- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-17
- Bylos Nr.
- 2-265/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- A., A. M., Ž. M.
- Ieškovas
- Britama
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. M. ir Ž. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr.2-2748-485/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Britama“ ieškinį atsakovams A. M. ir Ž. M. dėl sumokėto avanso ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovų 200000 Lt sumokėtą avansą, 100000 Lt netesybas, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pareikšto reikalavimo sumai areštuoti atsakovų bankų sąskaitose ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, taip pat kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus. Ieškovas savo reikalavimus grindžia tuo, kad ieškinio reikalavimas yra didelis, atsakovai vengia geranoriškai ir sąžiningai vykdyti savo pareigas bei nereaguoja į raginimus grąžinti avansą, nors prievolės terminas pasibaigė prieš 5 metus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino. Ieškovo UAB „Britama“ reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo atsakovų A. M. ir Ž. M. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą esantį pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, bendrai 300000 Lt sumai, uždraudžiant atsakovams areštuotu turtu disponuoti, įkeisti jį, išnuomoti ar kitaip apsunkinti jo teisinę padėtį, leidžiant atsakovams areštuotu turtu naudotis. Paaiškėjus, jog atsakovų areštuotų nekilnojamųjų bei kilnojamųjų daiktų vertė yra mažesnė negu 300000 Lt, teismas nutarė areštuoti trūkstamai sumai atsakovams priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiant atsakovams iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu. Teismas nurodė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išimties tvarka nagrinėtinas atsakovams nepranešus, kadangi iš pateiktų įrodymų matyti, jog yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 dalis). Tokią išvadą suponuoja faktas, jog ginčas vyksta dėl pakankamai didelės pinigų sumos. Teismas rėmėsi teismų praktikoje suformuota taisykle, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje atsakovams yra pareikštas turtinis reikalavimas dėl 300000 Lt priteisimo ir ši suma, vertinant bendro šalies pragyvenimo lygio mastu, yra labai didelė, todėl, teismo nuomone, ši aplinkybė suteikė pagrindą padaryti išvadą, kad yra poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo nuomone, tikėtina, kad netaikius šių priemonių, atsakovai gali savo vardu turimą turtą perleisti kitiems asmenims, kas labai apsunkintų arba padarytų nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovai A. M. ir Ž. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį. Atskirąjį skundą atsakovai grindžia šiais argumentais:
1. Teismas priimdamas skundžiamą nutartį nenagrinėjo ar yra pagrįsta būtinybė taikyti ieškinio užtikrinimo priemones, o tiesiog patenkino patį prašymą, neprašė ieškovo pateikti įrodymus pagrindžiančius būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. jog yra grėsmė, kad atsakovai perleis jiems priklausantį turtą ir tokiu būdu galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
2. Ieškovas UAB „Britama“ nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovų turtinė padėtis ir ekonominė būklė leidžia daryti išvadą, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
3. Teismas pilnai tenkindamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštuodamas kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą nenagrinėjo galimybės atsakovų nuostolių galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimo, nors CPK 147 straipsnis įpareigoja teismą taikant apsvarstyti galimybę pareikalauti, kad ieškovas ar kitas asmuo prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateiktų tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimą.
4. Skundžiama nutartis yra neteisėta, nepagrįsta, priimta pažeidžiant ieškovo ir atsakovo interesų gynimo pusiausvyrą, ekonomiškumo principą, todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodoma, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje yra būtinas, nes ieškinio suma yra didelė ir egzistuoja grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui tikimybė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo prašymą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso įstatyme numatytų priemonių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teismų praktikoje suformuluota taisykle, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Iš ieškinio turinio matyti, kad bendra reikalavimų suma yra 300000 Lt. Tačiau tuomet, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia objektyvios grėsmės būsimam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas kiekvienu atveju turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-336/2009; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2006 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2006). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, kad
ieškovas turėjo pateikti įrodymus apie atsakovų turtinę padėtį, laiko nepagrįstais. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų apie atsakovų finansinę padėtį. Tačiau teismas, įvertinęs, jog atsakovai yra fiziniai asmenys, mano, jog ieškinio reikalavimo suma atsakovams yra didelė ir jiems bus sudėtinga įvykdyti galimą ieškovui palankų teismo sprendimą
Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apeliantų argumentais, kad teismas tenkindamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenagrinėjo atsakovų nuostolių galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimo, nors atsakovų teigimu CPK 147 straipsnis įpareigoja teismą taikant apsvarstyti galimybę pareikalauti, kad ieškovas ar kitas asmuo prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateiktų tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 147 straipsnyje nurodytos teismo taikomos priemonės paskirtis plačiąja prasme – užtikrinti atsakovo galimybę ir pirmumo teisę reikalauti atlyginti dėl ieškovo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius iš ieškovo įmokėtos sumos. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas gali būti įpareigojamas užtikrinti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą, kai teismas, preliminariai įvertinęs bylos aplinkybes, pripažįsta nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradimo galimybę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgė į šalių interesų pusiausvyrą bei į atsakovų teisėtus interesus, ir nurodė, kad pirmiausiai turėtų būti areštuojamas nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas ieškinio sumai užtikrinti, o tik jo nesant – piniginės lėšos. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad areštuotos jų sąskaitos ir dėl to jie patiria nuostolius.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.