- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-26
- Bylos Nr.
- 1A-204-768/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-2-00100-2016-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Donatas Jatužis, Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- R. G.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Evaldo Vanago,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. G. apeliacinį skundą dėl 2017 m. birželio 9 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:
R. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209 straipsnį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir nubausta:
- pagal BK 209 straipsnį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;
- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3766 Eur ) dydžio bauda;
- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, jai paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vienerių) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 100 MGL (3766 Eur ) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir skirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams ir 180 (vieno šimto aštuoniasdešimties) MGL dydžio, t. y. 6778,80 Eur (šešių tūkstančių septynių šimtų septyniasdešimt aštuonių eurų 80 ct) bauda.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos žinios, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti už gyvenamosios vietos (rajono) ribų, atlyginti nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. R. G. nuteista už tai, kad nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2011 m. birželio 13 d., būdama UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas Panevėžys, (duomenys neskelbtini), direktorė ir vienintelė akcininkė, o nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2015 m. sausio 25 d. - bendrovės faktinė vadovė, bei pagal Lietuvis Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, turėdama teisę sudaryti bendrovės vardu sandorius, nuo pat vadovavimo bendrovei pradžios, tyčia, į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nemokėdama privalomų įmokų, į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžetą nemokėdama privalomų įmokų, neatsiskaitydama su UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), I. S., nesiimdama protingų priemonių apsaugoti kreditorių interesus nuo nuostolių bei nesiimdama kitų protingų priemonių bendrovės mokumui atkurti ir pajamoms uždirbti, apgaulingai tvarkydama teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, paslėpdama įmonės apskaitos dokumentus ir įstatymų nustatytą laikąneišsaugodama buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl šių priežasčių visiškai negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, taip pat vengdama mokesčių administratoriaus patikrinimo akte - Valstybinio socialinio fondo valdybos Panevėžio skyriaus dėl UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimo 2009 m. lapkričio 20 d. Nr. 15-190 akte nustatytos prievolės sumokėti 4626,23 Lt (1339,58 Eur) mokesčius, taip sąmoningai blogai valdydama įmonę nulėmė bendrovės tyčinį bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams:
- Valstybinio socialinio fondo valdybos Panevėžio skyriui – 4625,79 Eur;
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos - 1530, 18 Eur;
- UAB (duomenys neskelbtini) - 337,48 Eur;
- UAB (duomenys neskelbtini) - 16,30 Eur;
- I. S. – 234, 92 Eur; ir esant ne laikiniems, o nuolatinio pobūdžio finansiniams sunkumams, turėdama pareigą pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 5 str. dėl bankroto bylos iškėlimo kreiptis į teismą, tačiau nesikreipdama, tyčia siekdama nuslėpti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, suklastojo dokumentus, kad UAB (duomenys neskelbtini) akcijas pardavė V. K. ir per nenustatytą asmenį pateikdama juos VĮ „Registrų centras“, Panevėžio filialas, adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini), panaudojo suklastotus dokumentus, bei pagal 2001 m. lapkričio mėn. 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsnio 1 ir 2 dalį būdama atsakinga už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal Lietuvos Respublikos 2006 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 27 straipsnio reikalavimus, pažeisdama Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 25 d., (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr.IX-574 19 straipsnio 1 dalį - apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir 19 straipsnio 2 dalį - patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 2 ir 21 straipsnių reikalavimus, nes nesudarė 2011, 2012, 2013, 2014, 2015 metų finansinių ataskaitų rinkinių ir nepateikė jų VĮ „Registrų centrui“. siekdama, kad nebūtų nustatyta įmonės veikla, jos turtas, įsipareigojimų dydis bei struktūra, paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus imituodama jų perdavimą V. K., laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2011 m. birželio 13 d. Panevėžyje, bei VĮ „Registrų centras“, Panevėžio filialo patalpose, Panevėžys, (duomenys neskelbtini), pagamino žinomai netikrus dokumentų ruošinius bei padedant nenustatytam asmeniui žinomai netikrus dokumentus panaudojo pateikiant juos kaip tikrus VĮ „Registrų centras“, Panevėžio filialui, Panevėžys, (duomenys neskelbtini), tai yra ne vėliau kaip 2011 m. birželio 10 d., Panevėžyje, tiksliau nenustatytoje vietoje, pagamino žinomai netikrus dokumentų ruošinius su juose užpildytu melagingu turiniu, o būtent: 2011 m. birželio 10 d. „Prašymą registruoti juridinių asmenų registre“ su pakeistais duomenimis formoje „JAR-1“ apie vadovo pasikeitimą; UAB (duomenys neskelbtini) 2011-06-10 vienintelio „Akcininko sprendimą“ Nr. S-11-01, kad nuo 2011 m. birželio 13 d. direktoriumi skiriamas V. K.; 2011 m. birželio 10 d. „Akcininkų sąrašą“, kuriame nurodyta, kad V. K. nuo 2011 m. birželio 10 d. įgijo 100 procentų UAB (duomenys neskelbtini) akcijų; ir šiuos pagamintus žinomai netikrų dokumentų ruošinius, su juose nurodytu melagingu turiniu, per tyrimu nenustatytą asmenį, vykdantį jos- kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorės nurodymus, pateikė V. K. pasirašyti ir pastarajam savo parašu patvirtinus dokumentuose įrašytus melagingus duomenis, pagamino žinomai netikus dokumentus, kuriuos panaudojo 2011 m. birželio 10 d. per nenustatytą asmenį pateikdama juos VĮ „Registrų centrui“, Panevėžio filialui, Panevėžys, (duomenys neskelbtini), bei tęsdama savo nusikalstamus veiksmus, ne vėliau kaip iki 2011 m. birželio 13 d., Panevėžyje, tiksliau nenustatytoje vietoje, pagamino žinomai netikrus dokumentų ruošinius su juose užpildytu melagingu turiniu, o būtent: 2011 m. birželio 10 d. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kad R. G., būdama UAB (duomenys neskelbtini) visų 100 paprastųjų vardinių akcijų, kurių kiekvienos akcijos nominali vertė 100 litų, savininkė, parduoda pirkėjui – V. K., visas 100 UAB (duomenys neskelbtini) paprastųjų vardinių akcijų po 5 Lt (1,45 Eur), viso už 500 litų (144,99 Eur); 2011 m. birželio 13 d. Priedą Nr.1 prie akcijų pirkimo pardavimo sutarties Nr. 01 - UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų perdavimo aktą ir UAB (duomenys neskelbtini) inventoriaus perdavimo aktą, kad V. K. perėmė dokumentus: įsakymus, VMI deklaracijas, dokumentus SODRAI, darbo sutartis, registracijos žurnalus, kasos, banko, pardavimų ir pirkimų dokumentus, apyvartų suvestines, antspaudą ir inventorių; 2011 m. birželio 13 d. Priedą Nr.2 prie akcijų pirkimo pardavimo sutarties Nr.01, kad V. K. susipažino ir įsipareigoja atlyginti bei padengti visas esamas ir būsimas UAB (duomenys neskelbtini) skolas ir prievoles, atsiradusias iki 2011 m. birželio 13 d. bei gavo iš jos – R. G. visus tariamai perduotus dokumentus ir spaudą, bei šiuos pagamintus žinomai netikrų dokumentų ruošinius, su juose nurodytu melagingu turiniu, per tyrimu nenustatytą asmenį, vykdantį jos- kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorės nurodymus, pateikė V. K. pasirašyti ir pastarajam savo parašu patvirtinus dokumentuose įrašytus melagingus duomenis, pagamino žinomai netikus dokumentus, kuriuos panaudojo 2015 m. spalio 16 d. pateikdama Panevėžio miesto apylinkės teismui kartu su atsiliepimu į civilinį ieškinį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu, žinodama, kad faktiškai jokių dokumentų ir spaudo V. K. neperdavė, apgaulingai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus paslėpdama nenustatytoje vietoje, dėl ko visiškai negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 25 d.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu R. G. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį, kadangi apkaltinamasis nuosprendis grįstas išvadomis, netinkamai įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes, paviršutiniškai ištyrus įrodymus.
2.1. Cituodama skundžiamą teismo nuosprendį, BK 209 straipsnį, 222 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies dispozicijas, liudytojo V. K. parodymus, tvirtina, kad tarp jos ir V. K. 2011 m. birželio 10 d. sudaryta akcijų pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 01 ir priedas prie sutarties Nr. 1, nėra sudaryta fiktyviai, o pasirašyti dokumentai suklastoti. Tvirtina, kad V. K. UAB (duomenys neskelbtini) akcijas įgijo teisėtai, ir vien tai, kad jis vartoja alkoholį, nesudaro pagrindo teigti, jog juo buvo pasinaudota ir tokiu būdu sandoris sudarytas neteisėtai. Akcentuoja, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. K. yra benamis, kad vartojo alkoholį, ar jį vartojo taip, jog nesuprastų savo veiksmų esmės. Mano, kad V. K., kilus teisiniams ginčams, yra suinteresuotas teigti, jog minėta sutartis sudaryta fiktyviai, jog jis jos faktiškai nevaldė, tačiau tvirtina, kad būtent jis valdė įmonę, buvo faktinis jos savininkas. Sąžiningai sudarydama sutartį, juridiškai ją įformindama, manė, kad dokumentai pasirašyti V. K., išreiškiant jo tikrąją valią – norą įsigyti įmonę, todėl šios išdėstytos aplinkybės, apeliantės manymu, patvirtina, kad ji nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje nepadarė, nes nėra jos kaltės.
2.2. Apeliantė taip pat neigia savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje padarymo, tvirtindama, kad aukščiau minėtos sutarties pagrindu visi UAB (duomenys neskelbtini) dokumentai, tame tarpe ir buhalteriniai, buvo perduoti teisėtam jos savininkui – V. K., o ne jos sunaikinti. Kita vertus, tai, kad įmonės dokumentų ji neturi, patvirtina ir jos namuose atlikta krata, kurios metu jokių UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų rasta nebuvo. Akcentuoja, kad įmonės valdymo laikotarpiu ji įmonę valdė tinkamai, buhalterinę apskaitą tvarkė vadovaudamasi teisės aktais. Šiuo atveju teigia, kad atsakomybė dėl netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo turėti kilti būtent V. K..
Šalies argumentai
2.3. Nesutinka, kad ji jau nuo 2009 m. sąmoningai blogai valdė įmonę, ir tai nulėmė UAB (duomenys neskelbtini) bankrotą, atvirkščiai, nurodo, kad ji įmonę valdė tinkamai, įmonė vykdė veiklą pelningai, 2010 m. ji buvo moki. Teigia, kad byloje nėra duomenų apie tai, kokiems kreditoriams, kokie reikalavimai buvo pradelsti, o nemokumas grindžiamas vien tik balanso duomenimis, kurie negali parodyti įmonės nemokumo, nes balanse atskirai nėra fiksuojami įsipareigojimai, kurie balanso sudarymo dieną yra pradelsti, tai yra, nesant pradelstų įmonės skolų sąrašo, sumų už atitinkamą laikotarpį, negalima vien tik balansu konstatuoti pradelstų įmonės skolų sąrašo, nemokumo. Akcentuoja, kad įmonę pardavė dėl to, jog siekė sugrįžti į šeimos verslą, o ne privesti įmonę prie tyčinio bankroto.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
4.1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė juos bei bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas R. G. kalta pagal BK 209 straipsnį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.
4.2. Apeliaciniame skunde R. G. ginčija savo kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir ištyrė byloje esančias faktines aplinkybes, įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą dėl jos kaltės, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tai yra ne tik jos parodymus, ir liudytojo V. K., tačiau ir kitų liudytojų (bankroto administratoriaus L. P., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atstovių, specialistės R. P.), rašytinius įrodymus (specialisto išvadą Nr. 5-5/41, Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartį dėl UAB (duomenys neskelbtini) bankroto pripažinimo tyčiniu, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį, kuria buvo patvirtintas bankrutuojančios UAB (duomenys neskelbtini) kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, UAB (duomenys neskelbtini) balansą, trumpąją pelno (nuostolių) ataskaitą, ir nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą už ataskaitinį laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., ir kt.), ir dėl jų padarė teisingas išvadas. Nors apeliantė ir nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, tačiau apeliaciniame skunde nepateikia jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra iš esmės neteisingos. Savo nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis apeliantė grindžia subjektyviu vertinimu ir byloje surinktų įrodymų interpretavimu, tačiau pažymėtina, kad asmens nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas, esminių prieštaravimų jame nėra.
4.3. Apeliaciniu skundu nuteistoji kritikuodama liudytojo V. K. parodymus tvirtindama, kad kilus teisiniams ginčams, jis buvo suinteresuotas duoti jai nepalankius parodymus apie 2011 m. birželio 10 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 01 ir priedo prie sutarties Nr. 1 sudarymo aplinkybes, kita vertus, duomenų, kad jis buvo benamis ar vartodamas alkoholį negali suvokti savo veiksmų, byloje nėra. Vis tik apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia nuteistosios pozicija yra laikytina tiesiog pasirinkta jos gynybos taktika, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavęs liudytojo V. K. parodymus ir visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad aukščiau minėtas sandoris buvo sudarytas fiktyviai, o pasirašyti dokumentai – suklastoti.
4.4. Pirmiausia atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad byloje pateikti V. K. charakterizuojantys duomenys, patvirtinantys, kad jo vedamas gyvenimo būdas nebuvo visiškai socialus ir suderinamas su įmonės akcijų pirkimu, ketinant vystyti verslą bei galimybe už šias akcijas sumokėti 500 Lt (144,99 Eur), kaip nurodoma akcijų pirkimo – pardavimo sutartyje. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad Lietuvos Respublikoje jam buvo iškeltos net 6 baudžiamosios bylos, kurių teistumai šiai dienai jau yra išnykę, be to, įvykdęs vagystę laisvės atėmimo bausme jis buvo teistas ir užsienio šalyje. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus taip pat matyti, kad jis buvo baustas už girto pasirodymą viešoje vietoje, mopedo vairavimą esant neblaiviam, kontrabandinių cigarečių laikymą savo namuose, o iš pažymos apie asmens įdarbinimus matyti, kad nuo 2009 m. sausio 1 d., jis dirbo vienintelį kartą - 2011 m., ir tai tik 22 dienas. Taigi, visi šie duomenys iš esmės patvirtina liudytojo V. K. parodymus, kad 2011 m. jis galėjo nuolat vartoti alkoholį, nuolat lankydavosi bare, prie kurio esant jam ir buvo pasiūlyta 20 Lt (5,80 Eur) už tai, kad pasirašytų dokumentus. Būdamas neblaivus dokumentus pasirašė, tačiau kokius tiksliai, nežinojo, nesuprato, jokių dokumentų negavo, tačiau už tai, kad pasirašė, gavo žadėtus 20 Lt (5,80 Eur). Apeliantei niekaip negalėjo duoti 500 Lt (144,99 Eur), kadangi tuo laiku neturėjo pinigų net duonai. Nors apeliantė nurodo, kad jis turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau šiuos teiginius paneigia ne tik V. K. parodymai, kad jis daug metų buvo benamis, tačiau net ir minėta akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad jo gyvenamoji vieta yra UAB (duomenys neskelbtini) buveinė, kas šiuo atveju patvirtina būtent V. K. parodymus, kad jis buvo benamis. Kita vertus, netikėti V. K. parodymais, kuriuos iš esmės patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, nėra pagrindo, be to, šis liudytojas viso proceso metu davė nuoseklius ir kiek jam suprantama išsamius parodymus, buvo įspėtas ir dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį.
4.5. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, visos aukščiau išdėstytos aplinkybės tik patvirtina, o ne paneigia faktą, kad akcijų pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta fiktyviai. Kita vertus, byloje esantys duomenys prieštarauja ir nuteistosios parodymams, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta teisėtai, V. K. ketinant vystyti verslą. Be to, prieš tariamą įmonės akcijų pardavimą, įmonė buvo nemoki, nes dar 2010 m., kapitalas buvo neigiamas, o apeliantė jo neatkūrė, turimos skolos viršijo kone pusę į balansą įrašyto turto vertės. Sandorio neteisėtumą patvirtina ne tik bankroto administratoriaus parodymai, kad po fiktyvaus sandorio įmonė nevykdė jokios veiklos, tačiau kaip ir teisingai pažymėjo teismas – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimas civilinėje byloje pripažinus sandorį negaliojančiu. Be to, 2016 m. lapkričio 7 d. baudžiamuoju įsakymu V. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes žinodamas, kad realiai neįgis UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, įmonės dokumentų, neperims turto, antspaudo bei netaps vieninteliu šios įmonės akcininku, suklastojo dokumentus bei juos panaudojo. Taigi, šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo manymu, visi aukščiau išdėstyti duomenys neabejotinai leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ne V. K. inicijavo įmonės akcijų pirkimą, o apeliantė, kadangi tik suklastojus minėtą sutartį, ji galėjo nuslėpti UAB (duomenys neskelbtini) veiklą, jos turtą, įsipareigojimų dydį.
4.6. Pažymėtina, kad teismų praktikoje, BK 300 straipsnio kontekste, tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Vienas iš dokumentų suklastojimo būdų yra tyčinis įrašymas į tikrą dokumentą melagingų žinių, t. y. žinių, neatitinkančių tikrovės. Taigi fiktyvios įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir jis priedo sudarymas, neketinant sukurti realių teisinių santykių, kvalifikuotinas kaip dokumento suklastojimas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad minėtą sutartį ir jos priedą pasirašė fiktyvaus sandorio šalys savo parašais, taigi dokumentai yra suklastoti. Nors apeliantė tvirtina, kad jos kaltė neįrodyta, jog ji tyčia suklastojo minėtą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, į kurią įrašė žinomai melagingus duomenis įvardinant joje akcijų pirkėju V. K., ir abu pasirašė šią sutartį, realiai akcijų jam nepardavė, įmonės dokumentų neperdavė, tačiau jos tiesioginę tyčią būtent ir įrodo tai, kad ji suvokdama nusikalstamos veikos pobūdį bei norėdama taip veikti, suklastotus dokumentus pateikė į teisinę apyvartą, dėl ko atitinkamai buvo sukurti kiti teisiniai santykiai, todėl apeliantės skundo argumentai, kad jos veiksmuose nėra tyčios, atmetami kaip visiškai nepagrįsti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad apeliantė, veikdama tiesiogine tyčia, t. y. žinodama, kad UAB (duomenys neskelbtini) akcijos niekam nebuvo parduotos, jų tariama pirkimo-pardavimo sutartis tarp jos ir V. K. yra netikra, jam įmonės dokumentų neperdavė, tyčia suklastojo minėtą sutartį, kurią pateikė VĮ „Registrų centras‘ tam, kad būtų nuslėpta reali UAB (duomenys neskelbtini) veikla, turtas, įsipareigojimų dydis.
4.7. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat tvirtina, kad ji nepadarė BK 222 straipsnio 1 dalyje inkriminuoto nusikaltimo, kadangi ji neturėjo UAB (duomenys neskelbtini) jokių dokumentų, nes juos, parduodama įmones akcijas, perdavė V. K.. Visgi šiuo aspektu pažymėtina, kad jos kaltė neginčijamai įrodyta teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: liudytojo V. K., bankroto administratoriaus L. P., specialistės R. P. parodymais, specialisto išvada, kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais. Šiuo atveju pirmiausia pažymėtina, kad specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl tyrimui nepateiktų jokių UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentų, suvestinių apskaitos registrų ir deklaracijų, negalima visiškai nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 25 d. Nors tiriamuoju laikotarpiu UAB (duomenys neskelbtini) vadovu buvo apeliantė, ji dirbo nuo 2009 m. sausio 28 d. iki 2011 m. birželio 13 d. ir V. K., kuris VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje užregistruotas nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2015 m. vasario 13 d., tačiau V. K. nuo pat pradžių kategoriškai teigė, kad jokie įmonės dokumentai jam perduoti nebuvo, kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad būtent apeliantė buvo faktinė įmonės valdytoja, todėl šiuo atveju, būtent ji ir buvo atsakinga už dokumentų išsaugojimą, jų pateikimą tyrimui ir kt. Specialisto išvadoje užfiksuota, kad įmonei VĮ „Registrų centras“ nebuvo pateikti bendrovės 2011-2015 metų finansinės atskaitomybės dokumentai: balansas, veiklos rezultatų ir kt., dėl ko nėra galimybės nustatyti bendrovės pajamų ir pelno už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 25 d. Pažymėtina, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011, 2K-157/2011). Šiuo atveju tiek specialisto išvada, tiek specialistės parodymai, taip pat bankroto administratoriaus parodymai bei kiti byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantė, būdama faktinė įmonės vadovė ir būdama atsakinga už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, netinkamai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą, sąmoningai neišsaugojo ir nepateikė buhalterinių dokumentų, tam, kad nebūtų galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 25, tai yra, pagrįstai nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
4.8. Apeliaciniame skunde apeliantė neigia aplinkybę, kad nuo 2009 m. ji sąmoningai blogai valdė įmonę, kas nulėmė UAB (duomenys neskelbtini) bankrotą. Tvirtina, kad 2010 m. įmonė buvo moki ir nešė pelną, ji įmonę valdė tinkamai, tačiau su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BK 209 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, jei dėl to buvo padaryta didelė žala kreditoriams. Nusikalstamo bankroto objektas yra kreditorių turtiniai interesai gauti savo turimų turtinių reikalavimų patenkinimą už įmonei – bankrotui suteiktą turtą, prekes ar paslaugas. Veika šios nusikalstamos veikos sudėtyje apibūdinama žodžiais ,,blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą“. Blogu įmonės valdymu laikomas ūkinės, komercinės ar finansinės veiklos vykdymas pažeidžiant elementarius protingam ir rūpestingam šeimininkui keliamus reikalavimus, kai tokia veikla sąlygoja kaltininko įmonės visišką nemokumą ir turimo turto praradimą, tuo sukeliant pavojų kaltininko kreditorių turtiniams interesams. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu, tai gali būti per didelis išlaidavimas, sąmoningai atliekamos labai rizikingos operacijos, sąmoningai nesilaikoma elementarių ir visuotinai pripažintų atsargumo civilinėje apyvartoje priemonių, sąmoningai neplėtojama įmonės veikla ir pan. Nusikalstamo bankroto sudėtis reikalauja turtinės žalos padarymo bent dviem kreditoriams, o turtinės žalos dydis pinigine išraiška turi viršyti 150 MGL dydžio sumą. Nusikalstamas bankrotas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
4.9. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad apeliantė nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2011 m. birželio 13 d. buvo UAB (duomenys neskelbtini) vadovė. Ji kaip įmonės vadovė privalėjo vykdyti įstatymų nustatytas pareigas, kadangi buvo atsakinga už UAB (duomenys neskelbtini) veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, privalėjo ūkinę komercinę veiklą organizuoti ir vykdyti taip, kad gautų pajamas ir pelną, bei galėtų savalaikiai atsiskaityti su kreditoriais. Ir nors apeliantė teigia, kad ji įmonę valdė tinkamai, kadangi ji vykdė veiklą ir įmonė nešė pelną, tačiau tokius jos teiginius paneigia balanso duomenys už 2010 m., kurie rodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) jau 2010 m. buvo nemoki, nes bendrovės kapitalas buvo neigiamas, o apeliantė jo nesistengė atkurti. Iš balanso matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) skolos viršijo kone pusę į balansą įrašyto turto vertės. Kita vertus, liudytojas bankroto administratorius L. P. teismo posėdžio metu parodė, jog faktiškai visos UAB (duomenys neskelbtini) skolos susidarė būtent nuo 2009 m., o vėliau jos tik augo. Bankroto administratorius taip pat patvirtino, jog 2010 m. įmonė turėjo turto už 31947 Lt (9263,79 Eur), o įsipareigojimai sudarė 56908 Lt (16501,83 Eur). Taigi, apeliantė, turėdama patirties versle, žinodama, kad jos valdoma įmonė yra blogoje finansinėje padėtyje, dėl ko negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, 2011 metais sąmoningai sudarė fiktyvią akcijų pirkimo – pardavimo sutartį su asmeniu, bandydama perkelti nuostolingą verslą kitam asmeniui, kuris realiai net neturėjo galimybės įsigyti įmonės, suvokdama, kad tolimesnės veiklos įmonė nevykdys, ir tokiu būdu dar labiau pablogino įmonės finansinę padėtį ir pasunkino kreditorių galimybes atgauti skolas, dėl ko, kaip jau minėta, Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartimi UAB (duomenys neskelbtini) bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Nors apeliantė skunde nurodo, kad byloje duomenų apie tai, kokiems kreditoriams kokie reikalavimai buvo pradelsti, nėra, tačiau šis skundo argumentas absoliučiai nepagrįstas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad mokestinė nepriemoka Valstybinei mokesčių inspekcijai sudaro 1530,18 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos patirta žala dėl nesumokėtų privalomų įmokų - 4625,79 Eur, UAB (duomenys neskelbtini) patyrė 337,48 Eur turtinę žalą, I. S. - 234,92 Eur turtinę žalą, UAB (duomenys neskelbtini) – 16,30, taigi, akivaizdu, kad yra nustatyti ne tik kreditoriai, tačiau ir tai, kaip visiškai teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, analizuojamoje situacijoje nustatytos skolos daliai kreditorių aiškiai viršija 150 MGL dydžio sumą, kas reiškia, kad kai kuriems kreditoriams padaryta žala didelė BK 209 straipsnio prasme. Pažymėtina ir tai, kad komentuojamo straipsnio žalos kreditoriams turinį sudaro dėl prievolių neįvykdymo atsiradę tiesioginiai turtiniai praradimai. Apie žalą kreditoriams galima kalbėti tik tada, kai tampa aišku, kad bankroto procedūrų metu neįmanoma visiškai kompensuoti dėl prievolių neįvykdymo atsiradusios žalos. Kaip akcentuota, kaltininko įmonės bankrotas yra tik tarpinis padarinys, nes dėl blogo valdymo atsiradusi bankroto būsena turi būti kreditoriams padaromos didelės turtinės žalos priežastis. Priežastingumas šiame nusikaltime reiškia, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Šiuo atveju nustatyta, kad bankroto procedūrų metu nėra galimybės kompensuoti kreditoriams atsiradusios žalos, nes UAB (duomenys neskelbtini) apskritai neturi jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, todėl visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp kilusių padarinių - įmonės nemokumo – yra tiesioginis priežastinis ryšys. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantė padarė nusikalstamą veiką, kuri kvalifikuojama pagal BK 209 straipsnį.
5. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė pagrįstai pripažinta BK 209 straipsnyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų subjektu, o jos veiksmai kvalifikuoti teisingai. Abejoti priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistosios R. G. apeliacinį skundą.