- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-04-21
- Bylos Nr.
- 1A-276
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė (pirm.), Rūta Mickevičienė, Tomas Šeškauskas
- Nuteistasis
- S. G.
- Nukentėjusysis
- S. G.
Pranešėja V. Ražinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-276 2005 m.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2005 m. balandžio 21 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 2 d. 3 p., ir nubaustas laisvės atėmimu 10 m., bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš S. G. priteista 3503,5 Lt Valstybinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
S. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 27 d., apie 22 val., Švenčionių r., (duomenys neskelbtini) namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buitinio kivirčo su savo tėvu S. G. metu spyrė atbula koja vieną kartą į pilvą ir taip tyčia jį nužudė, padarydamas pilvo sumušimą su tuščiosios žarnos sienelės plyšimu, sukėlusį komplikacijas – pilvo ertmės pūlinį uždegimą bei abipusį pūlinį plaučių uždegimą – ir nukentėjusiojo S. G. mirtį 2004 m. rugpjūčio 29 dieną.
Šalies argumentai
Nuteistasis S. G. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti, t. y. pakeisti veikos kvalifikavimą ir paskirti teisingą bausmę. Nurodo, jog nuosprendis neteisingas bei nepagrįstas, nes jame išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo kaip nužudymą, padarytą netiesioginės tyčios kaltės forma, nes pagal bylos aplinkybes jo veikoje nėra tokio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymių. Netiesioginės tyčios intelektualųjį elementą sudaro daromos veikos pavojingų visuomenei pasekmių bei priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių vystymosi numatymas. Apeliantas, būdamas pasilenkęs ir pajutęs, kaip kažkas jį pastvėrė už pečių, išsigandęs atbula basa koja vieną kartą atstūmė žmogų, pataikydamas jam į dešinį šoną, tačiau realiai nesuprato ir nenumatė savo veikos, nors ir pavojingos, pasekmių, juo labiau nesuprato ir nenumatė, jog galimos atsirasti pasekmės yra pavojingos konkretaus žmogaus gyvybei. Jo tėvas nuo tokio atstūmimo koja nenugriuvo ir liko stovėti. Iš apelianto bei jo motinos parodymų, jų patikrinimo vietoje metu darytų fotonuotraukų matyti, kad tokio judesio pobūdis ir tikslas buvo atstumti už nugaros esantį žmogų, o ne jį nužudyti. Taigi, pagal esamą situaciją bei bylos aplinkybes nebuvo netiesioginės tyčios intelektualiojo elemento. Teismas nusprendė, jog netiesioginės tyčios valinis elementas buvo apelianto sąmoningas leidimas pavojingoms S. G. gyvybei pasekmėms atsirasti. Pagal bylos aplinkybes negalima daryti tokios išvados, kadangi netiesioginės tyčios valinio elemento jo veikoje nėra ir negali būti nustatyta. Byloje nėra jokių faktų, patvirtinančių apelianto abejingumą tėvo gyvybei pavojingų pasekmių atsiradimui. Atvirkščiai, atsisukęs ir pamatęs, jog už jo stovi tėvas, jis iš karto paklausė, ar viskas gerai ir ar nereikia iškviesti gydytojo arba greitosios medicinos pagalbos. To paties klausė tėvo, kai jie po kiek laiko kartu su motina sėdėjo ir rūkė prie medžio. Tai rodo, kad jis nebuvo abejingas tėvo sveikatai ir juo labiau negalėjo suprasti bei numatyti, jog dėl to po kiek laiko gali atsirasti pavojingos gyvybei pasekmės. Medicinos eksperto išvadoje nurodyta, kad po sužalojimo S. G. galėjo atlikti savarankiškus veiksmus, judėti, eiti. Dalyvavęs teismo posėdyje gydytojas parodė, jog į medikus S. G. kreipėsi pavėluotai. Todėl negalima kalbėti apie priežastinio ryšio numatymą tarp apelianto veikos ir atsiradusių pasekmių. Teismas, darydamas išvadą dėl tyčinio nužudymo, neišsamiai motyvavo savo sprendimą, neatsižvelgė į visas padarytos veikos aplinkybes, t. y. neteisingai nusprendė dėl apelianto tyčios turinio. Teismas turi atsižvelgti į panaudotus įrankius, smurto pobūdį, padarytų sužalojimų kiekį ir pobūdį, jų lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir nutraukimo priežastis, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius ir pan. Apeliantas labai mylėjo savo tėvą, niekada jo nemušė, jo veikos pobūdis buvo išskirtinai gynybinis, padarytas sužalojimas sukėlė neatstatomas pasekmes dėl to, kad per vėlai kreiptasi į medikus, atstumta buvo vieną kartą basa koja. Teismas jo veiką turėjo kvalifikuoti pagal BK 132 str. kaip neatsargų gyvybės atėmimą. Apeliantas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. nenumatydamas, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam asmeniui, nors pagal savo asmenines savybes bei gyvenimo patirtį turėjo ir galėjo tai numatyti, padarė nusikalstamą veiką. Jis nesuprato savo veikos pavojingumo visuomenei.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. G. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, S. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Apeliantas neigia sudavęs smūgį nukentėjusiajam ir tvirtina tik išsigandęs jį pastvėrusį už pečių žmogų atstūmęs atbula basa koja nežinodamas, jog tai tėvas.
Bylos aplinkybės šią apelianto versiją paneigia.
Nukentėjusioji R. G. tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui nuosekliai parodė, kad dėl kieme kilusio konflikto su sūnumi Rolandu jai bėgant kviesti policijos bei parkritus, šis ją pavijo, ėmė mušti. Prisiartinęs tėvas sugriebė sūnų už pečių, norėdamas sulaikyti, ir paklausė ,,Kam mamą muši?”. Tada sūnus spyrė atgal, o tėvui pasakius, jog skauda, nustojo (t. 1 b. l. 48-50, 60-62).
Savo parodymus nukentėjusioji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b. l. 52-58).
Teisme nukentėjusioji R. G. įvykio aplinkybes sušvelnino paaiškinusi, kad po tėvo žodžių sūnus atstūmė jį atbula koja.
Iš bylos duomenų matyti, jog šeimyninio konflikto metu kieme buvo tik apeliantas ir abu tėvai.
Tai įrodo, kad nuteistajam nebuvo pagrindo išsigąsti, nes niekas jo nepuolė. Priešingai, apeliantas pats buvo konflikto iniciatorius, jis naudojo smurtą prieš motiną, todėl netoli buvusio tėvo reakcija, siekiant apginti motiną, buvo logiška, o sūnaus veiksmas prieš tėvą vertinamas kaip agresyvus.
Liudytojas J. C. taip pat parodė, jog agresijos šaltinis šeimyninio konflikto metu buvo sūnus Rolandas, o tėvas kieme aimanavo.
Teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 1641/04 (01) duomenys (t. 1 b. l. 17-21) ir papildomos specialisto išvados Nr. M 76-1641/04 (01) duomenys (t. 1 b. l. 23-24) įrodo, jog S. G. mirė nuo pilvo sumušimo, pasireiškusio tuščiosios žarnos sienelės plyšimu; tai komplikavosi pilvo ertmės pūliniu uždegimu, abipusiu pūliniu plaučių uždegimu. Pilvo sumušimas su tuščiosios žarnos sienelės plyšimu padarytas kietų, bukų daiktų poveikyje, kuo galėjo būti kumštis, koja ar kitas bukas daiktas, ne mažiau kaip vieno trauminio poveikio pasėkoje. Sužalojimas nebūdingas griuvimui, tačiau būdingas smūgio sudavimui koja.
I instancijos teismo teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas patvirtino aptartas specialisto išvadas.
Taigi, objektyvūs duomenys įrodo, kad S. G. mirė, S. G. tyčia sudavus smūgį koja į pilvą, o ne jį atstūmus, ir tai nulėmė nusikalstamos veikos kvalifikavimą kaip tyčinį nužudymą.
Pagal subjektyviuosius požymius nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas, jis gali būti padarytas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia.
I instancijos teismas apelianto kaltės formą nustatė netiesioginę tyčią.
Netiesioginė tyčia yra tada, kai darydamas nusikaltimą asmuo suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 str. 3 d.).
Pagal baudžiamosios teisės teoriją požymiai, apibūdinantys netiesioginės tyčios intelektualųjį elementą, yra pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas ir numatymas, kad gali atsirasti BK numatyti padariniai, o valinį elementą – padarinių nenorėjimas, bet sąmoningas leidimas jiems atsirasti.
Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas yra požymių, nusakančių nusikalstamų veikų objektą ir objektyviąją pusę, suvokimas. Tai reiškia, kad nusikalstamą veiką darantis asmuo suvokia, jog įstatymas draudžia sukelti konkrečius padarinius.
Nusikaltimo objektas yra tai, į ką nukreiptas nusikaltimas, kam nusikaltimu padaroma žala ar sukeliama žalos grėsmė. Nužudymo objektas yra žmogaus gyvybė.
Nužudymo objektyviąją pusę apibūdina pati veika, jos pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, priemonės ir kitos aplinkybės.
Numatymas, kad gali atsirasti BK numatyti padariniai, reiškia, jog veiką darantis asmuo suvokia, kad tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, o padarinių atsiradimas konkrečiu atveju yra neišvengiamas ar labai tikėtinas.
Padarinių nenorėjimas, bet sąmoningas leidimas jiems atsirasti apibūdina asmens abejingumą tam, kad jo daroma veika gali sukelti konkrečiame BK straipsnyje aprašytoje nusikalstamos veikos sudėtyje nurodytus padarinius. Asmuo suvokia galinčių atsirasti konkrečių padarinių pobūdį, tačiau neatsisako savo pavojingo elgesio ir nesitiki išvengti jų arba realios grėsmės, kad jie atsiras.
Nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, jog nuteistojo veikoje nebuvo šių netiesioginės tyčios elementų.
Pagal bylos aplinkybes S. G. suvokė, kad mušti motiną jam sutrukdė tėvas, kadangi konflikto metu be jų trijų nieko daugiau kieme nebuvo. Apeliantas sąmoningai jam sudavė stiprų smūgį koja, norėdamas pašalinti kliūtį, trukdančią jo laisva valia pasirinktam smurtui prieš motiną. Smūgio vieta – pilvas – rodo smūgio kryptingumą, nes neturint tikslo sužaloti aukšto ūgio žmogaus (žuvusiojo ūgis 181 cm), būtų pataikyta gerokai žemiau, pvz. į koją, o tokio stiprumo smūgiui, nuo kurio plyšo žarnos sienelė, įvertinus aplinkybę, jog smūgiuota atbula koja, t. y. iš nepatogios pozicijos, reikėjo kryptingų fizinių pastangų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 4 punkte konkretizuota baudžiamosios teisės teorijos nuostata, jog atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.
Aptartoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 1641/04 (01) nurodyta, jog S. G. mirtis įvyko nuo stipraus pilvo sumušimo, ir tai patvirtina, kad tarp S. G. veiksmų bei S. G. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Teismų praktikoje priežastinis ryšys konstatuojamas tada, kai veiksmas yra būtinas pasekmės rezultatas arba padidina žalos atsiradimo galimybę. I instancijos teismo nuosprendžiu teisingai nustatyta, jog S. G. mirtis buvo S. G. veikos pasekmė. Tam neturi reikšmės aplinkybė, kad į gydytoją kreiptasi vėliau, kadangi net ir pavėluoto kreipimosi priežastis buvo sveikatą sutrikdžiusi neteisėta kaltininko veika.
Teisėjų kolegija neabejoja, jog nuteistojo asmenybė, gyvenimo patirtis ir turimas išsilavinimas yra pakankami suvokti tokio elgesio pavojingumą bei numatyti galimus padarinius.
Apeliantas skunde nurodo, kad tėvo mirties jis nesiekė ir nenorėjo.
Šis skundo motyvas nereikalauja paneigimo, nes I instancijos teismo nuosprendyje nekonstatuota, kad jis norėjo S. G. nužudyti. Nuteistasis neturėjo tikslo atimti gyvybės, tačiau stipriai spirdamas į pilvo sritį sąmoningai leido padariniams atsirasti, t. y. buvo abejingas galimam tėvo gyvybės atėmimui, todėl veika kvalifikuota pagal faktiškai kilusias pasekmes.
Apeliantas teigia nebuvęs abejingas galimoms pasekmėms, tačiau tokią poziciją patvirtinantys jo motyvai atsirado tik bylą nagrinėjant teisme. Iki tol jis neišreiškė jokio susirūpinimo tėvo sveikata, nors net kaimynas, liudytojas J. C., parodė girdėjęs tėvą aimanuojant. Nukentėjusioji R. G. taip pat nuosekliai aiškino, kad būtent ji pasiūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą išgirdusi, jog vyrui skauda pilvą.
Negalima sutikti su apeliacinio skundo motyvu, kad teismas neteisingai nusprendė dėl apelianto tyčios turinio.
Iš bylos duomenų matyti, tai pripažino pats nuteistasis, jog jis girtas dažnai konfliktavo su šeimos nariais. Net įvykio dieną jis susimušė su savo broliu, smurtavo prieš motiną, o smūgis tėvui baigėsi neatstatomomis pasekmėmis. Bylos medžiaga leidžia teigti, kad konfliktinės situacijos dažniausiai kildavo dėl girtavimo. Tai, jog jis mylėjo šeimos narius, jam nekliudė smurtauti prieš juos, nekreipiant dėmesio į galimas pasekmes.
I instancijos teismas atsižvelgė į aplinką, kurioje formavosi šeimos santykiai ir įpročiai: abu tėvai išgerdavo, motina pati yra naudojusi smurtą prieš savo vyrą, tačiau tai nebuvo svarbiausias veiksnys, lėmęs nuteistojo laisva valia pasirinktą elgesį kilus konfliktui.
Teisėjų kolegija įvertino teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 104 (t. 1 b. l. 129-130) nurodytus duomenis, kad S. G. emocingumas lengvai sužadinamas, nepastovus, jis gali į aplinkos poveikius ir dirgiklius reaguoti spontaniškai, bet iš to paties ekspertizės akto matyti, jog jam būdingos individualios psichologinės ypatybės neturėjo esminės įtakos jo elgesiui įvykio metu.
Nuteistasis savo tėvui į pilvą sudavė tik vieną stiprų smūgį koja, tačiau bylos aplinkybės, įrodymų visuma, nuteistojo asmenybė teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia. Kategoriškai atmetamas apeliacinio skundo motyvas, jog apelianto veikos pobūdis buvo išskirtinai gynybinis, nes to nepatvirtina bylos duomenys.
Dėl išdėstytų motyvų S. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 3 punktą. Byloje yra giminystės ryšį patvirtinantys įrodymai (t. 1 b. l. 32), iš kurių matyti, kad nužudytasis yra apelianto tėvas.
Nėra pagrindo veikos kvalifikuoti pagal BK 132 str. 1 d. kaip neatsargaus gyvybės atėmimo dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes apelianto veiksmų pobūdis, sąmoningas stipraus smūgio sudavimas, jo objektyviai nustatytas elgesys po nusikaltimo rodo, kad sukėlęs mirtinas pasekmes sužalojimas nukentėjusiajam padarytas jau aptartais tyčiniais kaltininko veiksmais, pasireiškusiais netiesiogine tyčia.
Teismas išsamiai motyvavo bausmės paskyrimą.
Teismas atsižvelgė, jog netiesioginės tyčios kaltės forma padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.), pažeidžiantis žmogiškąją moralę ir sukėlęs neatstatomas pasekmes – žmogaus mirtį, įvertino kaltininko asmenybę. Jis neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas patenkinamai.
Taip pat teismas įvertino jau minėtos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 104 išvadas, kuriose nurodoma, jog S. G. diagnozuojamas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, kuris apsunkino jo reakciją į situaciją.
Teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis iš esmės pripažino panaudojęs prieš tėvą fizinį smurtą ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau jis nusikalto, apsvaigęs nuo alkoholio. Šią aplinkybę teismas pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia, kadangi ji turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui, už kvalifikuotą nužudymą esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 5 iki 20 metų, teismas S. G. paskyrė žymiai trumpesnę, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.
Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.
Apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo keisti nuosprendžio.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo S. G. apeliacinį skundą atmesti.