- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-02
- Bylos Nr.
- A-502-321-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant V. M. K., dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) su prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus naudai 33 421,38 Lt valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų padarytai žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad V. M. K., papildydama duomenis apie turėtas draudžiamąsias pajamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, VSDFV Kauno miesto Panemunės pensijų poskyriui (šiuo metu - VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyrius) pateikė Kauno miesto valdybos Prekybos ir paslaugų skyriaus 1995 m. birželio 22 d. išduotą pažymą Nr. 230 (toliau – ir Pažyma) apie draudžiamąsias pajamas, gautas laikotarpiu nuo 1985 m. sausio 1 d. iki 1989 m. gruodžio 31 d. dirbant Kauno 1-ojoje maistprekyboje. Remiantis minėta Pažyma, V. M. K. 1995 m. birželio 29 d. buvo perskaičiuota iki 1995 m. sausio 1 d. paskirta senatvės pensija. Pažymėjo, kad 2007 metais VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyrius Pažymoje apie draudžiamąsias pajamas pastebėjo netikslumų, todėl 2007 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų departamento archyvą dėl duomenų apie V. M. K. draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 1985 m. sausio 1 d. iki 1989 m. gruodžio 31 d. patikslinimo. 2007 lapkričio 21 d. VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyrius gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų departamento archyvo 2007 m. lapkričio 19 d. pažymą Nr. 24-4-17579, kurioje nurodytos sumos apie V. M. K. draudžiamąsias pajamas skyrėsi nuo Pažymoje Nr. 230 nurodytų sumų.
Teigė, kad dėl neteisingos pažymos apie V. M. K. draudžiamąsias pajamas, VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyrius 2007 m. gruodžio 19 d. sprendimu „Dėl V. M. K. perskaičiuotos senatvės pensijos permokos nustatymo" Nr. 10-12C-10890 nustatė, kad laikotarpiu nuo l995 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. susidarė 33 421,38 Lt perskaičiuotos senatvės pensijos permoka. Pabrėžė, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi dėl neteisingai išduotos Pažymos apie V. M. K. turėtas draudžiamąsias pajamas buvo padaryta turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, pareiškėjas 2008 m. kovo 14 d. raštu Nr. (2.39)10.V-3441 kreipėsi į atsakovą dėl žalos fondo biudžetui, kurią padarė jos darbuotojai, atlyginimo. Pažymėjo, kad atsakovas 2008 m. balandžio 4 d. rašte Nr. (A27V128)-R-1053 pasiūlė ginčą dėl žalos atlyginimo spręsti teismine tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo atmesti.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. liepos 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1304/2008, deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.246 - 6. 249 straipsniuose. Pabrėžė, kad pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, o tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Tvirtino, kad pareiškėjas pažymose nurodytų duomenų teisingumą galėjo ir turėjo patikrinti nuo pat šių pažymų pateikimo momento, o netikrindamas atsakovo išduotų pažymų prieš pensijų skyrimą ir po pensijų paskyrimo, pareiškėjas elgėsi ne tik neapdairiai ir nerūpestingai, bet ir aplaidžiai, nes nevykdė teisės aktais jam priskirtų funkcijų ir įpareigojimų, ir pajamų keliančių įtarimą patikrinimą pradėjo tik 2007 m. Todėl manė, kad pareiškėjo nurodoma žala atsirado dėl paties pareiškėjo, o ne atsakovo veiksmų, t. y. nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos atsiradimo.
Atsakovas pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Atkreipė dėmesį į tai, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. (6.3)-I-5185 VSDFV valdybos teritorinius skyrius įpareigojo iki 2004 m. lapkričio 1 d. atlikti visų pensijų, kurios yra mokamos pagal 2 ir didesni draudžiamųjų pajamų koeficientą, apskaičiavimo teisingumo patikrinimą, todėl pareiškėjas apie padarytą žalą vėliausiai galėjo sužinoti 2005 m. balandžio 1 d., o prašymas dėl žalos atlyginimo paduotas 2008 m. spalio 28 d., jau suėjus senaties terminui.
Atsiliepimu į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. K. prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.
Nurodė, kad apeliantas turėjo teisę pareikalauti papildomų dokumentų, tikrinti juos pagal Nuostatų 63 punktą, tačiau šia teise bei pareiga nepasinaudojo, veikė aplaidžiai ir pažymos netikrino. Todėl vertino, kad žala dėl neteisingų duomenų pažymoje tiesiogiai atsirado dėl apelianto neteisėto neveikimo, įstatymuose numatytų teisių bei pareigų nevykdymo. Tvirtino, kad pareiškėjas terminą skundui dėl žalos atlyginimo pateikti praleido, nes apie žalą turėjo ir galėjo žinoti nuo 1995 m. birželio 29 d. Pabrėžė, kad neturėjo pagrindo abejoti oficialiai išduotos pažymos apie draudžiamąsias pajamas pagrįstumu ir negalėjo patikrinti, ar pažymoje išduoti duomenys yra teisingi, kadangi tokia teisė yra suteikta tik VSDFV skyriams.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 - 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad atsakovas arba jos pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Rėmėsi LVAT 2008 m. liepos 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1304/2008, kurioje apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog sprendžiant atsakovo veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Teismas taip pat rėmėsi LVAT praktika administracinėse bylose Nr. A7-121/2004, A5-1120/2007 ir nustatė, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai) 63 punkte įtvirtinta norma reiškia įpareigojimą pareiškėjui veikti aktyviai renkant stažą bei pajamas patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijų skyrimo, privalo vertinti visumą pensijos byloje pateiktų įrodymų, kurie liudija draudėjo išduotų dokumentų pagrįstumą ir nustatyti objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti. Konstatavo, kad pareiškėjas, prieš skirdamas pensiją V. M. K., jeigu būtų elgęsis rūpestingai ir apdairiai, būtų laiku pastebėjęs netikslumus dėl trečiojo suinteresuoto asmens draudžiamųjų pajamų. Kadangi pareiškėjas pats pastebėjo, ir išsiaiškino esančius netikslumus, papildomai išreikalavo kitus duomenis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo realią galimybę skiriant pensiją pastebėti esančius netikslumus ir juos pašalinti. Todėl konstatavo, kad pareiškėjo nurodoma žala atsirado dėl paties pareiškėjo, o ne dėl atsakovo veiksmų. Nenustatęs visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų - tiesioginio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos atsiradimo, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo laikė nepagrįstu.
Teismas nurodė, kad teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, vertina pensijos skyrimo byloje pateiktų dokumentų pagrįstumą ir nustato objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti, todėl apie pažymoje pateiktų duomenų teisingumą galėjo ir turėjo sužinoti gavęs pažymas, t. y. nuo pensijos skyrimo 1995 m. birželio 29 d. Rėmėsi CK 1.129 straipsniu bei 1.130 straipsniu ir pabrėžė, kad reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių buvimo šis terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl žalos, atsiradusios iš atsakovo pateiktos pažymos apie asmens draudžiamąsias pajamas pateikimo, priteisimo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus naudai 33 421,38 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti.
Nurodo, kad pagal CK 6.271 straipsnį atsakovo - Savivaldybės civilinė atsakomybė nesiejama su konkretaus valstybės ar savivaldybės darbuotojo (valstybės ar savivaldybės tarnautojo) kalte. Ši teisės norma nustato civilinę atsakomybę be kaltės, todėl Savivaldybės atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pažymi, kad atsakovas yra viešas juridinis asmuo, todėl atsakovo padarytos žalos atlyginimui taikoma netiesioginė civilinė atsakomybė, t. y. žalą privalo atlyginti ne ją tiesiogiai padaręs, o kitas asmuo, nes padaręs žalą asmuo ir atsakomybės subjektas nesutampa. Teigia, kad tokiais atvejais atsakingas asmuo privalo kontroliuoti žalą padariusį asmenį, o atsakovo elgesio neteisėtumas pasireiškia netinkamu šios pareigos, t. y. kontrolės, vykdymu. Tvirtina, kad atsakovo elgesio neteisėtumas pasireiškė netinkamu savo funkcijų - darbuotojų kontrolės vykdymu. Pabrėžė, kad atsakovo veiksmų neteisėtumą patvirtina ir tai, kad Kauno miesto valdybos Prekybos ir paslaugų skyrius, išduodamas pažymas, veikė ne teisės aktų nustatyta tvarka, nes juridinius faktus patvirtinančius dokumentus išdavė ne turimų dokumentų pagrindu.
Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT 2008 m. liepos 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1304/2008, nes LVAT nagrinėtoje byloje ir šioje byloje racio decidendi visiškai skirtingi.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui bei teigia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kurių pagrindu teisingai konstatavo visas reikšmės bylai turinčias faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. K. prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodyti iš esmės tie patys argumentai, kurie buvo nurodyti jos atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas atsakovo neteisėtus veiksmus kildina iš atsakovo 1995 m. birželio 22 d. pažymos Nr. 230 apie V. M. K. draudžiamąsias pajamas nuo 1985 m. sausio 1 d. iki 1989 m. gruodžio 31 d. valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai perskaičiuoti (b. l. 8) pateikimo, o šios pensijos permoką (33 421,38 Lt) įvardija kaip dėl atsakovo veiksmų patirtą žalą, kurią prašo priteisti.
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, dėl kurių kaltės VSDFV administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems tam tikras išmokas, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – ir Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 straipsnis). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis).
CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (Institucijų) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės ar savivaldybės institucijų kaltės.
Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad atsakovas (Institucija) arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.
1995 m. birželio 22 d. pažymoje Nr. 230 nurodomi kitokie dyžiai, nei nurodomi 2007 m. lapkričio 19 d. pažymoje Nr. 24-4-17579 (b. l. 11).
Perskaičiuojant valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, skirtiną V. M. K., galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 50 punkto pirmojoje įtraukoje buvo įtvirtinta, kad socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai, kas iš principo reiškia įpareigojimą pareiškėjui veikti aktyviai. Tokį minėtos nuostatos aiškinimą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: „<…> šiame punkte įtvirtintas ir įpareigojimas aktyviai veikti renkant stažą bei pajamas patvirtinančius dokumentus. Paminėtų teisės aktų pagrindu konstatuotina, jog teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, privalo vertinti visumą pensijos byloje pateiktų įrodymų, kurie liudija draudėjo išduotų dokumentų pagrįstumą, ir nustatyti objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti.“ (2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2007 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1120/2007). Vadinasi, pareiškėjas, perskaičiuodamas valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją V. M. K., turėjo elgtis rūpestingai ir apdariai, t. y. patikrinti, ar 1995 m. birželio 22 d. pažymoje Nr. 230 nurodyti duomenys yra teisingi, – tokius įgaliojimus jam numatė tuo metu galioję teisės aktai. Teisėjų kolegija vertina, jog šioje pažymoje pateiktos informacijos netikslumus tuo metu buvo galima identifikuoti, nes, kaip nurodė pareiškėjas, 2007 m. jie buvo pastebėti dar negavus patikslintų duomenų apie V. M. K. draudžiamąsias pajamas nuo 1985 m. sausio 1 d. iki 1989 m. gruodžio 31 d., t. y. 2007 m. lapkričio 19 d. pažymos Nr. 24-4-17579. Galiausiai į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad būtent pastarojoje pažymoje pateikti duomenys yra teisingi.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija laikosi pozicijos, jog būtent pareiškėjas neveikė taip, kaip pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 50 punkto pirmąją įtrauką privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Be to, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų dėl to, kokios konkrečiai atsakovo veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Taigi ir pareiškėjo nurodoma žala (33 421,38 Lt) atsirado dėl jo, o ne atsakovo veiksmų, t. y. nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos atsiradimo. Akivaizdu, jog, nesant visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Atitinkamai nėra pagrindo taikyti ir ieškinio senaties terminą.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip pagrįstas ir teisėtas, paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.