Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2010-04-27 · Civilinė byla Nr. 2A-27/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-04-27
Bylos Nr.
2A-27/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
Ieškovas
I. M.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Kabantys sodai“
Advokatai
Renata Valiūnaitė, Andris Smaliukas
Kategorijos
  • 42.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A–27/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 42.5
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Milašienės,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Andriui Smaliukui,atsakovo atstovei advokatei Renatai Valiūnaitei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-728-560/08 pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kabantys sodai“ dėl netesybų priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė I. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo buto rezervavimo sutartyje numatytas 4 000 Lt netesybas, 116 708 Lt nuostolių, bylinėjimosi išlaidas bei palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2005 m. spalio 10 d. ieškovė ir atsakovas pasirašė buto rezervavimo sutartį, kuria šalys įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2006 m. birželio 31 d., rezervavimo sutartyje numatytomis sąlygomis sudaryti preliminariąją nurodyto buto pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas sutarties sudarymą vilkino, o galiausiai atsisakė ją sudaryti tokiomis sąlygomis, dėl kurių buvo susitarta rezervavimo sutartyje. Buto rezervavimo sutartimi tarp šalių susiklostė ikisutartiniai santykiai, todėl šalys turėjo abipusę pareigą elgtis sąžiningai. Pažymėjo, kad atsakovas šiurkščiai pažeidė šią sąžiningumo pareigą, nes derybos tarp šalių buvo itin pažengusios, todėl ieškovė pagrįstai tikėjosi ikisutartinių prievolių vykdymo. Buto rezervavimo sutartyje nebuvo numatyta galimybė vienašališkai nutraukti sutartį be jokių neigiamų pasekmių, išskyrus pardavėjo teisę nutraukti sutartį tuo atveju, jei pirkėjas pagal rezervavimo sutartį laiku nesumoka rezervavimo mokesčio. Visos rezervavimo sutarties nuostatos suformuluotos taip, kad būtų kuo labiau užtikrintas preliminariosios ir pagrindinės sutarties pasirašymas ir vykdymas. Buto rezervavimo sutartis nustatė esmines būsimos preliminariosios būsimo buto pirkimo-pardavimo sutarties, tuo pačiu ir pagrindinės sutarties, sąlygas bei 4.5. punktas įtvirtino, kad galimi tik neesminiai šia sutartimi rezervuojamo buto ploto pakeitimai ir/ar patikslinimai. Be to, tas pats sutarties punktas numatė, kad buto plotas negali kisti daugiau nei 7 procentus nuo bendrojo projektinio buto ploto. Šalys jokių derybų nebevykdė, ieškovė laukė, kol atsakovas pateiks pasirašymui preliminariąją būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartį. Tokia situacija laikytina ypač pažengusiu ikisutartinių santykių etapu, artimu sutartiniams santykiams. Atsakovas, vėluodamas pateikti preliminariosios sutarties projektą, ieškovę nuolat informuodavo apie nukeltą terminą, tačiau nekvestionavo sutarties pasirašymo rezervavimo sutartyje numatytomis sąlygomis. Preliminariosios sutarties projektas ieškovei buvo įteiktas tik 2007 m. liepos 27 d., t.y. užvilkinus preliminariosios sutarties pasirašymą beveik tris kartus ilgiau, nei buvo susitarta rezervavimo sutartimi. Tačiau šis projektas visiškai neatitiko esminių rezervavimo sutarties sąlygų. Buto pirkimo kaina pagal rezervavimo sutarties 3.2. punktą turėjo sudaryti 299 292 Lt, įskaitant pridėtinės vertės mokestį. Pagal tą patį sutarties punktą buvo numatyta, kad automobilio stovėjimo vieta nebus perkama, o sutarties 2.1 punkte numatytas buto plotas yra 63,4 kvadratiniai metrai. Pagal atsakovo pateiktą preliminariosios sutarties projekto 2.1.1. punktą ieškovė įsipareigotų pirkti butą, kurio plotas būtų 79,71 kvadratiniai metrai ir jo kaina – 359 652 Lt, įskaitant PVM. Be to, ieškovė turėtų pirkti balkoną, kurio pirkimas rezervavimo sutartyje nebuvo numatytas. Pagal aptariamo sutarties projekto 3.4. punktą, ieškovė turėtų pirkti automobilio stovėjimo vietą už 69 000 Lt, taigi ieškovė turėtų papildomai sumokėti 146 486 Lt. Ieškovė nurodė, kad tokie atsakovo veiksmai vienašališkai pakeičiant esmines rezervavimo sutarties sąlygas vertintini kaip ypač nesąžiningi jos atžvilgiu ir kaip atsisakymas vykdyti rezervavimo sutartį. Atsakovas elgėsi ypač nesąžiningai perduodamas pasirašytinai šį projektą ieškovei dokumentų perdavimo-priėmimo aktu, kuriuo ne tik perdavė esminių rezervavimo sutarties sąlygų neatitinkančios preliminariosios sutarties projektą, bet ir įrašė sąlygą, jog jei per 10 dienų nuo šio akto pasirašymo dienos nebus pasirašyta preliminarioji būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, visi susitarimai dėl sutarties tarp ieškovės ir atsakovo pasibaigs. Atsakovas pats vilkino sutarties pasirašymą ilgiau nei metus, tačiau ieškovei, kuri šiuose teisiniuose santykiuose yra silpnesnė šalis, vienašališkai suteikė neprotingą ir akivaizdžiai per trumpą 10 dienų terminą. Atsakovas visiškai nesistengė laikytis savo įsipareigojimų vykdyti rezervavimo sutartį ir, pakeitęs esmines susitarimo sąlygas, vienašališkai nutraukė ikisutartinius santykius. Ieškovė 2007 m. rugpjūčio 8 d. išsiuntė atsakovui pretenziją, kurioje patvirtino, kad yra pasirengusi pasirašyti preliminariąją sutartį rezervavimo sutartyje numatytomis sąlygomis, tačiau negali sutikti su pateiktu projektu dėl to, kad nėra finansiškai pajėgi mokėti 1,5 karto daugiau. Atsakovas į ieškovės siūlymą neatsižvelgė bei nurodė, kad laukia preliminariosios sutarties pasirašymo iki 2007 m. rugpjūčio 13 d. pagal pateikto projekto esmines sąlygas. 2007 m. rugpjūčio 27 d. atsakovas pranešė, jog visi susitarimai yra pasibaigę. Ieškovė taip pat nurodė, kad pagal rezervavimo sutarties 4.7. punktą pardavėjas, pažeidęs sutartimi prisiimtą įsipareigojimą rezervuoti butą ir pasirašyti preliminariąją būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartį iki 2006 m. birželio 31 d., privalo potencialiam pirkėjui grąžinti pirkėjo sumokėtą rezervavimo mokestį ir sumokėti 4 000 Lt dydžio baudą. Kadangi atsakovas savo įsipareigojimus pažeidė, tačiau tik grąžino rezervavimo mokestį, ieškovei priteistina 4 000 Lt dydžio bauda. Ieškovė nurodė patyrusi kur kas didesnius nuostolius nei šios netesybos, ir dėl atsakovo veiksmų prarado galimybę įsigyti jos poreikius atitinkantį būstą už ankstesnę nekilnojamojo turto rinkos kainą. Taikant kainų skirtumo principą, ieškovei vadovaujantis CK 6.163 str. 3 d. priteistini 120 708 Lt nuostolių, tačiau atlygintinų nuostolių dydis mažintinas 4 000 Lt, todėl atlygintini nuostoliai sudaro 116 708 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė valstybei iš ieškovės 25,5 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, kad tarp šalių sudaryta rezervavimo sutartimi ieškovei buvo suteikta pirmenybės teisė, lyginant su kitais subjektais, sudaryti preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį, o atsakovas įsipareigojo nuo sutarties pasirašymo iki 2006 m. birželio 31 d. nesiūlyti šio buto kitiems potencialiems pirkėjams ir neprisiimti jokių kitų įsipareigojimų dėl šio buto perleidimo. Tuo pačiu atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei papildomas buto rezervavimo sutarties 2.2.1-2.2.4 p. nurodytas paslaugas. Ieškovei pateiktoje preliminariojoje būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje buto plotas padidėjo iki 79,71 kv.m., vietoj 4,35 kv.m. ploto terasos butui buvo priskirtas 6,90 kv. m. ploto balkonas. Nors buto rezervavimo sutartyje buvo numatyta, kad buto plotas negali kisti daugiau kaip 7 procentus nuo bendrojo projektinio buto ploto, teismas atsižvelgė į tai, kad tokį buto pakitimą lėmė objektyvios priežastys. Ieškovė buto rezervavimo sutartyje buvo informuota apie tai, kad namo projektas yra preliminarus, todėl galimi rezervuojamo buto neesminiai pakeitimai. Derinant administracinių ir gyvenamųjų pastatų techninį projektą, paaiškėjo, jog butas, kurį rezervavo ieškovė, neatitiko LR aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento „Gyvenamieji pastatai“ 213 p. reikalavimų, t. y. ieškovės rezervuotame bute nepakako insoliacijos trukmės, atsakovas privalėjo suprojektuoti papildomą kambarį, priešingu atveju atsakovas būtų pažeidęs privalomas minėto reglamento nuostatas. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovei pateiktoje preliminariojoje sutartyje buvo numatyta, kad ieškovė perka parkavimo vietą, kas nebuvo numatyta rezervavimo sutartyje. Teismas pažymėjo, kad atsakovo siekis parduoti parkavimo vietą buvo nulemtas aplinkybės, jog statomas namas yra tokioje miesto dalyje, kurioje nėra viešų parkingų, automobilių stovėjimo aikštelių bei gatvių, kuriuose būtų galima parkuoti automobilius. Buvo stengiamasi, kad naujai statomo namo butų savininkai turėtų savo parkavimo vietas, kadangi tai geriausiai atitiktų tos vietovės bendruomenės interesus. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiu, kad atsakovas ikisutartiniuose santykiuose buvo nesąžiningas, vilkino buto rezervavimo sutarties vykdymą. Iš bylos matyti, kad atsakovas vykdė buto rezervavimo sutartimi prisiimtą savo pagrindinį įsipareigojimą – rezervavo butą ieškovei, nesudarė jokių sutarčių ar susitarimų dėl minėto buto su kitais potencialiais pirkėjais. Namas, kuriame ieškovė rezervavosi butą, buvo rengiamas vadovaujantis Vilniaus m. tarybos 2004 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 1-224, kuriuo vadovaujantis buvo numatyta galimybė statyti aukštuminius pastatus. Tačiau 2006 m. birželio 28 d. Vilniaus m. tarybos sprendimu Nr. 1-1231 aukštybinius pastatus statyti buvo uždrausta. Teismas konstatavo, kad ši aplinkybė turėjo įtakos tam, kad atsakovas nespėjo su ieškove sutartu laiku paruošti preliminariosios būsimo buto pirkimo-pardavimo sutarties. Atsakovas elgėsi sąžiningai ir, matydamas, kad nespėja laiku paruošti preliminariosios sutarties, įspėdavo ieškovę apie tai, kad terminas yra nukeltas bei suteikdavo teisę ieškovei nutraukti rezervavimo sutartį, grąžinant sumokėtą rezervavimo mokestį. Ieškovė iki 2007 m. rugpjūčio 7 d. atsakovui pretenzijų nereiškė, todėl teismas padarė išvadą, kad sutiko su termino pratęsimais ir toliau ketino sudaryti preliminariąją būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartį. Tai, kad atsakovas turėjo tikslą sudaryti su ieškove preliminariąją būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, įrodo ir tai, kad šalys 2007 m. rugpjūčio 13 d. susitarė susitikti dėl preliminariosios sutarties sąlygų tikslinimo, derinimo bei pasirašymo. Teismas pažymėjo, kad ieškovei pateiktoje preliminariojoje sutartyje buto vieno kv. m. kaina išliko ta pati, kaip buvo numatyta ir buto rezervavimo sutartyje (4 512 Lt), balkono vieno kv. m. kaina – ta pati kaip ir terasos vieno kv. m. kaina (2 482Lt). Be to, nurodė, kad preliminariojoje sutartyje buvo numatyta galimybė atskiru rašytiniu šalių susitarimu pakeisti parkavimo vietos kainą. Tačiau ieškovė galimybe derėtis, tikslinti preliminariosios sutarties sąlygas nepasinaudojo. Be to, atsakovo siekį sudaryti su ieškove preliminariąją sutartį patvirtina ir tas faktas, kad ieškovei buvo siūlomas kitas laisvas butas iki 64 kv.m. bendro ploto. Ieškovė, gavusi preliminariosios sutarties projektą, pasirašytinai sutiko, kad jeigu per 10 dienų nebus pasirašyta preliminarioji sutartis, visi susitarimai su atsakovu dėl būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pasibaigs. Nei ieškovė, nei jos atstovas nepranešė apie tai, kad neatvyks į derybas, neprašė atidėti preliminariosios sutarties sąlygų tikslinimo, derinimo ir pasirašymo termino. Esant tokiai situacijai ir praėjus dviems savaitėms nuo numatyto šalių susitikimo atsakovas pagrįstai manė, kad ieškovė neketina sudaryti preliminariosios sutarties. Tai rodo, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo pasiektas ir sutartimi įformintas susitarimas tik dėl nekilnojamojo turto rezervavimo ir su tuo susijusių paslaugų teikimo. Buto rezervavimo sutartis negali būti vertinama kaip preliminarioji sutartis, nes joje nenumatyti preliminariajai sutarčiai būdingi šalių tarpusavio įsipareigojimai, t. y. aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Teismas, vertindamas rezervavimo sutartį, nurodė, kad šalys konkrečiai nesusitarė dėl konkretaus buto projekto, tikslaus buto ploto, jo priklausinių ir galutinės kainos. Minėti dalykai rezervavimo sutartyje aptarti tik preliminariai. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nutraukė buto rezervavimo sutartį.

Šalies argumentai

Ieškovė I. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismo išvada, kad atsakovas įvykdė rezervavimo sutartimi prisiimtą savo pagrindinį įsipareigojimą, t. y. nesudarė dėl ginčo buto sutarčių su trečiaisiais asmenimis, yra neteisinga. Rezervavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo ateityje perleisti konkretų butą ieškovei. Ši sutartis, jau vien ją aiškinant gramatiškai, yra sutartis dėl konkretaus daikto preliminariosios, o vėliau – ir pagrindinės sutarties sudarymo ateityje. Todėl pagrindinė atsakovo pareiga ir yra konkretaus sutartyje numatyto buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas su ieškove ir šios pareigos atsakovas neįvykdė. Taip pat byloje svarbūs šalių santykiai po sutarties sudarymo, o būtent tai, kad pasirašius rezervavimo sutartį, buvo užfiksuotos visos esminės sutarties sąlygos, ir jos nebuvo keičiamos. Be to, pats atsakovas, pratęsdamas savo įsipareigojimų vykdymą, nuolat patvirtindavo, kad vykdys rezervavimo sutartį joje numatytomis sąlygomis. Todėl tikrieji šalių ketinimai ir sąžiningumo bei protingumo principai vienareikšmiškai suponuoja, jog šia sutartimi buvo susitarta dėl konkretaus buto įsigijimo ateityje. Teismas padarė išvadą, kad buvo daug objektyvių priežasčių, pateisinančių atsakovo veiksmus. Reglamentas, kuriuo remiasi atsakovas ir teismas, įsigaliojo daugiau nei prieš metus iki rezervavimo sutarties sudarymo. Todėl prieš prisiimant teisinius įsipareigojimus dėl konkretaus turto perleidimo ateityje, atsakovui kaip nekilnojamojo turto vystymo verslu užsiimančiam juridiniam asmeniui, šie teisės aktų reikalavimai turėjo būti žinomi. Be to, atsakovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kodėl turėjo pakisti būtent ieškovės rezervuoto buto planas, kokių būtent insoliacios reikalavimų neatitiko ieškovės butas. Taip pat teismas neįvertino ieškovės argumentų, kad atsakovas buvo akivaizdžiai nesąžiningas, nes neinformavo ieškovės apie jokius pakeitimus, ieškovė juos sužinojo tik atvykusi paimti preliminariosios sutarties projekto. Taigi esminis sąlygų pakeitimas vertintinas kaip siurprizinės sąlygos, kurias doktrina ir teismų praktika pripažįsta nesąžiningomis. Teismo išvados dėl atsakovo reikalavimo įsigyti parkavimo vietą yra teisiškai ir faktiškai nepagrįstos. Tai, kad STR 2.06.01:1999 numato pareigą statytojui įrengti tam tikrą automobilių stovėjimo vietų skaičių nereiškia, kad šis teisės aktas sukuria pareigą pirkėjui įsigyti tokį turtą iš statytojo pagal atlygintiną sandorį. Ieškovė nebuvo susitarusi dėl automobilio stovėjimo vietos įsigijimo. Todėl naujai iškelta rezervavimo sutartimi nenumatyta sąlyga įsigyti stovėjimo vietą už 69 000 Lt gali būti vertinama tik kaip nesąžiningas atsakovo elgesys. Be to, teismo rėmimasis privataus juridinio asmens darbuotojo pranešimu yra nesuprantamas jau vien dėl to, kad jokių teisiškai reikšmingų minėto statybos reglamento pakeitimų po rezervavimo sutarties sudarymo neatsirado. Pažymi, kad ieškovė neįrodinėja, jog atsakovas neteisėtai praleido terminą preliminariajai sutarčiai sudaryti. Ieškovė daug kartų sutiko, kad terminas preliminariajai sutarčiai pasirašyti būtų pratęstas. Tačiau atsakovas, daug kartų geranoriškai siūlydamas pratęsti terminą, nė karto neužsiminė, kad atsirado kažkokių objektyvių kliūčių rezervavimo sutarties galutiniam įvykdymui. Visa tai sustiprino ieškovės teisėtus lūkesčius, kad rezervavimo sutartis bus tinkamai įvykdyta. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė įrodymus dėl ikisutartinių santykių nutrūkimo, ignoravo byloje esančius rašytinius įrodymus. 2007 m. rugpjūčio 7 d. ieškovės vardu advokatas parašė pretenziją, kurioje patvirtino, kad ieškovė yra pasirengusi sudaryti preliminariąją sutartį rezervavimo sutartyje numatytomis sąlygomis ir prašė atsakovo patvirtinti, kad jis pasirengęs sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis, dėl kokių šalys tarėsi. 2007 m. rugpjūčio 10 d. atsakovas atsakyme aiškiai nurodė, kad sudarys sutartį tik tokiomis sąlygomis, kokios pateiktos ieškovei pasirašyti.. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas vienašališkai pakeitė rezervavimo sutarties sąlygas, vykdyti sutarties kaip susitarta nesutiko ir iš esmės pasiūlė 2007 m. rugpjūčio 13 d. sudaryti rezervavimo sutartyje nenumatytą preliminariąją sutartį prisijungimo būdu. Atsakovas iškėlė naujas ieškovei turinčias didelės reikšmės sąlygas, kurių ji ne tik nenorėjo, bet ir finansiškai negalėjo įvykdyti ir būtent šie atsakovo veiksmai tapo šalių ikisutartinių santykių pabaigos priežastimi ir laikytini nesąžiningais. Teismas nevertino, kad būtent atsakovas pažeidė rezervavimo sutartį, todėl, būdamas sąžiningas, būtent jis, o ne ieškovė, turėjo imtis aktyvių veiksmų, norint ištaisyti sutarties pažeidimą. Tuo tarpu byloje jokių įrodymų, kad jis būtų ėmęsis tokių veiksmų nėra. Priešingai, nutraukdamas tarp šalių susiarimą, atsakovas parodė, kad nesiekia išsaugoti sutartinių santykių. Tokie jo veiksmai vertintini kaip iš esmės nesąžiningi. Teismas neteisingai vertino tarp šalių susiklosčiusius ikisutartinius santykius. Aiškinant sutartį, reikia taikyti CK 6.193 str. nuostatas ir, remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, sąžiningumo, protingumo principais ir tikraisiais sutarties šalių ketinimais, akivaizdu, kad šalys aiškiai susitarė dėl konkretaus buto pirkimo-pardavimo ateityje ir aptarė maksimalias galimas buto ploto kitimo ribas. Be to, šalių sąžiningumo pareiga aiškinant ikisutartinius santykius galioja įstatymo pagrindu (CK 6.163 str.), t. y. taikoma culpa in contrahento doktrina, pagal kurią nesąžiningas santykių nutraukimas toli pažengusiose derybose, sukėlęs nuostolių kitai šaliai, turi būti atlyginamas. Taigi ieškovė turi teisę reikalauti, kad jai būtų atlyginti nuostoliai, kurie suprantami kaip prarastos galimybės piniginė vertė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Kabantys sodai“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai išnagrinėjo bylą. Tam, kad ikisutartinių santykių šaliai būtų galima taikyti CK 6.163 str. 3 d., privalo būti visos šios sąlygos: 1) ikisutartinių santykių šalies nesąžiningumas, 2) kitos ikisutartinių santykių šalies nuostoliai, 3) visos kitos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Atsakovas yra sąžininga šalis, nėra aplinkybių dėl kurių jis galėtų būti laikomas nesąžiningu. Atsakovas visada turėjo tikslą sudaryti su ieškove preliminariąją sutartį, nevilkino derybų, nekėlė nerealių sąlygų (nors bendra viso nekilnojamojo turto kaina tapo didesnė, lyginant su rezervavimo sutartimi, tačiau už kainų skirtumą ieškovė būtų gavusi papildomą buto plotą, balkono plotą ir parkavimo vietą rinkos kainomis, nurodant preliminariojoje sutartyje, kad galutinę parkavimo vietos kainą dar galima derinti). Be to, ieškovė ir atsakovas buvo susitarę susitikti dėl preliminarios sutarties sąlygų derinimo, tačiau ieškovė į šį susitikimą neatvyko ir nesusitarė su atsakovu dėl kito laiko. Be to, atsakovas turėjo kitų mažesnių laisvų butų, iš kurių ieškovė galėjo rinktis. Atsakovas neapgaudinėjo, neklaidino ieškovės, atskleidė ieškovei visą svarbią sutarčiai sudaryti informaciją, paaiškino kai kurių rezervavimo sutarties sąlygų pakeitimo aplinkybes. Pati ieškovė nutraukė derybas su atsakovu, todėl atsakovo negalima laikyti nesąžininga šalimi. Ieškovė savo nuostolius laiko turto pabrangimą dėl ekonominių procesų. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad sparti nekilnojamojo turto kainų kaita neturėtų būti pagrindas reikalauti piniginio atlygio už prarastą galimybę, taip pat neturi būti vieninteliai kriterijai, nustatant piniginę prarastos galimybės vertę. Ieškovės prašomi priteisti nuostoliai nėra grindžiami realiomis išlaidomis. Ieškovė nuostolius įrodinėja tik prielaidomis. Be to, ieškovė savo veiksmais nutraukdama derybas su atsakovu, prarado galimybę įsigyti butą 2005 metų kainomis, kurias 2007 m. rugpjūčio mėnesį siūlė atsakovas. Taigi, jei ieškovė mano, kad ji patyrė nuostolius, tai šie nuostoliai atsirado dėl jos pačios veiksmų. Be to, ieškovė, užsakydama pažymą iš UAB „Ober-Haus“ apie butų rinkos kainų buvimą tuo metu, parodė, kad ji dar iki sutarto susitikimo su atsakovu jau buvo nusprendusi nesiderėti dėl preliminarios sutarties sąlygų, nepirkti iš atsakovo buto 2005 metų kainomis ir ruošėsi kreiptis į teismą dėl bylinėjimosi su atsakovu. Šios aplinkybės yra svarbios, vertinant pačios ieškovės elgesį ikisutartiniuose santykiuose su atsakovu. Be to, nėra ir visų kitų civilinės atsakomybės sąlygų: nei atsakovo kaltės, nei neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp ieškovės nuostolių ir atsakovo veiksmų. Taigi, ieškovė neįrodė, kad atsakovas yra nesąžininga šalis, neįrodė nuostolių, neįrodė kitų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį, konstatavo, kad atsakovas nebuvo nesąžiningas ginčo teisiniuose santykiuose, o rezervavimo sutartyje numatytas preliminariosios sutarties pasirašymo terminas buvo atidedamas dėl objektyvios priežasties, kuria teismas laikė 2006 m. birželio 28 d. priimtą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-1231 ,,Dėl pritarimo aukštybinių pastatų išdėstymo Vilniaus mieste specialiojo plano koncepcijai“, kuriuo buvo uždrausta statyti aukštybinius pastatus. Tačiau sutikti su tokia išvada negalima, nes pats atsakovas, pratęsdamas preliminariosios sutarties pasirašymo terminą, pagrindine preliminariosios sutarties pasirašymo atidėjimo priežastimi ne kartą buvo nurodęs nuomininkų piktavališką delsimą išsikelti iš statybai reikalingų pastatų (2006 m. balandžio 25 d., 2006 m. spalio 31 d., 2007 m. vasario 27 d. pranešimai (T. 1 b. l. 36-39) ir tik 2006 m. rugsėjo 18 d. pranešime nurodė, kad sutarties pasirašymas atidedamas dėl gyvenamąjį namą projektuojančių architektų kaltės, kurie laiku neparengė individualių butų planų (T. 1 b. l. 37). Tuo tarpu 2007 m. birželio 11 d. rašte apskritai nenurodyta, kodėl sutarties pasirašymas dar kartą atidedamas (T. 1 b. l. 40). Taigi nei viename iš atsakovo raštų skundžiamame sprendime paminėtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas kaip sutarties pasirašymo atidėjimo priežastis nebuvo įrašytas. Tuo tarpu atsakovo nurodytos neva objektyvios priežastys parodo, kad atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas bei nepasiekė, kad nuomininkai savalaikiai išsikeltų iš statybai reikalingų pastatų, o rangovai laiku ir tinkamai vykdytų savo įsipareigojimus. Toks atsakovo nerūpestingumas neleidžia teigti, kad jis vykdant tarp šalių sudarytą rezervavimo sutartį, elgėsi sąžiningai.

Tačiau minėta aplinkybė sprendžiant šalių ginčą nėra esminė, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė kiekvieną kartą geranoriškai sutikdavo su preliminariosios sutarties pasirašymo datos nukėlimu, tuo parodydama tikrą valią nupirkti ginčo butą.

Todėl sprendžiant šalių ginčą daug svarbiau yra nustatyti, ar šalys ikisutartiniuose santykiuose elgėsi sąžiningai ir ar nebuvo iš esmės pažeistas rezervavimo sutartimi pasiektas šalių susitarimas. Iš paminėtos sutarties turinio matyti, kad atsakovas buvo įsipareigojęs rezervuoti ieškovei butą (nurodant konkrečią jo buvimo vietą – korpusą, aukštą bei aukšto plane jį žymintį projektinį Nr. A1, kurio preliminarus plotas 63,94 kvadratiniai metrai su 4,38 kvadratinių metrų terasa be automobilio stovėjimo vietos), kuris sutartyje buvo įvertintas 299 292 Lt bei sudaryti su ieškove preliminariąją pirkimo - pardavimo sutartį. Tuo tarpu atsakovas pasiūlė ieškovei pirkti 79,71 kvadratinių metrų butą su 6,90 kvadratinių metrų ploto balkonu bei automobilio stovėjimo aikštele, kurios kaina 69000 Lt. Neabejotina, kad toks pasiūlymas pažeidė tarp šalių sudarytos rezervavimo sutarties 4.5 punktą, kuriuo šalys susitarė, kad buto plotas negali keistis daugiau nei septyniais procentais nuo bendrojo projektinio buto ploto. Konstatavęs šį faktą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tokius pakeitimus lėmė objektyvios priežastys. Tačiau bylos duomenys sutikti su tokia išvada neleidžia, nes ji grindžiama tuo, jog ieškovės rezervuotas butas neatitiko STR 2. 02.01:2004 Gyvenamieji pastatai 213 punkto reikalavimų dėl buto insoliacijos, atsižvelgiant į kuriuos, pasak pirmosios instancijos teismo, atsakovas privalėjo suprojektuoti papildomą kambarį. Tačiau išvada dėl ieškovės rezervuoto buto neatitikimo paminėto STR reikalavimų, jokiais objektyviais įrodymais neparemta – byloje apie tai liudija tik paties atsakovo paaiškinimas, tačiau toks įrodymas sprendžiant šalių ginčą nėra pakankamas. Be to, daug svarbiau yra tai, kad minėtos STR nuostatos buvo patvirtintos dar 2003 m. gruodžio 24 d. t. y. prieš pasirašant rezervavimo sutartį ir turėjo būti žinomos atsakovui pagal veiklos sritį.

Taigi sutikus su atsakovo paaiškinimais, kad ieškovas rezervuotą butą buvo perplanavęs vykdant paminėto STR reikalavimus, tenka pripažinti, kad atsakovas, kaip statybų verslu besiverčiantis ūkio subjektas, sudarydamas su ieškove rezervavimo sutartį veikė neapdairiai ir nerūpestingai bei be pagrindo suteikė jai lūkestį įsigyti būtent jos norimą ir sutartyje identifikuotą butą.

Kita rezervavimo sutarties esminių sąlygų pakeitimo objektyvia priežastimi pirmosios instancijos teismas nurodė atsakovo 2007 m. birželio 27 d. gautą UAB ,,Inžinerinių paslaugų grupė“ projektų priežiūros inžinieriaus V. B. raštą. Tačiau šis dokumentas paremtas reikalavimais, nustatytais STR 2.06.01:1999 ,,Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimas“, kuris taip pat buvo priimtas iki rezervavimo sutarties pasirašymo, kas vėlgi byloja apie atsakovo nerūpestingumą pasirašant sutartį. Be to, raštas yra rekomendacinio pobūdžio, nes paminėtas reglamentas negali reglamentuoti statytojo ir pirkėjo teisinių santykių bei nesukuria pastarajam pareigos privalomai įsigyti automobilio stovėjimo vietą.

Be to, vertinant atsakovo elgesį, svarbu yra ir tai, kad nežiūrint to, kad, kaip jau minėta, nurodyti STR reikalavimai atsakovui, kaip statybų verslu užsiimančiam ūkiniam subjektui, turėjo būti žinomi, pastarasis, pranešdamas ieškovei apie preliminariosios sutarties pasirašymo atidėjimą, nė karto apie tai, kad rezervavimo sutarties sąlygos dėl buto dydžio bei automobilio stovėjimo vietos iš esmės pasikeis, nepranešė, bet, priešingai, kiekvieną kartą nurodydavo, kad preliminarioji sutartis dėl rezervavimo sutartyje aptarto buto bus pasirašyta pastarojoje sutartyje numatytomis sąlygomis (T. 1 b. l. 37-40).

Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas 2007 m. liepos 25 d. siūlydamas ieškovei pasirašyti preliminariąją būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, iš esmės pakeitė rezervavimo sutarties sąlygas dėl buto ploto ir automobilio stovėjimo vietos (rezervavimo sutarties 4.5 punktas, preliminariosios sutarties projekto 2.1 punktas (T. 1, b. l. 16, 17, 42) ir tokiu būdu ieškovės atžvilgiu pasielgė nesąžiningai (CK 1.5 str. 6.4 str., 6.158 str., 6.163 str. 1 d.). Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovė teisiniuose santykiuose su atsakovu neabejotinai buvo silpnesnė pusė. Svarbu yra ir tai, kad atsakovas preliminariosios sutarties pasirašymui skyrė ypač trumpą dešimties dienų terminą, o atsakyme į ieškovės pretenziją, kurioje ji prašė atsakovą įvykdyti rezervavimo sutarties sąlygas, nurodė, kad jo pateiktos preliminariosios sutarties sąlygos nebus keičiamos (T. 1 b. l. 37-39). Tuo tarpu aplinkybė, kad atsakant į pretenziją ieškovei buvo siūlomas mažesnio ploto butas (nekeičiant sąlygos dėl automobilio stovėjimo vietos pirkimo), faktiniais įrodymais neparemta. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo nurodytas atsakovo raštas dėl vieno laisvo buto rašytas 2008 m. gegužės 9 d., t. y. vykstant teisminiam ginčui tarp šalių (T. 1 b. l. 3).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad ieškovei pasiūlyto buto vieno kvadratinio metro ploto kaina nepadidėjo. Tačiau akivaizdu, kad padidėjus siūlomo buto plotui bei įrašius sąlygą dėl automobilio stovėjimo aikštelės vietos pirkimo, sutarties kaina padidėjo 146 486 Lt, o tai, kaip rodo bylos medžiaga, neatitiko ne tik ieškovės ketinimų, bet ir jos finansinių galimybių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegijos nuomone, atsakovas privalėjo ne tik grąžinti ieškovei rezervavimo mokestį, bet ir sumokėti jai 4000 Lt baudą (rezervavimo sutarties 4.7 punktas).

Prašydama priteisti 116 708 Lt nuostolių ieškovė savo reikalavimą grindė nekilnojamojo turto rinkos kainų pakeitimas bei nurodė, kad kreipimosi į teismą metu analogiško toje pačioje vietoje buto kaina padidėjo 120 708 Lt (120708 - 4000 Lt bauda = 116708 Lt). Tačiau pasirašant rezervavimo sutartį, atsakovas nebuvo įsipareigojęs jos nutraukimo atveju kompensuoti ieškovei nekilnojamojo turto kainos pasikeitimo. Be to, reikalavimas dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo turi būti pagrįstas realiomis, neišvengiamomis ir įrodytomis, o ne tikėtinomis išlaidomis, todėl tais atvejais, kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu, kainų skirtumo principas, apskaičiuojant nuostolius, objektyviai negali būti taikomas. Kadangi ieškovė nėra sudariusi kitos pagrindinės sutarties blogesnėmis negu buvo susitarta preliminariojoje sutartyje su atsakovu sąlygomis, o nekilnojamojo turto rinkoje įvykę pokyčiai, nulėmę kainų kilimą bei jų kritimą, yra objektyvūs ir nuo šalių valios nepriklausantys veiksniai, šiuo pagrindu pareikštas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo netenkintinas. Atitinkamai apeliaciniame skunde nenurodyti jokie įrodymai, patvirtinantys ieškovės patirtų nuostolių dydį.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimas naikintinas, o ieškinį patenkinus iš dalies, priteistinos procesinės palūkanos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.) bei paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 str.). Iš byloje esančių duomenų aišku, kad ieškovė sumokėjo 3414,16 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ((T. 1, b. l. 1, 14), o taip pat 3414,16 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (T. 2, b. l. 80), tačiau patenkinus vos 3,43 procentus ieškovės reikalavimų, iš viso jai iš atsakovo priteistina 234,21 Lt (6828,32 X 0,0343) sumokėto žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą (ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimai nesikeitė). Iš byloje esančių duomenų taip pat aišku, kad šioje byloje valstybė patyrė 40,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš kurių, proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui, 1,38 priteistina iš atsakovo, o 38,87 – iš ieškovės. Be to, iš byloje esančių duomenų aišku, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 7429,84 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (T. 1, b. l. 168-170, T. 2, b. l. 49-54), o taip pat patyrė 2832 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (T. 2, b. l. 107-108), tačiau įvertinus ieškovės patenkintų reikalavimų dydį bei atsižvelgiant į LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino darbo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, iš atsakovo ieškovei priteistina 1300 litų atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 700 litų ieškovės atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.). Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas taip pat prašė priteisti iš ieškovės visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau byloje nėra tokias atsakovo išlaidas pagrindžiančių įrodymų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei I. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Kabantys sodai“ (į. k. 300139946) 4000 Lt (keturis tūkstančius litų), o taip pat penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei I. M. iš atsakovo UAB „Kabantys sodai“ 234,21 Lt (du šimtus trisdešimt keturis litus 21 ct) sumokėto žyminio mokesčio, o taip pat 2000 Lt (du tūkstančius litų) advokato pagalbai apmokėti.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo UAB „Kabantys sodai“ 1,38 Lt (vieną litą 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Priteisti iš ieškovės I. M. 38,87 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teisėjai Alė BukavinienėKonstantinas GurinasDanutė Milašienė