Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 180 straipsnio 1 dalyje, bei nuteistas:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams ir 6 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Iš A. S. priteista atlyginti nukentėjusiajam A. Ž. 289,62 Eur turtinę žalą, 12 598,47 Eur neturtinę žalą, o Valstybinei ligonių kasai 5 655,77 Eur už nukentėjusiajam A. Ž. suteiktas gydymo paslaugas.

Iš A. S. priteista išieškoti Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 392,79 Eur proceso išlaidų, susijusių su A. S. ekstradicija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. gruodžio 12 d., apie 6.41 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, esančio Panevėžyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau kaip septynis smūgius A. Ž. į galvą bei kitas kūno vietas, taip padarant muštines žaizdas lūpose, poodines kraujosruvas akių vokuose, odos nubrozdinimus blauzdose, nosies kaulų bei viršutinio žandikaulio kairės pusės lūžius, dėl ko nuo smūgių į galvą visumos išsivysčius galvos smegenų sumušimui ir išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Padarius smurtinius veiksmus, A. S. pasikėsino pagrobti A. Ž. pinigus, tačiau nebaigė veikos dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nerado nieko vertingo ir buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

A. S. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendis keičiamas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrus A. S. bausmę (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1-2 punktai).

Dėl A. S. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 1 dalį

A. S. nuteistas už tai, kad jis, inkriminuotu laiku ir vietoje veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, sunkiai sutrikdė A. Ž. sveikatą ir pasikėsino pagrobti nukentėjusiojo pinigus. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad baudžiamajame procese liudytojais apklausti policijos pareigūnai V. V. ir R. L. betarpiškai nematė A. Ž. sumušimo aplinkybių, tačiau vien tai nereiškia, kad šie asmenys apskritai nežino bylai reikšmingų aplinkybių ir jų parodymais negalima remtis sprendžiant dėl A. S. kaltės. Liudytojų V. V. ir R. L. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, nustatyta, kad jie, gavę iškvietimą, atvyko į įvykio vietą tuo metu, kai du jaunuoliai buvo prie A. Ž., gulėjusio ant žemės. Vienas iš jaunuolių pabėgo iš įvykio vietos, o A. S. buvo sulaikytas. Ant nuteistojo kelnių ir batų buvo kraujo (t. 2, b.l. 152-153, t. 3, b.l. 4). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, minėti liudytojai taip pat patvirtino BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka pagarsintus parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, kad jaunuoliai, buvę prie nukentėjusiojo, kraustė jo drabužių kišenes (t. 1, b.l. 42-44, 45-47). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad V. V. ir R. L. yra suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar apkalbėti A. S., jų parodymai per visą baudžiamąjį procesą yra iš esmės nuoseklūs, papildo vieni kitus, atitinka kitus objektyvius įrodymus, todėl laikytini patikimais. Vertinant liudytojų V. V. ir R. L. parodymus, svarbus įrodymas yra garso įrašas, kuriame užfiksuota, kad skambinantysis 2008 m. gruodžio 12 d., 6.37 val., telefoninio pokalbio metu kategoriškai pranešė bendrajam pagalbos centrui, jog du jaunuoliai („pacanai“) spardo žmogų (t. 1, b.l. 109-112). Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas liudytojas K. P., kuris telefonu informavo apie daromą nusikalstamą veiką. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė išsamius motyvus, kuriais remiantis šio liudytojo parodymai pagrįstai pripažinti nepatikimais (skundžiamo nuosprendžio 3-4 lapai, t. 3, b.l. 11). K. P. parodymai, kad jis, paskambinęs bendrajam pagalbos centrui, nurodė, jog žmogų spardo du vaikinai, nes matė šalia tiek asmenų, yra nelogiški. Akivaizdu, kad liudytojas, matydamas, jog prieš A. Ž. smurtavo tik vienas iš jaunuolių, pateiktų būtent tokią informaciją, o ne kategoriškai tvirtintų apie du kaltininkus, darančius nusikalstamą veiką. K. P. parodymų objektyvumui turi įtakos jo pripažinta baimė dėl saugumo. Tokią išvadą patvirtina liudytojo paaiškinimai, kad jis du kartus neoficialiai davė parodymus tyrėjai, tiesiogiai nenorėdamas dalyvauti baudžiamajame procese, rajonas, kuriame jis gyvena, yra pavojingas, o liudytojas dėl baimės iki šiol geria vaistus ir yra jautrus. Be to, K. P. pripažino, kad jis, net nesulaukęs policijos pareigūnų ir nedavęs jiems paaiškinimų įvykio vietoje, išvažiavo su žmona savo automobiliu (t. 3, b.l. 4-5). Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas, apklausiamas teisiamojo posėdžio pradžioje, teigė, kad jis matė, jog A. Ž. spardė lyg du jaunuoliai, tačiau vėliau pakeitė savo parodymus tvirtindamas, kad aukštesnis ir stambesnis jaunuolis (A. S.) nedarė jokių smurtinių veiksmų. Teisėjų kolegijai nėra abejonių, kad K. P. pakeitė savo parodymus, ne siekdamas padėti apygardos teismui nustatyti tikrąsias bylai reikšmingas aplinkybes, o dėl baimės nenorėdamas A. S. duoti nepalankių parodymų. Skundžiamame nuosprendyje taip pat teisingai pastebėta, kad K. P. parodymai, kurioje vietoje buvo nuteistasis tuo metu, kai policijos pareigūnai V. V. ir R. L. atvyko į įvykio vietą, neatitinka pastarųjų liudytojų parodymų, kurie, kaip minėta, yra objektyvūs ir patikimi. Pasak apeliantų, K. P. palaikė gerus santykius su A. Ž., todėl nėra suinteresuotas duoti nukentėjusiajam nepalankių parodymų. Kita vertus, įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, K. P. santykiai su nukentėjusiuoju negali neabejotinai patvirtinti, kad šio liudytojo parodymai yra objektyvūs.

A. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nuteistojo bendravimas mobiliojo ryšio telefonu su V. P. įrodo, kad jis nepažinojo kito asmens, kuris smurtavo prieš A. Ž.. Kaip minėta, K. P. 2008 m. gruodžio 12 d., 6.37 val., pranešė bendrajam pagalbos centrui apie daromą nusikaltimą (t. 1, b.l. 110). V. P., apklausiamas ikiteisminiame tyrime, nurodė, kad jis tą pačią dieną, apie 6.30 val., per savo buto langą pamatė A. S., vieną einantį (duomenys neskelbtini) namo link ir paskambino jam (t. 1, b.l. 39-40). Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo 2009 m. kovo 27 d. tarnybiniame pranešime išdėstyta, kad A. S. 2008 m. gruodžio 12 d., 6.32 val., jam priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu bendravo su V. P. (t. 1, b.l. 117). Visų pirma, pastebėtina, kad A. S. padarė inkriminuotus nusikaltimus prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, o liudytojas V. P. tuo metu gyveno tos pačios gatvės (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtame name. Taigi, šis liudytojas nematė apelianto veiksmų įvykio vietoje. Tai, kad, pasak V. P., nuteistasis ėjo vienas šalia liudytojo gyvenamojo namo, savaime neįrodo, kad jis negalėjo padaryti inkriminuotų nusikaltimų su ikiteisminiame tyrime nenustatytu asmeniu ir nepažinojo jo. Byloje nėra duomenų, kad telefoninis pokalbis tarp A. S. ir V. P. buvo ilgas. Tokios aplinkybės nenurodė ir pastarasis liudytojas, apklausiamas ikiteisminiame tyrime. Todėl negalima daryti išvados, kad aptariamas telefoninis pokalbis galėjo sutrukdyti A. S. padaryti inkriminuotus nusikaltimus bendrininkaujant.

Apibendrindama teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje yra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad A. S. bendrais veiksmais su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu smurtavo prieš A. Ž.. Tai, kad apeliantas nebėgo iš įvykio vietos, atvažiavus policijos pareigūnams, neįrodo, kad jis nepadarė inkriminuotų nusikaltimų. Laikas nuo policijos pareigūnų atvažiavimo į įvykio vietą iki A. S. sulaikymo buvo trumpas. Nuteistajam buvo nustatytas pakankamai didelis neblaivumas (1,89 promilės) (t. 1, b.l. 139). Be to, liudytojas R. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. S. tuo metu buvo nugara į policijos pareigūnus (t. 3, b.l. 4). Dėl šių priežasčių nuteistasis galėjo greitai nesureaguoti į policijos pareigūnų atvykimą ar apskritai nepastebėti jų. Šiame kontekste taip pat pastebėtina, kad perdavus bylą kartu su kaltinamuoju aktu į apygardos teismą, A. S. pasislėpė nuo baudžiamojo proceso. Toks nuteistojo elgesys, iš tiesų jam esant nekaltam dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo, yra nelogiškas ir nenaudingas. Pats nuteistasis teisiamajame posėdyje nurodė, kad viena iš priežasčių, dėl kurių jis išvyko į užsienį, buvo baimė dėl galimos baudžiamosios atsakomybės (t. 2, b.l. 152).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, taip pat palikti byloje pareikštus civilinius ieškinius nenagrinėtais A. S. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl byloje padarytų procesinių pažeidimų

Apeliantai sieja apygardos teismo šališkumą išskirtinai su byloje ištirtų įrodymų nepalankiu nuteistajam vertinimu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011, 2K-102-699/2015). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-102-699/2015).

Šiuo atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje, apeliantai nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti pirmosios instancijos teismo teisėjo asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Apeliaciniame skunde teismo šališkumas objektyviąja prasme nėra argumentuojamas jokia aplinkybe, atitinkančia nors vieną iš BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų nušalinimo pagrindų. Pabrėžtina, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vienos iš bylos šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, rodančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą.

A. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad nuteistojo apklausoje ikiteisminiame tyrime valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas formaliai dalyvavo atliekant šį procesinį veiksmą. Toks teiginys nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. 2008 m. gruodžio 12 d. apklausos protokole A. S. nenurodė jokių pastabų dėl gynėjo dalyvavimo, nuteistasis pasirašytinai sutiko, kad jo parodymai yra teisingai užfiksuoti procesiniame dokumente (t. 1, b.l. 125-126). 2009 m. rugpjūčio 17 d. apklausoje nuteistasis turėjo teisę pakeisti savo parodymus, tačiau jis prašė vadovautis jo ankstesnėje apklausoje išdėstytomis aplinkybėmis. Apklausos protokole taip pat nepateikta kokių nors pastabų dėl gynėjo atliktų pareigų (t. 1, b.l. 129-130). Nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad byloje A. S. nebuvo realiai užtikrinta teisė į gynybą.

Darytina išvada, kad byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Dėl A. S. paskirtos bausmės

A. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistajam paskirta bausmė yra per griežta. A. S. už nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams ir 6 mėnesiams.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

A. S. padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), ir pasikėsino padaryti vieną nusikalstamą veiką nuosavybei, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad žmogaus sveikata yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais sunkiai sutrikdoma kito žmogaus sveikata, tuo labiau kad nagrinėjamu atveju nuteistasis sunkiai sutrikdė sveikatą A. Ž. dėl savanaudiškų paskatų, kas pagal BK laikytina šio nusikaltimo pavojingumą didinančia aplinkybe. Apeliantas padarė abu nusikaltimus veikdamas tiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju bausmės skyrimui reikšmingos A. S. smurtiniais veiksmais sukeltos pasekmės. Remiantis Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 218/09 (05), A. Ž. medicinos dokumentuose užfiksuota, jog nukentėjusiajam dėl patirtų sužalojimų buvo ilgalaikė koma (t. 1, b.l. 24). Iš darbingumo lygio pažymos DL-1 Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos matyti, kad nukentėjusiajam nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. kovo 1 d. nustatytas 15 procentų darbingumo lygis (t. 2, b.l. 13), o dabartiniu metu jo darbingumo lygis dar sumažėjęs iki 10 procentų (t. 2, b.l. 142). Taigi, A. Ž. sveikatos būklė blogėja. Be to, kompetetinga institucija pripažino, kad nukentėjusiajam yra specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (t. 2, b.l. 143), jis yra visiškai priklausomas nuo kitų asmenų pagalbos, kad galėtų pasirūpinti savimi (t. 2, b.l. 147). A. Ž. dėl savo sudėtingos sveikatos būklės negalėjo dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Liudytoja A. J., nukentėjusiojo duktė, teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jam po patirtų sužalojimų yra išlikę sunkūs ilgalaikiai liekamieji reiškiniai (t. 2, b.l. 153-154). A. S. elgesys, kai jis tamsiu paros metu kartu su ikiteisminiame tyrime nenustatytu asmeniu užpuolė žymiai vyresnį A. Ž. ir panaudojo prieš jį smurtą, buvo ciniškas ir įžūlus.

Byloje nenustatyta jokia apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apygardos teismas pripažino tris nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes: 1) A. S. padarė nusikalstamas veikas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 2) apeliantas nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas); 3) dėl apelianto nusikalstamos veikos atsirado sunkių padarinių (BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Priešingai nei teigia A. S. ir jo gynėjas, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatyta minėta pirma ginamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis veikė bendrai su ikiteisminiame tyrime nenustatytu asmeniu, smurto naudojimas ir pinigų ieškojimas A. Ž. drabužiuose įrodo, kad jų veiksmai buvo suderinti, siekiant to paties nusikalstamo tikslo – apiplėšti nukentėjusįjį. Jie abu veikė kaip nusikaltimų vykdytojai. Toks A. S. elgesys neleidžia abejoti, kad tarp jo ir ikiteisminiame tyrime nenustatyto asmens buvo susitarimas nusikalsti. Pastarojo asmens pabėgimas iš įvykio vietos atvykus policijos pareigūnams rodo, kad jis suprato, jog už padarytus nusikaltimus gali būti sulaikytas. Esant nepakaltinamam ar ribotai pakaltinamam asmeniui, abejotinas toks staigus pasišalinimas iš įvykio vietos. Pats A. S. teisiamajame posėdyje teigė, kad prieš nukentėjusįjį smurtavęs asmuo buvo apie 20 metų amžiaus (t. 2, b.l. 152), kas netiesiogiai patvirtina, jog šis asmuo buvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio yra atsakoma pagal baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti pripažinta ir tais atvejais, kai kaltininkas padaro nusikalstamą veiką bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2011, 2K-228/2011).

Nuteistasis nesutinka su jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte, pripažinimu. Pažymėtina, kad BK 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. BK 135 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tuomet, kai asmeniui yra padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi, sunkiai sutrikdyta sveikata yra būtinasis minėtame baudžiamojo įstatymo straipsnyje reglamentuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis. BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte išdėstyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių arba kilo reali grėsmė nukentėjusio asmens gyvybei. Analizuojant aptariamų BK straipsnių nuostatų turinį, darytina išvada, kad sunkių padarinių atsiradimas dėl padarytos veikos, kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė negali būti pripažintas padarius BK 135 straipsnyje numatytą nusikaltimą, nes BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte įvardyti padariniai visada atsiranda sunkiai sutrikdžius kitam asmeniui sveikatą ir įstatymų leidėjas atsižvelgė į tokią aplinkybę, nustatydamas sankcijos dydį. Dėl aptartų priežasčių skundžiamas nuosprendis keičiamas, pašalinant A. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1 punktas). Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad A. S. parenkant bausmės dydį, negalima apskritai ignoruoti nukentėjusiajam sukeltų padarinių, kurie anksčiau buvo aptarti, nes viena iš bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių yra padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teigiamą charakteristiką. Visų pirma pasakytina, kad kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-568/2013). Nusikaltimų padarymo metu A. S. du kartus buvo baustas administracine tvarka, tačiau šiuo metu administracinės nuobaudos nebegalioja (t. 1, b.l. 138), jis nebuvo teistas (t. 1, b.l. 136), nesigydė psichiatrinėse ligoninėse ir neįrašytas į priklausomybės ligų įskaitą (t. 1, b.l. 143). Iš tikrųjų nuo A. S. padarytų nusikaltimų iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo praėjo nemažas laiko tarpas – daugiau nei šešeri su puse metų. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota apygardos teismui dar 2009 m. rugsėjo 1 d. (t. 2, b.l. 1). Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme ilgą laiką neįvyko dėl nuteistojo tyčinių veiksmų, nes šis pasislėpė nuo baudžiamojo persekiojimo. Dėl A. S. buvo išduotas Europos arešto orderis (t. 2, b.l. 63-68), Nyderlandų Karalystės teisėsauga perdavė nuteistąjį Lietuvos Respublikai siekiant jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn (t. 2, b.l. 88). Taigi, baudžiamasis procesas byloje užtruko dėl A. S. vengimo atsakyti už padarytus nusikaltimus. Priešingai nei teigia apeliantai, nuteistasis nusikalsdamas nebuvo itin jauno amžiaus (21 metai), o vien didelės gyvenimiškos patirties neturėjimas nemažina jo padarytų nusikaltimų pavojingumo. Ta aplinkybė, kad per aptariamą laikotarpį jis nenusikalto, rodo įprastą daugelio visuomenės narių elgesį, kas ypatingai teigiamai necharakterizuoja nuteistojo asmenybės. Kita vertus, toks A. S. elgesys iš dalies paaiškinimas ir dėl baimės būti surastam bei patrauktam baudžiamojon atsakomybėn už šioje byloje padarytus nusikaltimus. Pabrėžtina, kad byloje yra duomenų, jog A. S. buvo sulaikytas Nyderlandų Karalystėje, nes vairavo transporto priemonę neblaivus (t. 2, b.l. 88). Pats nuteistasis neneigė šios aplinkybės (t. 2, b.l. 92). Tai įrodo, kad apelianto elgesys tuo metu, kai jis buvo pasislėpęs nuo baudžiamojo persekiojimo, ne visą laiką buvo nepriekaištingas. Kitos aplinkybės, susijusios su nuteistojo asmenybe, t. y. gyvenimas užsienyje, darbo turėjimas ir teigiama charakteristika, nesudaro pakankamo teisinio pagrindo itin švelninti jo teisinės padėties. Be to, byloje nėra jokių oficialių dokumentų, patvirtinančių, kad apeliantas dirbo užsienyje ir jis buvo teigiamai charakterizuojamas. Nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė duomenis, kad ginamasis suėmimo vykdymo vietoje tinkamai vykdo suimtojo pareigas, dalyvavo Pilietinio ugdymo programoje ir išklausė atitinkamas paskaitas, kita vertus, toks A. S. elgesys nelaikytinas esmine aplinkybe, sprendžiant klausimą dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įvardytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, konstatuoja, kad pašalinus A. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, išdėstytą BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė už BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyto nusikaltimo padarymą mažinama iki 6 metų ir 6 mėnesių. Apygardos teismas nesiejo minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės su pasikėsinimu padaryti plėšimą, todėl bausmė, paskirta skundžiamu nuosprendžiu už šį nusikaltimą, paliekama tokia pati. Taip pat atitinkamai sumažinamas A. S. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės dydis. Skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu. Apeliantų prašymas paskirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui, aiškiai prieštarautų BK 41 straipsnio 2 dalyje išdėstytiems bausmės tikslams, todėl prašymas netenkinamas.

Dėl nukentėjusiajam A. Ž. turtinės žalos priteisimo

Skundžiamu nuosprendžiu iš A. S. buvo priteista atlyginti A. Ž. 289,62 Eur turtinę žalą. Nuteistasis ir jo gynėjas, nesutikdami su A. Ž. priteista turtine žala, apeliaciniame skunde pateikia vienintelį argumentą, t. y. kad nukentėjusysis ir jo atstovė nepagrindė įrodymais šios patirtos žalos.

BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Tačiau tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos baudžiamojo proceso normoms neprieštaraujančios civilinio proceso normos, taip pat CK, kiti teisės aktai.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Byloje iš tikrųjų nėra pateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog A. Ž. patyrė turtinę žalą. Kita vertus, liudytoja A. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad dėl tėvo patirtų sužalojimų reikėjo sudėti jam išmuštus dantis, pirkti vaistų, kurie nekompensuojami. A. Ž. nuolat vežamas pas gydytojus (t. 2, b.l. 154). Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad ši liudytoja yra suinteresuota duoti melagingus parodymus. Įvertinus liudytojos parodymus, A. Ž. sunkią sveikatos būklę, ilgą neįgalumo laikotarpį (daugiau nei šešeri metai), nėra abejonių, kad nukentėjusysis turėjo išlaidų, susijusių su atsiradusiomis neigiamomis pasekmėmis. Tokios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad A. J. nurodė, jog jos tėvas gauna netekto darbingumo pensiją, nes akivaizdu, kad jo tinkamai priežiūrai objektyviai gali ir nepakakti mokamų pinigų. Todėl skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam priteista turtinė žala yra reali ir atitinka protingumo kriterijus. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad nėra pažeidžiamos įstatymo nuostatos, jei nukentėjusiojo patirta turtinė žala, nors ir nepagrįsta rašytiniais įrodymais, yra priteisiama kaip reali ir atitinkanti protingumo kriterijų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-699/2015). Darytina išvada, kad apygardos teismas teisingai išsprendė byloje pareikšto civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo. To nepaneigia A. S. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde deklaratyviai cituojamos CK ir CPK atitinkamos nuostatos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1-2 punktais,

nusprendžia:

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendį:

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies A. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte.

A. S., padariusiam nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 6 metų ir 6 mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, A. S. šią bausmę subendrinti bausmių apėmimo būdu su Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą bei A. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.