-02, todėl neaišku, dėl kokio įvykio nukentėjusioji iš viso kreipėsi į policiją. Apeliantas taip pat nurodo, kad apklausta kaip liudytoja 2012-11-27 nukentėjusioji tvirtino, kad 2011-09-06 ryte pamatęs ją, R. S. paprašė užeiti, pažadėdamas atiduoti jos telefoną. Apklausta įtariamąja 2011-09-06 ji teigė, kad pati atėjo pas apeliantą, norėdama išsiaiškinti dėl savo telefono. Teisme R. K. taip pat patvirtino, kad pati užėjo pas apeliantą, tačiau jau ne dėl telefono, o pasiimti savo kažkokių daiktų. Vėliau ji neneigė, kad kartu su apeliantu tą dieną vartojo alkoholį. Pasak apelianto, tokie nukentėjusiosios parodymai negali būti vertinami kaip nuoseklūs.

Apeliantas pažymi, kad nukentėjusioji į policiją kreipėsi po įvykio praėjus daugiau kaip 1 metams 5 mėnesiams. 2013-06-27 apklausoje R. K. nurodė, kad su apeliantu paskutinį kartą kalbėjosi 2012 m. gegužės mėnesį (į policiją kreipėsi dar praėjus pusei metų), nuo to laiko jokių grasinimų iš R. S. pusės jai nebuvo. Taip pat ji nurodė, kad apeliantas turi kitą moterį ir ja daugiau nebesidomi. Apeliantas mano, kad ši aplinkybė, jog jis turi kitą moterį ir su nukentėjusiąja nebenori turėti jokių reikalų, paskatino ją kreiptis į policiją. Pasak apelianto, toks R. K. elgesys sietinas su tikslu jam atkeršyti. Tuo pačiu visiškai nelogiškas nukentėjusiosios paaiškinimas, jog anksčiau dėl apelianto veiksmų ji niekur nesikreipė iš baimės, kadangi jau daugiau kaip pusę metų iki pareiškimo surašymo jie nebendravo ir jokių grasinimų iš R. S. pusės nebuvo. Apeliantas pažymi, jog kitas motyvas jam atkeršyti yra tai, kad R. K. pačiai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl apelianto sužalojimo kuris buvo nutrauktas, R. S. buvo išaiškinta teisė kreiptis į teismą dėl sužalojimo privataus kaltinimo tvarka. Pasak apelianto, galimai bijodama, kad šia teise R. S. pasinaudos, nukentėjusioji kreipėsi į policiją pati.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad R. K. duotų parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, o BPK 301 str. 2 d. draudžia teismui grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai. Pasak apelianto, specialisto išvada nėra tiesioginis įrodymų šaltinis, galinti padėti identifikuoti kaltininką. Apeliantas pažymi, kad jo duotų parodymų apie tai, kad R. K. nuolat provokavo konfliktus, išgėrusi elgėsi agresyviai, nepaneigia jokie duomenys. Apeliantas mano, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs, kas leidžia abejoti jos patikimumu, tad nuosprendžio teiginys apie jos parodymų nuoseklumą neatitinka tikrovės ir pažeidžia BPK 20 str. nuostatas. Pasak apelianto, be subjektyvių nukentėjusiosios parodymų, daugiau jokių jo kaltės įrodymų surinkta nebuvo, todėl apkaltinamasis nuosprendis nėra teisėtas ir pagrįstas.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nurodo, kad yra priverstas kreiptis dėl bausmės rūšies pakeitimo, jei kolegija nuspręs, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu priimtas pagrįstai. Apeliantas mano, kad paskirdamas jam su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusią bausmę, teismas netinkamai įvertino apelianto turimus socialinius ryšius. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu jis yra sukūręs naują faktinę santuoką su moterimi, kuri daro teigiamą įtaką apelianto požiūriui į gyvenimą, dėl ko jis visiškai nustojo vartoti alkoholį. Šiuo metu apeliantas intensyviai vykdo darbo paiešką. Po santuokos nutraukimo su vaikų motina, apeliantui buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiui sūnui, kiek leidžia galimybės, jis padeda materialiai savo vaikams. Apeliantas mano, kad bausmės paskyrimui neabejotinai turėjo reikšmės R. K. dirbtinai sukurtas neigiamas jo įvaizdis. Pasak apelianto, nukentėjusiosios, kaip aukos, padėtis teismo buvo pernelyg sureikšminta, nors R. K. charakteristika ir gyvenimo būdas nėra nepriekaištingi. Apeliantas nurodo, kad neįvertinęs aukščiau paminėtų aplinkybių, net ir pripažinęs jį kaltu, teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmės rūšį. Pasak apelianto, kadangi jis praeityje nėra teistas, jam inkriminuotus nusikaltimus įstatymų leidėjas priskiria prie mažiausiai pavojingų, teismui buvo pagrindas paskirti apeliantui švelniausią abiejų nusikalstamų veikų sankcijose numatytą bausmės rūšį - laisvės apribojimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. S. ir jo gynėja Loreta Guižauskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas R. S. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama R. S. kaltė dėl BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų, tinkamai realizavo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Spręsdamas R. S. kaltės klausimą, teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jis padarė jam inkriminuojamas veikas grindė ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu.

Pažymėtina, kad nuteistasis R. S. apeliaciniu skundu neigia padaręs nusikalstamas veikas, kurių padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu. Taigi apeliantas skundu, nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Visa tai rodo, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad R. S. veiksmai atitinka BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų požymius. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl R. S. kaltės jam padarius BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas.

Tai, kad R. S. nukentėjusiajai R. K. 2011-05-25, apie 18.00 val., padarė nosies kaulų lūžį, kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, nubrozdinimą juosmenyje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.), ir 2011-09-06, apie 11.30 val., padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. nosies sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva ir nosies kaulo lūžiu (BK 138 str. 1 d.), patvirtina nukentėjusiosios parodymai. R. K. 2012 m. lapkričio 27 d. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R. S. yra jos buvęs draugas, išsiskyrė prieš 1,5 metų. 2011-05-25, apie 18.00 val., R. K. užėjo pas jį namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pasiimti savo kai kuriuos likusius daiktus. Tuo metu R. S. buvo neblaivus ir prasidėjo konfliktas, R. S. jos neišleido, pradėjo tampyti už plaukų, drabužių, po to kumščiu sudavė į veidą, sulaužė nosį, pradėjo sukinėti rankas, pirštus. 2011-09-06 ryte, kai R. K. nuvedė vaikus į mokyklą ir ėjo namo, ją pamatė R. S. ir paprašė užeiti pas jį namo, pažadėjo atiduoti jos telefoną. Kai nukentėjusioji užėjo pas jį namo, R. S. vėl pradėjo prie jos priekabiauti, įžeidinėti, R. K. jį nustūmė nuo savęs ir norėjo pabėgti, bet jis neleido, sudavė jai kumščiu į veidą, pradėjo bėgti kraujas. R. S. nuvedė ją į vonią, davė nusiprausti, po to išvedė į koridorių, griebė peilį ir pradėjo jai grasinti. R. K. išsigando ir pati griebė peilį ir dūrė jam, tik tada jai pavyko pabėgti (b. l.11). 2013 m. birželio 27 d. papildomos apklausos metu R. K. parodė, kad dėl ankščiau padarytų kūno sužalojimų turi pretenzijų R. S. ir nori, kad byla būtų perduota į teismą, nes iki šiol jaučia pasekmes dėl ankščiau patirtų traumų. Nukentėjusioji paaiškino, kad ankščiau į policiją dėl R. S. veiksmų nesikreipė, nes bijojo. Po to, kai jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, R. K. nusprendė parašyti pareiškimą, nes, kaip minėjo, traumų pasekmės akivaizdžios: jai sunku kvėpuoti, dažni galvos ir nosies skausmai. (b. l. 19). Apklausta pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji R. K. parodė, jog tikslios datos nepamena, atrodo buvo ruduo, užėjo pas R. S., pas kurį buvo kai kurie jos daiktai. R. K. paėmusi savo daiktus norėjo eiti, tačiau R. S. nenorėjo jos paleisti, paėmė peilį. Tada R. K. atėmė peilį ir kai pradėjo dusti, tada jam truputį brūkštelėjo į pilvą. R. S. trenkė kumščiu jai į nosį, paskui paėmė ją ir nutempė už plaukų į vonią, kad nupraustų veidą, paskui nukentėjusioji pabėgo. Nukentėjusioji taip pat paaiškino, kad nelabai pamena, kas įvyko 2011-05-25, tačiau nurodė, kad tada irgi gavo į nosį, irgi buvo sulaužyta nosis. R. K. patvirtino, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi (b. l. 117-118). Tai, kad aptariamų įvykių metu R. K. buvo padaryti atitinkami sveikatos sutrikdymai, patvirtina bylos medžiaga. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2011 m. birželio 2 d. specialisto išvadoje Nr.G1779/11(01) nurodyta, kad R. K. padaryta: nosies kaulų lūžis, kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, nubrozdinimas juosmenyje, dešinės plaštakos IV-o piršto raiščių patempimas, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2011-05-25). Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 14-15). Iš 2012 m. liepos 25 d. R. K. medicininių dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad R. K. padarytas nosies sumušimas, pasireiškęs kraujosruva ir nosies kaulu lūžiu. Sužalojimai padaryti vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu į nosį, galimai aptariamo įvykio metu, t. y. 2011-09-06 ir vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 16).

Nors apeliantas skunde pagrįstai nurodo, kad R. K. parodymuose yra tam tikrų neatitikimų, t. y. ji skirtingai nurodė, kokiu tikslu 2011-09-06 buvo užėjusi pas R. S., tačiau nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuosekliai nurodė, kad 2011-05-25 ir 2011-09-06 R. S. jos atžvilgiu naudojo smurtinius veiksmus, dėl ko jai buvo padaryti atitinkami sveikatos sutrikdymai. Taigi, priešingai apelianto skunde nurodytiems teiginiams, kad jis neatliko jokių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, anksčiau išdėstyti duomenys patvirtina, kad nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo jais nesivadovauti. Nukentėjusiosios R. K. parodymai, kad 2011-05-25 ir 2011-09-06 R. S. jos atžvilgiu naudojo smurtinius veiksmus, dėl ko jai buvo padaryti atitinkami sveikatos sutrikdymai, yra nuoseklūs, atitinka specialisto išvadas dėl nukentėjusiosios sužalojimų pobūdžio. Dėl minėtų priežasčių nukentėjusiosios parodymai laikytini patikimu įrodymų šaltiniu. Nors apeliantas nurodo, kad R. K. į policiją kreipėsi iš keršto jam dėl nutrūkusių santykių ir kitų aplinkybių, tačiau R. K. duodama parodymus paaiškino, kad nusprendė parašyti pareiškimą dėl akivaizdžių R. S. jai sukeltų traumų pasekmių: jai sunku kvėpuoti, dažni galvos ir nosies skausmai. Pažymėtina, kad iš byloje esančių medicininių dokumentų aiškiai matyti, kad R. K. iškart po įvykių kreipėsi į medicinos įstaigas, kur nurodydavo, kad prieš ją smurtavo būtent R. S. (b. l. 15, 36-41). Tai, kad nukentėjusioji į policiją kreipėsi ne iš karto po aptariamų įvykių, nesudaro pagrindo abejoti jos nurodytomis aplinkybėmis, kad 2011-05-25 ir 2011-09-06 R. S. jos atžvilgiu naudojo smurtinius veiksmus.

Nors apeliantas skunde taip pat pagrįstai nurodo, kad 2012-11-27 rašydama pareiškimą Vilniaus m. 1 policijos komisariatui, R. K. nurodė, jog įvykis, kuomet R. S. jai trenkė į nosį, buvo 2011-06-02 (b. l. 10), o apklausta tą pačią dieną bei vėlesnių apklausų metu ji nurodė jau kitą įvykio datą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad R. K. į policiją kreipėsi dėl įvykio, buvusio 2011-05-25, apie 18.00 val., ką ji patvirtino ir vėlesnėse apklausose. Be to, iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2011 m. birželio 2 d. specialisto išvados Nr. G1779/11(01) matyti, kad nurodydama įvykio aplinkybes R. K. paaiškino, kad aptariamas įvykis buvo būtent 2011-05-25, apie 18.00 val., kai R. S. vieną kartą trenkė jai kumščiu į nosį, po smūgio nukentėjusioji pargriuvo ant grindų ir susimušė galvą; nukentėjusiajai bandant skambinti policijai, R. S. atimdamas telefoną iš dešinės rankos užlaužė IV-ą pirštą (b. l. 14-15). Taigi, nėra abejonių, kad nagrinėjamas įvykis buvo būtent 2011-05-25, apie 18.00 val., dėl kurio R. S. ir buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti bylos duomenys, kuriais grindžiamas R. S. kaltumas, iš esmės įvertinti patikimumo aspektu, teismo išvados padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, įrodymus sugretinus tarpusavyje ir su byloje surinktų įrodymų visetu. Taigi nagrinėjamu atveju apylinkės teismas vertindamas surinktus įrodymus kitaip nei pageidavo nuteistasis, nepažeidė nekaltumo prezumpcijos bei nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, kad kokiu nors būdu buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą.

Dėl bausmės sušvelninimo.

Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo R. S. prašymų yra pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžiu jam paskirtą arešto bausmę į laisvės apribojimą. Apeliantas mano, kad paskirdamas jam su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusią bausmę, teismas netinkamai įvertino apelianto turimus socialinius ryšius. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu jis yra sukūręs naują faktinę santuoką su moterimi, kuri daro teigiamą įtaką apelianto požiūriui į gyvenimą, dėl ko jis visiškai nustojo vartoti alkoholį. Šiuo metu apeliantas intensyviai vykdo darbo paiešką. Teismo posėdžio metu gynėja pateikė darbo sutartį, patvirtinančią, kad R. S. įsidarbino UAB „N“ (duomenys pakeisti). Pasak apelianto, kadangi jis praeityje nėra teistas, jam inkriminuotus nusikaltimus įstatymų leidėjas priskiria prie mažiausiai pavojingų, teismui buvo pagrindas paskirti apeliantui švelniausią abiejų nusikalstamų veikų sankcijose numatytą bausmės rūšį - laisvės apribojimą.

BK 138 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 140 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. S. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, įvertino ir kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

R. S. padarė du tyčinius smurtinius nesunkius nusikaltimus, kurių metu nukentėjusiajai R. K. buvo padaryti nosies kaulų lūžis, kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, nubrozdinimas juosmenyje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.), ir nesunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. nosies sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva ir nosies kaulo lūžiu (BK 138 str. 1 d.), šios nusikalstamos veikos baigtos, padarytos apsvaigus nuo alkoholio. R. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nors R. S. yra neteistas, tačiau administracinėn atsakomybėn trauktas 11 kartų (b. l. 76-78). Nors apeliantas susirado darbą, tačiau ši aplinkybė, atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, nėra tiek reikšminga, kad būtų galima spręsti, jog apeliantui buvo paskirta per griežta bausmė. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo R. S. paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, byloje nustatytomis aplinkybėmis arešto bausmė yra teisinga ir atitinka bausmės paskirtį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, R. S. paskirtos bausmės pagrįstai subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir R. S. paskirta subendrinta bausmė – areštas 80 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo R. S. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rosita PatackienėTeisėjai Stasys PunysVirginija ŠvedienėNuorašasTeisėja Rosita Patackienė