Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešeja Virginija Popoviene Baudžiamoji byla Nr. 1A-528/2008

Teiseja Vitalija Vaivadiene Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.11.1; 1.1.11.2; 1.1.11.5;

1.1.11.7; 1.1.11.11; 1.2.4.6.8.

2008 m. liepos 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo baudžiamaja byla pagal A. T. gynejo ir nukentejusiojo bei jo atstovo apeliacinius skundus del Vilniaus rajono apylinkes teismo 2008 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. , padares nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybes bei jam taikytos auklejamojo poveikio priemones - elgesio apribojimas aštuoniems menesiams, ipareigojant ji nuo nuosprendžio isiteisejimo dienos per ši laikotarpi buti savo namuose nuo 22.00 val. iki 05.00 val., dirbti, uždraudžiant žaisti azartinius žaidimus, vartoti alkoholi bei narkotines ar psichotropines medžiagas, paskiriant per aštuonis menesius nuo nuosprendžio isiteisejimo dienos atlikti 40 valandu nemokamu auklejamojo pobudžio darbu sveikatos priežiuros, globos ir rupybos ar kitose valstybinese ar nevalstybinese istaigose bei organizacijose, kuriuose darbas gali tureti aukletaji pobudi. Baudžiamoji byla A. T. atžvilgiu nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustate:

A. T. buvo kaltinamas tuo, kad nesunkiai sužalojo žmogu del chuliganišku paskatu, t. y. kad jis 2007 m. sausio 2 d., apie 23.00 val., kavineje ,,Helena“, esancioje Lavoriškiu km., Lavoriškiu sen., Vilniaus raj., užstodamas iejimo duris ir tokiu budu neleisdamas išeiti iš minetos kavines nukentejusiajam K. D. , šiam einant link išejimo duru, dešine ranka paimdamas už K. D. striukes rankoves, ja supleše, išejus iš minetos kavines i lauka, tycia iš chuliganišku paskatu dešines rankos kumšciu viena karta sudave nukentejusiajam i kaire veido sriti, padarydamas pastarajam poodine kraujosruva kairiame žande su apatinio žandikaulio lužimu kaireje puseje, t. y. nesunku sveikatos sutrikdyma.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad veika nepagristai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. Iš byloje esanciu irodymu matyti, kad konfliktas ivyko tarp pažistamu asmenu, nedalyvaujant pašaliniams asmenims, neturint tikslo pažeisti viešosios tvarkos, ar parodyti akivaizdu žmogaus ar visuomenes negerbima, niekinant elementarias morales ir elgesio normas. Kaltininko elgesys negalejo buti vertinamas, kaip atviras iššukis visuomenes tvarkai, siekiant supriešinti save su aplinkiniais, pademonstruoti niekinanti požiuri i juos. Nukentejusiajam suduotas smugis net ir ivertinus ji kaip nusikaltima, negali buti vertinamas kaip padarytas iš chuliganišku paskatu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo savo sprendimo atleisti A. T. nuo baudžiamosios atsakomybes. Skunde pažymima, kad pagrindai, kuriais remiantis teismas gali nepilnameti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybes, yra išvardinti BK 93 str. 1 d., taciau pirmosios instancijos teismas nenurode nei vieno iš istatyme aiškiai ivardintu ar kitu pagrindu, kurie leistu manyti, jog kaltininkas laikysis istatymu ir nedarys nauju nusikalstamu veiku.

Apeliacines instancijos teismo posedyje A. T. gynejas ir jo istatymine atstove prašo gynejo apeliacini skunda tenkinti, o nukentejusiojo ir jo atstovo atmesti. Prokurore prašo nukentejusiojo ir jo atstovo apeliacini skunda tenkinti, o A. T. apeliacini skunda atmesti.

A. T. gynejo, nukentejusiojo bei jo atstovo apeliaciniai skundai atmestini.

Nukentejusysis K. D. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinejimo metu iš esmes vienodai ir nuosekliai aiškino nesunkaus jo sveikatos sutrikdymo padarymo aplinkybes. Nukentejusysis viso proceso metu aiškino, jog tuo metu, kai i bara atvyko A. T. ir jo draugai, jis su S. S. bei M. K. ruošesi išeiti i lauka. Jam einant pro A. T. , pastarasis jo neišleido ir, paemes už striukes dešines rankoves, ja supleše. Tuomet A. T. nubego prie savo automobilio. Prie automobilio su pastaruoju aiškinosi M. K. . Nukentejusiajam einant prie M. K. tam, kad pastaraji paskubintu eiti namo, A. T. priejo prie jo ir sudave smugi i veida (t. 2, b. l. 77-78, t. 1, b. l. 24-25). Šiuos nukentejusiojo parodymus patvirtina iš esmes analogiški liudytoju J. D. , V. B. , E. R. , J. G. , S. S. , J. K. , M. K. parodymai. Visi mineti liudytojai nurode, kad K. D. einant pro A. T. , pastarasis supleše nukentejusiojo striukes rankove, o veliau budamas prie automobilio, nukentejusiajam sudave smugi i veida. Apie nukentejusiojo kokius nors agresyvius veiksmus A. T. atžvilgiu liudytojai neparode (t. 2, b. l. 79-81, 84-85).

Priešingai nei nukentejusiojo parodymu, A. T. teiginiu nepatvirtina jokie byloje esantys irodymai. Kaip teisingai pažymejo pirmosios instancijos teismas, liudytoju T. P. ir E. J. parodymai yra nenuoseklus, prieštarauja vieni kitiems, todel jais vadovautis negalima. Ikiteisminio tyrimo metu abu liudytojai parode, jog nemate, kad A. T. butu sudaves smugi nukentejusiajam (t. 1, 111-113, 116-117). Teisme liudytojai jau aiškino, kad mate, kaip A. T. besigindamas sudave K. D. . T. P. parodymu keitima aiškino tuo, kad tyrejas neteisingai suprato jo parodymus, o E. J. teige, kad norejo palengvinti savo draugo teisine padeti (t. 2, 82-83). Taigi, tokie parodymu keitimai bei priežastys, del kuriu buvo keiciami parodymai, kelia pagristu abejoniu šiu parodymu teisingumu. Atkreiptinas demesys ir i tai, kad liudytojas E. J. teige, jog nukentejusysis rankoje laike alaus buteli, sudave A. T. . Tokiu liudytojo parodymu nepatvirtina jokie byloje esantys irodymai.

Apeliacines instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, mano, kad nera jokio pagrindo teigti, jog konflikto iniciatoriumi buvo nukentejusysis ar jo draugai. Liudytojas J. C. pirmosios instancijos teisme patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas nurode, kad 2007 m. sausio 2 d., apie 23.00-24.00 val., jam paskambino A. T. ir klause ar liudytojas gali atvažiuoti i Lavoriškes, nes jis turi problemu, lyg su kažkuo susimuše ir jam reikia padeti (t. 1, b. l. 107-108). Byloje yra nustatyta, jog A. T. skambino liudytojui dar iki konflikto. Šios aplinkybes negincija ir A. T. gynejas, be to, ja patvirtina nukentejusiojo, liudytoju parodymai. Kita vertus, butu visiškai nelogiška skambinti ir prašyti pagalbos jau po konflikto, tuo labiau, jog iš paties A. T. parodymu matyti, kad po konflikto jis su draugais ramiai išvažiavo namo (t. 2, b. l. 76). Taigi, A. T. prašymas, kad J. C. atvyktu jam padeti del muštyniu dar net neprasidejus konfliktui, patvirtina nukentejusiojo bei liudytoju teiginius, kad jie, išgirde A. T. pašnekesi, noredami išvengti muštyniu, bande išeiti iš kavines. Esant tokiai situacijai, visiškai nelogiška butu teigti, jog konflikta pradejo K. D. .

Nepagristas gynejo skundo teiginys, kad A. T. skambutis parodo tik tai, kad pastarasis realiai ivertino jegu tarp jaunimo iš Lavoriškiu ir Mickunu santyki, bijojo konflikto, todel negalejo buti jo iniciatoriumi. Pažymetina, kad A. T. neturejo jokio pagrindo skambinti J. C. ir prašyti jo pagalbos, nes jam negrese joks pavojus, nebuvo jokios konfliktines situacijos. Be to, kaip jau mineta, iš byloje esanciu irodymu matyti, kad liudytojui buvo skambinta prieš konflikta, o ne konflikto metu ar po jo. Minetas skambutis rodo, kad tik iejes i kavine A. T. jau buvo nusiteikes konfliktiškai.

Iš aptartu irodymu darytina išvada, kad butent A. T. netinkamas elgesys išprovokavo konfliktine situacija, iš esmes tik jis elgesi agresyviai.

Byloje nera jokiu duomenu, kurie leistu padaryti išvada, jog A. T. veike butinosios ginties ar tariamosios ginties salygomis. Kolegijos nuomone, neitikinamas A. T. gynejo teiginys, kad jo ginamojo suvokima apie kilusi pavoju galejo itakoti priešiški Mickunu ir Lavoriškiu jaunuoliu santykiai. Tokia hipoteze paneigia tai, kad A. T. , budamas Mickunu gyventojas, su draugais laisvalaikio praleisti nuvyko i kavine „Helena“, esancia Lavoriškiu kaime. Visiškai logiška butu teigti, kad šioje kavineje turetu buti ir jaunimo iš Lavoriškiu, kurie tiek pasak gynejo, tiek pasak paties A. T. yra nedraugiškai nusiteike jaunimo iš Mickunu atžvilgiu. Taciau, kaip matyti iš A. T. veiksmu, ši aplinkybe iš esmes nekele baimes ar gresmes jausmo nei A. T. , nei jo draugams.

Gynejo apeliaciniame skunde aprašoma tariamai gresminga situacija, kurioje neva atsidure A. T. ir del to jis galejo neteisingai suvokti situacija, neatitinka byloje nustatytu faktiniu aplinkybiu. Kaip jau mineta anksciau, iš esmes agresyviai elgesi tik pats A. T. . Smugio nukentejusiajam sudavimo metu, prie A. T. stovejo tik M. K. , kuris bande nuraminti bei pasikalbeti (išsiaiškinti del suplešytos striukes) su A. T. . Minetas liudytojas nesielge agresyviai. Taip pat nera jokio pagrindo teigti, kad A. T. galejo kilti gresme iš nukentejusiojo draugu puses, nes be liudytoju T. P. ir E. J. , kuriu parodymai yra nepatikimi, jokie irodymai to nepatvirtina. Cia pažymetina, kad visi nukentejusiojo draugai mate A. T. netinkama elgesi, taciau i kylanti konflikta nesikišo ir net po K. D. sužalojimo nesieme jokiu smurtiniu veiksmu A. T. atžvilgiu. Aplinkybe, kad K. D. bande suduoti A. T. paneigia paties nukentejusiojo bei liudytoju J. D. , V. B. , E. R. , J. G. , S. S. , J. K. , M. K. parodymai.

Nusikaltimas yra padarytas del chuliganišku paskatu, kai jis padaromas del aiškaus žmogaus ar visuomenes negerbimo, elementariu morales bei elgesio normu niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššukis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinanti požiuri i juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip preteksta savo veiksmams mažareikšme dingsti. Iki nukentejusiojo sužalojimo tarp jo ir A. T. nebuvo jokiu asmeniniu santykiu, jie vienas kita pažinojo tik iš matymo. Smugis K. D. buvo suduotas be jokios aiškios priežasties, jam pasakius, kad A. T. atlygintu padaryta žala. Taigi, iš esmes A. T. be jokios priežasties sudave nukentejusiajam smugi ir padare jam nesunku sveikatos sutrikdyma, taip parodydamas aišku asmens negerbima, elementariu elgesio normu niekinima, saves priešpastatyma aplinkiniams. Cia pažymetina, kad tokius A. T. veiksmus mate konflikte nedalyvave asmenys, kurie iki ivykio ramiai leido savo laisvalaiki. Taigi, A. T. veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p.

Nepagristas nukentejusiojo ir jo atstovo apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo Lietuvos Respublikos BK 93 str. nuostatu taikymo A. T. atžvilgiu.

Lietuvos Respublikos BK 93 str. 1 d. nurodyta, kad nepilnametis, pirma karta padares neatsargu arba nesunku ar apysunki tycini nusikaltima, teismo gali buti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybes, jeigu jis nukentejusio asmens atsipraše ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padaryta turtine žala arba pripažintas ribotai pakaltinamu, arba pripažino savo kalte ir gailisi padares nusikalstama veika arba yra kitu pagrindu manyti, kad nepilnametis laikysis istatymu ir nedarys nauju nusikalstamu veiku.

A. T. , budamas nepilnameciu, pirma karta padare apysunki nusikaltima, atlygino nusikaltimu padaryta 200,00 Lt turtine žala nukentejusiajam ir K. D. gydymo išlaidas Valstybinei ligoniu kasai. Vien šiu pagrindu ir aplinkybes buvimas pagal Lietuvos Respublikos BK 93 str. yra pakankamas pagrindas teismui manyti, jog asmuo laikysis istatymu ir nedarys nauju nusikaltimu bei atleisti ji nuo baudžiamosios atsakomybes. Visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas yra aptares nuosprendyje. Be to, motyvuodamas BK 93 str. taikyma, pirmosios instancijos teismas atsižvelge ir i A. T. atsakomybe lengvinancia aplinkybe (atlyginta žala), atsakomybe sunkinanciu aplinkybiu nebuvima, ivertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsni, jo padarymo aplinkybes ir tikslus, kaltes forma, A. T. asmenybe (jauna amžiu, nera irašytas i narkologine ar psichiatrine iskaita, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, mokymosi istaigoje buvo charakterizuojamas teigimai, gyvena su tevais, turi pastovia gyvenamaja vieta, administracine tvarka nebaustas). Taigi, visu šiu aplinkybiu visuma leido pirmosios instancijos teismui pagristai atleisti A. T. nuo baudžiamosios atsakomybes teigiant, kad yra pakankamai pagrindo manyti, jog jis laikysis istatymu ir nedarys nauju nusikaltimu. A. T. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybes neprieštarauja teisingumui.

Ivertinus visas aplinkybes, keisti ar naikinti Vilniaus rajono apylinkes teismo 2008 m. balandžio 16 d. nuosprendžio nera pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. T. gynejo, nukentejusiojo K. D. ir jo atstovo apeliacinius skundus atmesti.