Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2. Nuteistasis J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir nutraukti bylą, pripažinus, jog egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis.

2.1. Skunde nurodo, kad apygardos teismas, nuosprendžiu pripažindamas apeliantą J. S. kaltu, padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus tiriant bei vertinant byloje esančius įrodymus ir nesilaikė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, jį grindė prielaidomis bei nepašalintomis abejonėmis. Skundžiamo nuosprendžio išvados akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teismas be pagrindo nenustatė apelianto atsakomybę šalinančios aplinkybės, numatytos BK 28 straipsnyje bei be pagrindo pripažino, kad jo, J. S. veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip tyčinis nužudymas. Konstatuodamas, jog jis, J. S. veikė, nesant būtinosios ginties sąlygų, byloje ištirtus įrodymus vertino selektyviai, atskirai nuo jų visumos, nelygino jų tarpusavyje, klaidingai pasisakė dėl atskirų įrodymų turinio, o kai kurių iš viso nevertino ir juos nutylėjo, taip pat nekreipė dėmesio į jo, J. S. parodymus dėl būtinosios ginties.

2.2. Baudžiamojoje byloje teismas išvadas dėl esminės įrodinėtinos aplinkybės, – ar jis, J. S., ranka suduodamas vieną smūgį S. B., numatė nukentėjusiojo mirties galimybę (veikė tyčia), ar visgi tokiais savo veiksmais įgyvendino savo teisę į būtinąją gintį, padarė, ne remdamasis teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų turinio analize, o kritikuodamas apelianto ir liudytojų parodymus, nurodant, kad jų parodymai nėra nuoseklūs ir įtikinami, tačiau tuo pačiu metu iš atskirų liudytojų parodymų konteksto selektyviai išrenkant ir akcentuojant išimtinai kaltinimo versijai naudingas aplinkybes. Taip paneigiant nekaltumo prezumpcija ir reikalavimas asmens kaltę pagrįsti abejonių nekeliančiais įrodymais. Teismas buvo tendencingas, kadangi vertindamas įrodymus selektyviai prioritetą suteikė pateiktai kaltinimo versijai ir visus byloje esančius prieštaravimus aiškino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo J. S. nenaudai. Tuo tarpu apeliantą teisinantys ir būtinosios ginties situacijos egzistavimą pagrindžiantys įrodymai skundžiamame nuosprendyje buvo nepagristai, net nemotyvuojant atmesti.

2.3. Skunde analizuojami liudytojų ir paties nuteistojo parodymai. Šioje byloje liudytojai A. N., V. M., V. J. tvirtino tiesiogiai matę konflikto, įvykusio tarp nukentėjusiojo ir apelianto, aplinkybes. Tačiau teismas pripažino, kad liudytojų A. N., V. M. ir V. J. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Iš skundžiamo nuosprendžio neįmanoma suprasti, kokiais argumentais teismas atmetė, jo, J. S. parodymus dėl būtinosios ginties ir kodėl apelianto kaltei pagrįsti rėmėsi liudytojos A. N. parodymų dalimi, nors šiuos parodymus pats pripažino prieštaringais ir nenuosekliais. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad J. S. tyčiniais veiksmais nužudė S. B., nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog rėmėsi liudytojų A. N., V. M. ir V. J. parodymais, tačiau kaip patikimą vertino tik kaltinimui naudingą jų dalį, kurią vertino atsietai nuo teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumos, nelygino jų su kitais byloje esančiais įrodymais.

2.4. Vienu iš pagrindinių J. S. kaltės įrodymų šaltiniu laikyti liudytojos A. N. parodymai. Nežiūrint į tai, kad juose yra esminių prieštaravimų kitiems bylos įrodymams, teismas selektyviai jais remiasi bei motyvuoja, kad A. N. nenurodė mačiusi, jog S. B. būtų smaugęs ar atlikęs kokius nors aktyvius veiksmus prieš J. S.. Anot apelianto, didžioji dalis A. N. nurodytų veiksmų apskritai nevyko tikrovėje, o jos parodymais negalima remtis kaip įrodymų šaltiniu, nes jie turi esminių neatitikimų su kitais ištirtais įrodymais. Tai, kad didžioji ir esminė dalis liudytojos A. N. nurodytų aplinkybių nesutapo su paties teismo konstatuotomis aplinkybėmis, apklaustų liudytojų parodymais ir kita bylos medžiaga, nesutrukdė didžiąja dalimi tokių parodymų pagrindu konstatuoti apelianto kaltės.

2.5. Apeliantas pažymi, kad liudytojos A. N. parodymai nėra nuoseklūs, juose gausu prieštaravimų, jie nesutampa su liudytojų parodymais, skiriasi ir jos pačios parodymai skirtingų apklausų metu, taip pat liudytojos nurodytos aplinkybės paneigtos objektyviais įrodymų šaltiniais – vaizdo kamerų užfiksuotais vaizdais. Byloje ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. N. buvo apklausta du kartus, taip pat buvo užfiksuotas jos skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC), taip pat ji buvo apklausta ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kiekvieną kartą A. N. nurodydavo vis skirtingas įvykio aplinkybes. Kalbėdama su BPC operatore, A. N. nurodė, jog J. S. nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį; apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. rugsėjo 9 d., jau nurodė, kad J. S. sudavė tris smūgius; papildomai apklausta 2022 m. kovo 3 d. - jog sudavė net dešimt smūgių; teisminio bylos nagrinėjimo metu ji nurodė, jog apeliantas sudavė 4-6 smūgius.

2.6. Bylos nagrinėjimo metu teisiamajame posėdyje apklausta A. N. nurodė kitokias aplinkybes, nei buvo nurodžiusi ikiteisminio tyrimo metu. Skunde akcentuojami liudytojos teiginiai, kurie neatitiko kitų bylos duomenų - jog S. B. J. S. mušė labai žiauriai, tiesiog nežmoniškai; S. B. krito veidu jai po kojomis; incidentas dėl kaukių vyko prie pat parduotuvės įėjimo, tarpduryje; ji atsiskaitė ir išėjo pro duris, jie bėgo paskui ją; jų rankose jokių pirkinių maišelių nebuvo; kaltinamąjį, išeinantį iš parduotuvės, matė vieną; jie buvo jai iš nugaros; lauke pamatė, kaip tas žmogus išeina, kaltinamasis jį pasiveja ir iš karto jį ima mušti; jokio žodinio konflikto nebuvo, nieko nesakęs ima mušti; kai ji skambino į policiją, nesakė, kiek smūgių buvo suduota; žmogus krito veidu ant žemės, nukritęs liko gulėti ant pilvo. Apklausus A. N. teisminio bylos nagrinėjimo metu ir teisiamajame posėdyje perskaičius jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus atsiradusių prieštaravimų pašalinimui, liudytoja patvirtino ir savo teisiamajame posėdyje duotus parodymus, ir ikiteisminio tyrimo metu apklausų metu duotus parodymus, kaip teisingus.

2.7. Apeliantas pažymi, kad byloje nebuvo nustatyta, jog jis, J. S., be vienintelio smūgio, būtų panaudojęs dar kažkokius smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Nepaisant to, kad liudytoja A. N. tiek ikiteisminiame tyrime parodymų patikrinimo vietoje metu, tiek teisme nurodė, jog nukentėjusysis krito ant veido ir liko gulėti ant pilvo, nuosprendžiu buvo nustatyta, jog nukentėjusysis krito atbulas pakaušiu į grindinį bei gulėjo ant nugaros. Šią aplinkybę patvirtino apklausti kiti liudytojai, nuteistasis, į įvykio vietą atvykę pareigūnai, taip pat pareigūnų „body kameromis“ užfiksuoti vaizdai bei S. B. sužalojimų lokalizacija. Be to, buvo nustatyta, kad S. B. kūne nėra jokių kitų kūno sužalojimų ar trauminių poveikių požymių, todėl akivaizdu, kad minėti A. N. teiginiai neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių.

2.8. Liudytojos A. N. apklausose ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje išsakyti teiginiai proceso dalyviams kėlė abejonių dėl jos sugebėjimo teisingai nurodyti aplinkybes, orientuotis laike ir erdvėje, suvokti ją supančią aplinką bei gebėjimo tinkamai ją vertinti. Iš liudytojos parodymų seka, kad parduotuvės viduje ne nukentėjusysis S. B., o J. S. tariamai buvo be veidą dengiančios kaukės, ne nukentėjusysis S. B., o nuteistasis tariamai buvo agresyvus, ne nukentėjusysis S. B., o apeliantas tariamai vartojo necenzūrinius žodžius, ne nukentėjusysis S. B., o apeliantas išeinant iš parduotuvės tariamai vijosi nukentėjusįjį S. B.. Parduotuvės vaizdo kamerų įrašų turinys patvirtino, kad buvo priešingai, nei nurodė liudytoja.

2.9. Priešingai nei teigė A. N., konfliktas dėl kaukių dėvėjimo vyko prie labiausiai nuo įėjimo į parduotuvę nutolusios kasos, į parduotuvę be kaukės užėjo S. B., o jį sudrausmino J. S.. Vaizdo įraše iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ CH07-2021-09-07-15-12-34 matyti, kad prie kasos be kaukės priėjo ir prieš kitus pirkėjus užlindo S. B. (laiko žyma 15:38:50), po akimirkos prie jo, dėvėdamas kaukę, priėjo J. S. ir nukentėjusįjį sudrausmino, po ko pastarasis užsidėjo kaukę (laiko žyma 15:39:00). Vaizdo įraše taip pat matyti, jog būtent nukentėjusysis gestais rodo apeliantui į lauko duris (laiko žyma 15:39:20), apeliantui atsiskaičius už prekes ir nueinant nuo antrosios kasos, S. B., vis dar stovėdamas prie pirmosios kasos papildomai pagrūmoja apeliantui pirštu (laiko žyma 15:39:35), iš parduotuvės išeina apeliantas, po kurio laiko, atsiskaitęs už prekes, S. B. paskubomis (šiek tiek svirduliuodamas į šonus) taip pat pajuda link parduotuvės išėjimo, o prie kasos lieka stovėti moteris, kuri įvertinus visus byloje esančius vaizdo įrašus ir yra A. N. (laiko žyma 15:39:58), šią įvykių seką patvirtina vaizdo įrašuose CH06-2021-09-07-15-15-46 ir CH10-2021-09-07-15-28-36 matomas vaizdo turinys (kad A. N. aptarnauti parduotuvės kasoje pradedama 15:39:59 val.).

2.10. A. N. parodė, jog iš parduotuvės neva išėjo pirmoji, po to iš parduotuvės tariamai išėjo nukentėjusysis ir galiausiai apeliantas, taip pat nurodė mačiusi lauke įvykusį jų konfliktą, akcentavo, jog apeliantas neva mušė nukentėjusįjį labai žiauriai, kad nukentėjusysis po smūgio krito jai po kojomis, tačiau detali parduotuvės vaizdo įrašų analizė paneigia ir šiuos liudytojos teiginius. Vaizdo įraše pavadinimu CH09-2021-09-07-15-03-44 aiškiai matyti, jog iš parduotuvės kartu su kitu asmeniu pirmasis išeina J. S. (laiko žyma 15:39:40); po beveik pusės minutės iš parduotuvės skubiu žingsniu išeina S. B., jam iš paskos išeina ir liudytojas V. J. (laiko žyma 15:40:04); visi minėti asmenys, išėję iš parduotuvės, pasuka į dešinę pusę; vaizdo įraše CH06-2021-09-07-15-15-46 matoma prie pirmos kasos stovinti moteris galimai yra A. N. (įrašuose buvo užfiksuotos ir iš parduotuvės išėjusios moterys, tačiau A. N. tarp jų nėra). Taigi, šis vaizdo įrašas paneigia jos parodymus, kadangi ji, iš parduotuvės išėjus ir nuteistajam, ir nukentėjusiajam, ir liudytojui V. J., liko stovėti prie tolimiausios kasos Nr. l (prie kurios pagal vaizdo įrašą bandė prasibrauti S. B.), ir pradėta aptarnauti pardavėjos tik po to, kai iš parduotuvės išėjo S. B.. Todėl ji objektyviai negalėjo būti įvykio vietoje už parduotuvės kampo ir matyti lauke įvykusio konflikto, nes tuo metu buvo parduotuvėje.

2.11. Iš parduotuvės įėjimą fiksavusių vaizdo įrašų CH09-2021-09-07-15-03-44 ir CH12-2021-09-07-15-24-36 matyti, jog, net praėjus beveik minutei po S. B. išėjimo, iš parduotuvės liudytoja A. N. taip ir neišėjo. Byloje nustatyta ir tai, kad pirmasis V. J. skambutis į BPC (kai S. B. jau gulėjo ant asfalto) užfiksuotas 15.42 val., t. y. praėjus vos porai minučių po to, kai S. B. išėjo iš parduotuvės. Nuosprendyje nurodytas faktinių aplinkybių neatitinkantis smūgio laikas – nurodyta, jog smūgį S. B. J. S. sudavė 15.46 val., t. y. 4 minutės po to, kai bendrajam pagalbos centrui buvo pranešta apie incidentą. Aplinkybę, kad nuo S. B. išėjimo iš parduotuvės iki skambučio bendrajam pagalbos centrui praėjo tik 2 minutės, patvirtina liudytojų V. M. ir V. J., o taip pat nuteistojo parodymai, kad viskas vyko labai greitai. Byloje esančių parduotuvės vaizdo kamerų įrašų turinys rodo, jog A. N. parodymai apie įvykius parduotuvėje ir išėjus iš jos yra teisingi tik dėl jos nurodytos aplinkybės, kad ji tą dieną buvo parduotuvės viduje, kiti jos parodymuose nurodyti asmenų veiksmai, jų seka ir pobūdis prieštarauja byloje ištirtais įrodymais (vaizdo kamerų įrašais, liudytojų V. M., V. J., nuteistojo J. S. parodymais) nustatytoms aplinkybėms.

2.12. Pirmosios instancijos teismas neskyrė deramo dėmesio minėtų vaizdo įrašų analizei ir ignoravo faktą, kad A. N. liko parduotuvės viduje ir paties įvykio lauke nematė. Nei vienas iš apklaustų liudytojų ar nuteistasis neparodė, jog A. N. smūgio sudavimo metu būtų buvusi įvykio vietoje – už parduotuvės pastato kampo. Tikėtina, kad ji į įvykio vietą galėjo ateiti jau po smūgio. Aptartos aplinkybės pagrindžia būtinybę nelaikyti šios liudytojos parodymų nuteistojo kaltę patvirtinančiu įrodymu. Atmetus liudytojos A. N. parodymus, kaip nepatikimus ir kategoriškai prieštaraujančius byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ypatingą svarbą įgauna tinkamas vienintelių betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų V. J. ir V. M. bei nuteistojo J. S. parodymų įvertinimas.

2.13. Liudytojas V. J., duodamas parodymus apie esmines bylos aplinkybes, t. y. pasakodamas apie tai, kuris iš konflikto dalyvių konflikto metu pirmasis panaudojo smurtinius veiksmus, buvo nuoseklus viso baudžiamojo proceso metu. V. J. apelianto veiksmus (suduotą vieną smūgį) nuosekliai nurodė ne tik į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktos apklausos, o taip pat apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Kalbėdamas apie konfliktą tarp J. S. ir S. B., 2022 m. vasario 24 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytojas V. J. nurodė, jog J. S. gynė savo sveikatą ir norėjo nuraminti ramybės drumstėją. Šis liudytojas patvirtino, jog būtent nukentėjusysis užpuolė nuteistąjį ir pirmasis jo atžvilgiu panaudojo smurtinius veiksmus. V. J. taip pat nurodė, jog girtas žmogus (S. B.) vieną kartą trenkė J. S. į saulės rezginį, antrą kartą norėjo trenkti į J. S. galvą, bet nepataikė, nes J. S. nuo smūgio išsisuko ir trenkė jam atgal.

2.14. Pirmosios instancijos teismas nusprendė nesivadovauti liudytojo V. J. parodymais, motyvuojant tuo, jog apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis nenurodė, kad S. B. būtų griebęs J. S. už kaklo, o ikiteisminio tyrimo tyrėjo apklausos ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodė skirtingą smūgių skaičių, kuriuos grumtynių pradžioje S. B. sudavė ir (ar) bandė suduoti J. S.. Skunde sutinkama, jog tarp liudytojo V. J. parodymų, duotų ikiteisminį tyrimą atlikusiam tyrėjui ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, egzistuoja tam tikri prieštaravimai, tačiau šie prieštaravimai nelaikytini esminiais ir objektyviai negali būti pagrindu iš viso nesivadovauti liudytojo parodymais. Nors ikiteisminį tyrimą atlikusiam tyrėjui V. J. nurodė kitą smūgių skaičių, t. y. jog neblaivus vyriškis (S. B.) bandė suduoti 5-6 sykius kumščiu tam jaunesniam, tačiau nepataikė dėl girtumo, tačiau pabrėžtina, jog šie prieštaravimai nepaneigia fakto, kad visų apklausų metu V. J. patvirtino tiek nukentėjusiojo agresiją J. S. atžvilgiu, tiek tai, jog būtent nukentėjusysis užpuolė apeliantą ir pirmasis jo atžvilgiu panaudojo smurtinius veiksmus. Aukščiau aptarti parodymų prieštaravimai galėjo atsirasti dėl jauno V. J. amžiaus ir apklausų metu patirto streso, juolab pats V. J., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pripažino, jog galėjo susimaišyti dėl įtampos. Be to, skundžiamame nuosprendyje liko neįvertintas itin svarbus faktas, kad liudytojas V. J. aplinkybę, jog būtent nukentėjusysis užpuolė apeliantą, nurodė iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams, t. y. vos po kelių minučių nuo lauke įvykusio konflikto pradžios. Tai parodo, kad V. J. objektyviai neturėjo jokių galimybių suderinti parodymus ar išgalvoti įvykio eigą, siekdamas palengvinti J. S. padėtį.

2.15. Nuosprendyje liko nutylėta, kad liudytojo V. J. parodymus patvirtina ir į įvykio vietą atvykusių pareigūnų – E. P. ir A. B. „body“ kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų turinys, kurio pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai neanalizavo. Iš šių vaizdo įrašų matyti, kad apeliantas į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nurodė sudavęs smūgį S. B.. Kaip prasidėjo konfliktas, kas jį inicijavo, kokius veiksmus atliko S. B., pareigūnai neklausė. Tačiau pareigūnams šias aplinkybes nurodė įvykio vietoje buvęs V. J.. Policijos pareigūno A. B. „body“ kameros vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip V. J. stovi įvykio vietoje, prie parduotuvės kampo, šalia gulinčio S. B. ir pareigūnui rusų kalba nurodo, jog būtent nukentėjusysis pirmas pradėjo muštynes, o kitas netyčia kažkur tai sudavė ir tas nukrito (įrašas 2021_0907_155014_003.MP4, laiko žyma 15.53 val., įrašo 3:03 min.). Analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir pareigūno E. P. „body“ kameros įraše (2021_0907_155208_001.MP4). Kitame policijos pareigūno A. B. „body“ kameros vaizdo įraše užfiksuota, kaip V. J., stovėdamas prie tarnybinio policijos automobilio, klausiamas pareigūno, vėl pareigūnui A. B. nurodo tas pačias aplinkybes, kad gulintis pirmas pradėjo muštynes, o tas gynėsi ir sudavė (2021_ 0907_155015_004.MP4, laiko žyma 15.58, įrašo 2:58 min.). Teismas neatskleidė šių objektyvaus pobūdžio įrodymų šaltinių turinio, skundžiamame nuosprendyje jie apskritai net nebuvo paminėti, taip pat nebuvo atliktas juose užfiksuotų V. J. policijos pareigūnams nurodytų teiginių palyginimas su kitais V. J. parodymais, o tai dar kartą parodo, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai ir neišsamiai, nuosprendyje nutylėdamas dalį reikšmingų įrodymų šaltinių.

2.16. Atmesdamas jo, J. S. parodymus dėl būtinosios ginties, teismas skundžiamame nuosprendyje, be liudytojų A. N. ir V. J. parodymų, išskyrė ir liudytojo V. M. parodymus. Apklaustas teisiamajame posėdyje bylos nagrinėjimo metu, šis liudytojas nurodė, jog įvykį matė maždaug 9-10 metrų atstumu; taip pat jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad J. S. sudavė vieną smūgį jo draugui S. B.. Teisiamajame posėdyje V. M. papildomai nurodė, kad prieš tai jo draugas S. B. už gerklės laikė jauną vyruką (dusino ar smaugė), jaunas vyrukas muistėsi, stengėsi ištrūkti, galiausiai jaunam vyrukui pavyko ištrūkti ir tik po to S. B. buvo suduotas smūgis. Šiais parodymais V. M. patvirto, kad pirmasis smurtinius veiksmus konflikto metu pradėjo būtent S. B.. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje liudytojo V. M. nurodytas papildomas aplinkybes apie lauke vykusio konflikto pradžią, susiejo su tuo, kad J. S. ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų apie įvykio aplinkybes, pasinaudojęs savo teise atsisakyti duoti parodymus. Teismas konstatavo, kad liudytojo ir nuteistojo parodymai yra tarpusavyje suderinti, todėl nusprendė liudytojo parodymus atmesti, kaip neva prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams. Tokius teismo motyvus apeliantas laiko nepagrįstais, kadangi liudytojo parodymų patikimumas vertinamas ne pagal tai, kurioje proceso stadijoje parodymus davė ar atsisakė duoti baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, o pagal kriterijus, kurie yra taikomi, vertinant visų įrodymų šaltinių patikimumą.

2.17. Taip pat, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje nustatytų aplinkybių, jog liudytojas V. M. buvo ilgametis ir artimas nukentėjusiojo S. B. draugas, kartu su juo gyveno. Apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu, V. M. nurodė, jog nei J. S., nei jo artimųjų ar giminių nepažinojo ir nepažįsta, taigi jo suinteresuotumo J. S. atžvilgiu duoti palankius parodymus, nėra. V. M. taip pat nurodė, jog po įvykio J. S. daugiau nematė ir su juo nebendravo. Liudytojų E. P. ir A. B. parodymais ir kitais bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog tiek S. B., tiek V. M. yra policijai gerai žinomi asmenys, teisti, ne kartą bausti už neblaivių pasirodymą viešoje vietoje, bei kitus administracinius nusižengimus, todėl V. M. pasišalino iš įvykio vietos nesulaukęs policijos pareigūnų ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nutylėjo tikrąsias konflikto pradžios aplinkybes, nenorėdamas pasakoti apie savo bičiulio neteisėtus veiksmus. V. M. duodamas parodymus nurodė ir tai, kad įvykio metu jis buvo pavartojęs alkoholio, ši aplinkybė taip pat galėjo paskatinti jį pasišalinti iš įvykio vietos nesulaukus policijos pareigūnų, žinant kad už girto pasirodymą viešoje vietoje gresia atsakomybė. Aplinkybę, kad V. M. buvo įvykio vietoje skambinant į BPC kviečiant greitąją pagalbą, patvirtina ta aplinkybė, kad J. S. skambinant į BPC (15.48 val.), girdisi galimai jo balsas, kuris įvardija S. B. amžių.

2.18. Grįsdamas savo motyvus dėl tariamo proceso dalyvių parodymų suderinimo, teismas akcentavo, jog liudytojas V. M. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ir tuomet aplinkybių dėl S. B. smurtinių veiksmų J. S. atžvilgiu nenurodė. Anot apelianto, aplinkybė, kad V. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu papildė savo parodymus naujomis aplinkybėmis apie tai, kad būtent jo draugas puolė kaltinamąjį, galėjo sudaryti teismui subjektyvų įspūdį, kad jo parodymai yra mažiau patikimi, tačiau teismo vidinis įsitikinimas turi būti pagristas ne subjektyviais įspūdžiais, simpatijomis ar emocijomis, o objektyviu bylos įrodymų viseto įvertinimu. Pats V. M., apklaustas teisiamajame posėdyje, nurodė, jog tuo metu nesuprato šių aplinkybių svarbos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas vadovautis V. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, kurių jis teisiamajame posėdyje nepatvirtino, vertintinas kaip Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas. Nenustačius V. M. suinteresuotumo duoti J. S. palankius parodymus, vien tai, kad liudytojo parodymai šiek tiek keitėsi ne kaltinimui naudinga linkme, savaime neleidžia jų vertinti kritiškai, juolab, kad juos patvirtina ir kiti bylos duomenys.

2.19. Pirmosios instancijos teismas kritikavo J. S. sprendimą duoti parodymus tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau tuo pačiu ignoravo į bylą pateiktus dokumentus, rodančius, kad J. S. yra socialiai pažeidžiamas rusakalbis asmuo, nemokantis lietuvių kalbos, turėjęs itin sunkią galvos traumą, dėl kurios nustatyti sunkūs padariniai bei neįgalumas, taip pat į tai, kad liga itin paūmėjo suėmimo metu negaunant tinkamo gydymo. J. S. buvo sunku dalyvauti teismo posėdžiuose, buvo prašoma rengti posėdžius po pusę dienos, tačiau ir tokios trukmės posėdžiuose buvo daromos pertraukos, nes dėl dėmesio sutelkimo ir stiprių galvos skausmų J. S. buvo sudėtinga dalyvauti posėdžiuose ir išlaikyti dėmesį. Ikiteisminio tyrimo metu jis nedavė parodymų ne dėl to, jog siekė išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, o dėl savo būsenos. Teisminio bylos nagrinėjimo metu J. S. perskaitė ranka surašytus parodymus, nes nebuvo tikras, ar sugebės teisme sklandžiai papasakoti įvykio aplinkybes. J. S. pasirinkta pozicija dėl parodymu davimo laiko negali būti interpretuojama ir vertinama kaip jo kaltės įrodymas. Teismas, ignoruodamas pateiktus medicininius dokumentus apie psichinę J. S. būklę, atmetė jo duotus parodymus kaip nepagrįstus, jų plačiau neanalizuodamas, deklaratyviai darydamas prielaidą apie neva suderintus parodymus.

2.20. Apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu, jis, J. S. nurodė, jog išėjęs pro parduotuvės duris, pasuko į dešinę, atsisveikino su pažįstamu ir vienas nuėjo palei parduotuvės pastato sieną. Nors J. S. siekė išvengti konflikto, tačiau toli jam nueiti nepavyko, nes išgirdo, kaip iš nugaros jį pašaukė parduotuvėje be kaukės buvęs S. B.. Atsisukęs pamatė, kaip S. B. bėgte šaukdamas artinasi prie jo. Nenorėdamas veltis į tolimesnį konfliktą, apsiribojo vienintele replika, paklausdamas S. B., ko pastarasis iš jo nori. Tuo metu situacija buvo kritinė, S. B. elgėsi agresyviai, naudojo daug necenzūrinės leksikos, siūlė „išbandyti jėgas“, tačiau jis, J. S. stengėsi nereaguoti į S. B. veiksmus ir ėjo toliau. Tuo metu išgirdo kaip S. B. šūktelėjo kažkoks žmogus, kad jis sustotų ir nusiramintų. Kai jis, J. S. jau išeidinėjo iš už parduotuvės kampo, S. B. kaire ranka pastvėrė jį už dešinio peties, o kita ranka bandė smūgiuoti. Konflikto metu tarp jo ir nukentėjusiojo atstumas buvo mažiau nei pusė metro. Jam, grumtynių metu pavyko išvengti S. B. smūgio, jis viena ranka bandydamas prisidengti nuo nukentėjusiojo smūgio, kitos rankos delnu sudavė užpuolikui nestiprų smūgį į kairiąją veido pusę, bandydamas jį nuo savęs tokiu būdu nustumti. Nenorėdamas tolimesnių muštynių, jau ruošėsi bėgti, tačiau pamatęs, kaip S. B. nukritus, pastarojo galva trenkėsi į bortelį, labai išsigando ir puolė prie nukentėjusiojo. Šias aplinkybes neginčijamai patvirtina bylos įrodymų visetas – parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ kamerų vaizdo įrašai, fiksavę konflikto pradžią parduotuvės viduje, bei tiesiogiai konfliktą lauke mačiusių liudytojų V. M., V. J. parodymai, taip pat į įvykio vietą atvykusių pareigūnų E. P. ir A. B. parodymai bei jų „body“ kameromis užfiksuota vaizdo ir garso medžiaga. Byloje esanti įrodomoji medžiaga nepaneigia jo, J. S., teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų, kad savo veiksmais jis siekė įgyvendinti teisę į būtinąją gintį.

2.21. Baudžiamojoje byloje nekyla ginčo dėl to, kad jis, J. S. sudavė ranka S. B. vieną smūgį į žandikaulio sritį, po kurio S. B. nugriuvo ir galva atsitrenkė į grindinį bei po mėnesio dėl patirtų sužalojimų mirė, tačiau nuo pat aptariamo įvykio nuteistasis tvirtino tokiu veiksmu jis įgyvendino savo teisę į būtinąją gintį. Teismas padarė išvadą, kad J. S. veiksmai neatitiko BK 28 straipsnyje nustatytų būtinosios ginties sąlygų, tačiau, spręsdamas dėl būtinosios ginties situacijos, teismas visų bylos aplinkybių kruopščiai neištyrė. Ignoruodamas teismų praktikos išaiškinimus ir paviršutiniškai įvertinęs bylos įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad jo, J. S. sveikatai ar gyvybei grėsė pavojus, kai S. B. kėsinosi į jo gyvybę ar sveikatą, kėsinimasis buvo realus ir dėl to reikėjo nuo tokių veiksmų gintis. Apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada ir nurodo, jog byloje ištirtų įrodymų visetas patvirtina buvus būtinosios ginties situaciją – jis, J. S., suduodamas smūgį nukentėjusiajam, nesiekė S. B. mirties, o gynėsi nuo pavojingo pastarojo kėsinimosi į jo sveikatą ar gyvybę. Todėl apeliantas vertina, kad remiantis BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jis negali atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą.

2.22. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pateiktas naujausias kasacinio teismo praktikos pavyzdys, kur, nagrinėjant bylą iš esmės tapačiomis šiai bylai aplinkybėmis, kasacinis teismas pripažino, jog kaltinamojo veiksmuose egzistavo būtinosios ginties sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-719/2022). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas aktualia teismų praktika nesivadovavo, apsiribojo tik paties konflikto, kurio metu buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkybių dėstymu, tačiau, vertinant jo, J. S. veiksmą, kaip teisės į būtinąją gintį realizavimą, būtina analizuoti ne tik patį konfliktą, kurio metu buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir šio įvykio ištakas bei priežastis, kas atskleidžiama nukentėjusiojo ir apelianto elgesiu tiek įvykio metu, tiek iki jam prasidedant.

2.23. Iš parduotuvės (duomenys neskelbtini) vaizdo įrašų (CH06-2021-09-07-15-15-46 ir CH07-2021-09-07-15-12-34) matyti, kaip prie kasos stovi ir apsipirkinėja jaunuolis, šalia jo jau įsigytas prekes į savo kuprinę pritūpęs kraunasi V. J., taip pat matyti, kad šioje kasoje, kiek tolėliau stovi galimai A. N., o šalia esančioje kasoje prekes kraunasi jis, J. S.. Vaizdo įraše CH07-2021-09-07-15-12-34 matyti, kaip prie pirmosios kasos, braudamasis pro V. J. ir užlįsdamas prieš kitą eilėje stovėjusį jaunuolį, prieina kaukės nedėvintis S. B. (laiko žyma 15:38:50). 2022 m. vasario 24 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytojas V. J. nurodė, jog tuo metu stovėjo prie kasos, o į eilę užlindęs, akivaizdžiai neblaivus, vyriškis jį apstumdė ir atsistojo prieš kitą, tuo metu apsipirkinėjusį jaunuolį. Minėtame vaizdo įraše taip pat matyti, kaip neblaivus nukentėjusysis, nepaisydamas prekes į savo kuprinę kraunančio jaunuolio, kiša pardavėjai rankoje galimai esančius pinigus ir nori kažką nusipirkti, tačiau pardavėja atsisako jį aptarnauti. Matyti ir tai, kaip po akimirkos prie nukentėjusiojo prieina J. S. ir galimai sudrausmina nukentėjusįjį, po ko pastarasis užsideda kaukę, tačiau vėliau pagrūmoja jam, J. S. pirštu (laiko žyma 15:39:00). Apklaustas teisiamajame posėdyje, J. S. nurodė, kad, stovėdamas prie kitos kasos, jis pamatė, kaip į šalia jo esančią kasą, pradėjo be eilės lįsti senyvo amžiaus apsvaigęs vyriškis. Minėtą kasą aptarnavusi pardavėja stengėsi nuraminti tą vyrą, toliau aptarnavo ankstesnį pirkėją, bet jis vis vien įkyriai lindo, kalbėjo pakeltu tonu. J. S. išgirdo, kaip pardavėja jam nurodė užsidėti kaukę, tačiau jis niekaip į tai nesureagavo, todėl nuteistasis nusprendė užstoti moterį ir nuėjęs sudrausmino nukentėjusįjį. Su nukentėjusiuoju jis kalbėjo ramiu tonu, nenorėjo jokio konflikto, paprasčiausiai norėjo vyriškiui paaiškinti, kad elgtųsi padoriai. Pasakė, kad nukentėjusysis užsidėtų kaukę ir atsistotų į eilės galą, į ką S. B. sureagavo ypatingai agresyviai, sakydamas: „tu kas toks?“, bei, dėdamasis kauke, toliau įžeidinėjo jį, J. S. ir tuo pačiu kviesdamas pasikalbėti vyriškai, kad jis jam atsakytų už savo poelgius. S. B. pasakė „nori pasiaiškinti?“ ir bedė pirštu į jo, J. S. krūtinę (šis jo veiksmas užfiksuotas ir vaizdo įraše). Jam einant nuo kasos į lauką, S. B. papildomai šaukė ant apelianto ir jo atžvilgiu vartojo necenzūrinę leksiką. Skunde pažymėta, jog šiuos jo, J. S. parodymus patvirtina ne tik parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ kamerų vaizdo įrašas CH07- 2021- 09- 07- 15- 12- 34, kuriame akivaizdžiai matyti, kaip S. B. grūmoja apeliantui pirštu į krūtinę ir demonstruoja gestus, rodančius į lauko pusę (laiko žymos 15:39:20; 15:39:35), bet ir liudytojo V. J. 2022 m. vasario 24 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu duoti parodymai apie tai, kad jis matė, kaip prie kasos įvyko žodinis konfliktas, kurio metu jaunesnis vyriškis pasakė vyresniam vyriškiu užsidėti kaukę bei nurodė išeiti iš parduotuvės, jeigu jis yra neblaivus. Be to, V. J. patvirtino, jog vyriškis be kaukės akivaizdžiai buvo neblaivus, nes svirduliavo į šonus.

2.24. Vertinant minėtas aplinkybes būtinosios ginties instituto kontekste, epizodas prie parduotuvės kasos atspindi jo, J. S. asmenybę, t. y. jis pasielgė pilietiškai, pamatęs asmenį, kuris akivaizdžiai pažeidinėja viešąją tvarką (būdamas be kaukės, drumsčia viešąją tvarką parduotuvės viduje), ramiai priėjęs nukentėjusįjį sudrausmino žodžiu, po ko, net sulaukęs grasinimų iš S. B. pusės, į konfliktą nesivėlė, su S. B. nesiaiškino, o ramiai su pirkinių krepšiu išėjo iš parduotuvės.

2.25. Skundžiamame nuosprendyje ne kartą akcentuota jo J. S. galimybė pasišalinti nuo neblaivaus asmens, nes įvykis buvo lauke, atviroje erdvėje, tačiau teismas neįvertino fakto, jog, nepaisant konfliktinio neblaivaus S. B. elgesio, J. S. į konfliktą su juo nesivėlė, o atsiskaitęs už prekes, neatsisukdamas ramiai išėjo iš parduotuvės, t. y. pasitraukė iš konflikto vietos. Išėjęs iš parduotuvės, jis nelaukė nukentėjusiojo, o ėjo tolyn, nereagavo į nukentėjusiojo S. B. jam išsakytas įžeidžiančias replikas, kai pastarasis jį vijosi; jis stengėsi ramiai eiti tolyn nuo nukentėjusiojo ir nesustojo. Tačiau S. B. jį pasivijo ir, nepaisydamas to, kad aplinkiniai jį ramino, griebė jam, J. S., už kūno, tokiu būdu fiziškai jį sustabdydamas ir atimdamas galimybę pasišalinti, nors jie ir buvo lauke. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad jis, J. S. nesiekė išvengti konflikto su S. B., yra išimtinai deklaratyvaus pobūdžio ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

2.26. Pirmosios instancijos teismo neįtikino apelianto parodymai, jog jis negalėjo išvengti konflikto su S. B.. Teismas akcentavo, kad S. B. buvo neblaivus, mažiau koordinuotas, lieso kūno sudėjimo, kaip nurodė liudytojas V. M. – buvo senas, ligotas, greitai uždusdavo, o jis, J. S. buvo blaivus, stambesnio kūno sudėjimo, akivaizdžiai fiziškai pranašesnis. Skunde pažymima, kad kūno sudėjimas pats savaime neįrodo žmogaus fizinių galimybių. Pažymėta ir tai, kad apeliantas S. B. iki įvykio nepažinojo, nežinojo jo sveikatos būklės, jis matė girtą, agresyviai nusiteikusį jį puolantį asmenį. Teismas selektyviai išrinko V. M. parodymų dalį, iš konteksto ištraukiant atskiras sakinio dalis. Teismas nutylėjo V. M. parodymus apie tai, kad draugas S. B. neturėjo tiek jėgų, kad muštųsi, bet įgūdžiai buvo likę; greičiausiai jis laikė ir smaugė; vis dėlto buvo treniruotas žmogus, praėjęs karinius veiksmus Afganistane, kažkada turėjo gerą fizinį pasiruošimą, žinojo tam tikrus triukus, galėjo save apginti. Šie parodymai patvirtina aplinkybę, jog nukentėjusysis S. B., net jį pažinojusio draugo požiūriu, nepaisant amžiaus ir girtumo, galėjo būti agresyvus ir pulti.

2.27. Skunde pažymima ir tai, kad byloje yra duomenys apie jo agresyvų elgesį esant girtumo būsenoje. Tiek byloje apklausti liudytojai policijos pareigūnai, tiek (duomenys neskelbtini) ligoninės priimamojo gydytojas I. M. patvirtino aplinkybę, kad S. B. yra žinomas kaip nuolatinis teisės pažeidėjas, dėl patiriamų sužalojimų dažnai pristatomas į (duomenys neskelbtini) ligoninę. Teisiamajame posėdyje apklausti liudytojais policijos pareigūnai A. B. ir E. P. nurodė, jog, atvykę į įvykio vietą, jie iš karto atpažino nukentėjusįjį. Pasak jų, S. B. buvo asocialus žmogus, kuris nuolat būdavo neblaivus viešoje vietoje, pažeidinėjo viešąją tvarką, buvo linkęs vartoti narkotines medžiagas kartu su alkoholiu, nebuvo stabilios psichikos. Liudytojas A. B. taip pat nurodė, kad jam yra tekę lydėti greitosios medicinos pagalbos gydytojus, nes S. B. būdavo agresyvus. Liudytoju apklaustas (duomenys neskelbtini) ligoninės priimamojo gydytojas I. M. nurodė, jog S. B. dažnai kreipdavosi pas juos medicininės pagalbos dėl įvairių sužalojimų, kurių aplinkybių neaiškindavo, tai susimušdavo, tai pats griūdavo, būdamas girtas, ir dažnai atvykęs būdavo apsvaigęs nuo alkoholio. Šie parodymai, o taip pat byloje gauti duomenys apie S. B. teistumą ir administracinius baustumus, rodo, kad šis asmuo pasižymėjo kaip girtaujantis, agresyvus asmuo.

2.28. Byloje nukentėjusiojo apsvaigimas nuo alkoholio buvo nepagrįstai vertinamas išimtinai tik per fizinės nukentėjusiojo savijautos (koordinacijos) prizmę. Tačiau byloje ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog S. B. nebuvo tiek neblaivus, kad negalėtų būti agresyvus, nukentėjusiojo gestai apeliantui, veiksmai, paskubomis išbėgant iš parduotuvės paskui apeliantą, rodė jo kylančią agresiją, o ne sudarė įspūdį kaip apie silpną ir ligotą asmenį, kokiu jį įvardino teismas. S. B. veiksmų įvertinimui svarbūs ir liudytojo V. M. parodymai, kad išgėręs S. B. būdavo impulsyvus. Teismų praktikoje nagrinėjant analogiško pobūdžio situacijas, atkreipiamas dėmesys, kad girtumas, priklausomai nuo jo sunkumo, ne tik nesumažina, bet dažnai ir padidina riziką, kad asmuo gali pasielgti neprognozuojamai ir pavojingai. Įvykio priešistorės analizė taip pat parodė, jog nukentėjusysis buvo nusiteikęs konfliktiškai nuo pat pradžių. Aptartų aplinkybių visuma paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas ir pagrindžia, kad nagrinėjamo įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, kurioje jis, J. S. buvo priverstas ginti savo sveikatą nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo S. B. kėsinimosi.

2.29. Būtinosios ginties situacijos konstatavimo pagrįstumo neapsprendžia vien tik kėsinimosi pavojingumas, realumas ir akivaizdumas. Viena esminių sąlygų yra būtinosios ginties ribų neperžengimas. Byloje neabejotinai nustatyta, jog neblaivus nukentėjusysis S. B. atliko aktyvius pavojingus smurtinius veiksmus – pribėgęs prie apelianto griebė už peties, jį laikė, bandė suduoti ar smaugti, o kita ranka bandė suduoti smūgius. Tokie S. B. veiksmai J. S. buvo netikėti, nes jis su pirkinių krepšiu ėjo tolyn. Gindamasis, jis sudavė ranka vieną kartą nukentėjusiajam į žandikaulį, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ir galva atsitrenkė į grindinį. Faktas, jog nukentėjusysis nuteistojo spaudė kaklą, buvo užsimojęs ir ketino suduoti jam ranka, įrodo, kad nukentėjusiojo pavojingas kėsinimasis tuo momentu jau buvo prasidėjęs, buvo realus ir akivaizdus. Todėl jo, J. S. atsakomieji veiksmai, kaip reakcijos būdas, aiškiai atitiko nukentėjusiojo smurtinių veiksmų pobūdį ir pavojingumą. Bandydamas išsinerti iš jį laikančio S. B., nuteistasis sudavė ranka vieną kartą jam į žandikaulį. Apeliantas mano, kad nagrinėjamo įvykio metu akivaizdžiai buvo susidariusi teisėtos būtinosios ginties situacija, kurios metu jis, J. S., buvo priverstas ginti savo sveikatą ir asmens neliečiamumą, nes priešingu atveju, jam grėsė realus pavojus – agresyvaus, neblaivaus ir nenuspėjamo asmens užpuolimas, kurį pastarasis jau buvo pradėjęs įgyvendinti.

2.30. Apelianto nuomone, bylos įrodymų visetas neabejotinai patvirtina, jog jis neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusįjį S. B., o priešingai – gynėsi nuo pavojingo pastarojo kėsinimosi į jo sveikatą ar gyvybę. Tai patvirtina ir jo paties elgesys po smūgio sudavimo nukentėjusiajam – jis stengėsi suteikti pirmąją pagalbą, kvietė medicinos pagalbą, domėjosi nukentėjusiojo sveikata, supratęs, kad kviečiami policijos pareigūnai, laukė jų atvykstant. Teisiamajame posėdyje liudytojos A. N. parodymais, kad po smūgio sudavimo jis neva stovėjo su telefonu rankose ir šypsojosi, nebandė kviesti greitosios medicinos pagalbos, kaip prieštaraujantiems bylos įrodymais nustatytoms aplinkybėms, vadovautis nėra pagrindo. Nuteistasis teisme nurodė, jog patyrė didžiulį išgąsti ir stresą, tačiau stengėsi mąstyti blaiviai ir teikė nukentėjusiajam pirmąją pagalbą – kartu su V. M. ir V. J. apvertė nukentėjusįjį ant šono, kad pastarasis neuždustų, gaivino nukentėjusįjį, šlakstydamas vandeniu, buvo pasiruošęs atlikti gaivinimą dirbtinio kvėpavimo būdu, taip pat savo telefonu bandė kviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau dėl patirto susijaudinimo rinkdavo neteisingą numerį, po to paprašė, jog greitąją medicinos pagalbą iškviestų V. J.. Pastarasis apklausiamas patvirtino, jog J. S. iniciatyva iškvietė pagalbą, o, kol visi laukė greitosios pagalbos medikų, J. S. pavertė nukentėjusįjį ant šono, bandė jį gaivinti, šlakstė vandeniu, nestipriai purtė. Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas V. M. taip pat patvirtino, jog J. S. nebandė bėgti ir buvo prie nukentėjusiojo S. B.. Policijos pareigūnai E. P. ir A. B. nurodė, jog, atvykę pagal iškvietimą, įvykio vietoje rado J. S., kuris net prie jų bandė suteikti nukentėjusiajam pirmąją pagalbą, nesitraukė iš įvykio vietos, sakė, jog tai padarė netyčia. Pareigūnai taip pat nurodė, jog nuteistasis domėjosi nukentėjusiojo sveikata ir po įvykio. Toks nuteistojo elgesys, jaudinimasis dėl S. B. sveikatos yra užfiksuotas ir pareigūnų „body“ kamerų vaizdo įrašais. Aplinkybė, kad J. S. buvo sutrikęs, susijaudinęs ir skubino GMP operatorę dėl gydytojų atvykimo, taip pat patvirtinta ir Bendrojo pagalbos centro pateikti duomenys apie medikų iškvietimą į minėtą įvykio vietą.

2.31. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu, pripažinus jį kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, išieškoti iš jo, kaip procesines, išlaidas, susijusias su jo ekstradicija iš Vokietijos Federacinės Respublikos.. Teismų praktikoje pripažįstama, kad išlaidos dėl asmens ekstradicijos gali būti pripažįstamos baudžiamojo proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nusikaltimą padariusio asmens, kai šias išlaidas sąlygojo paties įtariamojo ar kaltinamojo elgesys. Skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo paieškomas, surastas pagal išduotą Europos arešto orderį ir tokiu būdu pristatytas į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktikos išaiškinimais, jog, sprendžiant išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis klausimą, būtina nustatyti, ar išlaidos atsirado dėl sąmoningų neteisėtų kaltininko veiksmų, nulėmusių išlaidų atsiradimą, ar išlaidos atsirado dėl nuo kaltinamojo valios nepriklausančių priežasčių.

2.32. Bylos medžiaga patvirtina, jog jis išvyko iš Lietuvos Respublikos tuo metu, kai jo atžvilgiu dar nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės, kurių sąlygas jis, išvykdamas į užsienį, būtų pažeidęs. Jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu po incidento buvo praėję daugiau nei mėnuo laiko, per tą laiką jis nebuvo pripažintas įtariamuoju, nebuvo kviečiamas į policijos įstaigą ar paieškomas. Aplinkybė, kad vykdant teismo nutartį ir nustačius jo gyvenamąją vietą užsienyje, policijos pareigūnams teko imtis priemonių siekiant atsigabenti jį, kaip įtariamąjį, į Lietuvos Respubliką, neduoda pagrindo išvadai, kad ekstradicijos išlaidas lėmė paties įtariamojo veiksmai. Įvertinus aptartas aplinkybes, jo ekstradicija į Lietuvos Respubliką yra viena iš policijos funkcijų, kurią finansuoti privalo valstybė iš savo biudžeto. Todėl ekstradicijos išlaidos, kaip atsiradusios ne dėl jo sąmoningų veiksmų, negali būti pripažintos proceso išlaidomis.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.