- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-16
- Bylos Nr.
- AS-822-886-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00351-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. R.
- Atsakovas
- Kėdainių savivaldybės tarybai
- Kategorijos
- 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovui Kėdainių savivaldybės tarybai, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. R. 2013 m. liepos 22 d. (paštu) pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą atsakovui Kėdainių rajono savivaldybės tarybai, kuriuo prašė teismo: 1) atnaujinti terminą pateikti skundą dėl Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. TS-335 „Dėl Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašo tvirtinimo“ dalies, kuria patvirtintas vietinės reikšmės vidaus kelias KRV-49 (toliau – ir Sprendimas), panaikinimo; 2) panaikinti Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. TS-57 „Dėl vietinės reikšmės vidaus kelių Kėdainių rajone specialiojo plano tvirtinimo“, dalį, kuria patvirtinta specialiojo plano dalis, patvirtinanti kelią KRV-49; 3) panaikinti Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. TS-335 „Dėl Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašo tvirtino“ dalį, kuria patvirtintas vietinės reikšmės vidaus kelias KRV-49.
Pareiškėja prašyme atnaujinti praleistą terminą nurodė, kad apie Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. TS-335 „Dėl Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašo tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) pareiškėja sužinojo Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2011 m. sausio 26 d. vykusio administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. II-22-320-2011 posėdžio metu, kai atsakovo atstovas pateikė minėto Sprendimo kopiją. Nurodė, jog atsakovo atstovas atskirai nuo šio tarybos sprendimo pateikė ir Kėdainių rajono savivaldybės Krakių seniūnijos bendrą vietinės reikšmės viešųjų kelių schemą, kuri nėra tvirtinama tarybos sprendimu. Iki 2013 m. birželio 21 d. teismo išaiškinimo, pareiškėja nesuprato ir nemanė, kad Sprendimas pažeidžia jos teises, nes pareiškėjai buvo ne kartą nurodyta, kad Kėdainių rajono savivaldybės Krakių seniūnijos bendra vietinės reikšmės viešųjų kelių schema nėra Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. TS-335 „Dėl Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašo tvirtinimo“ sudėtinė dalis, sudėtine sprendimo dalimi buvo nurodomas tik šiuo skundu ginčijamu sprendimu patvirtintas Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašas. Be to, patvirtintame sąraše nurodyto kelio KRV-49 ilgis, plotis, bendras plotas ir danga visiškai neatitiko pareiškėjos nuosavybės teise turimame žemės sklype tariamai esančio kelio ilgio, pločio, bendro ploto ir dangos, todėl pareiškėjai nebuvo aišku, kad šis tarybos sprendimu patvirtintame sąraše nurodytas kelias yra būtent pareiškėjai priklausančiame žemė sklype. Pareiškėja vykusioje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-22-320-2011 ir siekė įrodyti, kad kelias KRV-49 yra visai kitoje teritorijoje ir kad kelių schemoje yra įsivėlusi klaida. Apie tai, kad kelias yra ginčo vietoje suprato Šiaulių apygardos administraciniam teismui priėmus 2013 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-257/2013, tačiau Sprendimo neskundė, nes terminas jau buvo praleistas.
Atsakovo Kėdainių rajono savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Kėdainių rajono savivaldybės administracijos atstovas prašė skundo padavimo termino neatnaujinti. Nurodė, kad terminas praleistas be svarbių priežasčių, visi dokumentai, taip pat ir skundžiamas Sprendimas, buvo pateikti nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Panevėžio apygardos administraciniame teisme ir pareiškėjai nuo to laiko jų turinys buvo žinomas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo dėl termino atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjos patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. TS-335 „Dėl Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašo tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtintas vietinės reikšmės vidaus kelias KRV-49.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skundžiamas Sprendimas neturėjo būti įteiktas pareiškėjai, todėl skundo dėl šio Sprendimo panaikinimo padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo pareiškėjos sužinojimo apie šį skundžiamą Sprendimą dienos.
Teismo nuomone, pareiškėja, būdama proceso šalimi Panevėžio apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje, turėjo realią galimybę susipažinti su pateiktais į bylą dokumentais, taip pat ir su Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. TS-335 „Dėl Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašo tvirtinimo“. Taigi pareiškėjai jau 2011 metais tapo prieinama informacija apie tai, kad toks Sprendimas yra priimtas, apie Sprendimo priėmimo datą bei apie Sprendimu suteikiamas teises bei pareigas, t. y. apie tai, kad Sprendimu yra patvirtintas Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašas, taip pat ir vietinės reikšmės vidaus kelias KRV-49. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutarties (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) matyti, jog minėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje buvo pateiktas ne tik ginčijamas Sprendimas, bet ir Krakių seniūnijos vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schema bei kiti reikšmingi dokumentai, todėl pareiškėja, susipažinusi su pateiktais dokumentais, žinodama faktinę situaciją bei ginčo esmę, turėjo galimybę veikti aktyviai ir efektyviai pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Taip pat pažymėta ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo tuo pačiu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises.
Teismo vertinimu, aplinkybes, kad savo teisių pažeidimą pareiškėja suvokė tik Šiaulių apygardos administraciniam teismui priėmus 2013 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-257/2013, paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. N575-688/2012 turinys. Minėta nutartimi buvo nustatyta, jog pareiškėja, užrakindama ant kelio įrengtą užtvarą, padarė ATPK 188 straipsnio pažeidimą. Nutartyje konstatuota, jog iš Kėdainių rajono savivaldybės Krakių seniūnijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos, Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. TS-335 „Dėl Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašo tvirtinimo“ ir šiuo sprendimu patvirtinto Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašo matyti, jog ginčo vietoje yra vietinės reikšmės vidaus kelias KRV-49, kurio plotis 3 m, šią aplinkybę patvirtina ir kiti įrodymai. Taigi pareiškėja, susipažinusi su šia nutartimi, turėjo galimybę objektyviai įsitikinti, kad Sprendimu yra pasisakyta būtent apie ginčo kelią.
Šalies argumentai
Teismas sprendė, kad net ir vertinant, jog pareiškėja apie Sprendimu pažeistas savo teises objektyviai galėjo suvokti tik 2013 m. kovo 26 d., akivaizdu, kad 2013 m. liepos 22 d. pateikdama patikslintą skundą dėl Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. TS-335 „Dėl Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašo tvirtinimo“ (II tomas, b. l. 99), pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Aplinkybė, jog Sprendimo pareiškėja neskundė, nes apskundimo terminas jau buvo praleistas, negali būti pripažinta objektyvia nuo jos valios nepriklausiusia aplinkybe, kliudžiusia kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad egzistavo objektyvios aplinkybes, kliudžiusios jai tinkamai bei efektyviai pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Todėl prašymas atnaujinti skundo padavimo teismui terminą netenkintas, pareiškėjos patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. TS-335 „Dėl Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašo tvirtino“ dalį, kuria patvirtintas vietinės reikšmės vidaus kelias KRV-49 atsisakyta priimti.
III.
Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą (II t., b. l. 125–128), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį, pripažinti, kad terminas pateikti skundą dėl Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. TS-335 „Dėl Kėdainių rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašo tvirtinimo“ dalies, kuria patvirtintas vietinės reikšmės vidaus kelias KRV-49, praleistas dėl svarbių priežasčių ir šį terminą atnaujinti.
Pareiškėja mano, kad Kauno apygardos administracinis teismas netenkindamas parašymo administracinėje byloje atnaujinti terminą skundui pateikti, pernelyg griežtai įvertino aplinkybes dėl termino praleidimo, netinkamai vertino jos teiktus įrodymus ir žodinius argumentus. Teigia, kad vien termino praleidimas nagrinėjamoje byloje, neturėtų tapti pagrindu jai netekti galimybės apginti savo teisėtus interesus. Pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-22-320/2011 pareiškėja siekė įrodyti, kad kelias KRV-49 yra visai kitoje teritorijoje (netoli (duomenys neskelbtini) kaimo), ir kad kelių schemoje yra įsivėlusi klaida. Kadangi nuolat buvo akcentuojama, kad kelių schema, kurią parengė vietovės seniūnas, nėra skundžiamo Tarybos Sprendimo dalis, pareiškėja nesuprato, kad yra būtinybė skųsti patį sprendimą, t. y. pareiškėja nesuprato ir nemanė, kad minėtas Kėdainių rajono savivaldybės tarybos sprendimas pažeidžia jos teises, nes Sprendimu iš esmės buvo patvirtintas kelių sąrašas, o ne paties kelio buvimo konkreti vieta. Be to, minėtame Kėdainių rajono savivaldybės tarybos patvirtintame sąraše nurodyto kelio KRV-49 ilgis, plotis, bendras plotas ir danga faktiškai visiškai neatitiktų situacijos, darant prielaidą, kad kelias eina pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu sklypu, kaip yra nurodytas seniūno patvirtintoje Kelių schemoje.
Pareiškėja iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad būdama proceso šalimi Panevėžio apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-22-320/2011, turėjo realią galimybę susipažinti su pateiktais į bylą dokumentais, taip pat ir su skundžiamu Sprendimu, tačiau atkreipia dėmesį, kad yra senyvo amžiaus, neturinti atitinkamo teisinio išsilavinimo tam, kad savarankiškai sugebėtų suprasti ir vertinti teisės reguliuojamus dalykus. Nors pareiškėją Panevėžio apygardos administraciniame teisme atstovavo advokatė, tačiau pareiškėja mano, kad būtent tas pats faktas, kad buvo akcentuojama, jog Kelių schema nėra Tarybos Sprendimo dalis, suklaidino ir advokatę, kuri dėl to laiku neperspėjo pareiškėjos, kad reikia skųsti 2010 metų Tarybos Sprendimą. Pareiškėja sutinka, kad ji nuo 2011 metų turėjo galimybę sužinoti apie jos teisių pažeidimus, tačiau šia galimybe tuo metu nepasinaudojo dėl nuo jos pačios valios visiškai nepriklausančių priežasčių (ne dėl savo neatidumo ar nerūpestingumo). Pareiškėjai 2011 metais tinkamai apie jos galimybę ir netgi poreikį apskųsti 2010 m. Tarybos Sprendimą pranešta nebuvo, o pati pareiškėja to išsiaiškinti ir suvokti negalėjo dėl pagrįstos teisinių žinių stokos.
Pareiškėja neginčija, kad patikslintą skundą pateikė praleidusi ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad jos valia nesutikti su 2010 metų Tarybos Sprendimo dalimi, kuria buvo patvirtintas kelias KRV-49, buvo objektyviai ir aiškiai išreikšta dar 2011 metais nagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-22-320/2011. Pareiškėja, nepaisant 2011 m. sausio 31 d. prašymo, ne kartą kreipėsi į savivaldybę, taip pat į žemėtvarką, prašydama paaiškinti, kodėl jos turima kelių išdėstymo schemos kopija ir savivaldybės atstovo į teismo posėdį pateikta kelių išdėstymo schemos kopija yra skirtingos, analizuojant kelio KRV-49 vietą. Pareiškėja jau tuomet aiškiai nesutiko su kelio KRV-49 buvimo vieta. Tačiau jokia institucija savo atsakymuose nenurodė, kad pareiškėja turi teisę skųsti Tarybos Sprendimą, jei su juo nesutinka.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat mano, kad atnaujinus terminą apskųsti 2010 m. Tarybos Sprendimo dalį dėl kelio KRV-49 patvirtinimo, nebus pažeisti jokie interesai. Bet kuriuo atveju sprendimas įtakotų tik šio kelio buvimu suinteresuotus asmenis – pareiškėjos kaimynus, kurie byloje yra trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Šie asmenys sutinka važiuoti (ir faktiškai važinėja) ne taip, kaip nurodoma seniūno patvirtintoje Kelių schemoje, bet aplenkdami pareiškėjos žemės sklypą, pažymėtą projektiniu Nr. 207-1 rytine dalimi. Be to, pareiškėja pažymi, kad Tarybos Sprendimas įteisina neteisėtą situaciją, t. y. nustato kelią, kurio faktiškai nėra ir niekada nebuvo, todėl teismas turėtų būti suinteresuotas nustatyti tikrąją tiesą byloje, o ne vien remtis formaliai suformuluota išvada, kad pareiškėja praleido kreipimosi į teismą terminą. Pareiškėjos nuomone, jos pagrįstas ir argumentuotas siekis apginti savo teisėtus interesus, net ir ne dėl savo kaltės praleidus įstatymuose nustatytus terminus, nepažeidžia teisinio tikrumo ir teisinių santykių stabilumo principų, o teismui neatnaujintus termino apskųsti Sprendimą, pareiškėjos konstitucinė teisė turėti nesuvaržytą nuosavybę išliks nepagrįstai suvaržyta.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip neapgrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Atsakovas pabrėžia, kad Kėdainių rajono savivaldybės taryba, tvirtindama specialųjį planą, vadovavosi galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais, buvo atliktos ir derinimo su visuomenė procedūros. Apie vietinės reikšmės vidaus kelių Kėdainių rajone specialiojo plano rengimą Kėdainių rajono savivaldybė informavo visuomenę vietinėje spaudoje – laikraštyje „Rinkos aikštė“ 2011 m. gruodžio 20 d. ir laikraštyje „Kėdainių garsas“ 2012 m. rugsėjo 4 d., interneto tinklalapyje www.kedainiai.lt ir Architektūros ir urbanistikos skyriaus skelbimų lentoje. Kiekvienos Kėdainių seniūnijos skelbimų lentoje buvo skelbiama informacija apie vietinės reikšmės vidaus kelių Kėdainių rajone specialiojo plano sprendinių viešinimo pradžią ir viešojo susirinkimo datą. Visą Vietinės reikšmės vidaus kelių Kėdainių rajone specialiojo plano parengimo laikotarpį buvo priimami pasiūlymai iš visuomenės. Nuo 2012 m. rugsėjo mėn. 17 d. specialiojo plano rengėjų internetiniame tinklalapyje pradėti viešinti Vietinės reikšmės vidaus kelių Kėdainių rajone specialiojo plano sprendiniai. 2012 m. spalio 17 d. įvyko viešas susirinkimas su visuomene Kėdainių rajono savivaldybėje, Architektūros ir urbanistikos skyriuje.
Pareiškėja 2011–2012 metais nagrinėtoje administracinėse bylose Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo supažindinta su Kėdainių rajono savivaldybės tarybos ginčijamu sprendiniu ir visais planais, bei kelių schemomis, tačiau šio sprendimo neginčijo. Būdama proceso šalimi Panevėžio apygardos administraciniame teisme, ji turėjo realią galimybę susipažinti su pateiktais į bylą dokumentais, taip pat ir su skundžiamu Sprendimu. Pareiškėjai jau 2011 metais buvo prieinama informacija apie priimtą sprendimą, todėl skundo padavimo terminas yra praleistas ne dėl svarbių priežasčių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. S. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su juo sutinka, palaiko pareiškėjos išsakytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. TS-335 dalį, kuria patvirtintas vietinės reikšmės vidaus kelias KRV-49.
Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatytos teisiškai reikšmingos, įrodymais pagrįstos aplinkybės, nuo kurių turėtų būti skaičiuojama termino paduoti skundą teismui eigos pradžia (data). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja patikslintu skundu prašė inter alia panaikinti Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. TS-335 dalį.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tuo atveju, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Spręstina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas. Sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo tuo pačiu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises. Kitoks aptariamo termino eigos skaičiavimas sudarytų prielaidas asmenims piktnaudžiauti teise kreiptis į teismą, būtų aiškiai pažeisti teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo principai (žr., pvz., LVAT 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006, 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS4-455/2006; 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS2-437/2006; 2006 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. AS7-301/2006; 2006 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. AS8-249/2006; 2006 m. gegužės 4 d. nutartis byloje Nr. AS5-132/2006; 2005 m. kovo 24 d. nutartis byloje Nr. AS7-100/2005).
Byloje nustatyta, kad pareiškėja apie skundžiamą Sprendimą sužinojo 2011 m. sausio 26 d. Panevėžio apygardos administraciniam teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą dėl pareiškėjai paskirtos administracinės nuobaudos. Skundą teismui pareiškėja padavė 2013 m. liepos 22 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą. Pareiškėja neneigia aplinkybės, jog praleido skundo padavimo terminą, tačiau nurodo, kad Sprendimo nustatytu terminu neapskundė dėl to, jog nesuprato, kad Sprendimas pažeidžia jos teises.
ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., LVAT bylas Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009, Nr. AS63-404/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Pažymėtina, kad tokios priežastys kaip neapsisprendimas, patiklumas, neryžtingumas yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja yra garbaus amžiaus, negali būti pagrindu atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011). Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (2004 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-646/2004). Netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, taip pat nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodomas aplinkybes dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, bylos faktines aplinkybes, ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką bylose dėl termino atnaujinimo, bei į tai, kad proceso dalyviai privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pareiškėja neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą, uždelsė paduoti skundą teismui ir tokiais veiksmais sukūrė sau neigiamų teisinių pasekmių.
Pareiškėjos nurodomos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, priklausė nuo pačios pareiškėjos valios ir sietinos su pareiškėjos nepakankamu rūpestingumu, todėl negali būti pripažintos svarbiomis. Elgdamasi rūpestingai ir apdairiai pareiškėja daug anksčiau galėjo apskųsti Sprendimą. Advokato nekompetentingumas ar netinkamas situacijos vertinimas taip pat negali būti pripažintas priežastimi atnaujinti terminą. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, netgi vertinant, kad pareiškėja tik 2013 m. kovo 26 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-257/2013 galėjo suvokti, kad kelias yra ginčo vietoje ir Sprendimu galimai pažeistos jos teisės, pateikdama patikslintą skundą 2013 m. liepos 22 d. ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą akivaizdžiai ir nepateisinamai praleido.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos argumentus ir byloje pateiktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos nurodomos aplinkybės negali būti laikomos objektyviomis kliūtimis jai laiku pateikti skundą teismui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad terminą pareiškėja praleido dėl subjektyvių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti atskirąjį skundą ir naikinti skundžiamą nutartį pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos J. R. atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.