Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. 2017 m. rugsėjo 22 d. patikslintą skundą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo pirmininko 2017 m. balandžio 12 d. įsakymo Nr. P-19 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo teisėjo padėjėjui S. J.“ (toliau – ir Įsakymas) panaikinimo ir norminių aktų ištyrimo.

Pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 22 d. patikslintame skunde (b. l. 109–120) nurodoma, kad skundžiamu Akmenės rajono apylinkės teismo pirmininko 2017 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. P-19 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo teisėjo padėjėjui S. J.“, atsižvelgiant į Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. balandžio 4 d. išvadą Nr. G-4.5.-864 „Dėl S. J. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada), pareiškėjui buvo paskirta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 29 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta tarnybinė nuobauda – pastaba už tai, kad „karjeros valstybės tarnautojas, Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjo padėjėjas S. J. netiesiogine tyčia padarė tarnybinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte, t. y. tinkamai neatliko teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Akmenės rajono apylinkės teismo pirmininko 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-147 „Dėl teisėjo padėjėjo pareigybės kategorijos ir pareigybės aprašymo pakeitimo“ (2017 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcijos), 7.3. ir 7.7. punktuose nustatytų funkcijų ir laiku neatliko teisėjos A. B. pavestos užduoties, dėl to teisėja civilinėje byloje Nr. e2-544-1022/2017 laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė praleidusi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą; tuo pačiu netinkamai laikėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto valstybės tarnautojo veiklos etikos pavyzdingumo principo, t. y. valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas“. VTĮ 15 straipsnyje, priešingai, nei nurodoma skundžiamo Įsakymo 1 punkte, yra nustatytos tik valstybės tarnautojų pareigos, bet nėra numatyti jokie tarnybiniai nusižengimai. Todėl, atsižvelgus į skundžiamo Įsakymo 1 punkto formuluotę ir įvertinus ją Išvadoje nustatytų aplinkybių kontekste, spręstina, jog tarnybinė nuobauda – pastaba pareiškėjui buvo paskirta už tai, kad jis laiku neatliko teisėjos A. B. pavestos užduoties: iki 2017 m. vasario 24 d. darbo dienos pabaigos teisme neišsprendė ieškinio priėmimo klausimo, nenustatęs ieškinio trūkumų laiku neparengė procesinio dokumento dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo) civilinėje byloje Nr. e2-544-1022/2017 projekto, t. y. tinkamai neatliko teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 7.3 ir 7.7 punktuose nustatytų funkcijų, dėl to teisėja A. B. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė praleidusi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Galima numanyti, jog Komisija turėjo omenyje, kad savo veika, kurią Komisija laikė netiesiogine tyčia padarytu neveikimu, pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, o tuo pačiu netinkamai laikėsi VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, kurių Komisija Išvadoje nekonkretizavo. Tarnybinė atsakomybė pareiškėjui negalėjo būti taikoma dėl šių motyvų: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklią teismų praktiką, pagal kurią tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta tik laikantis Taisyklėse numatytų procedūrų ir nustačius tarnybinio nusižengimo sudėtį sudarančias konkrečias tarnautojo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reguliuojantys valstybės tarnautojo pareigas, nustatytas įstatymais ir detalizuotas pareigybės aprašyme. Kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien konstatuoti faktą, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai. Sprendžiant klausimą, ar konkrečiuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai: pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Tik nustačius šių elementų visetą buvus vienu metu, galima konstatuoti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį taikoma tarnybinė atsakomybė. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys, pasireiškiantis tarnybos pareigų, nustatytų VTĮ, specialiais įstatymais ir detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Teisminėje praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, pagal kurį tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra šio akto motyvuojamoji dalis ir yra juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame pasisakoma dėl valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo fakto, visų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, tarnybinio nusižengimo kvalifikavimo pagal pažeistų teisės aktų normas, jame apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos bei kaltinimo apimtis. Tokia tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados reikšmė įpareigoja teismą patikrinti tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytus įrodymus ir juos įvertinti pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles (žiūrėti, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-184-662/2015, teisminio proceso Nr. 3-64-3-01186-2014-9). Kaip matyti iš teisėjos A. B. 2017 m. vasario 27 d. tarnybinio pranešimo, pareiškėjui, kuris yra teisėjo padėjėjas, 2017 m. vasario 22 d. buvo pavesta: „iki 2017 m. vasario 23 d. darbo dienos pabaigos išspręsti ieškinio priėmimo klausimą, nenustačius ieškinio trūkumų, parengti procesinio dokumento dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo) projektą“. Suformuluodama tokio turinio pavedimą teisėja be jokio įstatyminio pagrindo savo procesines pareigas „delegavo“ teisėjo padėjėjui, kuris apskritai nėra joks civilinių procesinių teisinių santykių subjektas ir todėl negali atlikti jokių procesinių veiksmų, kaip antai „išspręsti ieškinio priėmimo klausimą“. Formuluodama tokio turinio pavedimą teisėja akivaizdžiai ignoravo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 1 dalį, kurioje vis dar tebėra nustatyta, kad „ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją“, o teisėjo padėjėjas čia nėra ir niekada nebuvo minimas. Be to, ne teisėjo padėjėjas ar dar kas nors, o būtent teismas, pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį, atitinkamais atvejais atsisako priimti ieškinį, būtent teismas pagal CPK 115 straipsnio 2 dalies ir 138 straipsnio nuostatas priima nutartį ir joje nustato terminą trūkumams pašalinti. Negana to, taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagal CPK 144 straipsnio 1 ir 2 dalių, 145 straipsnio 2 dalies ir kt. konkrečiai apibrėžtas formuluotes, gali taip pat tik teismas. Formuluodama pavedimą teisėjo padėjėjui teisėja iš esmės pavedė jam savo funkciją (išspręsti ieškinio priėmimo klausimą) ir nenurodė savo sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių (taikyti jas ar netaikyti), o paliko šį sprendimą pareiškėjo nuožiūrai, jeigu nebūtų nustatyti ieškinio trūkumai. Pažymėtina, kad pagal teisėjos pavedimą, kas ir nurodyta teisėjos A. B. 2017 m. vasario 27 d. tarnybiniame pranešime, „procesinio dokumento dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo)“ projektas turėjo būti rengiamas tik „nenustačius ieškinio trūkumų“. Pareiškėjo, kuris yra teisėjo padėjėjas, vertinimu, ieškinys buvo su trūkumais, taigi vien dėl šios priežasties pagal tokį pavedimą, kokį jį suformulavo teisėja, jos padėjėjas (pareiškėjas) neprivalėjo rengti „procesinio dokumento, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo) projekto“. Be to, pagal teisėjos pavedimą, kas ir nurodyta teisėjos A. B. 2017 m. vasario 27 d. tarnybiniame pranešime, pareiškėjui buvo pavesta „išspręsti ieškinio priėmimo klausimą“, t. y. taikyti CPK 137 straipsnį, tačiau pareiškėjui nebuvo suformuluotas joks pavedimas dėl galimų ieškinio trūkumų šalinimo, t. y. pareiškėjui nebuvo pavesta taikyti CPK 138 straipsnį ir atitinkamai – CPK 115 straipsnio 2 dalį. Tokiu būdu, esant konkrečiai suformuluotam – nors procesinio pagrįstumo ir neturinčiam – teisėjos pavedimui, teisėjo padėjėjas, nustatęs ieškinio trūkumus, nebeturėjo pareigos surašyti nei nutarties dėl termino nustatymo trūkumams pašalinti (nes nebuvo pavesta), nei nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo (nes nustatė ieškinio trūkumus). Pareiškėjas tik turėjo informuoti teisėją apie tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas nespręstinas, nes nustatyti ieškinio trūkumai. Kadangi ieškinio priėmimo klausimas teisėjos buvo neišspręstas, pareiškėjas bandė teisėjai žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl ieškinio trūkumų, bet, kaip aprašyta pridedamame pareiškėjo 2017 m. kovo 20 d. paaiškinime dėl pranešimuose apie tarnybinį nusižengimą nurodytų aplinkybių, pareiškėjui susidarė įspūdis, kad teisėja apie jokius trūkumus nenorėjo net girdėti, nes teisėja turėjo vienintelį klausimą – kur yra projektas. Išvadoje, į kurią atsižvelgus priimtas skundžiamas Įsakymas, iš esmės nurodoma, kad tarnybinio nusižengimo sudėties būtinasis elementas – veika pasireiškė kaip teismo procesinio dokumento projekto nesurašymas iki įstaigos darbo laiko pabaigos. Akmenės rajono apylinkės teismo pirmininko 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-147 „Dėl teisėjo padėjėjo pareigybės kategorijos ir pareigybės aprašymo pakeitimo“ (2017 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) patvirtinto teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 7.3 punkte nustatyta, kad teisėjo padėjėjo pareigybei priskiriama funkcija rengti procesinių dokumentų projektus. Tokia nuostata teisėjo padėjėjo pareigybės aprašyme buvo įtvirtinta dar Teismų tarybos 2002 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 38, kuriuo buvo patvirtintas tipinis teismų valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas ir jų aprašymai. Šis tuometinės Teismų tarybos nutarimas buvo teisėtas, nes turėjo įstatyminį pagrindą – nutarimo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – TĮ) redakcijos 108 straipsnyje buvo nustatyta, kad teismo pirmininko patarėjas, skyriaus pirmininko patarėjas, teisėjo padėjėjas ar teismo konsultantas yra teismo tarnautojai (viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojai), kurie dirba teismo personalo tarnyboje ir pataria teismo pirmininkui, skyriaus pirmininkui ar teisėjui su įstatymų ir kitų teisės aktų analize, taikymu bei sisteminimu susijusiais klausimais, padeda teisėjui parengti bylas nagrinėti teismo posėdyje, rengia procesinių dokumentų projektus, padeda atlikti kitas teisėjo pareigas, taip pat vykdo kitus teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo, skyriaus pirmininko ar teisėjo pavedimus, susijusius su jų tiesioginėmis funkcijomis. Tokio turinio TĮ 108 straipsnis be pakeitimų galiojo iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., įskaitant ir nuostatą dėl procesinių dokumentų projektų rengimo. Taigi, iki nurodyto termino procesinių dokumentų projektų, nenumatytų jokiame proceso įstatyme, rengimo funkcijos įtvirtinimas tipiniuose (pavyzdiniuose), o taip pat ir konkrečių teismų teisėjų padėjėjų pareigybių aprašymuose vis dėlto buvo pagrįstas įstatymiškai ir galėjo būti kvestionuojamas nebent iš proceso teisės doktrinos pozicijų. 2008 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusioje TĮ redakcijoje (su 2008 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. X-1685 padarytais pakeitimais) nei 108 straipsnyje, nei kuriame nors kitame straipsnyje nebenumatytas procesinių dokumentų projektų rengimas. Tokiu būdu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. nei TĮ, nei kuriame nors Lietuvos Respublikos proceso kodekse ar procesines normas nustatančiame įstatyme, nei jokiame kitame įstatyme nebenumatyti nei teismo procesinių dokumentų projektai, nei tokių projektų rengimas, o ypač tai, kad juos galėtų rengti bylos proceso atžvilgiu pašalinis asmuo vietoje bylą nagrinėjančio teisėjo ar teismo, kuriam konkrečių rašytinės formos procesinių dokumentų priėmimas, t. y. jų surašymas, yra aiškiai priskirtas procesą reglamentuojančių įstatymų normomis. Kadangi pagal TĮ 119 straipsnio 1 dalį, Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, tai net ir įgyvendindama savo kompetenciją, numatytą TĮ 120 straipsnio 19 punkte, ji neturi teisės įrašyti į pavyzdinius pareigybių aprašymus (arba pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui juose palikti) tų funkcijų, kurios nepagrįstos konkrečia įstatymo norma. Tuo labiau Teisėjų taryba negali įteisinti tokių įstatyminio pagrindo neturinčių ir bet kurį Lietuvoje žinomą teisminį procesą tiesiogiai iškreipiančių kvaziprocesinių nuostatų, kaip procesinių dokumentų projektai ir tų projektų rengimas. Tokią vienareikšmišką išvadą lemia ta aplinkybė, kad tiek teisminės valdžios reglamentavimas, tiek bet kurio (administracinio, baudžiamojo, civilinio) teisminio proceso reglamentavimas yra priskiriamas viešosios teisės reguliavimo sričiai, kurioje vadovaujamasi principu, kad leidžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta įstatyme, o visa kita draudžiama. Bet kuriai viešosios teisės reguliuojamoje srityje veikiančiai institucijai, o tuo labiau – vykdomajai institucijai, kokia ir yra Teisėjų taryba, nurodytas bendrasis viešosios teisės principas yra privalomas, todėl institucijos priimami įstatymus įgyvendinantys teisės aktai negali nei praplėsti, nei susiaurinti, nei kaip nors pakeisti ar iškreipti įstatymuose numatyto teisinio reguliavimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos; šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai). Poįstatyminiu teisės aktu realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis. Viešojo administravimo subjektai privalo laikytis įstatymų viršenybės principo, viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-14/2011, 2012 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I492-30/2012). TĮ 119 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Pagal TĮ 113 straipsnį, teismų savivalda suprantama kaip teisėjų ir teismų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus laisvai ir savarankiškai, savo atsakomybe spręsti teismų veiklos klausimus. Tačiau ši norma negali būti aiškinama plečiamai, kaip suteikianti Teisėjų tarybai teisę nustatyti kitokį teismo proceso reglamentavimą nei tas, kuris nustatytas įstatyminio lygmens teisės norminiais aktais. Joks teismo procesą Lietuvos Respublikoje reglamentuojantis kodeksas ar įstatymas nenumato teismų savivaldos institucijų kompetencijos priimti tokius poįstatyminius teisės aktus, kuriuose būtų teisės normų, konkuruojančių su įstatyminėmis procesinėmis normomis, pakeičiančių ir iškreipiančių proceso kodeksuose ir įstatymuose įtvirtintą reglamentavimą. Todėl Teisėjų taryba nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. neturėjo teisės savo nutarimais įtvirtinti pavyzdiniuose teisėjų padėjėjų pareigybių aprašymuose procesinių dokumentų projektų rengimo funkcijos. Ši teisėjų padėjėjams priskirta funkcija iškreipia bet kurį teismo procesą (administracinį, administracinių nusižengimų, baudžiamąjį, civilinį) jau vien dėl to, kad sudaro galimybes dalį įstatymais išimtinai teisėjams priskirtų funkcijų be įstatyminio pagrindo, t. y., neteisėtai, perduoti teisėjo padėjėjams. Pagal TĮ 44 straipsnio 2 dalį, teisėjo procesines teises nustato proceso įstatymai. Tačiau joks proceso įstatymas nenustato teisėjo teisės pavesti kitiems asmenims, net jeigu tai ir būtų teisėjo padėjėjai, rengti projektus tokių procesinių dokumentų, kuriuos pagal procesą reglamentuojančius įstatymus turi rašytine forma priimti, t. y. surašyti, tik pats teisėjas (teismas). Pažymėtina, kad pagal TĮ 41 straipsnio 3 dalį, apylinkės teismo teisėjas proceso įstatymų nustatytais atvejais turi įgaliojimus nagrinėti visas bylas, teismingas apylinkės teismams, nepažeisdamas šiame ir kituose įstatymuose nustatytų reikalavimų. Vienas iš tų kitų – procesą reglamentuojančių – įstatymų yra CPK, kurio 116 straipsnio 1 ir 2 dalyse atitinkamai nustatyta, kad teismo procesiniai dokumentai (sprendimai, įsakymai, nutartys, nutarimai, rezoliucijos, teismo posėdžio protokolai, šaukimai ir pranešimai) – tai proceso metu teismo priimti dokumentai, kurie visi yra surašomi, priimami ir įteikiami šio Kodekso nustatyta tvarka. CPK nėra jokių nuostatų, kurios galėtų būti interpretuojamos kaip suteikiančios teisėjui teisę pavesti surašyti teismo sprendimo arba nutarties projektą net ir teisėjo padėjėjui, t. y. teismo valstybės tarnautojui, tiesiogiai padedančiam teisėjui eiti pavestas pareigas. Priešingai, CPK 268 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse yra atitinkamai nustatyta, kad: sprendimą teisėjas priima vienas (kai bylą nagrinėja vienas teisėjas) arba teisėjų balsų dauguma. Sprendimas išdėstomas raštu ir jį pasirašo visi nagrinėję bylą teisėjai; priimamame sprendime turi būti visos šio Kodekso 270 straipsnio 1 dalyje nurodytos sprendimo dalys, t. y. įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė; sprendimo forma ir turinys turi atitikti šio Kodekso 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Be to, CPK 269 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taip pat ir atidėjus sprendimo priėmimą ir paskelbimą, tokiam sprendimui priimti ir paskelbti taikomi šio Kodekso 268 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Be aptartų nuostatų, CPK taip pat nustatyta, kad po baigiamųjų kalbų teismas išeina į sprendimų priėmimo kambarį priimti sprendimo ar atitinkamos nutarties byloje (257 str.); kad teismo sprendimai priimami sprendimų priėmimo kambaryje (CPK 258 str. 1 d.); kad teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą (CPK 259 str. 1 d.); kad pasitarimo ir sprendimo priėmimo metu sprendimų priėmimo kambaryje gali būti tik teisėjai, kurie yra paskirti nagrinėti tą bylą, o kitiems asmenims būti sprendimų priėmimo kambaryje draudžiama (CPK 264 str. 1 d.); kad priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 str. 1 d.). Aiškinant aptartas nuostatas sistemiškai, darytina išvada, kad baigus nagrinėti bylą iš esmės ir išklausius baigiamųjų kalbų teisėjas (teismas), laikydamasis aptarto reglamentavimo, iki pat sprendimo ar nutarties priėmimo neturi jokios teisėtos galimybės pavesti teisėjo padėjėjui surašyti to sprendimo ar nutarties projektą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog CPK 290 straipsnio 4 dalyje aiškiai nustatyta, kad net ir ne parengiamajame teismo posėdyje ar ne nagrinėjimo teisme metu teismas priima rašytines nutartis, o jokie teisėjų padėjėjų parengti tų nutarčių projektai nėra numatyti. Pažymėtina, kad po Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimo teismų priimami sprendimai įgavo vientisumą – teismo sprendimas privalomai turi atitikti visus be išimties CPK 270 straipsnyje numatytus reikalavimus, t. y. jame turi būti tiek įžanginė, tiek aprašomoji, tiek motyvuojamoji bei rezoliucinė dalys iškart. Nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais, o ne atvirkščiai. Tai reiškia, kad teisėjas neturi teisės nei iki bylos išnagrinėjimo, nei ją išnagrinėjęs nurodyti teisėjo padėjėjui savo sprendimo rezoliucinę dalį, prie kurios teisėjo padėjėjas turėtų derinti savo projekto motyvus. Teismo sprendimo vientisumas ir nuoseklumas lemia, kad nesant surašytos aprašomosios dalies, negali būti ir motyvuojamosios, o be šių dalių negalima ir rezoliucinė sprendimo dalis. Teismo procesinio dokumento projektas negalimas ir iki įrodymų ištyrimo teismo posėdyje, nes TĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismai bylas nagrinėja laikydamiesi, be kita ko, ir betarpiškumo principo. Betarpiškumo principo taikymą reglamentuojančio CPK 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse atitinkamai nustatyta, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus; teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Taip pat ir CPK 263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Įrodymų tyrimas ir sprendimo priėmimas atsižvelgiant į teisėjo padėjėjo jau parengtą projektą iš esmės pažeistų ne tik betarpiškumo, bet ir teisėjo nepriklausomumo principą, taip pat ir CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą (tereikia įsivaizduoti teismo posėdžių salėje besirungiančias bylos šalis ir tuo pat metu sprendimo ar nutarties projektą nagrinėjantį teisėją). Pažymėtina, kad ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK), taip pat kaip ir CPK, ne tik nėra jokių nuostatų, kurios galėtų būti interpretuojamos kaip suteikiančios teisėjui teisę pavesti surašyti nuosprendžio, teismo baudžiamojo įsakymo, nutarties ar patvarkymo projektą net ir teisėjo padėjėjui, t. y. teismo valstybės tarnautojui, tiesiogiai padedančiam teisėjui eiti pavestas pareigas, bet expressis verbis suformuluota, kad tai padaryti yra tiesioginė teisėjo pareiga: Teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nutartyje suformuluoja sprendimą bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje <...> (BPK 233 str. 3 d.); Nagrinėjimo teisme metu kilusius klausimus teismas išsprendžia nutartimis <...>. Teismas nusprendžia, ar nutartis surašyti kaip atskirus dokumentus ir priimti pasitarimų kambaryje, ar jas priimti pačioje posėdžių salėje ir įrašyti į teisiamojo posėdžio protokolą (BPK 253 str. 1 d. ir 2 d.); nuosprendis priimamas pasitarimų kambaryje. Tuo metu šiame kambaryje gali būti tik teisėjai, kurie įeina į tą bylą išnagrinėjusio teismo sudėtį (BPK 298 str.); teismas, apsvarstęs ir išsprendęs nuosprendžiui priimti reikalingus klausimus, surašo nuosprendį (BPK 302 str. 1 d.); <...> teisiamojo posėdžio pirmininkas surašo pažymą <...> (BPK 308 str. 5 d.); patvarkymą vykdyti nuosprendį surašo teisėjas <...> (BPK 342 str. 2 d.); teisę surašyti baudžiamąjį įsakymą turi teisėjas <...> (BPK 418 str. 2 d.); teisėjo surašytame teismo baudžiamajame įsakyme turi būti <...> (BPK 421 str.); teisėjo surašytas teismo baudžiamasis įsakymas įteikiamas kaltinamajam <...> (BPK 422 str. 1 d.). Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendime konstatavo, kad būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga yra teisėjo procesinis nepriklausomumas ir savarankiškumas sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus; teisėjas, atlikdamas savo konstitucinę priedermę vykdyti teisingumą ir priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, bylas nagrinėja savarankiškai, savo nuožiūra sprendžia visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, vadovaudamasis teise, remdamasis visapusišku ir objektyviu faktų vertinimu, savo žiniomis, vidiniu įsitikinimu, etikos reikalavimais. Teisėjas neprivalo aiškintis dėl bylų nagrinėjimo ir priimamų sprendimų pagrįstumo, teisėjo argumentai ir motyvai išdėstomi priimtuose sprendimuose. Galiausiai, visiškai jokio įstatyminio – tuo labiau procesinio – pagrindo neturinčios kvaziprocesinės nuostatos, sukuriančios teismo procesinių dokumentų projektus, veda į tai, kad teisėjai, užuot nagrinėję konkrečias bylas, tyrę jų išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir vertinę įrodymus, raštu formulavę motyvus ir viso to pagrindu priiminėję sprendimus, ima vertinti procesinių dokumentų projektų atitiktį įstatymų reikalavimams. Kad realybė yra būtent tokia, aiškiai iliustruoja ir pridedamas teisėjos A. B. pavedimas, elektroniniu paštu pateiktas teisėjo padėjėjui (pareiškėjui): „<...>Parengtų procesinių dokumentų projektus pateikti teisėjai atitinkamai iki darbo dienos pabaigos, kad teisėja darbo valandomis turėtų galimybę susipažinti su parengtais procesiniais dokumentais ir įvertinti jų atitiktį teisės aktų nustatytiems reikalavimas (pageidautina, likus pusvalandžiui iki darbo dienos pabaigos)“. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad Akmenės rajono apylinkės teismo pirmininko 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-147 „Dėl teisėjo padėjėjo pareigybės kategorijos ir pareigybės aprašymo pakeitimo“ (2017 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) patvirtinto teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 7.3 punktas, kuriame teisėjo padėjėjui priskirta funkcija „rengti procesinių dokumentų projektus“, yra neteisėtas, todėl šio punkto pažeidimas ar neįvykdymas negalėjo būti pagrindas tarnybinės nuobaudos skyrimui. Kadangi Akmenės rajono apylinkės teismo pirmininko įsakymai, kuriais patvirtintas teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymas, kaip norminį įsakymo priėmimo pagrindą, be kita ko, nurodo Teisėjų tarybos 2009 m. gegužės 29 d. nutarimą Nr. 13P-88-(7.1.2) „Dėl pavyzdinių apygardų, apygardų administracinių ir apylinkių teismų valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų patvirtinimo“, šio nutarimo teisėtumas turi būti ištirtas, kaip numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnyje, toje apimtyje, kiek nutarimu patvirtintuose pavyzdiniuose pareigybių aprašymuose valstybės tarnautojams priskirta funkcija „rengti procesinių dokumentų projektus“, apimanti projektus ir tokių procesinių dokumentų, kuriuos pagal procesą reglamentuojančius įstatymus turi rašytine forma priimti, t. y. surašyti, pats teisėjas (teismas). VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama, be kita ko, atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Nei Komisija, nei jos Išvada vadovavęsis teismo pirmininkas nurodytų aplinkybių iš esmės neanalizavo. Kaip jau aptarta anksčiau, teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 7.3 punkto pažeidimas ar neįvykdymas negalėjo būti pagrindas tarnybinės nuobaudos skyrimui, nes reikalavimas parengti procesinio dokumento projektą neturi įstatyminio procesinio pagrindo. Be to, net ir neatsižvelgiant į pastarąją aplinkybę, pavedimo algoritmas buvo suformuluotas taip, kad nustačius ieškinio trūkumus pareiškėjui nereikėjo nei surašyti nutarties dėl termino nustatymo jų pašalinimui, nei nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo). Skundžiamame Įsakyme nurodytas kitas – teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 7.7 punkto, kuriame teisėjo padėjėjui priskirta funkcija „vykdyti ir kitus teismo pirmininko, teisėjo su teismo veikla susijusius pavedimus, kad būtų pasiekti teismo strateginiai tikslai“, – pažeidimas nepagrįstas tarnybinio nusižengimo tyrimo duomenimis. Išvadoje nenurodyta, kokio teismo pirmininko ar teisėjo pavedimo, išskyrus jau aptartą nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo) projektą, neįvykdymu dar yra kaltinamas pareiškėjas. Darant išvadą, kad buvo padarytas tarnybinis nusižengimas ir nusprendžiant skirti už jį tegu ir lengviausią tarnybinę nuobaudą, nebuvo atsižvelgta į priežastis ir aplinkybes, sąlygojusias teisėjos pavedimo vykdymą ilgiau, nei teisėja to norėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad teisėjo padėjėjui pavesta elektroninė byla, kurioje pirmiausia reikėjo nustatyti, ar ieškinys neturi trūkumų, buvo pirma tokio pobūdžio byla Akmenės rajono apylinkės teisme, kai bankrutavusio juridinio asmens administratorius reiškė ieškinį buvusiam įmonės savininkui dėl supaprastinto bankroto administravimo išlaidų, kurias traktavo kaip nuostolius, atlyginimo. Kadangi tokių bylų teisme nėra buvę, byla subjektyviai laikytina sudėtinga. Pareiškėjas neignoravo teisėjos pavedimo, o ieškojo ir peržiūrėjo gana daug teismų praktikos ir suformulavo savo nuomonę apie ieškinio trūkumus. Toliau šiuo aspektu konkreti civilinė byla nevertinama, nes teisėja ieškinį priėmė ir jau užbaigė bylą sprendimu už akių. Tačiau pareiškėjui perduoto ieškinio pagrindas ir dalykas buvo neaiškus ne tik subjektyviuoju požiūriu, bet ir objektyviuoju požiūriu. Tokį teiginį patvirtina ta aplinkybė, kad 2017 m. gegužės 5 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme vyko Civilinių bylų skyrių pirmininkų pasitarimas, kuriame, be kita ko, buvo tariamasi dėl vieningos praktikos aprašyto pobūdžio civilinėse bylose, gvildenamos netgi apygardų teismams dėl šių bylų iškylančios teisės taikymo problemos. Šią aplinkybę patvirtina Šiaulių apygardos teismo elektroniniu paštu 2017 m. gegužės 8 d. atsiųsta nurodyto pasitarimo medžiaga. Manytina, kad tarnybinių nuobaudų skyrimas rajono apylinkės teismo padėjėjui už tai, kad jis nesugebėjo operatyviai suformuluoti ir išspręsti problemų, dėl kurių civilinių bylų skyrių pirmininkai diskutuoja Lietuvos Aukščiausiajame Teisme rengiamuose pasitarimuose, nesuderinamas nei su teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principais, nei su teisėjų etika. Tuo labiau, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija net dėl teisėjo, kuriam keliami daug aukštesni reikalavimai nei teisėjo padėjėjui, savo sprendime expressis verbis yra pasakiusi: „Teisėja uždelsė išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių klausimą: 2012 m. kovo 7 d. teisme gautą prašymą teisėja išnagrinėjo 2012 m. kovo 15 d. Nebuvo laikomasi įstatymo nustatyto 3 darbo dienų termino. Šis nežymus procesinio pobūdžio pažeidimas nesudaro pagrindo iškelti drausmės bylą (Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodeksas – Praktinis vadovas; TEDK 2012-9-4)“. VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintas pavyzdingumo principas reiškia, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas. Iš skundžiamo Įsakymo 1 punkto nesuprantama, kokiu būdu nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškumo, pagarbumo ir tvarkingumo aspektais galėjo būti pažeistas VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintas pavyzdingumo principas net ir tokiu atveju, jei pareiškėjas būtų vien laiku neatlikęs teisėjos A. B. pavestos užduoties. Pareiškėjo skunde ir paaiškinime dėl pranešimuose apie tarnybinį nusižengimą nurodytų aplinkybių išdėstyti argumentai rodo, kad pareiškėjas nepadarė netiesiogine tyčia tarnybinio nusižengimo, nes pareiškėjas ne vilkino pavedimo vykdymą, o siekė kaip galima išsamiau ir teisingiau išspręsti su teisėjos pavedimu susijusius teisinius klausimus, su kuriais labai seniai nebuvo susidūręs praktikoje. Be abejo, tai pareikalavo laiko. Pažymėtina ir tai, kad teisėja pati nusprendė išspręsti ieškinio priėmimo klausimą ir atsiėmė elektroninę bylą iš pareiškėjo, o ne pareiškėjas atsisakė vykdyti kad ir tokį teisėjos pavedimą, koks jis buvo suformuluotas. Pareiškėjas be šio pavedimo vykdė daug kitų pavedimų, taip pat ir kitos teisėjos pavedimų. Nemaža teisėjo padėjėjo darbo dalis apskritai atliekama be jokių atskirų teisėjo pavedimų ir todėl jam nematoma. Kai teisėjo padėjėjas dirba, pavyzdžiui, su nuolat stringančia, nuolat taisoma ir nuolat atnaujinama Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO, nuasmenindamas ir skelbdamas joje teismo baigiamuosius aktus, dažnas teisėjas to apskritai nelaiko darbu. Skundžiamas įsakymas taip pat naikintinas dėl to, kad tarnybinio nusižengimo tyrimą atliko neteisėtos sudėties Komisija. Į Akmenės rajono apylinkės teismo pirmininko 2017 m. kovo 6 d. įsakymais Nr. V-20 ir Nr. V-21 sudarytų komisijų sudėtį buvo įtraukta teisėja A. D.. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 5 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmęs asmuo <...> šiam nusižengimui tirti gali sudaryti komisiją. <...> Komisija sudaroma ne mažiau kaip iš 3 asmenų: valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens, už įstaigos personalo tvarkymą atsakingo asmens, kitų įstaigos valstybės tarnautojų. Sudarydamas komisiją, valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo vieną iš komisijos narių skiria jos pirmininku. Jeigu įstaigoje nėra tiek valstybės tarnautojų, kad būtų galima sudaryti komisiją, į komisijos sudėtį gali būti įtraukiami tos valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kuriai pavaldi įstaiga, valstybės tarnautojai <...>. Taigi komisija turėjo būti sudaryta išimtinai iš valstybės tarnautojų. VTĮ 1 straipsnyje, be kita ko, pasakyta, kad šis įstatymas nustato valstybės tarnautojo teisinį statusą ir valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus, o VTĮ 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis Įstatymas netaikomas Lietuvos Respublikos teismų teisėjams. Iš aptarto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad teisėja A. D., nebūdama valstybės tarnautoja ir neturėdama valstybės tarnautojo teisinio statuso, neturėjo būti įtraukta į komisijos sudėtį. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 20 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 5 punktu, 23 straipsnio 4 dalimi, 29 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 1 dalimi, 36 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 78 straipsnio 6 dalimi, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsniu, prašo: panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo pirmininko 2017 m. balandžio 12 d. įsakymą Nr. P-19 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo teisėjo padėjėjui S. J.“; ištirti, ar tarnybinės nuobaudos skyrimo metu galiojusio Teisėjų tarybos 2009 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 13P-88-(7.1.2) „Dėl pavyzdinių apygardų, apygardų administracinių ir apylinkių teismų valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų patvirtinimo“ 1.6 punktas toje apimtyje, kuria juo patvirtinto Pavyzdinio teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 7.3 punkte nustatyta teisėjo padėjėjo funkcija rengti projektus ir tokių procesinių dokumentų, kuriuos pagal procesą reglamentuojančius įstatymus turi rašytine forma priimti, t. y. surašyti, tik pats teisėjas (teismas), neprieštarauja: Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisės aktų hierarchijos principui, kylančiam iš teisinės valstybės principo; TĮ 41 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad apylinkės teismo teisėjas turi įgaliojimus nagrinėti bylas tik nepažeisdamas Teismų ir kituose įstatymuose nustatytų reikalavimų; TĮ 44 straipsnio 2 daliai, kurioje nurodyta, kad teisėjo procesines teises nustato proceso įstatymai; TĮ 113 straipsnyje ir 119 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisėjų savivaldos paskirčiai ir apimčiai; TĮ 120 straipsnio 19 punkte Teisėjų tarybai priskirtai kompetencijai; 116 straipsnio 2 daliai, kurioje numatyta, kad visi teismo procesiniai dokumentai surašomi, priimami ir įteikiami šio Kodekso nustatyta tvarka, kurioje (tvarkoje) – tai pabrėžtina – nėra numatyta teisėjo teisė pavesti teisėjo padėjėjui surašyti projektus tų procesinių dokumentų, kuriuos pagal šį Kodeksą turi rašytine forma priimti, t. y. surašyti, tik pats teisėjas; BPK 233 straipsnio 3 daliai, pagal kurią teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nutartyje suformuluoja sprendimą bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje <...>; BPK 253 straipsnio 1 ir 2 dalims, pagal kurias nagrinėjimo teisme metu kilusius klausimus teismas išsprendžia nutartimis <...> Teismas nusprendžia, ar nutartis surašyti kaip atskirus dokumentus ir priimti pasitarimų kambaryje, ar jas priimti pačioje posėdžių salėje ir įrašyti į teisiamojo posėdžio protokolą; BPK 302 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teismas, apsvarstęs ir išsprendęs nuosprendžiui priimti reikalingus klausimus, surašo nuosprendį; BPK 308 straipsnio 5 daliai, pagal kurią <...> teisiamojo posėdžio pirmininkas surašo pažymą <...>; BPK 342 straipsnio 2 daliai, pagal kurią patvarkymą vykdyti nuosprendį surašo teisėjas <...>; BPK 418 straipsnio 2 daliai, pagal kurią teisę surašyti baudžiamąjį įsakymą turi teisėjas <...>; BPK 421 straipsniui, pagal kurį teisėjo surašytame teismo baudžiamajame įsakyme turi būti <...>; BPK 422 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teisėjo surašytas teismo baudžiamasis įsakymas įteikiamas kaltinamajam <...>; ištirti, ar Akmenės rajono apylinkės teismo pirmininko 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. V-147 „Dėl teisėjo padėjėjo pareigybės kategorijos ir pareigybės aprašymo pakeitimo“ (2017 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) toje apimtyje, kuria juo patvirtinto teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 7.3 punkte nustatyta teisėjo padėjėjo funkcija rengti projektus ir tokių procesinių dokumentų, kuriuos pagal procesą reglamentuojančius įstatymus turi rašytine forma priimti, t. y. surašyti, tik pats teisėjas (teismas), neprieštarauja: Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisės aktų hierarchijos principui, kylančiam iš teisinės valstybės principo; TĮ 41 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad apylinkės teismo teisėjas turi įgaliojimus nagrinėti bylas tik nepažeisdamas Teismų ir kituose įstatymuose nustatytų reikalavimų; TĮ 44 straipsnio 2 daliai, kurioje nurodyta, kad teisėjo procesines teises nustato proceso įstatymai; TĮ 103 straipsnyje įtvirtintai teismo pirmininko kompetencijai; TĮ 113 straipsnyje įtvirtintai teisėjų savivaldos paskirčiai ir apimčiai; CPK 116 straipsnio 2 daliai, kurioje numatyta, kad visi teismo procesiniai dokumentai surašomi, priimami ir įteikiami šio Kodekso nustatyta tvarka, kurioje (CPK nustatytoje tvarkoje) – tai pabrėžtina – nėra numatyta teisėjo teisė pavesti teisėjo padėjėjui surašyti projektus tų procesinių dokumentų, kuriuos pagal šį Kodeksą turi rašytine forma priimti, t. y. surašyti, tik pats teisėjas; BPK 233 straipsnio 3 daliai, pagal kurią teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nutartyje suformuluoja sprendimą bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje <...>; BPK 253 straipsnio 1 ir 2 dalims, pagal kurias nagrinėjimo teisme metu kilusius klausimus teismas išsprendžia nutartimis <...> Teismas nusprendžia, ar nutartis surašyti kaip atskirus dokumentus ir priimti pasitarimų kambaryje, ar jas priimti pačioje posėdžių salėje ir įrašyti į teisiamojo posėdžio protokolą; BPK 302 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teismas, apsvarstęs ir išsprendęs nuosprendžiui priimti reikalingus klausimus, surašo nuosprendį; BPK 308 straipsnio 5 daliai, pagal kurią <...> teisiamojo posėdžio pirmininkas surašo pažymą <...>; BPK 342 straipsnio 2 daliai, pagal kurią patvarkymą vykdyti nuosprendį surašo teisėjas <...>; BPK 418 straipsnio 2 daliai, pagal kurią teisę surašyti baudžiamąjį įsakymą turi teisėjas <...>; BPK 421 straipsniui, pagal kurį teisėjo surašytame teismo baudžiamajame įsakyme turi būti <...>; BPK 422 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teisėjo surašytas teismo baudžiamasis įsakymas įteikiamas kaltinamajam <...>.