Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K.K. ir M.A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo

K.K. nuteistas pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 135 str. 2 d. 10 p. laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis BK 92 str., bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams. K.K. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė - elgesio apribojimas, įpareigojant jį vienerius metus būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir tęsti mokslą.

M.A. nuteistas pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėn., pagal BK 135 str. 2 d. 10 p. laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn., pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėn. Vadovaujantis BK 92 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams. M.A. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė - elgesio apribojimas, įpareigojant jį vienerius metus būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir tęsti mokslą.

D.A. nuteistas pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 135 str. 2 d. 10 p. laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., šias bausmes ir bausmę, paskirtą Prienų raj. apylinkės teismo 2004 m. kovo 26 d. nuosprendžiu, subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš K.K., M.A. ir D.A. solidariai priteista 3934,90 Lt Valstybinei ligonių kasai, 1117,06 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Prienų skyriui ir 4502,35 Lt V.Ž.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K.K., M.A. ir D.A. nuteisti už tai, kad 2003 m. liepos 15 d., apie 22 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, Prienų m. Kęstučio g., prie namo Nr. 33, dėl chuliganiškų pastatų prikibo prie gatve ėjusio V.Ž., viešoje vietoje įžūliais veiksmais pademonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, rankomis ir kojomis sudavė V.Ž. į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip keturis smūgius, padarydami nosies, kairės menties, kairės pusės 4-5-6 šonkaulių ir dešinės pusės 9-0 šonkaulio kaulo lūžius ir tokiu būdu padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.

Be to, jie nuteisti už tai, kad 2003 m. liepos 15 d., apie 22 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, Prienų m. Kęstučio gt., išėjusiam iš namo Nr. 33 J.K. vykdyti savo pilietinę pareigą, t.y. apginti mušamą savo kaimyną V.Ž., jie rankomis ir kojomis sudavė J.K. šešis smūgius į galvą, padarydami jam galvos sumušimą su lėtiniu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame ir dešiniajame galvos smegenų pusrutuliuose ir tokiu būdu padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą dėl jo piliečio pareigų vykdymo.

M.A. ir D.A. be to nuteisti už tai, kad 2003 m. liepos 15 d., apie 22 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, Prienų m. Kęstučio gatvėje, viešoje vietoje įžūliais veiksmais pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką išdaužydami (duomenys neskelbtini) namo, priklausančio J.K., lango stiklus, ir tokiu būdu padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

Nuteistasis K.K. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamo baudžiamųjų įstatymų taikymo ir padarytų procesinių pažeidimų. Pripažindamas jį kaltu, teismas netinkamai įvertino ištirtus įrodymus ir todėl padarė neteisingas išvadas apie jo dalyvavimą nusikaltimų padaryme kartu su kitais nuteistaisiais. Jis yra 2-os grupės invalidas, serga širdies liga, todėl nerūko ir nevartoja alkoholio. Dėl to nepagrįsta teismo išvada, kad jis buvo neblaivus. Dėl savo sveikatos būklės jis negali jaudintis, todėl negalėjo mosikuoti rankomis, spardyti kojomis ir dalyvauti muštynėse. Jis nedalyvavo ir muštynėse su V.Ž. ir J.K., jų nemušė, o tik stovėjo šalia ir viską gana gerai matė. Jo nuomone, ikiteisminio tyrimo metu policija jį apkaltino tik todėl, kad jis, kaip ir kiti nuteistieji, buvo neigiamai charakterizuojamas. J.K. ir V.Ž. mušė tik kiti du nuteistieji ir apie tai jis pats parodė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu. Kiti nuteistieji neturėjo ir neturi tikslo padėti jam išvengti atsakomybės, nes jų parodymai nuoseklūs ir neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms. Teismas be to padarė nepagrįstą išvadą, kad reikia tikėti tais nukentėjusiųjų J.K. bei V.Ž. parodymais, kuriuos jie davė ne teismui, o ikiteisminio tyrimo metu. Tie parodymai yra nenuoseklūs, iš esmės skiriasi, todėl jais remiantis apkaltinti jį nusikaltimų padarymu nebuvo pagrindo. Tam nebuvo objektyvių ir neginčytinų įrodymų, todėl apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas. Liudytojos D.K. parodymai šioje byloje taip pat nekonkretūs, jie prieštarauja ir nuteistųjų, ir nukentėjusiųjų parodymams, todėl turėjo būti įvertinti kritiškai kaip subjektyvūs. Reikėjo atsižvelgti į tai, kad ši liudytoja yra nukentėjusiojo J.K. žmona ir ji siekia atkeršyti už savo vyro sužalojimą. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad konflikto metu gatvėje kilo triukšmas ir susirinko daug žmonių, nes nebuvo nustatytas nei vienas liudytojas, galėjęs duoti parodymus apie viešosios tvarkos pažeidimą. Tas konfliktas truko labai trumpai, todėl niekas nespėjo nei to pamatyti, nei į tai sureaguoti. Ikiteisminio tyrimo metu jį ir kitus įtariamuosius be to gynė vienas tas pats policijos paskirtas advokatas, nors jų parodymuose buvo ir išliko esminiai prieštaravimai. Todėl tokiu būdu buvo pažeista jų teisė į gynybą, tačiau prokuratūra į tai nesureagavo. Jiems taip pat nebuvo išaiškintos jų teisės, numatytos BPK 62-64 straipsniuose. Iš tikrųjų, nusikaltimų, už kuriuos nuteistas, jis nepadarė, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo gauta tai patvirtinančių įrodymų, be to paaiškėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu bylos duomenys buvo gauti neteisėtu būdu. Prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti.

Nuteistasis M.A. apeliaciniame skunde nurodo, kad prisipažįsta kaltu ir sutinka su jam paskirta bausme. Tačiau jis nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl civilinių ieškinių patenkinimo, nes šiuo sprendimu teismas pažeidė jo teises. Nusikaltimus jis padarė būdamas nepilnametis. Nors šiuo metu jau yra sulaukęs pilnametystės, tačiau yra materialiai priklausomas nuo jį išlaikančių tėvų. Jis ruošiasi stoti į universitetą, o už mokslą irgi mokės tėvai. Jie neturtingi, mažai uždirba, todėl tikrai nepajėgs sumokėti teismo priteistų sumų. Be to, nukentėjusiojo V.Ž. pareikštas civilinis ieškinys yra nepagrįstas, nes jis nepateikė tą ieškinį pagrindžiančių dokumentų, kurie patvirtintų išlaidas vaistams ir įvairioms procedūroms. Be to, už nukentėjusiojo gydymą ligoninėje teismas iš jų jau priteisė atskirą sumą Valstybinei ligonių kasai. Jo nuomone, teismas nepagrįstai patenkino ir VSDFV Prienų skyriaus civilinį ieškinį, nes nukentėjusysis V.Ž. mokėjo socialinio draudimo mokesčius privalomai ir nedarbingumo pažymėjimas jam buvo apmokėtas pagal galiojančius įstatymus. Prašo nuosprendį pakeisti ir pareikštus civilinius ieškinius atmesti.

Teismo posėdyje nuteistieji K.K., M.A. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti. Nukentėjusysis V.Ž. prašo abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Prokuroras prašo nuteistojo K.K. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo M.A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Nuosprendį pakeisti panaikinant jo dalį dėl nukentėjusiojo V.Ž. civilinio ieškinio patenkinimo. Prašo šiam nuteistajam pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuosprendis keičiamas dalyje dėl neteisingai išspręsto nukentėjusiojo V.Ž. civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 str. 4 p.).

Nuteistasis M.A. nuosprendį apskundė tik dalyje dėl civilinių ieškinių klausimo išsprendimo, o nuteistasis D.Augūnas šio nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė iš viso. Todėl, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d., nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą dalyje dėl kaltės klausimo išsprendimo, baudžiamųjų įstatymų taikymo ir teismo išvadų atitikimo bylos aplinkybėms kolegija tikrina tik dėl nuteistojo K.K., kuris dėl to padavė apeliacinį skundą.

Iš bylos matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas jos aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus, o nuosprendyje dėstomos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nuteistasis K.K. pagrįstai buvo pripažintas kaltu, o kvalifikuojant jo nusikalstamas veikas, baudžiamieji įstatymai pritaikyti taip pat tinkamai.

Nuteistasis K.K. apeliaciniame skunde savo reikalavimus didele dalimi grindžia ikiteisminio tyrimo metu padarytais baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimais, todėl šiuos apelianto argumentus kolegija išnagrinėjo pirmiausia. Nuteistasis nurodo, kad tuo metu visus tris įtariamuosius gynė vienas ir tas pats advokatas, nors jų parodymuose buvo esminių prieštaravimų. Tokiu būdu buvo pažeista jų teisė į gynybą. Be to, įtariamiesiems nebuvo išaiškintos BPK 62-64 str. numatytos teisės. Šiuos apelianto argumentus kolegija pripažįsta tik iš dalies. BPK 62-64 straipsniuose nustatyta ikiteisminio tyrimo pareigūno bei prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų apskundimo bei tų skundų išsprendimo tvarka. Iš K.K. skundo turinio galima spręsti, kad jam nebuvo išaiškinta teisė apskųsti pareigūnų veiksmus paskiriant visiems įtariamiesiems tą patį gynėją. Šis argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes prieš atliekant kiekvieną tyrimo veiksmą ikiteisminio tyrimo pareigūnai BPK 62-64 str. str. nuostatų aiškinti neprivalėjo. Tuo tarpu teisė turėti gynėją, teisė gynėją pasirinkti, gynėjo paskyrimo tvarka ir teisė apskųsti pareigūno procesinius veiksmus bei nutarimus visiems įtariamiesiems šioje byloje buvo po keletą kartų išaiškinta. Iš bylos matosi, kad prieš atliekant tyrimo veiksmus su kiekvienu iš įtariamųjų, taip pat ir su K.K., jiems būdavo išaiškinamos jų teisės, numatytos BPK 44 str. 8 p. ir 50 str. Tai reiškia, kad įtariamiesiems buvo išaiškinama jų teisė gintis patiems arba per pasirinktą gynėją, taip pat teisė prašyti užtikrinti gynėjo dalyvavimą ir gynėjo paskyrimo tvarka. Kad šios teisės buvo išaiškintos, patvirtina teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolai, patvirtinti įtariamųjų parašais. Be to, visuose pranešimuose apie įtarimus po pačių įtarimų tekstų yra išdėstytos ir įtariamojo teisės, numatytos BPK 21 str. 3 d., tarp jų ir įtariamojo teisės turėti gynėją, pateikti įrodymus, o taip pat apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus. Su šių teisių išaiškinimu visi įtariamieji irgi buvo supažindinti pasirašytinai. Tačiau iš bylos matosi, kad nei dėl paskirto gynėjo, nei dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmų įtariamieji jokių prašymų, pareiškimų ar skundų nepateikė. Taigi šioje dalyje įtariamųjų teisės pažeistos nebuvo.

Tačiau iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu K.K. ir kitus du įtariamuosius tikrai gynė vienas ir tas pats advokatas J.K. BPK 47 str. nurodyta, kad tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų gynėju, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams. Su K.K. teiginiu, kad tarp jo ir kitų įtariamųjų parodymų buvo esminių prieštaravimų, galima sutikti tik iš dalies. Iš bylos matosi, kad kaip ir teisme, ikiteisminio tyrimo metu kiti įtariamieji nedavė K.K. apkaltinančių parodymų. Vis dėlto, tiek skirtingose apklausose duotuose tų pačių įtariamųjų parodymuose, tiek ir tarp atskirų įtariamųjų parodymų tikrai buvo prieštaravimų ir nesutapimų dėl kai kurių nusikaltimų detalių (smūgių sudavimo ir kt.). Todėl kolegija daro išvadą, kad net ir esant tokiems prieštaravimams, įtariamųjų gynybos interesai vieni kitiems prieštaravo ir jų visų gynėju negalėjo būti tas pats advokatas. Kadangi BPK 47 str. nuostatos šiuo atveju buvo pažeistos, taip pat darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista ir įtariamųjų, taip pat ir K.K., teisė į gynybą. Tačiau tai nereiškia, kad visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti bylos duomenys negalėjo būti laikomi įrodymais, be to, tai nereiškia, kad teismas šioje byloje negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Vadovaujantis BPK 20 str. 1, 2, 4 dalių nuostatomis, šiuo atveju buvo pagrindas nelaikyti įrodymais tik įtariamųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nes jie buvo gauti neteisėtu būdu, pažeidžiant teisę į gynybą. Tuo tarpu kiti bylos duomenys, tarp jų ir nukentėjusiųjų bei liudytojos parodymai, specialistų išvados ir kt., buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka ir jais teismas galėjo pagrįsti savo išvadas. Iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu visus kaltinamuosius jau gynė skirtingi advokatai. Teismas pats betarpiškai ištyrė ir nuosprendį pagrindė tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip tai ir numatyta BPK 301 str. 1 dalyje.

Iš nuosprendžio matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu duotais, perskaitytais nuteistųjų parodymais teismas savo išvadų faktiškai nepagrindė, o tik išanalizavo tų parodymų skirtumus ir jų kaitą. Dėl išdėstytų priežasčių tų parodymų nelaikant įrodymais ir juos atmetus, nuteistojo K.K. dalyvavimą nusikaltimų padaryme vis tiek patvirtina visuma kitų ištirtų įrodymų.

Pats nuteistasis K.K. teisme kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad muštynėse iš viso nedalyvavo, o tik viską stebėjo stovėdamas kitoje gatvės pusėje. Jis matė, kaip M.A. gatvėje pasivijo praėjusį žmogų (kaip paaiškėjo - V.Ž.) ir prašė jo cigarečių. Po to pamatė, kad jie jau stumdosi. Prie jų nuėjo D.A. ir jie jau stumdėsi trise. Tada iš namo išbėgo J.K. ir D.K. J.K. pirmas sudavė smūgį D.A., o šis irgi sudavė smūgį J.K. M.A. mušėsi su V.Ž., o D.A. - su J.K., visi buvo pargriuvę. Jis pats tik praėjo pro besistumdančius 2-3 metrų atstumu pro šalį, niekam smūgių nesudavė ir perėjęs gatvę, stovėjo ten. Nuteistasis D.A. teisme prisipažino, kad jis ir V.Ž. iš pradžių mušėsi su V.Ž., abu sudavė jam smūgius rankomis ir kojomis. Tada atbėgo J.K. ir sudavė jam smūgį iš už nugaros. Atsisukęs jis pats smogė atgal, po to jie vienas kitam dar sudavė smūgius ir J.K. pargriuvo. D.A. parodė, kad K.K. muštynėse nedalyvavo, o stovėjo kitoje gatvės pusėje, jis jo besimušančio nematė. Nuteistasis M.A. teisme parodė, kad pas praėjusį gatve V.Ž. prašė cigaretės ir jie susistumdė. Jis V.Ž. spyrė ir pats pargriuvo. Matė, kad su V.Ž. stumdėsi jau pribėgęs D.A. Tada iš namo išbėgo J.K. ir sudavė smūgį D.A., o šis jam sudavė smūgį atgal. Jis pats J.K. nemušė. K.K. stovėjo šalia, bet muštynėse nedalyvavo, jis įsidėmėjo, kad K.K. smūgių niekam nesudavė.

Nors teisme K.K. kaltu neprisipažino, o kiti nuteistieji patvirtino jo versiją, nuteistųjų parodymus paneigė nukentėjusiųjų parodymai ir kiti ištirti įrodymai. Nukentėjusysis V.Ž. parodė, kad einant gatve jį pasivijo M.A. ir paprašė rūkyti. Atsakius, kad nerūko, M.A. sudavė jam ranka į galvą, jis pats ėmė gintis ir jie pradėjo muštis. Tuo metu prie jų pribėgo D.A. ir K.K. D.A. ir M.A. jį mušė iš priekio, o K.K. stovėjo jam už nugaros. Jis matė, kad už nugaros stovėjo tik K.K. ir tada iš už nugaros jis pajuto smūgį, jo manymu, buvo spirta koja. Nuo to smūgio jis pargriuvo ir tada matė ir jautė, kad jį toliau spardė visi trise, t.y. M.A., D.A. ir K.K. Tuo metu iš namo į gatvę išbėgo J.K. ir rėkė, kad iškvies policija. Dar atėjo ir D.K. Kai tik J.K. paklausė, kodėl jie muša žmogų, M.A. ir D.A. iš karto puolė mušti ir patį J.K. Jie abu mušė jį rankomis ir spardė, o kai šis pargriuvo, toliau mušė jį abu. V.Ž. parodė, kad K.K., mušančio J.K., jis nematė, nes šis stovėjo šalia jo. Tačiau jis matė ne viską, nes jam buvo sulaužyti kaulai, lūžusi mentė ir kol jis atsikėlė nuo žemės, tuo metu muštynių ir jose dalyvavusių asmenų tiesiog nematė. Nukentėjusysis J.K. parodė, kad išgirdęs triukšmą pažiūrėjo per langą ir pamatė, kaip visi trise nuteistieji muša jo kaimyną V.Ž. Šis gulėjo ant žemės, o jie visi trise jį spardė ,,kaip futbolo kamuolį". Išbėgęs jis pasakė ,,kodėl mušate žmogų" ir pirmas sudavė D.A. delnu per ausį, o šis sudavė jam atgal. Tada jau visi trise, t.y. D.A., M.A. ir K.K., palikę gulintį V.Ž., ėmė mušti jį kumščiais. Tų smūgių skaičiaus suskaičiuoti neįmanoma. Besitraukdamas jis pargriuvo ir tada visi trise ėmė jį spardyti. Jie pabėgo, kai į gatvę išbėgusi jo žmona pradėjo šaukti apie policiją. Jis tikrai matė ir yra įsitikinęs, kad K.K. irgi mušė jį ir rankomis, ir spardė kojomis, jis nuo jo be to ir pasitraukė pats paskutinis. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtino liudytoja D.K. Ji parodė, kad pirmoji per langą pamatė, kad gatvėje trys vaikinai muša jų kaimyną V.Ž., o šis tik gindamasis dangstėsi rankomis. Tada ji su savo vyru J.K. išbėgo į gatvę. Ten pamatė, kad V.Ž. jau guli ant žemės, o visi trys vaikinai jį spardo. Ji šaukė ,,ką jūs darot", tada visi tie trys vaikinai atsisuko į jos vyrą ir visi puolė ant jo. J.K. mušė visi trise rankomis ir kojomis. D.A. pradėjo ir daugiausia mušė rankomis, o kiti dviese daugiausia spardė. Jie pabėgo išgirdę, kad ji skambina policijai. Savo parodymus nukentėjusieji ir liudytoja D.K. patvirtino akistatų ir parodymų patikrinimo vietoje metu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis K.K. nurodo, kad nukentėjusiųjų ir liudytojos D.K. parodymai nenuoseklūs ir iš esmės skiriasi. Be to, teismas be pagrindo rėmėsi jų parodymais, duotais ne teisme, o ikiteisminio tyrimo metu. Tokie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės. Nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymuose jokių esminių prieštaravimų tikrai nėra, nes visas pagrindines įvykių aplinkybes jie nurodė nuosekliai, aiškiai bei vienodai ir dėl to jokių abejonių nekyla. Kai kurie nežymūs nesutapimai šių asmenų parodymuose apie smulkias įvykių detales yra visiškai suprantami ir dėl to tais parodymais abejoti pagrindo nėra. Be to, iš nuosprendžio matosi, kad net ir tuos smulkius parodymų nesutapimus teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išsamiai aptarė ir juos pašalino. Apeliantas neteisus ir dėl to, kad teismas tariamai rėmėsi ne teisme, o ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiųjų parodymais. Iš posėdžio protokolo matosi, kad teismas perskaitė tik vienintelius ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo V.Žiūros parodymus (t. 1, b.l. 14). Teisme šis nukentėjusysis parodė, kad nepastebėjo, kaip K.K. mušė J.K., tuo tarpu perskaitytuose ankstesniuose parodymuose buvo nurodęs, kad matė, kaip J.K. mušė visi nuteistieji, tarp jų ir K.K. Pats V.Ž. teisme patvirtino jo perskaitytų parodymų teisingumą ir paaiškino, kad iš karto po įvykio tikrai galėjo viską geriau prisiminti. Vertindamas šiuos prieštaravimus, teismas nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad šio nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ne iš esmės skyrėsi, o tik buvo tikslesni. Bet kuriuo atveju, K.K. dalyvavimą sumušant J.K. patvirtina paties J.K. ir jo žmonos D.K. parodymai.

Taigi, išanalizavus nukentėjusiųjų ir liudytojos D.K. parodymus, matosi, jog jie patvirtino visų trijų nuteistųjų dalyvavimą muštynėse ir visi parodė, kad ir pats K.K. rankomis ir kojomis irgi sudavė smūgius abiems nukentėjusiesiems V.Ž. ir J.K., be to, tose muštynėse, kaip ir kiti nuteistieji, K.K. elgėsi agresyviai ir veikė labai aktyviai.

Apeliaciniame skunde K.K. dar nurodo, kad yra invalidas, serga širdies liga, todėl negali vartoti alkoholio, o muštynėse iš viso negalėjo dalyvauti dėl savo fizinės būklės. Šiuos apelianto argumentus visiškai paneigia kiti bylos duomenys ir net paties šio nuteistojo parodymai. Juk teisme jis pats parodė, kad tą vakarą prieš muštynes visi vartojo alkoholinius gėrimus ir jis pats išgėrė penkias 0,5 litro talpos skardines alaus. Įvertinus šio nuteistojo amžių, toks išgerto alkoholio kiekis jam turėjo būti didelis. Be to, net ir savo apeliaciniame skunde K.K. pripažįsta, kad, kaip neigiamai charakterizuojamas, jis jau buvo žinomas policijoje. Iš byloje esančių pažymų matosi, kad K.K. ne tik jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už vagystę, tačiau ir daugybę kartų yra baustas už administracinės teisės pažeidimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis buvo baustas daugiausia už viešosios rimties trikdymą, alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose ir nedidelį chuliganizmą. Šie duomenys visiškai paneigia apelianto argumentą, kad jis tariamai negalėjo dalyvauti muštynėse dėl savo sveikatos būklės.

Nukentėjusiųjų V.Ž., J.K. ir liudytojos D.K. parodymus šioje byloje patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvados. Iš jų matosi, kad V.Ž. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Jam nustatyti keturių šonkaulių, kairės menties ir nosies kaulų lūžiai. Išvadose nurodoma, kad tie sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 4 trauminiais poveikiais. Ši specialisto išvada nustatė tik patį minimaliausią galimą suduotų smūgių skaičių. Šis smūgių skaičius galėjo būti daug didesnis ir tai neprieštarauja nukentėjusiųjų bei liudytojos parodymams, kad V.Ž. tikrai sumušė visi trys nuteistieji, taigi ir K.K. Kitoje specialisto išvadoje nurodoma, kad J.K. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Jam buvo nustatytas galvos sumušimas su lėtiniu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame ir dešiniajame galvos smegenų pusrutulyje. Šis sužalojimas nukentėjusiajam padarytas prieš 1-2 mėnesius laiko iki jo stacionarizavimo į KMUK, t.y. iki 2003 m. rugsėjo 11 d. Tai reiškia, kad J.K. tikrai galėjo būti sužalotas būtent 2003 m. liepos 15 d. Specialisto išvadose nurodyta, kad kūno sužalojimas J.K. galėjo būti padarytas vieno ir daugiau trauminių poveikių pasekoje, tačiau ši išvada irgi nepaneigia abiejų nuteistųjų ir liudytojos D.K. parodymų, kad ir J.K. mušė rankomis ir spardė visi trys nuteistieji. Pats J.K. parodė, ir tai patvirtina specialisto išvadų aktas, kad po sumušimo jis į jokią gydymo įstaigą ir teismo medicinos specialistus nesikreipė. Tik vėliau, pradėjus blogėti sveikatai, kreipėsi į KMUK, kur iš karto buvo operuotas. Šios aplinkybės paaiškina, kodėl nebuvo nustatyti jokie kiti J.K. padaryti kūno sužalojimai. Jų pėdsakai tiesiog išnyko, nes specialistas nukentėjusįjį apžiūrėjo tik po galvos operacijos ir po nusikaltimo įvykio praėjus jau beveik trims mėnesiams laiko. Be to, ir pačioje specialisto išvadoje nurodoma, kad ir sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas ne tik vienu, bet ir daugiau smūgių. Taigi, ši išvada irgi nepaneigia nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymų, kad J.K. sumušė ir sužalojo visi trys nuteistieji, tarpe jų ir K.K.

Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai patikėjo ne nuteistųjų, o būtent nukentėjusiųjų ir liudytojos D.K. parodymais. Visų pirma, kaip jau buvo minėta, šių asmenų parodymai vienodi ir nuoseklūs, be to, būtent juos patvirtina kiti nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Tuo tarpu net ir teisme duotuose nuteistųjų parodymuose yra prieštaravimų. Pavyzdžiui, apelianto K.K. parodymus apie tai, kad muštynių metu jis tik praėjo pro besimušančius ir stovėjo kitoje gatvės pusėje, paneigė kitas nuteistasis M.A. Jis teisme, ir uždavus pakartotinius klausimus, parodė, kad K.K. visą laiką stovėjo šalia. Nuteistasis K.K. be jokio pagrindo skunde teigia, kad liudytoja D.K. parodymus davė keršydama už savo vyro sužalojimą. Taip negalėjo būti, nes ši liudytoja savo parodymuose tik patvirtino nukentėjusiųjų nurodomas aplinkybes. Tuo tarpu apie paties nukentėjusiojo J.K. suinteresuotumą duoti šioje byloje neteisingus parodymus net pamanyti nėra jokio pagrindo. Apie tai galima spręsti jau vien iš to, kad šis nukentėjusysis byloje netgi nepareiškė civilinio ieškinio dėl jam padarytos žalos atlyginimo. Abu nukentėjusieji savo parodymuose konkrečiai nurodė visų trijų nuteistųjų veiksmus ir dėl to taip pat nėra pagrindo abejoti, nes nusikaltimai buvo padaryti nedideliame miestelyje ir abu nukentėjusieji parodė, kad jie visus tris nuteistuosius pažinojo iš matymo. Taip pat pažymėtina, kad nuteistasis D.A. anksčiau jau buvo keletą kartų teistas, o kiti nuteistieji daug kartų bausti administracinėmis nuobaudomis už veiksmus, susijusius su viešosios tvarkos pažeidimais. Tuo tarpu abu nukentėjusieji ir liudytoja D.K. už juos yra žymiai vyresnio amžiaus ir, kaip matyti iš bylos, nepriekaištingos reputacijos. Todėl jų parodymus atmesti teismas neturėjo jokio pagrindo. Teismas pagrįstai patikėjo šių asmenų parodymais ir jais pagrindė nuosprendį, tuo tarpu nuteistojo K.K. ir jo versiją patvirtinusių kitų nuteistųjų parodymus teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė. Visuma ištirtų įrodymų patvirtina, kad nuteistasis K.K. abi nusikalstamas veikas padarė nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis.

Nuosprendyje teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam V.Ž. nuteistasis K.K. padarė veikdamas bendrai su kitais nuteistaisiais ir todėl jis pagrįstai buvo pripažintas šio nusikaltimo bendravykdytoju. Apeliaciniame skunde K.K. dar nurodo, kad muštynės truko trumpą laiką, nenustatyta daugiau šio įvykio liudytojų, todėl neįrodytas ir pats viešosios tvarkos pažeidimas. Šie apelianto argumentai irgi nepagrįsti pirmiausia dėl to, kad teismas už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. K.K. kaltu nepripažino ir jo už tai nenuteisė. Tuo tarpu nusikalstamos veikos sumušant ir sužalojant V.Ž. motyvą teismas nustatė teisingai. V.Ž. buvo sumuštas ne dėl kokių nors jo ir nuteistųjų asmeninių tarpusavio santykių. Sumušdami V.Ž., nuteistieji tai padarė ne jokios dingsties ir tik dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, o nuteistųjų elgesys buvo atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams. Todėl K.K., kaip ir kitų nuteistųjų, veiką teismas pagrįstai įvertino kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų ir tą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Nustatytos bylos aplinkybės taip pat patvirtina teismo išvadą, kad sunkus sveikatos sutrikdymas J.K. irgi buvo padarytas bendrais visų trijų nuteistųjų, taip pat ir K.K., veiksmais. Teismas teisingai nustatė K.K. dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme laipsnį ir pobūdį. Prie kitų bendrininkų veiksmų šis nuteistasis prisidėjo savo paties aktyviais veiksmais ir pats sudavė smūgius nukentėjusiajam. Jis suprato, kad sumušant J.K., jam bus padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nuteistasis ne tik pats mušė nukentėjusįjį, bet ir pritarė kitų nuteistųjų veiksmams. Nusikaltimas buvo padarytas veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia ir K.K. pagrįstai buvo pripažintas šio nusikaltimo bendravykdytoju. Byloje taip pat įrodyta, kad nukentėjusysis J.K. buvo sužalotas dėl piliečio pareigų nevykdymo. Iš savo namo į gatvę jis išbėgo turėdamas tikslą apginti kitą nukentėjusįjį V.Ž. ir jo veiksmai buvo nukreipti būtent į tai. Taip pat akivaizdu, kad ir patys nuteistieji suprato, jog bandydamas apginti mušamą V.Ž., J.K. vykdė savo piliečio pareigą ir kaip tik dėl to buvo pats sumuštas ir sužalotas. Todėl šią K.K., kaip ir kitų nuteistųjų, nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 10 p.

Skirdamas nuteistajam K.K. bausmes, teismas BK 54 str. reikalavimų ir BK XI skyriaus nuostatų nepažeidė. K.K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, o sunkinančia aplinkybe pagrįstai buvo pripažintas jo apsvaigimas nuo alkoholio, nes tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Teismas taip pat įvertino padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, be to atsižvelgė į K.K. asmenybę. Buvo atsižvelgta, kad šis nuteistasis daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis ir yra neigiamai charakterizuojamas. Tačiau įvertinta ir tai, kad K.K. yra 2-ros grupės invalidas ir nusikalto dar būdamas nepilnametis. Šiam nuteistajam už atskirus nusikaltimus teismas paskyrė baudžiamųjų įstatymų sankcijų žemutinėms riboms artimesnes bausmes, galutinę subendrintą bausme paskyrė apėmimo būdu, o jos vykdymą dar ir atidėjo vadovaujantis BK 92 str. Kolegijos nuomone, K.K. paskirtos bausmės, taip pat ir galutinė subendrinta bausmė, negali būti laikomos per griežtomis ir jas dar labiau švelninti pagrindo nėra.

Nuteistasis M.A. apeliaciniame skunde nesutinka tik su nuosprendžio dalimi dėl civilinių ieškinių klausimo išsprendimo. Jo skundas tenkinamas iš dalies. LR CK 6.263 str. 2 d. nurodyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais - ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.279 str. 1 d. nurodyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. CK 6.283 str. 1 d. taip pat nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Todėl M.A. skundo argumentas, kad nusikaltimais padarytą žalą teismas priteisė solidariai iš jo ir kitų nuteistųjų taip pažeisdamas jo teises, niekuo nepagrįstas. Atmetami ir šio apelianto argumentai apie tai, kad jis nusikalto būdamas dar nepilnametis, o dabar, nors ir būdamas pilnametis, yra priklausomas nuo savo tėvų, kurie yra neturtingi ir negali už jį sumokėti priteistų sumų. Nuteistojo nepilnametystė šiuo atveju nepanaikina jo pareigos atlyginti padarytą žalą, o tariamą savo tėvų pareigą mokėti už jį priteistas sumas nuteistasis nurodo iš viso be jokio pagrindo. CK 6.275 – 6.276 straipsniuose nurodyta, kad tėvai ar globėjai atsako tik už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą. Tuo tarpu nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Tėvai tokiu atveju atitinkamą žalos dalį turi atlyginti tik tais atvejais, kai tokio amžiaus nepilnametis neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti. Be to, CK 6.276 str. 3 d. aiškiai nurodyta, kad tokia tėvų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės. Nuteistasis M.A. nusikaltimus padarė būdamas septyniolikos metų amžiaus, o nuosprendį teismas priėmė jam jau sulaukus pilnametystės. Todėl jo padarytą žalą turi atlyginti ne tėvai, o pats nuteistasis.

Iš M.A. ir kitų nuteistųjų solidariai teismas priteisė 3934,90 Lt Valstybinei ligonių kasai ir 1117,06 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Prienų skyriui. Šie ieškiniai patenkinti pilnai pagrįstai, nes tiek kainavo nukentėjusiųjų M.Ž. ir J.K. gydymas ligoninėje tai patvirtinta byloje esančios pažymos. Tai, kad V.Ž. privalomai mokėjo socialinio draudimo mokesčius, negalėjo būti priežastimi atmesti VSDFV civilinį ieškinį. Ši valstybinė institucija turi savarankišką biudžetą, surenkamą iš gyventojų sumokamų mokesčių ir iš to biudžeto nukentėjusiajam V.Ž. išmokėjo nurodyto dydžio nedarbingumo pašalpą. M.A. ir kiti nuteistieji tyčia sužalojo V.Ž., todėl jie privalo atlyginti ir VSDFV padarytą žalą. Socialinio draudimo išmokų įskaitymas į atlygintinos žalos dydį ir draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisė į žalą padariusį asmenį yra numatyti CK 6.290 straipsnyje.

Nuteistojo M.A. apeliacinis skundas, kolegijos nuomone, pagrįstas tik dalyje dėl nukentėjusiojo V.Ž. civilinio ieškinio patenkinimo. Teismas iš nuteistųjų V.Ž. priteisė 4502,35 Lt žalos atlyginimo, tačiau nuosprendyje šios sumos faktiškai niekuo nepagrindė. Tuo tarpu bylos duomenys ir paties nukentėjusiojo V.Ž. aiškinimai apie tai, iš ko susidarė ir buvo apskaičiuota jam padarytos žalos suma, yra labai prieštaringi. Byloje esančiame ieškininiame pareiškime (t. 3, b.l. 25) V.Ž. atskirai nurodė savo išlaidas medikamentams ir gydymui, negautą darbo užmokestį ir nesumokėtus Sodros mokesčius. Tačiau nė vienų iš tų išlaidų konkrečiai nepatvirtina jokie dokumentai. Nukentėjusysis pats pripažino, kad išlaidas vaistams patvirtinančių dokumentų neturi, tuo tarpu jo nurodoma tų išlaidų suma dėl savo dydžio tikrai kelia abejonių. Taip pat kyla abejonių ir dėl prarasto darbo užmokesčio sumų. Nukentėjusysis pateikė dvi pažymas apie jam išmokėtą darbo užmokestį 2003 ir 2004 metais. Tačiau tik iš tų išmokėtų sumų skirtumo tikrai dar negalima padaryti išvados, kad jis susidarė būtent dėl nukentėjusiojo nedarbingumo po jam nuteistųjų padarytų sužalojimų. Byloje nėra netgi nustatyta, kiek laiko V.Ž. gydėsi ir kiek laiko dėl to nėjo į darbą. Iš bylos matosi, kad V.Ž. ligoninėje gydėsi tik nuo 2003 m. liepos 16 d. iki liepos 30 d. Tuo tarpu nukentėjusysis parodė, kad po to dar du mėnesius gydėsi ambulatoriškai namuose ir tą laiką irgi nėjo į darbą. Tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Papildomai apklausus šį nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme, V.Ž. iškilusių abejonių dėl ieškinio dydžio nepašalino. Jis nepateikė jokių ieškinio sumą patvirtinančių dokumentų, be to tą sumą ėmė aiškinti netgi visai kitokiomis išlaidomis – nuostoliais namų ūkyje ir kt. Kolegijos nuomone, esant tokioms aplinkybėms, patenkinti V.Ž. civilinį ieškinį priteisiant visą jo nurodomą pinigų sumą, teismas neturėjo pagrindo. Siekiant nustatyti visą V.Ž. nusikaltimu padarytą žalą, būtina išreikalauti nukentėjusiojo ligos istoriją, nustatyti tikslią jo gydimosi, o tuo pačiu ir nedarbingumo laiką. Išlaidų vaistų pirkimui dydžio nustatymui tikslinga apklausti V.Ž. gydžiusius medikus. Prarasto dėl nedarbingumo darbo užmokesčio dydžio nustatymui irgi būtina išsireikalauti atitinkamas oficialias pažymas. Apskaičiuoti civilinio ieškinio dydį neatidėjus bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos, šiuo atveju nėra galimybės. Todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas. Jo dalis dėl V.Ž. civilinio ieškinio patenkinimo naikinama, nukentėjusiajam pripažįstama teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka, kaip tai numatyta CPK 115 str. 2 dalyje.

Toks nuosprendžio pakeitimas liečia ne tik dėl to apeliacinį skundą padavusį M.A., bet ir kitą nuosprendį apskundusį nuteistąjį K.K. Todėl šioje dalyje tenkinamas ir jo paduotas apeliacinis skundas. Vadovaujantis BPK 320 str. 5 d. nuostatomis, tuo pačiu pagrindu nuosprendis sušvelninamas ir nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundusiam nuteistajam D.A.

Vadovaudamasi LR BPK 320 str. 5 d., 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 15 d. nuosprendį dalyje dėl nukentėjusiojo V.Ž. civilinio ieškinio klausimo išsprendimo pakeisti.

Nuosprendžio dalį, kuria iš K.K., M.A. ir D.A. solidariai priteista 4502,35 Lt žalos atlyginimo V.Ž., panaikinti.

V.Ž. pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.