Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovo UAB „Olvera“ atstovui advokato padėjėjui A. K.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Olvera“ ieškinį atsakovui S. M. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas UAB „Olvera“ prašė atmesti S. M. reikalavimus UAB „Olvera“ dėl nesumokėto darbo užmokesčio - 334 Eur atskaičius mokesčius, darbo užmokestį už 2023 m. birželio mėn. 455,49 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2023 m. liepos mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 1000 Eur neturtinę žalą;

pripažinti S. M. 2023 m. birželio 20-21 bei 29-30 dienomis UAB „Olvera“

deklaruotą pravaikštą teisėta.

Nurodė, kad 2023 m. birželio 16 d. tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovas priimtas dirbti bendrovėje statybininko pareigose. Sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį - 840 Eur bruto. Sutarties 5 ir 7 punktuose nurodyta, kad nustatomas išbandymo 3-jų mėnesių laikotarpis, o sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti 2023-06-20. Darbo sutarties atsakovas nepasirašė, nes vis neturėjo laiko susitikti su bendrovės atstovu. Atsakovas be pateisinamos priežasties nepasirodė darbe 2023 m. birželio 20-21 dienomis, apie tai 2023-06-21 buvo surašytas aktas, kurį pasirašė bendrovės vadovas V. S. bei darbų vadovas S. B. ir darbuotojui skirtas griežtas papeikimas.

Pagal UAB „Olvera“ darbo užmokesčio žiniaraščio ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis už 2023 m. birželio ir liepos mėnesius, S. M. už 2023 m. birželio mėnesį buvo priskaičiuota - 190,91 Eur darbo užmokestis, atskaičius mokesčius turėjo būti išmokėta - 115,50 Eur už 5 išdirbtas dienas; už 2023 m. liepos mėnesį priskaičiuota - 210 Eur darbo užmokestis, turėjo būti išmokėta - 120,75 Eur už išdirbtos 5 darbo dienos. Liepos mėnesį 15 dienų atsakovas nebuvo atvykęs į darbą.

2023 m. bendrovės darbo užmokesčio žiniaraštyje už rugpjūčio mėnesį S. M. apskaičiuota 42 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, išskaičiavus mokesčius turėjo būti išmokėta 24,15 Eur,

Remiantis UAB „Olvera“ Paysera sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašu 2023-06-23 į S. M. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) atliktas 40 Eur pavedimas, mokėjimo paskirtis - avansas, 2023 m. liepos 31 d. atliktas 100 Eur pavedimas, mokėjimo paskirtis - avansas už 6 mėnesį, 2023 m. rugpjūčio 11 d. atliktas 126 Eur pavedimas, mokėjimo paskirtis - atlyginimas už 7 mėnesį. Tokiu būdu UAB „Olvera“ sumokėjo S. M. bendrai 266 Eur, t.y. net 5,6 Eur daugiau negu privalėjo išmokėti darbuotojui už išdirbtą laiką.

Nagrinėjant darbo ginčą pagal atsakovo prašymą darbo ginčų komisijoje, komisija nepagrįstai pripažino, kad S. M. darbo užmokestis sudarė 1000 Eur, nors darbo sutartyje nurodytas 840 Eur bruto. Be to nepagrįstai atliko atlyginimo paskaičiavimus už 2023 m. birželio mėn. neto sudarė 500 Eur (1000:22 d.d. x 11 d.d.), už 2023 m. liepos mėn. - 300 Eur ( 1000 Eur : 20 d.d. x 6 d.d.), nors realiai S. M. birželio ir liepos mėnesį dirbo po 5 darbo dienas ir tai užfiksuota darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Darbo ginčų komisija pripažino S. M. deklaruotas pravaikštas neteisėtomis, nes bendrovės pateikti aktai dėl ieškovo neatvykimo į darbą yra neinformatyvūs (juose nenurodyta, į kokį statybos objektą pareiškėjas turėjo atvykti, kokiais kontaktais su juo buvo bandyta susisiekti), taip pat bendrovė nepateikė įrodymų, jog reikalavo iš pareiškėjo pateikti paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą priežasčių.

Priešingai negu argumentavo darbo ginčų komisija, UAB „Olvera“ aktuose dėl S. M. neatvykimo į darbą užfiksuota, kad darbuotojas be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą 2023 birželio 20-21 bei 29-30 dienomis, liepos 03, 12-14, 17-21, 24-31 dienomis. Aktus patvirtino bendrovės direktorius V. S. ir darbų vadovas S. B.. Susisiekti su darbuotoju nepavyko, prašyta pasiaiškinimų, tačiau jų negauta.

Be to UAB „Olvera“ argumentus patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - VSDFV) užfiksuoti duomenys: ginčo šalis siejo darbo santykiai nuo 2023 m. birželio 20 d. iki 2023 m. rugpjūčio 09 d., darbo sutartis nutraukta pagal LR DK 58 str. 1 d. (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės). Ieškovui už 2023 m. birželio mėn. deklaruotos 190,91 Eur draudžiamos pajamos, už 2023 m. liepos mėn.- 210 Eur draudžiamos pajamos, už 2023 m. rugpjūčio mėn. - 42 Eur draudžiamos pajamos. Ieškovui 2023 m. birželio 20-21 bei 29-30 dienomis deklaruotas nedraudiminis laikotarpis - pravaikšta.

Išanalizavus UAB „Olvera“ pateiktus duomenis apie S. M. darbo sutartyje nurodyta atlyginimo sumą, faktiškai išdirbtų dienų skaičių, pravaikštas, atleidimo pagrindą, galima konstatuoti, kad darbo ginčų komisijos sprendime nepagrįstai buvo nuspręsta išieškoti 600 Eur, netesybas.

Su atsakovu buvo atsiskaityta pagal faktines 2023 m. birželio-liepos mėnesiais išdirbtas valandas bei darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio žiniaraščiuose užfiksuotus duomenis, kurie atsispindi buhalterinėje apskaitoje ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų sistemoje.

Atsakovas į teismo posėdį neatvyko, savo pozicijos dėl ieškinio nepateikė.

Iš byloje esančių duomenų – 2023-08-23 Vilniaus darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. DGKS 4791, UAB „Olvera“ darbo laiko apskaitos žiniaraščių, darbo užmokesčio žiniaraščių matyti, kad šalis siejo darbo santykiai.

Atsakovas S. M. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu priteisti jam iš darbdavio UAB „Olvera“ nesumokėtą darbo užmokestį ir neturtinę žalą.

2023-08-23 Vilniaus darbo ginčų komisijos sprendimu Nr. DGKS 4791 S. M. prašymą tenkino iš dalies ir pripažino, kad šalis darbo santykiai siejo nuo 2023-06-17 iki 2023-07-11 ir jie nutrūko Darbo kodekso 55 str. 1 d. pagrindu. Pripažino, kad atsakovo draudžiamosios pajamos 2023 m. birželio mėnesį sudarė 621,11 Eur, liepos mėnesį – 455,49 Eur. S. M. deklaruotos pravaikštos 2023 m. birželio mėnesio 20-21 d. ir 29-30 d. pripažintos neteisėtomis. Taip pat šiuo sprendimu nutarta iš darbdavio išieškoti 334 Eur atskaičius mokesčius, darbo užmokestį už 2023 m. birželio mėn.; 455,49 Eur neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2023 m. liepos mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas 600 Eur neatskaičius mokesčių.

Darbo kodekso 231 str. 3 d. nustato, kad pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės. Šio straipsnio 4 d. nustato, kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Taigi teismas, nagrinėdamas darbo ginčą nevertina darbo ginčų komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl darbo teisinių santykių šalis reikšdama ieškinį teismui privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ( CPK 178 str.).

Darbo kodekso 43 str. 1 d. nustato, kad darbo sutartis sudaroma raštu. Darbo kodekso 42 str. 1 d. nustato, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų nustatytų šio kodekso 34 str. Darbo kodekso 34 str. 1 d. nustato, kad kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. Darbo kodekso 42 str.4 d. nustatyta, kad darbdavys leidžia darbuotojui pradėti dirbti tik tada, kai pasirašytinai supažindina darbuotoją su darbo sąlygomis.

Ieškovo pateikta darbo sutartis su atsakovu darbuotojo nepasirašyta, t.y. nepatvirtintas darbuotojo sutikimas su jos sąlygomis, todėl šis dokumentas nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu šalių suderintą valia. Darbo kodekso 42 str. 3 d. nustato, kad darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Darbdavys neturėjo leisti darbuotojui pradėti dirbti, nesudarius darbo sutarties, o leidęs dirbti – turi prisiimti visas darbo santykių su darbuotoju neapibrėžtumo pasekmes. Atsakovas darbo ginčų komisijai nurodė, kad darbdavys jam žadėjo 1000 Eur darbo užmokestį. Ieškovas teigia, kad buvo susitarę dėl 840 Eur atsakovo darbo užmokesčio ir šį savo teiginį grindžia atsakovo nepasirašyta darbo sutartimi, kas iš esmės vertinamas kaip sutarties projektas, darbdavio pasiūlymas darbuotojui,

Todėl darbdavys, būdamas atsakingas už tinkamą darbo sutarčių sudarymą, bet leidęs asmeniui pradėti dirbti nesutarus su juo dėl esminių darbo sąlygų, turi priimti darbuotojo nurodytas darbo sąlygas – šiuo atveju – atsakovo nurodytą 1000 Eur darbo užmokestį. Juo labiau, kad ši suma nėra nereali, ji nedaug skiriasi nuo ieškovo nurodomos sumos, todėl darbuotojo reikalavimas negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas savo teise. Darbo ginčų komisija S. M. nurodytą 1000 Eur darbo užmokestį laikė darbo užmokesčiu neto. Tačiau Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 str. nustato, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas, Socialinio draudimo įstatymo 4 str. nustato, kad apdraustieji socialinio draudimo įmokas moka patys, todėl darbo sutartyje negali būti susitarta dėl darbo užmokesčio be mokesčių. Taigi atsakovo nurodyta 1000 Eur suma yra darbo užmokestis bruto, nuo kurios atskaitomi mokesčiai.

Darbdavys privalo tvarkyti darbuotojų darbo laiko apskaitą, kuri tvarkoma darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (Darbo kodekso 120 str.1 d., 3 d.). Ieškovo pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose už 2023 m. birželio ir liepos mėnesius S. M. fiksuota po 5 darbo dienas kiekvieną mėnesį. Birželio mėnesį fiksuotos 4 pravaikštos, liepos mėnesį -15 pravaikštų.

Pravaikšta (neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties) yra šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas, kuris suteikia teisę darbdaviui nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo kaltės (Darbo kodekso 58 str. 3 d. 1 p.). Prieš nutraukiant darbo sutartį dėl darbuotojo kaltės įstatymas įpareigoja darbdavį pareikalauti darbuotojo rašytinio pasiaiškinimo (Darbo kodekso 58 str. 4 d.). Tokio reikalavimo nebuvimas gali duoti pagrindą abejoti sutarties nutraukimo teisėtumu, tačiau ne pagrindą teigti, kad darbuotojas darbo pareigų nepažeidė. Šioje byloje nekeliamas klausimas dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir jo pagrindo.

Ieškovo darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyti duomenys nėra ginčijami. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad atsakovas dirbo daugiau negu juose nurodyta, todėl jo nebuvimo darbe kvalifikavimas kaip pravaikštos ar ne pravaikštos neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio.

Skaičiuojant, kad atsakovo darbo užmokestis buvo 1000 Eur, jam už 2023 m. birželio mėnesį turėjo būti apskaičiuotas 227,27 Eur darbo užmokestis (1000 Eur :22 darbo dienų x 5 dirbtų dienų ); už 2023 m. liepos mėnesį – 250 Eur (1000 Eur : 20 darbo dienų x 5 dirbtų dienų). Vidutinis darbo užmokestis - 47,727 Eur (477,27 Eur :10 darbo dienų). Kompensacija už nepanaudotas atostogas – 38,04 Eur (20 atostogų dienų : 251 darbo dienų per metus x 10 išdirbtų dienų x 47,727 Eur vid. darbo užmokestis)

Pagal darbo užmokesčio žiniaraščius, ieškovas atsakovui už 2023 m. birželio ir liepos mėnesius apskaičiavo 400,91 Eur darbo užmokestį ir 42 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas. Atskaičius mokėtinus mokesčius, darbuotojui išmokėtina suma - 260,4 Eur.

Iš UAB „Olvera“ Paysera sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad ieškovas, laikotarpyje nuo 2023-06-23 iki 2023-08-11 atsakovui pervedė 266 Eur darbo užmokesčio, t. y. visiškai atsiskaitė su atsakovu pagal savo apskaičiuotas sumas ir dar permokėjo 5,6 Eur.

Įvertinus tai, kad atsakovo darbo užmokestis iš šalių darbo santykių buvo ne ieškovo nurodyti 840 Eur, bet 1000 Eur suma, o ieškovo apskaičiuota kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma 3,96 Eur didesnė negu jam priklausytų, ieškovas atsakovui liko skolingas 72,40 Eur darbo užmokesčio, ( 477,27 Eur – 400,91 Eur – 3,96 Eur) kuris iš ieškovo priteisiamas atsakovui.

Ieškovas prašo atmesti atsakovo reikalavimą priteisti jam iš ieškovo 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau duomenų, kad atsakovas būtų reiškęs tokį reikalavimą, byloje nėra, todėl teismas neturi pagrindo spręsto tokio reikalavimo. Iš Darbo ginčų komisijos sprendimo matyti, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo, tačiau suma sprendime nenurodyta. Darbo ginčų komisija nurodė, kad darbdavio pažeista darbuotojo teisė laiku gauti darbo užmokestį ginama ne taikant neturtinės žalos atlyginimo, bet Darbo kodekso 147 str. 2 d. numatytą netesybų institutą. Kaip matyti iš darbo ginčų komisijos sprendimo, komisija nutarė išieškoti iš darbdavio darbuotojui 600 Eur netesybas. Kaip gauta tokia suma – neaišku.

Sprendžiant darbo ginčą dalyje dėl netesybų priteisimo, teismas pažymi, kad 147 str. numatytas darbuotojų teisių gynimo būdas taikomas kai pavėluotai išmoka darbo užmokestį ir su juo susijusias išmokas. Tam kad darbdaviui atsirastų atsakomybė už sutarties sąlygų pažeidimą, sutartis turi būti sudaryta, jos sąlygos turi būti abiejų šalių suderintos ir abiem šalims žinomos. Šiuo atveju darbo sutartis nebuvo sudaryta, dėl darbo užmokesčio dydžio šalių valia nebuvo suderinta, todėl tik teismo sprendimu nustačius darbdavio pareigą mokėti darbuotojui didesnį darbo užmokestį negu jis mokėjo, teigti, kad jis pavėluotai sumokėjo teismo nustatytą darbo užmokestį, nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus ieškinį iš dalies, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintiems reikalavimams (CPK 93 str.)

Bylos duomenimis ieškovas patyrė 42 Eur žyminio mokesčio išlaidų

Ieškinys patenkintų reikalavimų dalyje – atmetus darbuotojo reikalavimus 1317,09 Eur sumai - sudaro 94,8 proc. Todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 39,82 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 264-270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

priteisti iš UAB „Olvera“ S. M. “ 72,40 Eur darbo užmokesčio, kitoje dalyje S. M. reikalavimus atmesti.

Priteisti UAB „Olvera“ iš S. M. 39,82 bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus.