Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Baltikums draudimas” apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. balandžio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr.2-82-112/2005 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Fiskalas” ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei ,,Baltikums draudimas“, tretieji asmenys uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Baltikums draudimas“ Klaipėdos filialas, uždaroji akcinė bendrovė ,,Mūsų namų valdos“, Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profsąjungoms remti, Prekybos ir visuomeninio maitinimo darbuotojų profsąjunga, Kultūros darbuotojų profsąjungos Klaipėdos miesto pirmininkų taryba, dėl draudimo išmokos, delspinigių priteisimo bei nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 9 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-829-27/2004 (t. 3, b. l. 6). Šioje byloje UAB ,,Fiskalas“ vadovė I. Š. buvo kaltinama pasikėsinimu įgyti didelės vertės svetimą turtą siekiant gauti draudimo išmoką. Nagrinėjant šią bylą nustatyta, jog vandentiekio avarija įvyko ne dėl kieno nors tyčinių veiksmų, o dėl viršuje esančioje patalpoje trūkusio tualeto bakelio žarnelės. Dėl šio I. Š. buvo išteisinta, nesant jos veikoje nusikaltino sudėties požymių.

Sutarties sudarymo iniciatyva kilo iš atsakovo. Be to įsiteisėjusiu minėtuoju nuosprendžiu nustatyta, jog atsakovo atstovas J. S., susipažinęs su UAB ,,Fiskalas“ planuojamos veiklos apimtimis, patarė draustis už 200 tūkst. Lt. Atsakovo atstovas apžiūrėjo bei įvertino pageidaujamą apdrausti turtą, susipažino su turto apskaitos duomenimis, įvertino draudimo riziką ir pateikė duomenis centrinei draudimo bendrovei, o ši pritarė tokios sutarties sudarymui. Ieškovas neklaidino atsakovo, nes iš bylos medžiagos matyti, jog sudarant draudimo sutartį buvo kalbama apie tai, kiek prekių planuojama turėti ir kokios vertės gali būti apyvartinis turtas. Šalių valia buvo apdrausti apyvartinį turtą, kurį numatoma turėti. Be to, iš revizijos aktų matyti, kad užpylimo metu prekių buvo daugiau nei už 200 tūkst. Lt, tai yra už 221 761,28 Lt. Nepagrįstas atsakovo teiginys, jog ieškovas iš anksto ruošėsi gauti draudimo išmoką, nes tiriant minimą baudžiamąją bylą ieškovo ir jo darbuotojų tyčinių veiksmų nustatyta nebuvo. Sutartyje esantys neaiškumai bei galimi prieštaravimai tarp sutarties sąlygų turi būti aiškinami ieškovo naudai, nes atsakovas šiuo atveju yra stipresnė sutarties šalimi ir sudarant sutartį vienašališkai pasiūlė savo sąlygas. Be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai bei sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.).

Dėl draudimo išmokos dydžio teismas sprendė, jog ieškovui turi būti priteista 172 772,51 Lt už sugadintas prekes. Tokį išmokos dydį teismas grindė nurodydamas, jog iš prašomos priteisti sumos turi būti išskaičiuota 945,18 Lt už prekes, kurios pagal revizijų metu nustatytus duomenis, buvo nurodytos defektavimo aktuose, tačiau realiai ieškovo nebuvo gautos. Taip pat išmokama suma turi būti mažinama 775 Lt, nes tokia buvo ieškovo nesumokėta draudimo įmokos dalis (taisyklių 10.4 p.).

Teismas priteisė ieškovui 35 241 Lt delspinigių, tačiau atmetė reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, nes pagal Taisyklių 8.2 punktą draudikas neatlygina nuostolių, kurie susidaro po draudiminio įvykio nutrūkus realizacijos procesui. Be to, nėra pagrindo atlyginti nuostolių, atsiradusių pirkėjams atsisakius pirkti prekes, nes draudimo išmokos išmokėjimas ar neišmokėjimas neįtakoja pirkėjų elgesio.

Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinus santykius bei teisės normas dėl sutarčių aiškinimo. Teismas nepagrįstai draudimo sutarties pažeidimu, suteikiančiu teisę draudikui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, nelaikė aplinkybės, jog draudžiant apyvartinį turtą ieškovė jo turėjo už 102 121,60 Lt, o savo prašyme apdrausti turimą turtą įvertino 200 tūkst. Lt. Teismas nepagrįstai aiškino sutartį bei jos galimus prieštaravimus ieškovo, kaip vartotojo, naudai. Aiškindamas sutarties turinį, teismas turėjo plačiau išanalizuoti, kokia konkrečiai sutarties sąlyga buvo nenaudinga ieškovui, kaip silpnesniajai šaliai. Teismas nepagrįstai teigė, kad sutarties sudarymo iniciatyva kilo iš atsakovo, nes tokia išvada neatitinka faktinių aplinkybių ir UAB ,,Fiskalas“ direktorės I. Š. paaiškinimų, duotų 2002 m. birželio 27 d., kuriuose ji teigė, jog ji pati paskambino atsakovui ir susitarė, jog atvyks draudimo agentas (t. 2, b. l. 78). Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo atstovas J. S. patarė apdrausti turtą už 200 tūkst. Lt ir tam pritarė centrinė draudimo bendrovė, nes bylos medžiagoje nėra įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius. Be to, nebuvo jokių derybų dėl galimybės apdrausti nesantį turtą. Įvykio traktavimas kaip nedraudiminio yra pagrįstas, nes draudėjas suklaidino draudiką: ieškovas klastojo dokumentus ir faktus, kurie turėjo įtakos draudimo išmokos dydžiui. Ši aplinkybė yra nustatyta 2000 m. spalio 9 d. dokumentinės revizijos išvadoje (t. 1, b. l. 116) bei 2002 m. vasario 7 d. dokumentinės revizijos išvadoje (baudžiamoji byla Nr.1-829-27/2004, t. 2, b. l. 133).

Nepagrįstas teiginys, jog ieškovas pateikė neteisingus duomenis apie draudžiamą apyvartinį turtą, nes prieš pasirašant sutartį atsakovo atstovas J. S. apžiūrėjo ir įvertino esamą turtą, buvo aptarta ieškovės apyvarta bei įvertinta draudimo rizika. Tik įvertinęs visas planuojamos veiklos apimtis J. S. patarė drausti 200 tūkst. Lt suma. Be to, draudiminio įvykio metu prekių buvo daugiau nei už 200 tūkst. Lt, tai yra už 221 761,28 Lt. Nepagrįstas teiginys, jog ieškovas suklastojo dokumentus ir faktus, kurie turėjo įtakos įmokos dydžiui, nes minėtoje baudžiamojoje byloje I. Š. buvo išteisinta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės yra kilęs dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies patenkino ieškinį, nes ieškinys turėtų būti atmestas remiantis Įmonių, įstaigų ir organizacijų turto draudimo taisyklių Nr.009 (toliau Taisyklės) 8.1.5 bei 11.2.3 punktais. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto teiginiais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pilnai išnagrinėjo bylos aplinkybes, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose nustatytų taisyklių bei tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, išskyrus teisės normas, susijusias su delspinigių priteisimu. Teisėjų kolegija savo išvadas grindžia tokiais motyvais.

Dėl draudimo sutarties sudarymo aplinkybių (dėl Taisyklių 11.2.3 punkto pažeidimų).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2000 m. balandžio 4 d. ginčo šalys sudarė draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas ieškovo UAB ,,Fiskalas“ apyvartinis turtas, o draudimo suma nustatyta 200 tūkst. Lt. 2000 m. balandžio 19 d. minėtos bendrovės patalpas užliejus vandeniu, atsakovas draudimo bendrovė atsisakė mokėti draudimo išmoką, nes, jo teigimu, tai nebuvo draudiminis įvykis. Apeliantas, remdamasis Taisyklių 5.2 punktu, pagal kurį draudimo suma negali viršyti draudžiamo turto atstatomosios arba likutinės vertės, esančios draudimo sutarties sudarymo metu, bei 5.11 punktu, pagal kurį už teisingą draudžiamojo turto vertės nustatymą yra atsakingas draudėjas, nurodė, jog tiek 2000 m. spalio 9 d., 2002 m. vasario 7 d. dokumentinės revizijos išvadose, tiek teismo sprendime nustatyta, kad ieškovas sutarties sudarymo metu turėjo turto tik už 102 121,60 Lt. Dėl šio, apelianto nuomone, ieškovas, apdrausdamas turtą 200 tūkst. Lt, pateikė neteisingus duomenis apie draudžiamą apyvartinį turtą ir pažeidė Taisyklių 5.2 punkto reikalavimus; neįvykdė savo Taisyklių 11.2.1 punkte numatytos pareigos suteikti teisingą informaciją ar žinias apie draudžiamą turtą. Apelianto nuomone, teismas minėtą turto vertės neatitikimą turėjo vertinti kaip draudimo sutarties pažeidimą, suteikiantį teisę draudikui atsisakyti išmokėti ar sumažinti draudimo išmoką.

Teisėjų kolegijos nuomone, minėti apelianto argumentai atmestini. Kaip žinoma, draudimo sutarties sąlygos, kurias vienašališkai rengia viena iš sutarties šalių, tai yra draudikas, ir kurios yra naudojamos nevienkartiniam sutarčių sudarymui su neapibrėžtu asmenų skaičiumi, yra laikomos standartinėmis sutarties sąlygomis, tai yra vienašališkai nustatytomis draudiko, todėl draudėjas pripažįstamas silpnesne sutarties šalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-569/2004; 2002 m. birželio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-911/2002; 2000 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-581/2000 ir kt.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.193 straipsnio ketvirtoji dalis numato taisyklę, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Ši taisyklė yra susijusi su silpnesniosios sutartinių santykių šalies gynimo principu, kuris reiškia, jog šalims esant nelygiavertėmis viena kitai, tokių sutarties šalių lygiateisiškumu grindžiamas bei kiekvienos iš šalių interesų gynimas kompensuojamas kitais būdais – teismo aktyvesniu vaidmeniu procese išaiškinant šalių teises ir pan., nepaisant dominuojančios šalies buvimo, šalių interesų pusiausvyros užtikrinimu, griežtesnės sutartinės atsakomybės stipresniajai šaliai taikymu, atsižvelgus į didesnius reikalavimus, keliamus stipresniosios šalies profesinei veiklai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1150/2003). Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju draudimo sutartyje esantys teisiniai neaiškumai bei galimi prieštaravimai tarp sutarties sąlygų turi būti aiškinami ieškovo naudai, ir atmeta apelianto argumentus, kad teismas turėjo plačiau išanalizuoti, kokia konkrečiai sutarties sąlyga buvo ieškovei nenaudinga ar neteisinga jos, kaip silpnesnės šalies, atžvilgiu, kad Taisyklių 11.2.3 punkto nuostatos laikymasis nesudarė ieškovui jokių sunkumų, neįpareigojo jo imtis kokių nors specialių veiksmų ar pastangų ir pan.

Svarbu pažymėti tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantas – UADB ,,Baltikums draudimas“- veikia kaip savo veiklos srities profesionalas, tai yra draudimo verslu užsiimanti bei iš to pelną gaunanti bendrovė. Skiriamasis draudiko veiklos požymis yra tai, kad jo veikla susijusi su tam tikra rizika, tai yra draudėjas moka draudimo įmokas, o draudikas rizikuoja, nes perima iš draudėjo jo riziką, nuostolių atsiradimo tikimybę ir tam tikro jų dydžio galimybę. Dėl šio draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, ne tik turi įvertinti draudėjo pateiktą informaciją, bet ir pats reikalauti pateikti ar rinkti trūkstamą informaciją apie draudėją tokiu būdu bei tokios apimties, kad draudiko suklydimo dėl draudiminio įvykio tikimybė būtų kuo mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1029/2003). Apeliantas teisingai nurodė, kad draudėjas turi pareigą atskleisti draudikui informaciją, tačiau ši pareiga nėra neribota, nes draudėjas privalo pateikti informaciją tik apie tas aplinkybes, apie kurias draudikas, kaip tos srities verslo specialistas, teiraujasi. Silpnesnės šalies interesų apsauga reikalauja, kad draudikas – profesionalas - pats privalo nuspręsti, kokia informacija reikšminga ir jos pareikalauti. Jei draudėjas nepateikia informacijos, o draudikas apie tai žino ir sudaro draudimo sutartį, tai nebetenka teisės remtis šios pareigos pažeidimu. Taigi apeliantas turėjo ne tik teisę, tačiau ir pareigą patikrinti ieškovo pateikiamą informaciją, įvertinti riziką ir pan.

Minėta draudimo kompanijos pareiga gali būti paneigta konstatavus apgaulingus draudėjo veiksmus, todėl apeliantas teisingai nurodė, kad pagal Taisyklių 11.2.3 punktą galima atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jei sudarydamas draudimo sutartį draudėjas pateikia žinomai neteisingus, draudimo riziką įvertinti, draudimo įmokoms ir draudimo sumoms apskaičiuoti reikalingus esminius duomenis apie draudimo objektą. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti esant šias aplinkybes, kurios leistų nemokėti draudimo išmokos.

Pirma, nagrinėjamu atveju kompetentingos institucijos nėra konstatavę, kad ieškovas būtų pateikęs apgaulingus, klaidinančius ar žinomai neteisingus duomenis. Ieškovo direktorei I. Š. buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje ji buvo kaltinama tuo, jog pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą, tai yra būdama UAB ,,Fiskalas“ direktore ir turėdama tikslą apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą, tai yra apgaule pasisavinti draudimo bendrovei priklausančius pinigus – 200 tūkst. Lt draudiminės išmokos. Tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu ji buvo išteisinta, jos veikoje nesant nusikaltimo sudėties požymių. Klaipėdos apygardos prokuratūra 2005 m. gegužės 19 d. priėmė nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, tačiau 2005 m. rugsėjo 23 d. nutarimu šis procesas buvo nutrauktas nesant pagrindo atnaujinti minėtą baudžiamąją bylą (prijungta medžiaga, surinkta dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių išteisintosios I. Š. atžvilgiu, lapas Nr. 40). Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo ar jo darbuotojų tyčinių veiksmų iš anksto planuojant gauti draudimo išmoką nenustatė jokios teisėsaugos institucijos.

Antra, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad ieškovas, sudarydamas draudimo sutartį, nurodė esant daugiau turto, nei jo buvo, tai yra kad pateikė neteisingus duomenis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra ginčo dėl tos aplinkybės, kad draudžiant turtą realiai buvo prekių tik už 102 121, 60 Lt. Ieškovas prašyme dėl draudimo sutarties sudarymo nenurodė konkrečių prekių su konkrečia kaina, o tik jų grupes ir faktinę vidutinę vertę (t. 1 , b. l. 186). Apeliantas tokį prašymą priėmė, apsvarstė ir sutiko sudaryti sutartį. Dėl tokių aplinkybių teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas neklaidino apelianto, neteikė suklastotų duomenų ar faktų.

Trečia, ieškovas atiliepime į apeliacinį skundą nurodė, prieš sudarant sutartį, atsakovo atstovas apžiūrėjo ir įvertino esamą turtą, susipažino su turto apskaitos duomenimis, patalpomis bei turto apsaugos būkle, tai yra įvertino draudimo rizikos laipsnį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo atstovas J. S. susipažino su UAB ,,Fiskalas“ planuojamos veiklos apimtimis bei patarė draustis už 200 tūkst. Lt sumą. Taip pat teismas nurodė, jog minėtas atsakovo atstovas, atlikęs patikrinimą, duomenis pateikė centrinei draudimo bendrovei, kuri pritarė tokios sutarties sudarymui. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo išvada, teigė, kad nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog J. S. pateikė duomenis apie draudžiamą turtą centrinei draudimo bendrovei ir su ja suderino draudžiamo turto vertę. Apeliantas tvirtino nebuvus jokių raštiškų ar žodinių derinimų dėl galimybės apdrausti nesantį turtą nebuvo, todėl turi būti laikoma, kad ieškovas pateikė klaidingus duomenis. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Taisyklių 9.3 punktą draudiko atstovui kyla pareiga pačiam apžiūrėti, įvertinti pageidaujamą apdrausti turtą, susipažinti su turto apskaitos duomenimis, įvertinti draudimo rizikos laipsnį. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog turtas nebuvo apžiūrėtas apelianto atstovo ir kad duomenys iš tiesų nebuvo perduoti centrinei draudimo bendrovei (CPK 178, 185str.). Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme 2006 m. vasario 7 d. posėdyje apelianto atstovas nurodė, jog draudžiant turtą jis yra apžiūrimas, jog nežino, ar J. S. matė prekes, bei išreiškė abejonę, jog gal dalis kaltės yra ir dėl J. S., kuris bendrovėje jau nebedirba, aplaidumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes sprendžia, kad apelianto nurodytos aplinkybės - kad nėra duomenų, ar jo atstovas apžiūrėjo turtą, kad neaišku, ar informacija buvo perduota centrinei draudimo bendrovei – iš esmės yra susijusios su apelianto vidaus administracijos klausimais, tai yra darbdavio bei darbuotojų santykiais.Tokie argumentai negali būti reikšmingi nagrinėjant apelianto santykius su trečiaisiais asmenimis, o konstatavus pažeidimų apelianto darbuotojų veikloje, ginčai turi būti sprendžiami darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pagalba, tai yra jei darbuotojai netinkamai atliko savo darbą, atsakomybė už pasekmes negali būti uždėta trečiajam asmeniui - kitai sutartinių teisinių santykių šaliai. Už darbuotojo veiksmus prieš trečiuosius asmenis atsako darbdavys. Be to, apeliantas neprašo nutraukti šios draudimo sutarties kaip sudarytos dėl apgaulės.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas yra ir fakto instancija – tam tikrais atvejais jam gali būti pateikiami nauji įrodymai (CPK 314 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantui buvo suteiktos visos galimybės ginti savo interesus, teikti įrodymus ir pan.: 2005 m. lapkričio 29 d. posėdyje apeliacinės instancijos teismas patenkino apelianto prašymą apklausti liudytojus A. Š. bei M. K. (t. 2, b. l. 160). Neatvykus liudytojui A. Š., atsakovo atstovas sutiko, jog byla būtų nagrinėjama be jo (t. 2, b. l. 175). Liudytojas M. K. 2006 m. vasario 7 d. teismo posėdyje nurodė, kad baudžiamojoje byloje duodamas parodymus nemelavo, apie sutarties sudarymą nežinojo, matė, kad pas A. Š. kažkas buvo pilstoma į buteliukus, bet pats nedalyvavo, nežino, kam buteliukai buvo skirti, nežino, kur juos vežė ir pan. (t. 2, b. l. 175). Taip pat, kaip minėta, buvo imtasi veiksmų siekiant atnaujinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, tačiau tam nebuvo pakankamo pagrindo. Taigi apeliantui buvo suteiktos visos galimybės ginti savo pažeistus interesus, tačiau nepaisant pastangų, neatsirado naujų aplinkybių, kurios leistų kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 185 str.).

Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog netaikytina Taisyklių 11.2.3 punkte nurodyta galimybė sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, apeliantas neįrodė minėtame punkte numatytų sąlygų, kurios leistų sumažinti ar nemokėti draudimo išmokos.

Be to, turtint galvoje tai, kad nebuvo konstatuota, jog draudikas buvo apgautas dėl to, kad buvo nurodyta žinomai melaginga draudimo vertė ar buvo padaryta aritmetinė ar rašybos klaida, pagal CK 6.998 straipsnį, draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma po sutarties sudarymo negali būti ginčijama.

Dėl draudimo išmokos. (dėl Taisyklių 8.1.5 punkto).

Atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką nurodydamas Taisyklių 8.1.5 punktą pagal kurį draudimo išmoka nemokama ir draudikas neatsako už apdrausto turto nuostolius, jei teisėtvarkos institucijos nustatė, kad draudėjas ar jo darbuotojai suklaidino, apgavo draudiką ar bandė tai padaryti klastodami duomenis ir faktus, kurie turėjo įtakos draudiminio įvykio priežastims ir aplinkybėms arba draudimo išmokos dydžiui. Apelianto nuomone, aplinkybė, kad ieškovas suklaidino draudiką, klastodamas dokumentus ir faktus, kurie turėjo įtakos draudimo išmokos dydžiui, yra nustatyta 2000 m. spalio 9 d. bei 2002 m. vasario 7 d. dokumentinių revizijų išvadose (t. 1, b. l. 114; baudžiamoji byla t. 2, b. l. 133). Apeliantas nesutiko su teismo išvada, kad gautos prekės užpajamuotos teisingai, išskyrus kelis netikslumus.

Teisėjų kolegija atmeta nurodytus apelianto teiginius bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog už sugadintas prekes turi būti atlyginta, nes siekiant nustatyti, ar tikrai užpylimo vietoje buvo prekės, kurias ieškovė teisėtai įsigijo, buvo atliekamos dokumentinės revizijos, kurių metu nustatyta, kad gautos prekės buvo užpajamuotos teisingai, išskyrus kelis netikslumus. Teisėjų kolegijos nuomone, šitokia teismo išvada yra pagrįsta, nes minėtų 2000 m, spalio 9 d. ir 2002 m. vasario 7 d. UAB ,,Fiskalas“ dokumentinių revizijų išvadose nėra nustatyta, kad ieškovas iš esmės neteisingai nurodė prekes (t. 1, b. l. 114; baudžiamoji byla t. 2, b. l. 133). Revizijų metu nustatyta, jog 2000 m. balandžio 19 d., prekių sugadinimo dieną, bendrovė turėjo prekių už 221 761,28 Lt. Teismas pagrįstai konstatavo, jog prekes UAB ,,Fiskalas“ gaudavo iš dviejų bendrovių, o šiose bendrovėse atlikus priešpriešinius patikrinimus nustatyta, kad visos ieškovo prekės, įsigytos iki 2000 m. balandžio 19 d., atitinka prekes, kurios buvo parduotos ieškovui minėtų bendrovių.

Kaip žinoma, nagrinėjant civilines bylas šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas, nesitikdamas su teismo išvadomis, nepateikė pakankamai argumentų, kurie leistų dalyti kitokią išvadą, nei pirmosios instancijose teismo spendime. Apeliantas nepateikė įrodymų, jog ieškovui vandentiekio avarijos metu nebuvo padaryta nurodyta žala bei nepagrindė savo teiginių, jog sugadinto turto nebuvo ar buvo mažiau. Dėl šio teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti iš esmės pagrįstą teismo sprendimą dalyje dėl Taisyklių 8.1.5 punkto taikymo ir nėra pakankamo pagrindo spręsti, jog apeliantas turėjo teisę nemokėti draudimo išmokos, nes draudėjas suklaidino, apgavo draudiką ar bandė tai padaryti klastodamas duomenis ir faktus, kurie turėjo įtakos draudiminio įvykio priežastims ar aplinkybėms arba draudimo išmokos dydžiui (CPK 185 str.).

Dėl delspinigių priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Taisyklių 15.17 punktas numatė, kad draudikui nustatytu laiku nepagrįstai neišmokėjus draudėjui draudimo išmokos, draudikas turi mokėti draudėjui 0,2 procentus dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo priklausančios išmokėti sumos. Dėl to teismas patenkino ieškovo prašymą ir priteisė ieškovui 35 241 Lt delspinigių.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokia teismo išvada. Kaip žinoma, delspinigiais vadinamos už prievolės įvykdymo termino praleidimą nepertraukiamai išieškomos tam tikro laikotarpio netesybos (CK 6.71 str. 3 d.). Netesybų teisinė prigimtis yra dvejopa: jos yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes skatina skolininką įvykdyti prievolę, o taip pat jos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.258 str.). Būtent dėl šios priežasties, kad netesybos yra civilinės atsakomybės forma, jas galima taikyti tik jei skolininkui galima taikyti civilinę atsakomybę.

Ieškovo reikalavimas priteisti delspinigius yra pagrįstas tiek minima draudimo sutartimi, tiek įstatymu (CK 6.71 str. 1 d.). Sutinkamai su CK 6.73 straipsnio antrąja dalimi teismas, spręsdamas klausimą dėl netesybų dydžio, privalo užtikrinti tinkamą šalių interesų pusiausvyrą, todėl sutarčių laisvės principas turi būti derinamas su CK 1.5 straipsnyje nustatytais bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ir priteistinų delspinigių dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į šalių teisinius santykius, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-721/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-866/2002).

Spręsdama delspinigių priteisimo klausimą, teisėjų kolegija įvertina aplinkybes, kurios susiklostė vykdant šią draudimo sutartį, atsižvelgia į tai, kad atsakovas sąžiningai ginčijo savo prievolę mokėti draudimo išmoką, nuo pat vandentiekio avarijos vyko ginčas tarp šalių, atsakovas gynė savo interesus tam tikru būdu aiškindamas draudimo sutarties nuostatas. Turint galvoje tai, kad delspinigiai iš esmės yra ir tam tikra sankcija savo įsipareigojimų laikų nevykdančiai šaliai, šios bylos aplinkybės neduoda pagrindo konstatuoti atsakovo kaltus veiksmus – atsisakydamas mokėti draudimo išmoką atsakovas veikė sąžiningai. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę atsakovui ir priteisti iš jo delspinigius, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas delspinigių priteisimo dalyje ir ieškovui priteistina suma sumažintina iki 172 772, 51 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 93 straipsnio nuostatas, apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos apeliantui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas pakeičiamas ir iš atsakovo (apelianto) ieškovui priteista suma mažinama nuo pirmosios instancijos teismo priteistų 172 772,51 Lt draudimo išmokos bei 35 241 Lt delspinigių iki 172 772, 51 Lt. Dėl to proporcingai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas: mažinamas iš apelianto ieškovui priteistas bylinėjimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimas iki 7 170 Lt bei mažinamas iš apelianto valstybei priteistas teismo išlaidų atlyginimas iki 1 600 Lt. Taip pat proporcingai patenkintai skundo reikalavimo daliai apeliantui iš ieškovo priteistina 960 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui (CPK 98 str.). Atitinkamai paskirstomos ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme: iš apelianto valstybei priteisiama15 Lt, o iš ieškovo - 75 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies trečiuoju punktu,

nutaria:

Atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Baltikums draudimas” apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti.

Sumažinti iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Baltikums draudimas” ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Fiskalas“ priteistą sumą iki 172 772, 51 Lt (vienas šimtas septyniasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai septyniasdešimt du litai, 51 ct).

Sumažinti iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Baltikums draudimas” ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Fiskalas“ priteistą bylinėjimo išlaidų atlyginimą iki 7 170 Lt (septyni tūkstančiai vienas šimtas septyniasdešimt litų).

Sumažinti iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Baltikums draudimas” valstybei priteistą teismo išlaidų atlyginimą iki 1 600 Lt (vienas tūkstantis šeši šimtai litų).

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei ,,Baltikums draudimas” priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Fiskalas“ 960 Lt (devyni šimtai šešiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui.

Iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Baltikums draudimas” priteisti valstybei 15 Lt (penkiolika litų) dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui, o iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Fiskalas“ valstybei priteisti 75 Lt (septyniasdešimt penki litai) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui.