Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu

pagal LR BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams;

pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2008-08-22 apie 23.50 val. prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), kilus žodiniam konfliktui su A. S., matant pašaliniams asmenims, iš chuliganiškų paskatų, „KORA BRNO“ revolveriu vieną kartą iššaudamas, peršovė A. S. ranką, o atėjusiam G. S. dviem šūviais peršovė ranką ir pilvo sritį, taip G. S. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, po ko bėgdamas dar vienu šūviu peršovė A. S. pilvo sritį, taip savo veiksmais A. S. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, taip demonstruodamas nepagarbą visuomenei, sutrikdė rimtį bei tvarką, sukeldamas išgąstį nepilnametėms M. A. ir M. O..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. S. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė perkvalifikuoti S. S. nusikalstamą veiką iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai S. S. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina apelianto kaltę padarius dvi nusikalstamas veikas, numatyta BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d.

Apeliantas savo skundu, prašydamas jį išteisinti dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 str. ir ginčydamas chuliganiškas paskatas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 str. 2 d. 8 p.), argumentuoja tuo, kad brolius A. ir G. S. šaudydamas sužalojo gindamasis, nes pastarieji kėsinosi į jo gyvybę ir sveikatą. Teisiamajame posėdyje S. S. nurodė, kad į A. S. jis šovė po to, kai pastarasis vieną sykį jam kumščiu trenkė į galvą. Po to jis dar šaudė iš turėto šratinio revolverio į A. ir G. S. todėl, kad pastarieji grasindami susidorojimu vijosi jį ir liudytoją N. S. (t. 2, b. l. 66-67). Taigi, iš esmės nuteistasis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniu skundu neginčija to, kad šaudydamas padarė nukentėjusiesiems jam inkriminuotus sužalojimus, tačiau ginčija savo padarytos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – motyvą, kuris konkrečiu atveju yra itin svarbus teisingai kvalifikuojant S. S. veiksmus pagal Baudžiamąjį įstatymą.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis versiją, apie jam, neva, A. S. suduotą smūgį į galvą, iškėlė ne iš karto. Pirmoje apklausoje, kitą dieną po įvykio (2008-08- 23; t. 1, b. l. 99-100) S. S. neminėjo, kad A. S. būtų jam sudavęs kumščiu į galvą ar kitur. Tačiau, apklausiamas vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (t. 1, b. l. 120-121; 123-124; 126-128; 131; t. 2, b. l. 66-67), S. S. tvirtino, kad šaudyti pradėjo į A. S. ir G. S. dėl to, kad A. S. pirmas trenkė jam kumščiu į galvą. Apie S. S. neva suduotą smūgį taip pat parodė liudytojas N. S. (t. 1, b. l. 75-76; 77-79; t. 2, b. l. 71-72), tačiau vertinant pastarojo parodymus, negalima nekreipti dėmesio į tai, kad jie su nuteistuoju yra draugai, kartu tą vakarą gėrė alkoholinius gėrimus ir buvo įvykio vietoje. Tokiu būdu N. S. dėl subjektyvių priežasčių gali būti suinteresuotas duoti nuteistajam palankesnius parodymus.

Nustatant S. S. nusikalstamo sumanymo turinį, būtina aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Nukentėjusieji A. ir G. S., M. A. ir M. O. viso baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino, jog niekas jokių smūgių niekam nesudavė, tik liudytojas N. S. apsižodžiavo ir apsistumdė su A. S., po ko, be jokio pagrindo, S. S. pradėjo šaudyti. Nėra pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiųjų parodymais, nes jie yra vienodi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, juos iš dalies patvirtina liudytojo N. S. parodymai ir kita bylos medžiaga.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nustatytas aplinkybes, kad nukentėjusiesiems automobiliu atvykus prie parduotuvės ,, (duomenys neskelbtini)“, M. A. sugrįžus į automobilį, paskui ją į automobilį nekviestas įlipo ir atsisėdo liudytojas N. S.. Kad automobilyje buvo nepageidaujamas ir niekas jo į jį nekvietė pripažino ir pats liudytojas (t. 2, b. l. 72). Iš nuoseklių nukentėjusiųjų parodymų yra aišku, kad prašomas išlipti iš automobilio N. S. nereagavo, todėl vairavęs automobilį A. S. išlipo iš automobilio, kad išprašyti N. S. lauk. Tuo pat metu išlipo ir N. S., su kuriuo A. S. apsižodžiavo ir apsistumdė. Tuo metu S. S. stovėjo toliau ir be jokios priežasties iš su savimi turėto revolverio šovė A. S. į ranką ir pataikė į kairės rankos alkūnę (t. 1, b. l. 36). N. S. teisiamajame posėdyje pripažino, jog neprašė S. S. šaudyti. Išgirdęs šūvį iš automobilio išlipo G. S. ir ėjo link sužeisto savo brolio A. S., kai tuo tarpu nuteistasis paleido dar du šūvius į G. S., pataikydamas jam į dešinį dilbį ir pilvą (t. 1, b. l. 49). Nuteistasis teigė, kad prie parduotuvės ,, (duomenys neskelbtini)“ jis paleido tik vieną šūvį. Konkrečiu atveju nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo G. S. parodymais, kad jis šaudant buvo sužalotas prie minėtos parduotuvės, nes nukentėjusiosios M. A. ir M. O. aiškiai nurodė, jog prie parduotuvės girdėjo daugiau nei vieną šūvį – ,,Prie parduotuvės ,, (duomenys neskelbtini)“ girdėjau 3 šūvius, o vėliau, kai kaltininkas bėgo link bažnyčios girdėjau dar du šūvius.“ (t. 2, b. l. 68).

Šių aplinkybių pagrindu galima daryti išvadą, kad prieš pradėdamas šaudyti S. S. su nukentėjusiaisiais nekonfliktavo. Tą patį tvirtino ir visi nukentėjusieji. Tokiu būdu kyla klausimas, kas nulėmė kaltininko apsisprendimą viešoje vietoje panaudoti ginklą prieš asmenis. Nuteistojo ir liudytojo N. S. aiškinimai apie neva A. S. suduotą smūgį ne tik niekuo nepagrįsti, bet ir nelogiški. Apelianto ir liudytojo poziciją šiuo klausimu paneigia tam tikri byloje nustatyti ir abejonių kolegijai nekeliantys aplinkybių aspektai, kurių išskyrimas svarbus veikos kvalifikavimui ir lemia paskatų alternatyvų vertinimą kaip asmeninių arba chuliganiškų. Iš jau aptartų aplinkybių matyti, kad konfliktas kilo dėl N. S. veiksmų, ir dėl to pastarasis apsižodžiavo, apsistumdė su nukentėjusiuoju A. S.. Taigi visiškai nelogiška būtų manyti, kad A. S. išlipęs iš automobilio pultų koneveikti, stumdyti, mušti ne tą asmenį, su kuriuo konfliktavo, o kitą, kuris stovėjo atokiau ir nebendravo, konkrečiu atveju S. S.. Pasak nuteistojo, po neva jam suduoto smūgio į galvą jis nenugriuvo – automatiškai, gindamasis išsitraukė revolverį, šovė į besiartinantį link jo ir susidorojimu grasinantį A. S., ir pataikė į ranką. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja ir nukentėjusiųjų parodymams, ir byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Iš specialisto išvados matyti, kad A. S. buvo sužalota kairės rankos alkūnė (t. 1, b. l. 36), kas patvirtina ne apelianto, o nukentėjusiojo A. S. parodymus, jog S. S. šūvį į jį paleido jau nusisukus į automobilį. Iš aptartų aplinkybių aišku, kad jokios, nei realios, nei numanomos grėsmės S. S. nebuvo, pirmą šūvį jis paleido į nukentėjusįjį, kai pastarasis buvo į jį atsisukęs nugara, todėl ir pataikė į alkūnę. Toliau įvykiai klostėsi labai greitai – po pirmo šūvio iš automobilio išlipo A. S. brolis, į kurį S. S. taip pat paleido du šūvius iš turėto revolverio ir pradėjo šalintis iš įvykio vietos, o A. ir G. S., pranešę apie įvykį policijai (policijai pranešta 2008-08-23 0 val. 19 min., t. 1, b. l. 8), ėmė persekioti į juos šaudžiusį apeliantą, kuris bėgdamas paleido į nukentėjusiuosius dar keletą šūvių, pataikydamas A. S. dar į pilvą.

S. S. suformuluotame kaltinime nurodyta, jog pastarasis nusikalstamai veikti dėl chuliganiškų paskatų pradėjo, kilus žodiniam konfliktui su A. S., tačiau tai nereiškia, kad konflikte dalyvavo pats S. S.. Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu buvo kilęs žodinis konfliktas tarp A. S. ir N. S., kuris aiškiai nurodė, jog įsikišti į konfliktą S. S. neprašė. Taigi, konfliktas iš esmės buvo, tačiau, kaip nustatyta, tai nebuvo esminė priežastis, nulėmusi apelianto apsisprendimą nusikalstamai veikti. Iš teisiamajame posėdyje ištirtų ir aptartų įrodymų yra aišku, kad jokio akivaizdaus, realaus kėsinimosi į S. S. sveikatą ir gyvybę nebuvo, ir jo apsisprendimą nusikalstamai veikti viešoje vietoje lėmė ne asmeninės, o chuliganiškos paskatos. Byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiųjų A. ir G. S. veiksmus, pateisinančius nuteistojo smurtą prieš juos asmeniniais nesutarimais. Byloje taip pat nėra duomenų apie S. S. padarytus sužalojimus – tai neužfiksuota sulaikymo protokole (t. 1, b. l. 95), nors sulaikytas jis buvo 2008-08-23 8 val. 30 min., dėl padarytų sužalojimų jis nesiskundė ir pirmos apklausos metu. Dėl to kas paminėta, S. S. teiginius apie jo atžvilgiu panaudotą smurtą kolegija vertina kaip niekuo nepagrįstą jo gynybinę versiją norint sušvelninti savo teisinę padėtį ir išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Tokiu būdu nėra pagrindo, kaip prašo apeliantas, perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 1 d. S. S. nusiteikimas iš ginklo šaudyti į nukentėjusiuosius kilo dėl paniekos elementarioms moralės bei elgesio normoms, noras demonstruoti nepagarbą kitiems asmenims, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Neginčijamai nustačius, kad S. S. nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, nėra pagrindo svarstyti, ar apeliantas veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 str.) ir spręsti, ar nusikalstamą veiką pastarasis padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas (BK 59 str. 1 d. 9 p.).

Nėra pagrindo, kaip prašo apeliantas, išteisinti jo ir dėl viešosios tvarkos sutrikdymo (BK 284 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo S. S. elgesį įvertino kaip turintį viešosios tvarkos pažeidimo požymių, metantį atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, siekiant susipriešinti su aplinkiniais. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad viešosios tvarkos pažeidimui būdingas neteisėtų, pasižyminčių ypatingu įžūlumu, veiksmų padarymas viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra, ar turi teisę lankytis, kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kuriems kaltininko veiksmai sukels nepatogumų. S. S. pavojingi veiksmai – šaudymas iš ginklo į nukentėjusiuosius A. ir G. S. viešoje vietoje, prie parduotuvės ,, (duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) mieste buvo padaryti nukentėjusiųjų M. A. ir M. O. akivaizdoje. Neabejotina, kad vieša rimtis ir nukentėjusiųjų numatytas normalus buvimas viešoje vietoje buvo sutrikdytas. Pažymėtina, kad garsius šūvius nakties metu, patį šaudymo procesą galėjo girdėti ir matyti bet kuris kitas žmogus, nes visa tai vyko mieste, gatvėje. Kolegijai nekyla abejonių, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta, vadinasi, apeliantas pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. Taigi, nėra jokio pagrindo išteisinti S. S. dėl viešosios tvarkos sutrikdymo.

Be to kas aptarta, nuteistasis skundu prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis visiškai atlygino turtinę žalą, kad labai gailisi, kad į policiją nuėjo pats, niekur nesislapstė, ir taikyti BK 62 str. 1 d. 5 p.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė S. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau pripažino, kad nuteistasis Valstybinio socialinio draudimo fondui atlygino dėl nusikaltimo padarymo patirtą žalą. BK 59 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Savanoriškas žalos atlyginimo principas yra tame, kad tokiu elgesiu kaltininkas parodo savo pozityvų požiūrį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika padarytą jam žalą. Žala yra ne tik turtiniai, bet ir fiziniai ar moraliniai padariniai, tiesiogiai sąlygoti kaltininko nusikalstamos veikos. Iš tikrųjų, byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad S. S. valstybės įstaigai atlygino padarytą žalą (t. 2, b. l. 61; 64), tačiau neatlygino nei dalies žalos, tiesiogiai patirtos nukentėjusiųjų dėl padarytų nusikaltimų. Apeliantas teisiamajame posėdyje pareiškęs, jog su nukentėjusiųjų civiliniais ieškiniais nesutinka (t. 2, b. l. 67), iš esmės deklaravo negatyvų savo požiūrį į nukentėjusiuosius, į jų patirtą skausmą, stresą, nepatogumus ir kt. Konkrečiu atveju, kolegijos nuomone, vien valstybės įstaigai padarytos žalos atlyginimas S. S. atsakomybės nelengvina, todėl nėra pagrindo pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui reikia nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Kaip buvo minėta, S. S. neprisipažino dėl savo padarytų nusikalstamų veikų visų esminių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Keldamas versiją apie tariamą veikimą būtinosios ginties sąlygomis, mėgino klaidinti ikiteisminio tyrimo instituciją, prokurorą ir teismą. Daryti išvadą, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi dėl savo nusikalstamo veikimo, kai to veikimo aplinkybių jis nepripažįsta, būtų nepagrįsta. Minėtos aplinkybės taip pat neįrodo, kad S. S. susikrimtęs dėl padarytų veiksmų geranoriškai atvyko į policiją ir nuoširdžiai prisipažino dėl įvykdytų nusikaltimų. Taigi, konkrečiu atveju kolegija nemato pagrindo pripažinti S. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų.

Nenustačius apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir konstatavus, kad S. S. veikė dėl chuliganiškų paskatų, nėra pagrindo apeliantui taikyti BK 62 str. nuostatų.

Bausmės ir galutinė subendrinta bausmė apeliantui paskirtos nepažeidžiant BK 54, 63 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus (dėl chuliganiškų paskatų S. S. padarė du tyčinius nusikaltimus – nesunkų ir apysunkį, nusikaltimus viešajai tvarkai ir kito asmens sveikatai, buvo aktyvus jų vykdytojas), nuteistąjį apibūdinančius duomenis (teistas, baustas administracine tvarka), į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybėm (nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakojo jo nusikalstamą elgesį), kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, ir pagrįstai paskyrė BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d. sankcijų ribose numatytas bausmes – laisvės atėmimą, kurių dydžius nustatė nedaug didesnius už tokių bausmių vidurkius. Be tų, kurios aptartos, kitų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė, todėl švelninti nuteistajam S. S. paskirtų laisvės atėmimo bausmių už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinės, teisingai subendrintos laisvės atėmimo bausmės nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. S. apeliacinį skundą atmesti.