Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Šumskas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal O. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nutarimo, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutarimas, kuriuo A. G. L. buvo pripažinta kalta už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 188 str. numatyto pažeidimo padarymą ir nubausta įspėjimu, o administracinio teisės pažeidimo byla A. G. L. atžvilgiu nutraukta nesant ATPK 188 str. įvykio ir sudėties,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

A. G. L. buvo pripažinta kalta ir nubausta už tai, kad ji 2012 m. rugsėjo 15 d. apie 11.46 val., (duomenys neskelbtini) Vilniuje, savo automobiliu „Audi“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) užstatė kaimyno automobilį „VW Transportter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko pastarasis apie valandą negalėjo išvažiuoti ir tokiais savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188 str.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą yra pagrįstos.ATPK 188 str. numatyta, kad savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms, užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams nuo 100 iki 200 litų <...>.Atsižvelgiant į ATPK 188 str. dispoziciją ir prasmę, asmuo atsakomybėn pagal šį straipsnį gali būti traukiamas tik tuo atveju, jei jis veikė tyčia ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N662-109/2010 ir kt.). ATPK 10 straipsnyje numatyta, kad administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik yra galima manyti, kad administracinis teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Patikrinus byloje esančius duomenis matyti, kad A. G. L. buvo kaltinama tuo, kad ji 2012 m. rugsėjo 15 d. apie 11.46 val., (duomenys neskelbtini) Vilniuje, savo automobiliu „Audi“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) užstatė kaimyno automobilį „VW Transportter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko pastarasis apie valandą negalėjo išvažiuoti, t.y. savavališkai, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė savo tikrą ar tariamą teisę.

Nors O. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas priimdamas nutarimą vadovavosi prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams, tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai negali būti laikomi pagrįstais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teimas bylą nagrinėdamas teisme apklausė su įvykiu susijusius liudytojus (V. G., O. N., A. B., l.Salechovą, V.P. D.), šių liudytojų parodymus vertino visų byloje surinktų įrodymų visumoje, nepažeisdamas ATPK 257 str. reikalavimų.

Patikrinus byloje esančius duomenis ir remiantis paties O. N. parodymais duotais bylos nagrinėjimo teisme metu, pažymėtina, kad O. N. savo automobilį buvo pastatęs įvažiavime, kadangi taip buvo patogiau nešioti atvežtas statybines medžiagas, dėl ko A.G. L. negalėjo privažiuoti prie savo namo. Šį teisme nustatytą faktą patvirtino ir liudytoja O. N. (O. N. motina), kuri nurodė, jog jos sūnaus automobilis trukdė A.G. L. įvažiuoti prie savo namo (b.l.32) bei liudytojas A. B., kuris nurodė, jog A.G. L. negalėjo patekti į savo namus (b.l.33). Taip pat traukiamos administracinėn atsakomybėn A. G. L. bylos nagrinėjimo teisme duoti parodymai, kad tuo metu kai ji atvažiavo kelias privažiuoti į jos sodo sklypą buvo užstatytas automobiliu „VW Transportter“, kuris priklauso O. N., todėl ji savo automobilį paliko paskui kaimyno automobilį. Nurodė, jog iš automobilio „VW Transportter“ buvo kraunamos statybinės medžiagos, ji paklausė kaimyno, kada galės įvažiuoti į savo sklypą, kaimynas atsakė keiksmažodžiais. Ji, palikusi automobilį, nuėjo iki savo namo, grįžusi atgal žmonių šalia automobilio nerado (b.l.30-31).

Tokiu būdu, patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad apelianto teiginys, jog A. G. L. nesilaikydama nustatytos tvarkos užstatė jo automobilį negali būti laikomas pagrįstu. Pažymėtina, jog O. N. automobilį galėjo pastatyti ir kitoje vietoje, kadangi jis turi kitą atskirą, įvažiavimą į savo sklypą, šį faktą patvirtina paties O. N. parodymai, tačiau jis taip pat nurodė, jog gali statyti automobilį ir įvažiavime dėl kurio šiuo atveju kilo ginčas, nes jam buvo patogiau nešti atvežtas statybines medžiagas (b.l.31). Tiek O. N., tiek A. G. L. paaiškinimais nustatyta, jog nustatytos tvarkos naudotis bendru keliu nėra, todėl akivaizdu, jog apelianto teiginys dėl nustatytos tvarkos nesilaikymo yra nepagrįstas.

Patikrinus byloje esančią medžiagą sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad A. G. L. automobilio pastatymas už į jos sodo sklypą įvažiavimą užtvėrusio O. N. automobilio, nebuvo nukreiptas į savavališką savo teisės vykdymą, o priešingai, buvo iššauktas abiejų šalių nesutarimu. Tokiu pasirinktu elgesio modeliu abi šalys nesilaikė geros moralės principų veikti sąžiningai, laikantis protingumo ir teisingumo principų.

Nors apeliantas savo skunde nurodo, kad A. G. L. veikė tyčia, tačiau išanalizavus bylos medžiagą vienareikšmiškai teigti, jog ji savo automobiliu tyčia užstatė O. N. automobilį, kad pastarasis negalėtų daugiau nei valandą išvažiuoti, negalima. Priešingai, byloje apklausta liudytoja V. G. patvirtino, kad A. G. L. būdama jos namuose vis žiūrėjo ar nereikės patraukti automobilio (b.l.31).

Atmestinas apelianto teiginys, kad A. G. L. buvo prašoma patraukti savo automobilį, bet ji to piktybiškai nepadarė, kadangi šį apelianto teiginį patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, jog A. G. L. nepadarė jai inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, o jos elgesys neatitinka ATPK 188 str. numatyto administracinio teisės pažeidimo požymių. Nesant galimybės neabejotinai nustatyti vieno iš pažeidimo sudėčiai būtinų elementų – kaltės, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena turi būti nutraukiama (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina ir tai, kad administracinis teisės pažeidimas, dėl kurio A. G. L. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, padarytas 2012 m. rugsėjo 15 d. Remiantis ATPK 35 str. 1 d., administracinė nuobauda jai paskirta iki 2013 m. kovo 15 d. Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutarimą, kuriuo A. G. L. buvo skirta administracinė nuobauda priimtas 2013 m. kovo 28 d., t. y. pasibaigus ATPK 35 str. 1 d. nustatytam 6 mėnesių terminui ir administracinė byla buvo nutraukta. Byloje nėra duomenų, jog administracinės nuobaudos skyrimo terminas būtų pratęstas.

Tenkinti apeliacinio skundo pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

O. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.