Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. A. A. A. ir I. S. R. A., taip pat S. S. A. A., A. S. A. J. A., atstovaujamų atstovų pagal įstatymą S. A. A. A. ir I. S. R. A., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

7. Departamentas ginčijamu 2022 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 22M7052 nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti juos į (duomenys neskelbtini), uždrausti S. A. A. A. ir I. S. R. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo išsiuntimo dienos. Pareiškėjams S. S. A. A. ir A. S. A. J. A. neuždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad atsisakytina suteikti pareiškėjams prieglobstį, nes pareiškėjų pasakojimas nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis, jie nepateikė įrodymų, todėl šis pasakojimas laikytinas nepatikimu. Ta aplinkybė, jog nepateikta tiesioginių rašytinių įrodymų grėsmei pagrįsti, nepaneigia pareiškėjams kylančios grėsmės jų kilmės šalyje. Atsakovas Sprendime pripažino, jog pareiškėjo pasakojimas buvo detalus ir neturėjo aiškių chronologinių neatitikimų. Jo nurodytos aplinkybės tiek Departamente, tiek teisme iš esmės nesiskyrė. Iš apklausos transkripcijos matyti, jog pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dirbo taksistu ir, vežiodamas keleivius, kritikavo valdžią, partijas, įvairias grupuotes. Departamente, paprašytas nurodyti, ką konkrečiai kritikavo, jis išvardijo (duomenys neskelbtini) politines partijas, grupuotes, jų vadovus, lyderius, išsakė savo asmeninį požiūrį į valdžią, į lyderius, į jų realų vaidmenį, išreiškė kai kurių iš jų kritiką, ypač dėl šalyje veikiančių (duomenys neskelbtini) remiamų grupuočių, nurodydamas, jog „(duomenys neskelbtini)“. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas gerai išmano politinių jėgų situaciją ir turi aiškų požiūrį į tai, kuris paremtas kritika. Sprendime pripažinta, jog pareiškėjas išmano (duomenys neskelbtini), o atsakovas nenurodė argumentų ar priešingų faktų pasakojime nurodytoms aplinkybėms paneigti. Pareiškėjas nurodė ir datą, kada maždaug tai įvyko, būtent 2021 m. birželį arba liepą; tai patvirtino ir teismo posėdyje. Teismas padarė išvadą, jog byloje nepaneigta, kad pareiškėjas darbo metu galėjo atvirai reikšti kritiką keleiviams, bei kad tai galėjo tapti žinoma ir sukelti (duomenys neskelbtini) grupuotės nepasitenkinimą ir, atitinkamai, grasinimus. Teismas nenustatė pagrindo sutikti su Departamento pozicija, jog pareiškėjų pasakojimas nepatikimas. Ta aplinkybė, jog pareiškėja nenurodė konkrečių datų, kada įvyko incidentas, negalėjo įvardyti partijų, kurias tariamai kritikavo jos sutuoktinis ir iš kurių sulaukė grasinimų, įvertinus moterų padėtį kilmės šalyje ir tai, kad ji tiesiogiai nesusidūrė su grasinimu ir persekiojimu, nepaneigia galimos grėsmės jos šeimai kilmės šalyje.

9. Teismas akcentavo, jog Sprendime nurodyta, kad tariamo persekiojimo objektu tiesiogiai buvo pareiškėjas S. A. A. A., o ne pareiškėjai moteris ir vaikai. Be to, tariamo persekiojimo priežastimi buvo nepasitenkinimas pareiškėjo požiūriu į (duomenys neskelbtini) remiamas partijas ir grupuotes, todėl pareiškėjų moteris ir vaikų individualios savybės nebuvo galimos grėsmės jiems priežastimi. Pareiškėjas buvo šeimos galva, rūpinosi šeima, ją išlaikė, todėl padidintos rizikos asmenų galimi riziką didinantys faktoriai (amžius, lytis, tradicinis lyčių vaidmuo šeimoje, socialinės ekonominės priežastys etc.) nebuvo numanomo persekiojimo veiksniais. Teismo vertinimu, byloje nustačius, kad pareiškėjo pasakojimas nepagrįstai pripažintas nepatikimu, grėsmės pavojus pareiškėjams moteriai ir vaikams atsiranda ne dėl jų amžiaus, lyties, tradicinių lyčių vaidmens šeimoje, socialinių ekonominių priežasčių, o dėl pareiškėjo veiklos darbe ir jo reikštos aktyvios pozicijos dėl valdžios, įvairių grupuočių kritikos.

12. Teismas priėjo prie išvados, jog, nors panaikinus pirminius atsakovo sprendimus buvo atliktas papildomas tyrimas, tačiau Sprendime padarytos išvados nepatvirtina nustatytų aplinkybių. Taigi, nepasiektas tyrimo tikslas, įpareigojantis atsakovą išsamiai įvertinti pareiškėjų individualią padėtį ir nustatyti, ar prieglobsčio prašytojai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje sąlygas ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Visapusiškai neištyrus ir neįvertinus pareiškėjų nurodomų aplinkybių visumos dėl kilmės valstybėje kylančios (galinčios kilti) grėsmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjų pasakojimas nepagrindžia jiems kylančios grėsmės. Teismas pripažino, kad surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje sąlygų ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, todėl Sprendimas, neatlikus tinkamo įrodymų vertinimo, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

III.

15. Atsakovo nuomone, iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad teismas pritarė jo vertinimui, jog tariamo persekiojimo objektu tiesiogiai buvo pareiškėjas-vyras, o ne pareiškėjai-moteris ir vaikai. Atsižvelgiant į tai bei į anksčiau išdėstytus argumentus, jog nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjų pasakojimą dėl pareiškėjui kilmės valstybėje kylančios grėsmės laikyti patikimu įrodymu, pareiškėjams-moteriai ir vaikams kylanti grėsmė taip pat nebuvo įrodyta. Jokių kitų grėsmių pareiškėjams-vaikams (išskyrus grėsmę būti pagrobtiems, tačiau ši pasakojimo dalis buvo atmesta) nebuvo nurodyta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjų nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas nepagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio ir papildomos apsaugos, išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos ir laikinai uždrausti pareiškėjams S. A. A. A. ir I. S. R. A. atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, deklaratyviai tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

20. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

21. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

22. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

23. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

24. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

25. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

26. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

27. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

28. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

29. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvoje ir paaiškino, kad pareiškėjas, dirbdamas vairuotoju, kalbėdavo su keleiviais (kritikuodavo valdžią ir pan.), todėl sulaukė grasinimų, be kita ko, kad bus pagrobti jo vaikai.

32. Departamentas 2021 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 21M32050 nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti juos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jiems atvykti ir kt., o Departamento 1-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 6K-1222 atmetė pareiškėjų skundą dėl minėto Departamento sprendimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 13 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjų skundą ir pakeitė ginčijamų sprendimų dalis dėl draudimo S. A. A. A. ir I. S. R. A. atvykti į Lietuvos Respubliką termino ir perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą termino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022 tenkino pareiškėjų apeliacinį skundą, t. y. panaikino minėtus Departamento ir teismo sprendimus bei įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad ginčijamame Departamento sprendime nėra įvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjų-nepilnamečių vaikų padėtimi, neišanalizuota, ar valstybės arba valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, nori ir gali pasiūlyti pareiškėjams veiksmingą ir ilgalaikio pobūdžio apsaugą, dėl ko nebūtų būtinas tarptautinės apsaugos poreikis nuo nevalstybinio subjekto, o ginčijamame sprendime apsiribota tik bendro pobūdžio teiginiais, kad pareiškėjai neįrodė šių aplinkybių.

33. Departamentas nagrinėjamoje byloje ginčijamu 2022 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 22M7052 pakartotinai nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti juos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams S. A. A. A. ir I. S. R. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo išsiuntimo dienos. Pareiškėjams S. S. A. A. ir A. S. A. J. A. neuždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

34. Sprendime pripažinta, jog pareiškėjo pasakojimas labiau detalus nei pareiškėjos (jo sutuoktinės) ir neturėjo aiškių chronologinių neatitikimų. Pareiškėjas daug žinojo apie (duomenys neskelbtini), nors jo papasakota informacija ir buvo bendra, plačiai žinoma (duomenys neskelbtini) žmonėms. Pareiškėjas su savimi neturėjo raštelio, kuriame buvo išreikštas grasinimas, ar jo nuotraukos, taip pat įrodymų, jog keleivis, kuris pagrasino jam žodžiu ir nusifotografavo jo asmens dokumentus bei automobilio numerį, jį sumušė. Pareiškėjai įvykių datas galėjo įvardyti tik apytiksliai (2021 m. birželio arba liepos mėn.), į papildomus klausimus atsakinėjo trumpai, nepraplėsdami pirminio pasakojimo ribų.

35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad aplinkybė, jog nepateikta tiesioginių rašytinių įrodymų grėsmei pagrįsti, nepaneigia pareiškėjams kylančios grėsmės jų kilmės šalyje. Šiuo atveju pareiškėjas nurodė, kad vienas iš keleivių, nusifotografavęs jo duomenis, trenkė jam per veidą (nenustatyta, kad dėl patirto sužalojimo pareiškėjui būtų reikėję medikų pagalbos) ir pagrasino, o po kelių dienų jis namuose rado lapelį, ant kurio buvo parašyta: „Mes pagrobsim tavo vaikus, jei tu neišvyksi iš šalies.“ Taigi, pagal pareiškėjų pasakojimą, jie ir neturėjo daug rašytinių įrodymų. Kita vertus, net jei jie būtų turėję ir pateikę atsakovui minėtus dokumentus, abejotina, kad atsakovas būtų priskyręs jiems aukštą įrodomąją vertę, atsižvelgiant į jų autentiškumo ir išsamumo trūkumą.

36. Teisėjų kolegija nesutinka su Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjų pasakojimai savaime nelaikytini patikinimu įrodymu, nes, bandant išsiaiškinti papildomas detales, asmenys atsakinėjo trumpai, nepraplėsdami pirminio pasakojimo ribų, vengė atsakinėti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais. Tokie atsakovo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, abstraktūs ir nepatvirtinti objektyviais duomenimis (nesuderinami su apklausų garso įrašų turiniu). Sprendime iš esmės akcentuota tik tai, jog pareiškėjai galėjo tik apytiksliai nurodyti pareiškėjo konflikto su keleiviu ir raštelio gavimo laiką (2021 m. birželio ar liepos mėn.), tačiau aplinkybė, jog pareiškėjai negalėjo įvardyti konkrečios dienos, savaime nedaro viso jų pasakojimo nepatikimu. Nors atsakovas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į asmens dokumentų ((duomenys neskelbtini) pasų) išdavimo pareiškėjams datas, tačiau Sprendimas nebuvo grindžiamas šiomis aplinkybėmis, be to, atsakovas tik abstrakčiai pastebi, jog pasų pagaminimas bei išdavimas paprastai užtrunka, tačiau nepateikia jokios analizės apie dokumentų išdavimo terminus kilmės valstybėje, galimybę juos gauti skubos tvarka. Kaip minėta, pats atsakovas konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas neturėjo aiškių chronologinių neatitikimų, buvo gan detalus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovas nepateikė argumentų, paneigiančių išsamius pareiškėjo paaiškinimus apie politinę padėtį kilmės valstybėje, patvirtinančius, kad pareiškėjas nusimano šioje srityje. Aplinkybė, jog pareiškėjos pasakojimas buvo mažiau detalus (ji negalėjo įvardyti partijų, kurias kritikavo pareiškėjas, ir pan.), šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės, atsižvelgiant į tai, kad būtent jos sutuoktinis domėjosi politine situacija kilmės šalyje ir, dirbdamas, viešai reikšdavo neigiamą savo nuomonę. Byloje nepaneigta, jog pareiškėjas atvirai reikšdavo savo keleiviams neigiamą nuomonę apie grupuotes, politines partijas, (duomenys neskelbtini) įtaką ir pan., ir tai galėjo tapti žinoma ir sukelti (duomenys neskelbtini) grupuotės nepasitenkinimą bei, atitinkamai, grasinimus. Atsakovas taip pat nepaneigė pareiškėjo paaiškinimų, jog jis dėl incidento nesikreipė į teisėsaugos institucijas, nes pastarosios būtų atėmusios iš jo visus pinigus (Sprendime pateikta kilmės šalies informacija patvirtina, jog šalyje yra paplitusi korupcija, be to, valstybės apsauga yra mažiau prieinama (duomenys neskelbtini) (apklausų garso įrašai įrodo, kad, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, (duomenys neskelbtini)). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, priimant Sprendimą, nebuvo pasiektas tyrimo tikslas, įpareigojantis atsakovą išsamiai įvertinti pareiškėjų individualią padėtį ir nustatyti, ar jie atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje sąlygas ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.

37. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad Įstatymo 126 straipsnyje ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.

38. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“. Pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, jos aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje.

39. Nagrinėjamu atveju atsakovas, atsižvelgdamas į ankstesnį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, Sprendime išsamiau pasisakė apie pareiškėjos ir pareiškėjų-vaikų padėtį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas padarė nepagrįstą ir nelogišką išvadą, jog dėl to, kad grasinimai buvo pareikšti pareiškėjui-vyrui dėl būtent jo viešai reikštos neigiamos nuomonės, konstatuotina, jog pareiškėjų-moters ir vaikų amžius ir lytis, kaip galimi riziką didinantys faktoriai, nebuvo numanomo persekiojimo veiksniais, todėl jie nesusidūrė su specifinėmis vaikų ir moterų persekiojimo formomis. Primintina, kad pareiškėjui buvo grasinama tuo, jog bus pagrobti jo vaikai, taigi, potenciali grėsmė buvo nukreipta į pareiškėjus-mažamečius vaikus ir tai lėmė, manytina, jų amžius. Sprendime nurodyta, kad buvo pranešimų apie (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjų gyvenamajame mieste, nekontroliuojamą milicijos veiklą, asmenų grobimą siekiant politinės ar piniginės naudos ir pan. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo išvada, jog mažai tikėtina, kad grįžimo atveju būtų fundamentaliai pažeisti nepilnamečių prieglobsčio prašytojų geriausi interesai, nėra tinkamai pagrįsta.

40. Vertinant atsakovo sprendimą išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos pabrėžtina ir tai, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog šiuo aspektu buvo remtasi tik tuo, kad pareiškėjai į Lietuvą atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirsdami valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio paprašė tik kai buvo sulaikyti pareigūnų. Tokia pozicija neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant klausimą, turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Pažymėtina, kad tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis panašiose bylose (žr., pvz., 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1621-602/2022, 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2000-520/2022).

41. Teisėjų kolegija pabrėžia taip pat tai, jog Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis nustato, kad valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio (1 d.); todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka (2 d.). Pagal šios konvencijos 22 straipsnį, valstybės dalyvės imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų vaikui, norinčiam gauti pabėgėlio statusą arba laikomam pabėgėliu pagal taikytiną tarptautinę arba vidaus teisę ir nustatytą tvarką, nepriklausomai nuo to, ar jį lydi, ar nelydi jo tėvai ar koks nors kitas asmuo, deramą apsaugą ir humanitarinę pagalbą besinaudojant taikytinomis teisėmis, išdėstytomis šioje konvencijoje ir kituose tarptautiniuose žmogaus teisių arba humanitariniuose dokumentuose, kurių dalyvės yra nurodytos valstybės (1 d.); siekdamos šio tikslo, valstybės dalyvės remia, jeigu joms atrodo, kad tai reikalinga, Jungtinių Tautų ir kitų kompetentingų tarpvyriausybinių arba nevyriausybinių organizacijų, bendradarbiaujančių su Jungtinėmis Tautomis, pastangas ginti tokį vaiką, teikti jam paramą ir ieškoti kiekvieno vaiko bėglio tėvų arba kitų šeimos narių, gauti iš jų reikalingą informaciją, kad būtų galima grąžinti vaiką į šeimą. Jei tėvų ar kitų šeimos narių negalima surasti, tokiam vaikui teikiama tokia pat apsauga, kaip ir bet kuriam kitam vaikui, dėl kokios nors priežasties visam laikui ar laikinai netekusiam savo šeimos aplinkos, kaip tai numato ši konvencija (2 d.).

42. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 6 punkte nustatyta, kad nepilnamečio prieglobsčio prašytojo, išskyrus nelydimus nepilnamečius prieglobsčio prašytojus, apklausa atliekama, jeigu yra pagrindas manyti, kad jo pasakojimas gali turėti įtakos vertinant kartu į Lietuvos Respubliką atvykusių ir prašymus suteikti prieglobstį pateikusių pilnamečių tokio prieglobsčio prašytojo šeimos narių apklausos metu pateiktus duomenis arba, kad nepilnametis prieglobsčio prašytojas gali pateikti duomenų apie jam asmeniškai gresiantį persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus. Tokio nepilnamečio prieglobsčio prašytojo apklausa atliekama dalyvaujant bent vienam iš jo tėvų (įtėvių) arba kitam teisėtam atstovui, su kuriuo nepilnametis prieglobsčio prašytojas atvyko į Lietuvos Respubliką, išskyrus atvejus, kai pagrįstai manoma, kad šių asmenų dalyvavimas apklausoje gali trukdyti nepilnamečiam prieglobsčio prašytojui pateikti duomenų apie jo patirtą ar jam gresiantį persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

43. Sprendime konstatuota, jog nenustatyta, kad su pareiškėjais-moterimi ir vaikais buvo netinkamai elgiamasi šeimoje; priešingai, pareiškėjas-vyras turėjo darbą ir išlaikydavo šeimą, rūpinosi ja, išsivežė šeimą, kai, jo nuomone, jiems iškilo grėsmė. Tačiau šios išvados yra pagrįstos tik atsakovo subjektyvia nuomone. Per apklausas nei pareiškėjui, nei pareiškėjai nebuvo užduoti klausimai apie padėtį jų šeimoje ir nėra duomenų apie pareiškėjų-vaikų, gimusių (duomenys neskelbtini), apklausą. Nors nagrinėjamu atveju grasinimai buvo nukreipti būtent į pareiškėjus-vaikus, atsakovas neišsiaiškino individualių aplinkybių, susijusių būtent su jų gyvenimu kilmės valstybėje (šiuo aspektu neuždavė klausimų ir jų tėvams).

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.