Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-04-03 · Administracinė byla Nr. P-438-79-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-03
Bylos Nr.
P-438-79-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
J.A.P.
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-438-79/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J.A.P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-690/2008 pagal pareiškėjos J.A.P. skundą dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. A. P. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154 „Dėl vidaus tarnybos vyresniosios leitenantės J.A.P. atleidimo iš vidaus tarnybos“.

Pareiškėja nurodė, kad Departamento direktoriaus 2006 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. TE-102 ji nuo 2006 m. kovo 21 d. buvo atleista iš Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektorės pareigų vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, tai yra dėl pareigūno vardo pažeminimo. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A4-232/2007 panaikino Departamento direktoriaus 2006 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. TE-102 ir įpareigojo Departamentą per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos išspręsti klausimą dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu. Skundžiamu Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. TE-154 pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos nuo 2006 m. kovo 21 d. vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu (dėl laikino nedarbingumo neatvykus į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės). Pareiškėjos nuomone, šis Departamento direktoriaus įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnyje nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Todėl, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2007 m. kovo 5 d. sprendimu panaikinus Departamento direktoriaus 2006 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. TE-102, buvo atkurtas pareiškėjos, kaip vidaus tarnybos pareigūnės, statusas. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad skundžiamas 2007 m. kovo 27 d. įsakymas Nr. TE-154, kuriuo pareiškėja atleista iš tarnybos atbuline data, prieštarauja minėtam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui. Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodytu pagrindu pareigūnas gali būti atleistas iš vidaus tarnybos dviem atvejais: 1) jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės; 2) jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių. Pareiškėjos nuomone, ji negalėjo būti atleista iš tarnybos šiuo pagrindu, nes iki skundžiamo įsakymo priėmimo dienos ji nebuvo nedarbinga daugiau kaip 120 dienų iš eilės ir per paskutinius 12 mėnesių iki skundžiamo įsakymo priėmimo dienos nebuvo nedarbinga daugiau kaip 140 dienų. Skundžiamo įsakymo priėmimo dieną pareiškėja buvo pilnai darbinga, o į tarnybą nevyko ne dėl nedarbingumo, o dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos. Be to, pareiškėja nebuvo įspėta apie atleidimą iš tarnybos, kaip to reikalauja Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalis.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-232/2007. Pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu, nes pareiškėja buvo nepertraukiamai nedarbinga nuo 2005 m. lapkričio 2 d. ir dėl laikino nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime pasisakė tik dėl pareiškėjos atleidimo kitu pagrindu, tačiau nesprendė pareiškėjos statuso, atleidimo datos pakeitimo bei išmokų klausimų. Todėl laikytina, kad tarnybos santykiai su pareiškėja buvo nutrūkę 2006 m. kovo 21 d. Be to, Departamentas 2006 m. sausio 9 d. gavo Kauno m. apylinkės teismo 2006 m. sausio 9 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-109-05, kuria pareiškėja pagal Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnį buvo nušalinta nuo pareigų 6 mėnesių laikotarpiui. Nušalinimas pareiškėjos atžvilgiu teismo nutarimu buvo panaikintas 2006 m. balandžio 19 d., atsižvelgus į pranešimą dėl jos atleidimo iš vidaus tarnybos. Dėl visų aukščiau nurodytų priežasčių negalėjo būti patenkintas pareiškėjos 2007 m. kovo 15 d. prašymas dėl jos grąžinimo į ankstesnes arba lygiavertes pareigas ir 2007 m. balandžio 3 d. pareiškimas dėl atleidimo datos perkėlimo bei turtinės žalos atlyginimo.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime tretysis suinteresuotas asmuo nurodė analogiškus argumentus, kaip ir atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino: panaikino Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154, grąžino pareiškėją į Kauno miesto valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektoriaus pareigas ir priteisė iš atsakovo pareiškėjos naudai 28 840,04 Lt už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 21 d. iki 2007 m. liepos 5 d.

Teismas sprendime nurodė, kad skundžiamu Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. TE-154 pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu. Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnas šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodytu pagrindu atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą darbo dieną, kai sueina šiame punkte nurodyti terminai, ir prieš 30 kalendorinių dienų iki šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyto termino suėjimo pareigūną jo laikinojo nedarbingumo metu raštu įspėjus apie galimą atleidimą. Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalies nuostata yra imperatyvi ir jokių išlygų nenumato. Todėl atsakovas, nors ir vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimu, turėjo laikytis atleidimo iš tarnybos procedūrų ir įspėti pareiškėją raštu prieš 30 kalendorinių dienų apie galimą atleidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 5 d. sprendimu įpareigojo Departamentą per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos (t. y. iki 2007 m. balandžio 5 d.) išspręsti klausimą dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu. Departamentas, priimdamas skundžiamą 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154, atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos kitą dieną po 2006 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. TE-102 priėmimo – 2006 m. kovo 21 d., t.y. atgaline data. Atleidimas iš tarnybos atgaline data prieštarauja bendriesiems teisėms principams ir minėtam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui. Pareiškėja 2007 m. kovo 27 d. buvo darbinga ir siekė grįžti į anksčiau eitas pareigas (tai patvirtina jos 2007 m. kovo 15 d. prašymas grąžinti ją į ankstesnes arba lygiavertes pareigas). Atsakovas buvo įpareigotas pareiškėją atleisti iš tarnybos jos pageidaujamu pagrindu. Nors nagrinėjant bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme pareiškėja nepageidavo būti grąžinta į pareigas, tačiau vėliau ji siekė būti sugrąžinta į eitas pareigas. Todėl, panaikinus 2006 m. kovo 20 d. įsakymą, kuriuo pareiškėjai buvo skirta nuobauda, pareiškėja turėjo būti sugrąžinta į tarnybą. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjos paaiškinimų matyti, kad ji siekia grįžti į tarnybą – į anksčiau eitas pareigas ir teigia, kad šiuo metu yra visiškai darbinga ir gali atlikti eitas pareigas. Iš teismui pateiktos darbingumo lygio pažymos matyti, kad pareiškėjai nuo 2006 m. vasario 27 d. iki 2007 m. vasario 27 d. buvo nustatytas 50 procentų darbingumo lygis (b. l. 55). Todėl teismas padarė išvadą, kad nuo 2007 m. vasario 27 d. pareiškėja yra pilnai darbinga. Atsakovas nepateikė tai paneigiančių įrodymų. Atsakovo 2007 m. birželio 14 d. raštas Nr. 13-732, kuriuo pareiškėja buvo kviečiama atvykti dėl jos siuntimo į CMEK (b. l. 58), nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu, kad pareiškėja šiuo metu yra nedarbinga. Be to sprendimas, kurį priims CMEK, nagrinėjamam ginčui dėl skundžiamo įsakymo teisėtumo neturi esminės reikšmės. Atsakovas patvirtino, kad šiuo metu pareiškėjos pareigybė yra laisva (b. l. 56). Todėl teismas padarė išvadą, kad Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymas Nr. TE-154 naikintinas kaip neteisėtas, pareiškėja grąžintina į ankstesnes pareigas ir, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalimi, jai priteistinas atlyginimas už visą priverstinės pravaikštos laiką. Atsižvelgiant į atsakovo 2007 m. gegužės 10 d. pažymoje Nr. 13-599 pateiktus duomenis (b. l. 16), pareiškėjai priteistina 28 840,04 Lt (15 mėn. x 1849,80 Lt + 13 d.d. x 84,08 Lt).

II.

Apeliaciniu skundu atsakovas Departamentas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja skundu prašė tik panaikinti Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154. Jokių kitų reikalavimų pareiškėja nebuvo pareiškusi. Todėl teismas nepagrįstai nusprendė grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą ir priteisti jai iš atsakovo 28 840,04 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovas taip pat nurodo, kad atleisdamas iš tarnybos pareiškėją pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-232/2007. Šiuo sprendimu Departamentas buvo įpareigotas išspręsti klausimą dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesprendė klausimų dėl pareiškėjos statuso, atleidimo datos pakeitimo ir galimų išmokų. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad Departamentas turėjo atsižvelgti į vėliau pareiškėjos pateiktą prašymą grąžinti ją į tarnybą, neteisingai vertina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtą sprendimą. Pareiškėja, skųsdama Departamento direktoriaus 2006 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. TE-102, pageidavo būti atleista būtent pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti vėliau pateiktus (2007 m. kovo 15 d. ir 2007 m. balandžio 3 d.) pareiškėjos prašymus dėl jos grąžinimo į ankstesnes arba lygiavertes pareigas. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju jis, neįspėdamas pareiškėjos apie atleidimą pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, padarė tik formalų pažeidimą. Priimdamas sprendimą grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal teisės aktų reikalavimus, priimamiems ir grąžinamiems į vidaus tarnybą pareigūnams yra privalomas sveikatos tikrinimas Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM Centrinėje medicininės ekspertizės komisijoje (CMEK), kuri ir turėtų nustatyti pareiškėjos sveikatos būklę ir galimybę tarnauti vidaus reikalų sistemoje. Priteisdamas atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką, teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 9 d. nutartimi pareiškėja buvo nušalinta nuo pareigų. Pagal Vidaus tarnybos statuto nuostatas, nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnui darbo užmokestis ir ligos pašalpa nemokami. Dėl to Kauno miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba su pareiškėja atsiskaitė iki 2006 m. sausio 9 d. Pareiškėjos nušalinimas buvo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutarimu tik atsižvelgus į informaciją dėl jos atleidimo iš vidaus tarnybos. Procesas baudžiamojoje byloje dėl pareiškėjos dar nepasibaigė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėja J. A. P. prašė palikti Vilniaus pygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Savo prašymą pareiškėja grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jos skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, jog atsakovo teiginys, kad jis davė pareiškėjai siuntimą į CMEK, neatitinka tikrovės. Pareiškėja 2006 m. sausio 30 d., 2006 m. vasario 07 d., 2006 m. vasario 21 d., 2006 m. vasario 23 d. ir 2006 m. vasario 27 d. pati kreipėsi į atsakovą dėl siuntimo į CMEK. Tačiau atsakovas ignoravo visus pareiškėjos prašymus. Todėl pareiškėja kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą duoti jai siuntimą į CMEK. Tačiau galutinis sprendimas šioje byloje dar nėra priimtas. Pareiškėja prašymus atleisti ją iš pareigų dėl sveikatos būklės teikė tuo metu, kai jos sveikatos būklė tikrai buvo bloga. Šiuos prašymus atsakovas ignoruodavo. Šiuo metu pareiškėjos sveikatos būklė yra pagerėjusi, ji gali toliau eiti pareigas. Todėl atsakovas, spręsdamas tolimesnės pareiškėjos tarnybos klausimą, turėjo vadovautis faktine padėtimi. Pareiškėja taip pat nurodė, jog vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, ta aplinkybė, kad jos atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis procesas, nėra pagrindas tenkinti atsakovo apeliaciniame skunde pareikštus reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Kauno miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154. Tretysis suinteresuotas asmuo sutiko su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-690/2008 atsakovo apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos J.A.P. skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 5 d. sprendimu, išnagrinėjęs pareiškėjos iškeltą ginčą dėl atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento 2006 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. TE-102, kuriuo ji 2006 m. kovo 21 d. buvo atleista iš tarnybos už poelgį, pažeminusį pareigūno vardą (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas), neteisėtumo, šį įsakymą panaikino ir, iš dalies tenkindamas pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui bei apeliacinio skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą atleisti ją iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodytu pagrindu (dėl laikino nedarbingumo neatvykus į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės), įpareigojo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą per vieną mėnesį nuo minėto sprendimo įsiteisėjimo dienos išspręsti dėl J.A.P. atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu. Vykdydamas šį teismo sprendimą atsakovas 2007 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. TE-154 pareiškėją iš vidaus tarnybos 2006 m. kovo 21 d. atleido pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą.

Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčija Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento 2007 m. kovo 27 d. įsakymą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su administracinės bylos medžiaga, nusprendė, kad pagal savo prigimtį tai iš esmės yra ginčas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje A4-232/2007 tinkamo ar netinkamo įvykdymo. Pastarojoje byloje pirminiu skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėja prašė įpareigoti atsakovą atleisti ją iš vidaus tarnybos būtent pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Išsprendus ginčą Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendime konstatuota: ,,Kadangi terminas skirti nuobaudą pasibaigęs, t.y. nuo nusižengimo padarymo dienos (2005 m. balandžio 11-15 d.) praėjo daugiau kaip vieneri metai, todėl tarnybinės nuobaudos skyrimas dėl apeliantės (J. A. P.) padarytos veikos negalimas (Vidaus tarnybos statuto 26 str. 3 d.). Panaikinus įsakymą skirti nuobaudą, apeliantė turi būti sugrąžinta į tarnybą, tačiau iš skundo teismui ir apeliacinio skundo akivaizdu, kad ji nenori grįžti į tarnybą dėl sveikatos ir prašo įpareigoti atsakovą atleisti ją iš tarnybos kitu pagrindu – pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (dėl laikino nedarbingumo neatvykus į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės). Tokio prašymo teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti, nes byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių, kad pareiškėja tikrai tokį laikotarpį buvo nedarbinga. Šias aplinkybes turi įvertinti darbdavys. Byloje nustatyta, kad darbdavys netyrė ir nevertino šių aplinkybių, nes tuo metu turėjo pagrindą netenkinti tokio pareiškėjos prašymo, atsižvelgdamas į pradėtų procedūrų pirmumą, t.y. tarnybinio patikrinimo dėl apeliantės veikos procedūra buvo pirmesnė, todėl pirmumas taikytas ir dėl jo (patikrinimo) rezultato atsiradusiam atleidimo iš tarnybos pagrindui. Kadangi šis pagrindas šiuo metu išnyko, atsakovas turi svarstyti apeliantės atleidimo iš tarnybos kitu (jos pageidaujamu) pagrindu galimybę.“

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš cituoto Vyriausiojo administracinio teismo kolegijos sprendimo akivaizdu, kad teisėjų kolegija klausimo dėl pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu neišsprendė tik todėl, kad byloje nebuvo pakankamai duomenų, patvirtinančių pareiškėjos laikinojo nedarbingumo laikotarpį. Teismas konstatavo, jog byloje esančios pareiškėjai išduotų Nedarbingumo pažymėjimų kopijos neginčijamai patvirtina, kad pareiškėja buvo nedarbinga nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2006 m. gegužės 5 d., tad aplinkybė, jog J. A. P. jos atleidimo iš vidaus tarnybos metu, t.y. 2006 m. kovo 21 d., tikrai buvo nedarbinga daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės laikytina nustatyta. Tai sudarė pagrindą pareiškėją atleisti pagal Vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnas šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą darbo dieną, kai sueina šiame punkte nurodyti terminai, ir prieš 30 kalendorinių dienų iki šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyto termino suėjimo pareigūną jo laikinojo nedarbingumo metu raštu įspėjus apie galimą atleidimą. Šioje normoje numatyto įspėjimo apie asmens galimą atleidimą iš tarnybos paskirtis yra suteikti galimybę iš anksto žinoti apie galimas ilgalaikio neatvykimo į tarnybą dėl laikinojo nedarbingumo pasekmes bei pasirinkti asmenį tenkinantį elgesio variantą. Ginčo atveju akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje Vidaus tarnybos statute numatytas įspėjimas tokio vaidmens, kokį jam siekė suteikti įstatymų leidėjas, neatliktų. Pareiškėjai atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu nebuvo joks netikėtumas ar staigmena, kadangi ji pati buvo išreiškusi pageidavimą būti atleista iš tarnybos būtent šiuo pagrindu, toks reikalavimas buvo suformuluotas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A4-232/2007. Pripažinimas ginčijamo įsakymo neteisėtu vien dėl formalaus pažeidimo, iš esmės neįtakojusio asmens teisės būti informuotam apie galimą tarnybos santykių nutrūkimą ateityje, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Šiuolaikinės teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu gali būti formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai, konkrečioms faktinėms aplinkybėms teisės normas taikant ne tik pagal jų turinį, bet ir pagal jomis siekiamus tikslus. Todėl pareiškėjos argumentas, kad atsakovas pažeidė jos teises, nes apie galimą atleidimą minėtu pagrindu neįspėjo prieš 30 kalendorinių dienų, kaip to reikalauja Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalies nuostatos, atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atmetė kaip nepagrįstą ir pareiškėjos teigia, kad ji ginčijamu įsakymu negalėjo būti atleista iš tarnybos atgaline data, t. y. nuo 2006 m. kovo 21 d. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vyriausiajam administraciniam teismui 2007 m. kovo 5 d. sprendimu panaikinus atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento 2006 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. TE-102, kuriuo pareiškėja 2006 m. kovo 21 d. buvo atleista iš tarnybos už poelgį, pažeminusį pareigūno vardą, ir įpareigojus Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą per vieną mėnesį nuo minėto sprendimo įsiteisėjimo dienos išspręsti dėl J.A.P. atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu, sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo vertintina 2006 m. kovo 20 d. buvusi situacija ir tuo metu egzistavę pagrindai atleisti pareiškėją iš tarnybos. Teismo sprendime buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nustatytų reikšmingų tarnybos santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai dėl anksčiau (laiko prasme) vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms pasekmėms kilti – atleisti pareigūną iš tarnybos, kitų, tai yra, vėlesnių įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas (2005 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-481/2005; 2006 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1678/2006; 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-263/2007). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą, ginčijamame įsakyme teisingai nurodė, kad ji atleistina nuo 2006 m. kovo 21 d. Vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą ir vertinant, ar 2006 m. kovo 20 d. buvo Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte numatytas pagrindas pareiškėją atleisti iš tarnybos, jos sveikatos būklė ar jos darbingumas buvę 2007 m. kovo 27 d. atleidimui iš tarnybos negalėjo turėti jokios įtakos.

Teismas akcentavo, jog kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, pareiškėja nuosekliai reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovą ją atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Teisinės elgsenos pasirinkimas pirmoje bylos nagrinėjimo stadijoje paprastai sąlygoja procesinių sprendimų priėmimą ir paskesnėse bylos nagrinėjimo stadijose. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas ginčijamu 2007 m. kovo 27 d. sprendimu iš esmės teigiamai išsprendė pareiškėjos keltą reikalavimą dėl jos atleidimo iš tarnybos minėtu pagrindu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta proceso šalies pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Sąžiningai naudotis teisėmis reiškia nepiktnaudžiauti jomis. Teismas kartu padarė išvadą, kad pareiškėja iš pradžių keldama reikalavimą teismui įpareigoti atsakovą atleisti ją iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, ir tik po Vyriausiojo administracinio teismo priimto galutinio sprendimo dėl tarnybinio ginčo pradėjusi keisti savo teisinę poziciją – reikalauti ją grąžinti į tarnybą, piktnaudžiavo savo teisėmis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens, kuris piktnaudžiauja savo teisėmis ir savo nesąžiningais veiksmais daro žalą kitiems asmenims, teisė negina ir negali ginti (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2000 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2000). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos skundą dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154 „Dėl vidaus tarnybos vyresniosios leitenantės J.A.P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ panaikinimo atmesti.

III.

Pareiškėja A.J.P. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. liepos 8 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-690/2008. Prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais motyvais bei argumentais:

1. Pareiškėjos nuomone, nesilaikydama imperatyvių įstatymo reikalavimų, ir 2008 m. balandžio 25 d. sprendime nurodydama, jog atleidžiant pareiškėją iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu, nebuvo būtina ją apie tai įstatymo nustatyta tvarka įspėti, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėju kolegija šiurkščiai ir iš esmės pažeidė materialinės teisės normą - Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

2. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr.A7-250/2001, nurodė, kad teismas, spręsdamas bylą, privalo išsiaiškinti taikomo įstatymo ir kito teisės akto galiojimą ginčo teisiniams santykiams (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr.5 2.1 punktas). Tačiau priimdama 2008 m. balandžio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-690/2008 Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šio imperatyvaus reikalavimo nesilaikė ir grubiai bei iš esmės pažeidė materialinės teisės normą - Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 11 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias 2007 m. kovo 27 d. įsakymas negalėjo galioti 2006 m. kovo 21 d. teisiniams santykiams.

3. Anot pareiškėjos, suformuota teismų praktika vienareikšmiškai patvirtina, jog reikalavimas įspėti atleidžiamą darbdavio iniciatyva darbuotoją yra imperatyvaus pobūdžio, nenumatantis jokių išlygų, o teisės aktų galiojimas atgal yra neleidžiamas. Kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P4-259/2007, vienodos teismų praktikos formavimas ir užtikrinimas ypač reikšmingas atsižvelgiant į iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Šia maksima grindžiamas ir iš Konstitucijos kylantis reikalavimas formuoti vienodą teismų praktiką ir iš to kylantis teismų sprendimų prognozuojamumas, jurisprudencijos tęstinumas. Todėl nuo esamų precedentų galėtų būti nukrypstama ir nauji precedentai galėtų būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A756-690/2008 išvados ir teismų praktika, suformuota sprendžiant klausimus dėl reikalavimo įstatymo nustatyta tvarka įspėti atleidžiamą darbdavio iniciatyva darbuotoją ir dėl teisės aktų galiojimo atgal, išsiskyrė, procesas administracinėje byloje Nr. A756-690/2008 atnaujintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

4. Kaip nurodo pareiškėja, atsakovas - Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos - teisminio proceso metu nuolat klaidino teismą, jog būtent Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.A4-232/2007 įpareigojo jį atlikti neteisėtą veiksmą - atleisti pareiškėją atgaline data, o ji šį įpareigojimą tik įvykdė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2008 m. balandžio 25 d. nutartį, šiais teiginiais besąlygiškai vadovavosi. Tačiau, pareiškėjos vertinimu, nuostatos, jog ji turi būti atleista atgaline data, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d sprendime ne tik nebuvo, tačiau, priešingai, kaip jau minėta, šiame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienareikšmiškai nurodė, kad „panaikinus įsakymą skirti nuobaudą, apeliantė turi būti sugražinta į tarnybą". Iš karto po šio sprendimo priėmimo, 2007 m. kovo 15 d. pareiškimu buvo kreiptasi į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorių, prašant grąžinti jį į ankstesnes arba lygiavertes pareigas. Kaip teisingai 2007 m. liepos 5 d. sprendime nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas, pats atsakovas proceso metu patvirtino, kad pareiškėjos pareigybė yra laisva.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu (pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant) ir 12 punktu (būtinybe užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą). Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies nuostatomis, vertina šių pareiškėjos nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimo administracinėje byloje Nr. A756-690/2008 pagrįstumą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Tačiau, kaip matyti iš prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte apibrėžtu pagrindu atnaujinti procesą pareiškėja nurodo ne konkrečių materialinės teisės normų taikymo pažeidimus administracinėje byloje Nr. A756-690/2008, bet netinkamą faktinių aplinkybių vertinimą (prašymo dėl proceso atnaujinimo 3 psl.) ir procesinių teisės normų taikymą (prašymo dėl proceso atnaujinimo 4 – 5 psl.).

Pavyzdžiui, teigdama, jog nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A756-690/2008 teismas padarė esminius materialinės teisės normų (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto) pažeidimus, pareiškėja nurodo, jog niekuo nepagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo nuoroda, kad pareiškėjos atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu nebuvo jos netikėtumas ar staigmena, kadangi pati pareiškėja buvo išreiškusi pageidavimą būti atleista iš tarnybos būtent šiuo pagrindu. Tačiau, kaip pabrėžia pareiškėja, iki 2006 m. kovo 21 d., t. y. iki dienos, nuo kurios ji buvo atleista iš tarnybos, prašymų ar pageidavimų atleisti ją Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu ji niekada ir niekam nebuvo pateikusi, tokių prašymų byloje nėra. Taigi, kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja kelia klausimą dėl tam tikrų administracinės bylos Nr. A756-690/2008 faktinių aplinkybių, susijusių su prašymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pateikimu, nustatymo. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, jog dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių ar kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų,

Kita vertus, pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį, netinkamas procesinių teisės normų taikymas taip pat nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą byloje, išskyrus tuos atvejus, kai tai imperatyviai nurodyta įstatyme (pvz. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 8, 9 punktai): kai bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas; teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų; teismo sprendimas ir nutartis yra be motyvų ir pan. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas, kuriuo remiasi pareiškėja, numato tik proceso atnaujinimo galimybę, jei yra pateikti įrodymai apie padarytą akivaizdų materialinių teisės normų pažeidimą. Todėl proceso atnaujinimo pagrindais nagrinėjamu atveju negali būti laikomi ir pareiškėjos argumentai, kad nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A756-690/2008 apeliacinės instancijos teismas, tirdamas pareiškėjos atleidimo į vidaus tarnybos teisėtumą, netinkamai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnio nuostatas ir, atitinkamai, netinkamai išaiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A4-232/2007 įvykdymo tvarką bei šio sprendimo teisines pasekmes (prašymo dėl proceso atnaujinimo 5 psl.). Akcentuotina, jog šiuos klausimus reguliuoja procesinės teisės normos, t. y. Administracinių bylų teisenos įstatymas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje Nr. A4-232/2007 negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Atsižvelgiant į šios teisės normos turinį pažymėtina, jog procesas administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu gali būti atnaujintas tik esant objektyviai būtinybei užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, ši būtinybė turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į įvairiose administracinėse bylose priimtus atitinkamus vienodos administracinių teismų praktikos formavimui svarbius administracinių teismų sprendimus, nutartis ir pan.). Tuo tarpu jokių papildomų nuorodų į kitose panašaus pobūdžio administracinėse bylose priimtas teismų praktikos formavimui reikšmingas nutartis ar sprendimus dėl analogiškos prigimties teisinių ginčų pareiškėja iš esmės nepateikė.

Kartu pažymėtina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A63-896/2008 bei A7-250/2001 ir teigia, kad, nagrinėjant administracinę bylą Nr. A756-690/2008, galėjo būti nukrypta nuo administracinėse bylose Nr. A63-896/2008 bei Nr. A7-250/2001 suformuotos lex retro non agit (įstatymų leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios) principo taikymo praktikos. Tačiau pažymėtina, tai, jog, visų pirma, administracinės bylos Nr. A756-690/2008 aplinkybės bei šioje byloje spręsti klausimai skiriasi nuo administracinės bylos Nr. A756-690/2008, kadangi šioje byloje buvo sprendžiamas tarnybinis ginčas dėl pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos, tuo tarpu, administracinės bylos Nr. A756-690/2008 nagrinėjimo dalykas ir objektas nebuvo susijęs su valstybės tarnybos teisiniais santykiais. Antra, tiek administracinėje byloje Nr. A63-896/2008, tiek ir byloje A7-250/2001 buvo pabrėžta lex retro non agit principo taikymo svarba. Tačiau, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A756-690/2008 turinio, teismas šioje byloje nurodytą principą taip pat taikė ir juo rėmėsi pažymėdamas, kad „nustatytų reikšmingų tarnybos santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką“ (b.l. 102).

Todėl darytina išvada, jog pareiškėja objektyviais įrodymais nepagrindė fakto, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja objektyvi būtinybė užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą panašaus pobūdžio administracinėse bylose, kuriose būtų priimti skirtingo turinio teismo sprendimai.

Akcentuotina ir tai, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose Nr. 3K-3-1359/2001, 3K-7-64/2003 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 42 pateiktu išaiškinimu. Tačiau šie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikti teisės normų išaiškinimai buvo susijęs su darbo įstatymų reguliuojamų teisinių santykių pagrindu tarp privačių asmenų kilusių darbo ginčų sprendimu. Todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados pareiškėjos nurodomose civilinėse bylose negali būti taikomos ir jomis negali būti vadovaujamasi sprendžiant administracinius ginčus dėl valstybės tarnybos teisinių santykių, kurių teisinio reguliavimo specifika yra skirtinga, kaip tai apibrėžiama Valstybės tarnybos įstatymo 3 ir 5 straipsniuose (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu taip pat yra netenkintas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindų atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-690/2008 nenustatyta, todėl pareiškėjos J. A. P. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-690/2008 pagal pareiškėjos J.A.P. skundą dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRomanas Klišauskas